2014 07 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Darius Čeburnis: Lietuvos mokslo sistemai reikia chirurgo peilio

Straipsnio autorius yra gamtos mokslų daktaras, 2012-ųjų metų Lietuvos Nacionalinės mokslo premijos laureatas, Airijos Golvėjaus universiteto mokslininkas.

Moksliniai tyrimai, nepaisant jų fundamentalios vertės, dažnai neadekvačiai suprantami tiek visuomenėje, tiek ir pačių mokslininkų. Mokslinių tyrimų svarba yra neabejotina – jie ne tik atskleidžia, kaip veikia žmogų supantis pasaulis, bet ir lemia žmonių gyvenimo kokybę. Savaime suprantama, kad moksliniai tyrimai yra brangūs, nes kainuoja ne tik protingų žmonių įdarbinimas, bet ir dažnai vienetinė bei labai brangi mokslinė įranga. Moksliniai tyrimai daugiausia finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės, todėl mokslininkai privalo įrodyti, kad lėšos panaudojamos veiksmingai. Be to, moksliniai tyrimai nėra hobis (už hobį pinigai nemokami), todėl atskaitomybė neišvengiama. Nuo mokslinių tyrimų pradžios dar civilizacijos aušroje nebuvo išrastas kitas būdas parodyti mokslininkų veiklos rezultatus nei publikuoti straipsnius ar traktatus. Taip ilgainiui atsirado recenzuojami mokslo žurnalai, kai mokslinių tyrimų rezultatai kritiškai įvertinami ir išspausdinami atitinkamame žurnale. Atrodytų, paprasta schema, kurią sunku suklastoti. Deja, kaip rodo situacijos stebėjimas Lietuvoje, suklastoti galima bet ką.

Mokslų daktaras Darius Čeburnis

Prieš beveik 25 metus Lietuva pasuko demokratinės rinkos ekonomikos keliu, o mokslui teko persiorientuoti iš komandinės-užsakomosios sistemos į konkurencingo finansavimo sistemą. Nors atsirastų norinčiųjų, kad lėšos moksliniams tyrimams būtų skirstomos loterijos būdu, po lygiai ar už gražias akis, objektyvus mokslinių tyrimų finansavimas įmanomas tik pagal pasiektus rezultatus, nuo kurių ir pradėsime. Reikia iš karto pažymėti, kad bus nagrinėjami tik tiksliųjų mokslų pasiekimai, nes socialinių ir humanitarinių mokslų problemos, nors ir daug kuo panašios, yra ir kitokios.

Visų Lietuvos mokslininkų bendras publikacijų skaičius nuosekliai augo nuo 1990-ųjų, tačiau tas skaičius niekada nebuvo įspūdingas, palyginti su kitomis šalimis, pavyzdžiui, panašaus istorinio konteksto Estija ar panašia gyventojų skaičiumi Airija. Mažiau nei 2000 straipsnių per metus, esant 9000 su viršum žmonių, turinčių daktaro laipsnį, ar daugiau nei 5000 aktyvių tyrėjų, yra labai nedaug ir nesiekia net vidutiniškai 0.5 straipsnio vienam tyrėjui per metus. Nereikia pamiršti, kad Estijoje gyventojų skaičius apie tris kartus mažesnis, o šios šalies mokslininkai publikuoja beveik tiek pat straipsnių, kiek ir Lietuvoje. Ši problema buvo suvokta jau prieš bene dešimt metų, ir tuomet įvyko labai keistas, neturintis analogų, dalykas. Vos per dvejus metus nuo 2005 iki 2007 metų publikacijų skaičius Lietuvoje išaugo beveik dvigubai (nuo 875 iki 1633) ir vėliau augimas stebuklingai sustojo. Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinas dalykas, nes mokslinės publikacijos negimsta staiga – moksliniai tyrimai užtrunka, o ir lėšos, skirtos mokslinei veiklai 2005–2007 metais, nebuvo išskirtinės. Nieko panašaus neįvyko ir kitose šalyse. Tačiau Lietuvoje atsitiko įdomus dalykas – jeigu reikia straipsnių – bus!

Beveik visos be išimties Lietuvos aukštosios mokyklos bei atskiri tyrimų institutai tuo laikotarpiu „sutarptautino“ savo institucijų viduje leidžiamus mokslinius leidinius. Tam pakako atlikti tik keletą formalumų: užtikrinti, kad žurnalai būtų leidžiami reguliariai, sukurti kritinio recenzavimo sistemą (peer-review) ir teikti reguliarią informaciją bei užregistruoti leidinį tarptautinėje mokslinių duomenų bazėje (pvz., Thompson Reuters). Žinoma, daug kam kyla klausimas: o kam įsteigti tiek daug naujų „tarptautinių“ žurnalų, kai jų jau tūkstančiai leidžiami įvairiose užsienio šalyse ir tie žurnalai gerai administruojami bei Lietuvai nekainuoja jų leidyba? Priežasčių gali būti keletas: tokių institucinių žurnalų leidyba nebrangiai kainuoja; juos galima kontroliuoti (tokia pagunda visada kils nuosavybės teise priklausančiame leidinyje); dažnai girdėtas argumentas buvo, jog Lietuvos mokslas yra labai specifiškas, todėl užsienio žurnalai nėra tam tinkami. Galbūt socialiniams ir humanitariniams mokslams paskutinį argumentą galima būtų bent iš dalies pagrįsti, bet tiksliuosiuose moksluose tai yra visiškas nesusipratimas, nes kaip nėra lietuviško elektrono, taip nėra lietuviško polimero, lietuviško viruso ar lietuviško betono. Galima gana drąsiai teigti, kad yra du pagrindiniai viešai neskelbiami argumentai: pirmas – galimybė tuos žurnalus kontroliuoti, kaip vėliau pamatysime, tiek publikavimo standartų požiūriu, tiek citavimo prasme, o antra – straipsnių publikavimas nacionaliniuose žurnaluose leidžia minimaliomis pastangomis įveikti atestacijas, dalinti institucinius biudžetus, priedus ar taikyti kitokias finansines priemones.

Tačiau situacijos analizė ir nacionaliniuose žurnaluose spausdinamų straipsnių apžvalga rodo, jog daugelis mokslinių straipsnių nacionaliniuose žurnaluose nesiskiria nuo mokslinio projekto ataskaitos. Ataskaitos tipo straipsnelį rimtesnis užsienio žurnalas atmestų, o štai leidžiamas Lietuvoje išspausdina. Todėl tikrai atėjo laikas grįžti prie tikrųjų mokslinės veiklos vertybių ir pradėti skirti pelus nuo grūdų.

Mokslininko veiklos efektyvumo parametras yra ne tik publikacijų skaičius, bet ir jų cituojamumas. Savaime suprantama, kad cituojamumas priklauso nuo žurnalo, kuriame spausdinama, prestižo ir tyrimų novatoriškumo. Kolegos mokslininkai, skaitydami straipsnį, randa jame naudingos informacijos, kuria pasinaudoja savo tolesniuose panašiuose tyrimuose, todėl cituoja. Tokiu būdu artimuoju ir vidutiniu laikotarpiu (1–5 metai) cituojamumas parodo mokslinių tyrimų aktualumą, o tolimuoju laikotarpiu (10–15 metų) ir mokslininko žinomumą bei jo tyrimų vertę. Kuo daugiau cituojamų straipsnių, tuo geriau, nes mokslinių tyrimų finansavimo fondai (ypač tarptautiniai) ir jų samdomi ekspertai stebi tuos parametrus, svarstydami, ar skirti finansavimą konkrečiam mokslininkui ir jo siūlomam projektui, ar ne. Visa ši informacija yra susisteminta Thompson Reuters duomenų bazėje ir prieinama mokslininkams, todėl atrodytų aiški ir skaidri. Bėda ta, kad „išradingi“ mokslininkai ir čia gali dirbtinai padidinti skaičius. Tam pasitarnauja jau minėti instituciniai žurnalai, nes juose galima spausdinti mažaverčius ar visai beverčius straipsnius, taip pat kontroliuoti, kiek ir kokių savo ar artimų kolegų straipsnių pacituoti. Dėl to dalis mokslininkų nuėjo lengviausiu keliu, spausdindami beveik vien instituciniuose žurnaluose, taip augindami savo straipsnių skaičių ir jų cituojamumą, bet, žinoma, tik nacionaliniu lygmeniu. Tai neliko nepastebėta Lietuvos mokslo taryboje (LMT) ar Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM), ir instituciniai žurnalai visiškai pelnytai tapo antrarūšiais projektų vertinimo metu.

Mokslo administratoriai jau prieš keletą metų pasiūlė teisingą rekomendaciją spausdinti straipsnius bent jau vidutiniškuose žurnaluose (reitinguotuose pagal žurnalų vidutinį cituojamumą). Tačiau tai kartu apsunkino ir vertinimo procesą, nes ekspertai priversti knaisiotis publikacijų sąrašuose ir juos kategorizuoti. Aprašyta situacija būtų tik vidinio kiemo žaidimai, jei jie neturėtų įtakos Lietuvos mokslo tarptautiniam prestižui ir mokslininkų galimybėms laimėti Europos Sąjungos finansavimą. Institucinių žurnalų masinis išplitimas nustojo versti Lietuvos mokslininkus tobulėti (daryti novatoriškus tyrimus ir rašyti kokybiškus straipsnius), o Lietuvos mokslas pasauliniame kontekste ir pagal publikacijų skaičių, ir ypač pagal cituojamumą, nusirito iki ar net žemiau trečiojo pasaulio šalių ir šiuo metu yra 120 vietoje pasaulyje pagal citavimų skaičių, tenkantį vienai publikacijai! Palyginimui: Estija yra 48 vietoje, o Airija – 25 (netgi Latvija smarkiai lenkia – 90 vieta). Visų blogiausia, kad tokioje negarbingoje kovoje nukenčia sąžiningai dirbantys mokslininkai, nes jų triūsas paskęsta mažavertės produkcijos pelkėje.

Pateiktame grafike (1 pav.) rodoma lietuvių mokslininkų publikuotus straipsnius cituojančių nacionalinių straipsnių dinamika 2000–2010 metais. „Nacionaliniai“ straipsniai apima ir prestižiniuose žurnaluose cituojamus straipsnius, bet ši dalis yra labai pastovi tiek skirtingose šalyse, tiek atskirose mokslo institucijose, jei tik jos neužsiima užkulisiniais žaidimais. Paveiksle matyti, kad problemos Lietuvoje prasidėjo jau 2001 m., o 2007–2008 metais pasiekė beveik epideminį lygį, kai nacionalinių citavimų dalis pasiekė beveik 30% visų Lietuvos straipsnius cituojančių publikacijų. Palyginimui, tais pačiais metais daugumoje Europos šalių tas skaičius yra stebėtinai panašus – 13–14% – ir beveik nekintantis (taip pat ir Latvijoje, ir Estijoje). Net tokiose šalyse kaip Rumunija ar Baltarusija tas skaičius yra gerokai mažesnis (23% ir 21%) nei Lietuvoje (28%). Kaip matome paveiksle, Lietuvos universitetų indėlis yra labai skirtingas: Vilniaus universitetą (VU) ar Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) cituojančių straipsnių dinamika beveik nesikeitė, o Vilniaus Gedimino technikos universitete tokių straipsnių skaičius išaugo 11 kartų, o Kauno technologijos universitete maždaug 5 kartus per dešimtmetį. Šie skaičiai rodo grėsmingą Lietuvos mokslo marginalizaciją globalizacijos ir interneto technologijų kontekste.

1 pav. Nacionalinių cituojančių straipsnių ir bendro straipsnių cituojamumo dinamika 2000–2010 metais: kairėje – nacionalinių cituojančių straipsnių skaičius bei pasiskirstymas pagal universitetus ir bendras vidutinis vieno straipsnio cituojamumas Lietuvoje; dešinėje – nacionalinių cituojančių straipsnių dalis atskiruose universitetuose. Šaltinis – Thompson Reuters Web of Science Core Collection.

Nors nacionalinių citavimų skaičius pastaraisiais metais sumažėjo, taip atsitiko iš dalies todėl, kad Thompson Reuters duomenų bazė pašalino keletą Lietuvos (ir kitų šalių) leidinių iš duomenų bazės dėl neetiško savicitavimo (tame pačiame žurnale anksčiau publikuotų straipsnių perteklinio citavimo). Tačiau visų blogiausia yra tai, kad tuo metu, kai nacionalinių cituojančių straipsnių skaičius išaugo, vidutinis bendras Lietuvos publikacijų cituojamumas drastiškai nukrito, dėl ko Lietuva atsidūrė greta trečiojo pasaulio šalių. Akivaizdu, kad nacionaliniuose žurnaluose spausdinami straipsniai mažai žinomi užsienio šalių mokslininkams (dažnai ir todėl, kad neretai jie spausdinami lietuvių kalba su angliška santrauka), todėl ir necituojami, nekalbant apie prastą jų kokybę. Bet kuriuo atveju žala Lietuvos mokslo prestižui jau padaryta ir turės praeiti 5–10 metų, kol viskas grįš prie įprastų tarptautinių standartų.

Nors buvo minėta, kad beveik visos Lietuvos mokslo institucijos prikūrė mažaverčių žurnalų, kai kurios mokslo įstaigos, kaip antai Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) turi daugiausia nuodėmių. Šis universitetas leidžia bent 5 institucinius žurnalus, referuojamus Thompson Reuters duomenų bazėje, nors kai kurių jų pavadinimai verčia griebtis už galvos („Technological and economic development of economy“). VGTU mokslininkai cirkuliuoja ir kryžmiškai cituoja straipsnius to paties universiteto leidžiamuose žurnaluose, dirbtinai didindami ir žurnalo, ir atskirų mokslininkų reitingą.

Thompson Reuters duomenų bazės duomenimis, 2000–2010 metais VGTU mokslininkų skelbtų straipsnių cituojamumo geografija yra šokiruojanti – 53% citavimų yra iš Lietuvoje leidžiamų žurnalų arba Lietuvoje dirbančių mokslininkų. Tai ne tik nebe tarptautinis mokslas, bet netgi ne nacionalinis, o viso labo lokalinis, nes tarp tų 53% dominuoja kiti VGTU leidžiami žurnalai. Palyginimui: tas pats parametras Kauno technologijos universitete, kuris taip pat leidžia keletą tokių žurnalų yra 27%, tačiau Vilniaus universitete – viso labo 13%, o Kauno medicinos universitete (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) – tik 7% (2 pav.).

Tačiau tarp pelų visada yra ir grūdų. Pavyzdžiui, Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Medicina –Lithuania“ neturi absoliučiai daugumai kitų nacionalinių žurnalų būdingų nuodėmių: nacionalinių citavimų procentas yra 16%, savicitavimų – 10%. Nors tarptautiniu mastu žurnalo prestižas dar nėra aukštas, bet teko girdėti, kad tai turbūt vienintelis žurnalas Lietuvoje, kuris kartais „drįsta“ atmesti straipsnius – būtina gero žurnalo savybė, skatinanti sveiką konkurenciją bei kelianti kokybę.

Kokias galime padaryti išvadas? Pirmiausia liūdina, kad tokioje situacijoje nukenčia sąžiningai ir rimtai dirbantys mokslininkai. Lietuvoje yra daug mokslininkų, kurie nesileido į publikacijų skaičiaus ar citavimo žaidimus ir nuolatos spausdina tik prestižiniuose mokslo žurnaluose. Antra, būtina gilintis į detales ir rekomenduotina, kad ŠMM ar LMT vykdytų išsamų monitoringą ir padėtų atskirti pelus nuo grūdų – tam skirtos techninės priemonės ištobulintos ir ranka pasiekiamos. Yra netgi specialių priemonių, sukurtų būtent mokslo administratoriams, kurios leidžia daug greičiau susisteminti informaciją. Turi būti sudarytos sisteminės prielaidos, kad pačios aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijos vykdytų vidinį monitoringą ir siektų kokybės institucijų viduje. Trečia, ydinga padėtis nesudaro prielaidų didinti mokslo finansavimą Lietuvoje, nes lėšos būtų eikvojamos beverčiams tyrimams bei mokslinei produkcijai. O džiugina tai, kad LMT ir ŠMM supranta situacijos groteskiškumą bei deda pastangas ją taisyti, kviesdama užsienio ekspertus, griežtindama bei tobulindama konkursinį finansavimą bei išleisdama teisingas rekomendacijas. Svarbu išlaikyti kryptį ir taikyti sistemines priemones.

O ką daryti su instituciniais žurnalais? Galimybių yra keletas, bet visais atvejais be chirurgo peilio neapsieisi. Paprasčiausias būdas – visus nacionalinius žurnalus panaikinti, tačiau tai nebūtų populiarus sprendimas. Galima būtų padaryti atidžią atranką ir palikti gyvuoti tik perspektyviausius ir „mažiausiai nuodėmingus“ nacionalinius žurnalus, kaip minėtas „Medicina–Lithuania“, arba ne daugiau kaip po vieną nacionalinį žurnalą stambiose mokslo kryptyse, pvz., 6 prioritetinėse mokslo kryptyse. Kad ir kuris būdas būtų pasirinktas, viena yra akivaizdu – nevaldomas nacionalinių žurnalų skaičius privalo būti drastiškai sumažintas, nes tai padarė ir tebedaro akivaizdžią žalą Lietuvos mokslo prestižui ir trukdo vystytis sveikai konkurencijai. Mokslininko profesija nėra amatas, nors ir uždirba pinigų pragyvenimui, bet yra įpareigojanti veikla didinti tautos ir viso pasaulio išmintį bei intelektą. Pasirengimas priimti iššūkius bei sveikos ambicijos įrodyti sau ir pasauliui pasiektų rezultatų reikšmingumą neabejotinai sugrąžintų mokslo prestižą į jam skirtą elito poziciją Lietuvoje.