Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Peter Kreeft. Apie šykštumą, teisingumą ir gailestingumą

EPA nuotrauka

Krikščioniškoje tradicijoje ši nuodėmė didžiųjų dvasinių priešų sąraše lenkia net gašlumą ir užima antrąją vietą po puikybės. Šventasis Paulius ją vadino „visokio blogio šaknimi“. Tai – šykštumas, meilė pinigams, „besaikis troškimas žemiškųjų turtų, kuriuos galima išmatuoti pinigais“, kaip jį apibūdina Tomas Akvinietis Teologijos sąvade.

Pinigai yra pagunda, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Tai dėl vadinamojo skėčio principo, kuris apima viską, ką galima nupirkti už pinigus. Pinigai taip pat yra (arba klaidingai dedasi esą) saugus prieglobstis nuo pokyčių. Jie bando pamėgdžioti dieviškąjį nepriklausomumą ir savarankiškumą.

Šykštumas nėra šiaip laikinųjų gėrybių troškimas, tai besaikis jų troškimas. Žmogui natūralu siekti išorinių dalykų kaip priemonių, tačiau šykštumas juos paverčia tikslais, dievais. O kai kūrinį norima padaryti dievu, jis paverčiamas velniu. Tačiau patys savaime kūriniai bibliniu kreacionistiniu požiūriu yra geri.

Panašu, kad Dievas atkreipė ypatingą dėmesį į šykštumą dar Mozės laikais, nes net du iš Dešimties įsakymų (aiškiai susiję su vidine laikysena, o ne su išoriniais veiksmais) – devintasis ir dešimtasis – draudžia godumą. („Tu negeisi…“)

Jėzus kalbėjo apie šykštumą dažniau nei apie bet kurią kitą nuodėmę. Tik suskaičiuokite, kiek kartu jis kalbėjo apie pinigus: turtai, gėrybės, tarnavimas Mamonai. Kitaip negu mes, jis nesutelkė dėmesio į geidulingumo ar smurto nuodėmes, bet labiau į respektabilios visuomenės nuodėmes (kur kas labiau užslėptas ir pavojingesnes). Jis papiktino savo mokinius daugybę kietų žodžių apie pasaulietiškų gėrybių atsisakymą ir apie tai, kaip sunku turtuoliui įeiti į Dangaus karalystę.

Jokūbas aptiko godume slypinčią karo šaknį. „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 4, 1–2). Ar daug ilgų ir mokslingų karo bei taikos diagnozių pasako tiek, kiek šios paprastos eilutės?

Šykštumas turi dvi dalis: godumą pasiekti tai, ko neturime, ir godumą išlaikyti tai, ką turime. Tuomet dvi šykštumo priešybės būtų: pasitenkinimas, savanoriškas neturtas ir dosnumas, kilnumas, gailestis ir pagalba kitiems.

Šv. Paulius sako, jog „linksmas pamaldumas yra didi dovana“, ir „aš išmokau būti viskuo patenkintas“. Šventasis Pranciškus mergino neturto ponią lyg trubadūras savo gražiąją damą.

„Dievas myli linksmą davėją“, ir „didesnė palaima yra duoti, o ne gauti“. Kapitalistinė visuomenė yra linkusi davimą interpretuoti kaip investavimą, kaip priemonę gauti. Mes šitaip mąstome ir apie davimą Dievui. Kai kurie šių laikų evangelistai prašo „sėti pinigus“. Tai apeliavimas į godumą. Jie paverčia kiekvieną dovaną dvasiniu investavimu, Tačiau Platonas, Aristotelis, kaip ir Jėzus, mokė, kad gavimas yra būdas duoti, o ne atvirkščiai; geriausia, ką suteikia gaunami turtai, yra tai, kad leidžia juos atiduoti ir šitaip praktikuoti didžiadvasiškumo dorybę.

Godumas yra ypač pavojingas mūsų visuomenei dėl kelių priežasčių.

Pirma, mūsų nepastovi visuomenė skatina lenktyniavimą ir ekonominę agresiją labiau negu pasitenkinimą. Kas nekopia visuomenės kopėčiomis, tas laikomas kvailiu ir nevykėliu. Mus moko lipti iki pačios krūvos viršūnės. Tik niekas nemoko, kad ta krūva yra šiukšlių krūva. Šv. Paulius visus žemiškuosius turtus ir privilegijas pavadina dar baisesniu žodžiu (Fil 3, 4–8).

Antra, mus baigia užgožti godumą ir apstybę skatinančios informacijos priemonių reklamos.

Trečia, visa mūsų ekonominė sistema paremta mintimi, kad asmeniškas blogis galįs sukurti visuomenės gėrį; kad godumas (pelno motyvas) sukuriąs gerovę ir kartu laimę. Šitaip žvelgiant, mūsų visuomenės numanomas priešas – komunizmas tėra tik skirtinga priemonė pasiekti tą patį tikslą. Jo priemonės yra ne laisvos, bet totalitariškos, tačiau jo tikslas, kaip ir mūsų, yra gėrybių, daiktų gausinimas ir vartojimas.

Ketvirta, tai ekonominė sistema, kuri remiasi labiau pinigais negu natūralia gerove (žeme, maistu, būstu), neturi natūralios ribos, kuri malšintų godumo liepsnas. Kadangi dirbtinės gerovės (pinigų) troškimas yra begalinis, šykštuolis visada nori daugiau. O natūralios gerovės troškimas tėra baigtinis, nes žmogus sugeba suvartoti tik tam tikrą kiekį maisto ar naudotis keliais namais, kol nepradeda jų laikyti „investavimu“, tai yra dirbtine gerove.

Giliau nei ekonominiu lygmeniu šykštumas yra didžiai neišmintingas dalykas. Tai filosofinė kvailystė, nes manoma, kad laimę teikia turtai, daiktų turėjimas. Tai melas. Laimę teikia buvimas, ne turėjimas. Laimė yra širdyje, žmogaus būties centre, o „žmogaus širdis negali slapta kaupti“.

Mums gali priklausyti tik tai, kas yra mažiau už mus pačius – tai daiktai, objektai. Tačiau mes patys priklausome tam, kas yra didesnis už mus pačius – Dievui ir Jo savybėms: Tiesai, Gėriui, Grožiui. Tik šitai gali padaryti mus laimingus, patenkinti neramią širdį, užpildyti virš mūsų būties tvyrančią begalinę Dievo pavidalo ertmę. Šykštumas čia yra bejėgis. Tai būtų lyg mėginimas pripildyti Didįjį Kanjoną marmuro rutuliukais.

Pirmasis skeletas, kurį archeologai atkasė senovinės Pompėjos vulkaninėse liekanose, buvo rastas gniaužiantis sidabrines monetas savo skeletiškomis rankomis. Atkasus griaučius, monetos pažiro aplinkui, pašaipiai skimbčiodamos. Aleksandras Didysis buvo išmintingas. Užkariavęs pasaulį ir neviltingai skųsdamasis, jog nebėra ko užkariauti, jis veikiai mirė, tačiau spėjo pasirūpinti, kad jo tuščias delnas kyšotų iš karsto ir rodytų pasauliui, jog nieko negalima su savimi pasiimti.

Jobo išmintis yra tiesiog pažodiškai teisinga: „Nuogas atėjau į šį pasaulį, nuogas jį paliksiu.“

Jei būsime garbingi patys sau ir savo poelgiams, netrukus sužinosime tiesą, jog šykštumas yra savęs apgaudinėjimas. Jau pati jo sėkmė veda į jo žlugimą. Gerovė greitai pabosta ir įgrįsta. Niekas nepatyrė tokio nuobodulio kaip turtuolis, kuris gali pritarti Ekleziastui: „Aš jau viską mačiau.“ Šio pasaulio karvė išmelžta iki paskutinio lašo.

Šykštumas yra visokio blogio šaknis, tačiau tai nėra pati sunkiausia nuodėmė. Taip teigia šv. Tomas. Sunkiausia yra puikybė, kuri nesimoko iš nuolat daromų klaidų. Jokia nuodėmė yra neatleidžiama, išskyrus galutinį nesigailėjimą, atsisakymą atgailauti ir priimti visišką ir laisvai siūlomą Dievo atleidimą per Kristų.

„Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo.“

Godumą gauti galime pakeisti gailestingumu duoti. Godumas yra mažesnis už teisingumą, gailestingumas jį pranoksta.

Gailestingumas yra didelė paslaptis, Pasaulio pažinimas apakina mus prieš šį faktą. Gailestingumas pranoksta protą, pranoksta teisingumą, pranoksta teisę, pranoksta įstatymą. Ten, kur teisingumas sako „bausti“, gailestingumas sako „atleisti“. Kur teisingumas sako – „tai kaltė“, gailestingumas nesako, kad kaltės nėra, bet prašo ją atleisti. Sakyti, kad kaltės nėra, būtų melas, nes teisingumas kalba tiesą, ir net gailestingumui nevalia prieštarauti tiesai. Tačiau gailestingumas gali tarti: „Atleisk kaltę.“ „Atleisk visas mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Klaidinga manyti, kad gailestingumas tesąs subjektyvi laikysena. Ši klaida užgožia gailestingumo paslaptį. Toks gailestingumas per daug nekainuoja. Persigalvoti ir, užuot troškus priešininkui keršto, imti rūpintis jo gerove, tereiškia atsikratyti moralinio nepatogumo. Tačiau tikrasis gailestingumas yra kur kas objektyvesnis ir reikalauja daugiau pastangų. Jis atleidžia kaltes, kurios yra objektyviai realios, ne subjektyviai įsivaizduotos, kaltes, kurias reikia atlyginti.

Gailestingumas pranoksta teisingumą, tačiau jo nepakerta. Jei dovanoju šimto dolerių skolą, kurią esate man skolingas, vadinasi, turiu pasinaudoti savo šimtu dolerių, kad sumokėčiau kreditoriams. Aš negaliu jūsų praturtinti šimtu doleriu, savęs jais nenuskurdindamas. Jei skola yra objektyviai reali, ją reikia sumokėti; ir jeigu savo gailestingumu aš dovanoju šią skolą, ją sumokėti privalau aš pats. Dėl šios priežasties Kristus turėjo mirti. Jis negalėjo paprasčiausiai pasakyti: „Užmiršk tai.“ Tačiau Jis pasakė: „Atleisk už tai.“ O tai reiškia, jei mes nesumokėjome, tai padaryti teko Jam.

Taigi gailestingumas brangiai kainuoja. Pažiūrėkite, kiek kainavo Dievui: be galo brangią Jo sūnaus gyvybę.

Ir tai nėra išimtis ar nukrypimas, bet gailestingumo pavyzdys. Taigi turime tikėtis, kad ir mums gailestingumas šiek tiek kainuos. Gailestingumas yra minusas.

Štai kodėl paradoksaliai ir stulbinamai nuskamba Kristaus žodžiai, kad gailestingumas yra teigiamas dalykas, jog gailestingieji yra palaiminti.

Iš palaiminimų reikia laukti paradokso.

Paradoksas sukelia nuostabą, tačiau tai nėra nesąmonė. Tai akivaizdus prieštaravimas, bet ne realus prieštaravimas.

Tad patyrinėkime šį paradoksą ir pamatysime, kad šis aiškiai nelemtas ir brangus dalykas, vadinamas gailestingumu, iš tikro yra palaiminimas.

Jis yra palaimintas ketveriopai: palaimintas šiame gyvenime Dievo, palaimintas šiame gyvenime žmonių, palaimintas būsimajame gyvenime Dievo, palaimintas būsimajame gyvenime žmonių.

1. Jis yra palaimintas šiame gyvenime Dievo, nes Dievas vadovauja tiek šio, tiek būsimo gyvenimo scenarijui. „Visas pasaulis yra Jo rankose“. Jis parašė scenarijų taip, kad gailestingumas sulaukia atlygio. Kai rodome gailestingumą savo artimui, Dievas visada su kaupu atlygina davėjui malonėmis už pasiaukojimą. Tame gyvenimo plane Dievo taip pat įrašyta, kad didesnė palaima yra duoti, o ne gauti. Šalia tų malonių, kuriomis Dievas tiesiogiai apdovanoja gailestingojo sielą, jam gausiai atlyginama per įvairias aplinkybes – nes Dievas ir čia yra Šeimininkas. Ir anksčiau ar vėliau jas sutvarko mūsų labui, jeigu tik mes paklūstame Jo valiai, Jo planui. Tas planas yra gailestingumas, nes Dievas yra gailestingumas. Taigi visi, kurie gailestingi savo artimui šiame gyvenime, yra palaiminti, nes susilaukia Dievo gailestingumo jau šiame gyvenime. Jei pasigailėsime, mūsų taip pat bus pasigailėta, jei dovanojame savo artimiesiems jų mažas skolas mums, Dievas dovanoja mums mūsų dideles skolas Jam. Meilė pridengia nuodėmių gausybę.

2. Gailestingumas taip pat sulaukia palaiminimo iš žmonių šiame gyvenime – paprasčiausiai dėl to, kad gailestingumas yra malonus. Netgi „šio pasaulio vaikai“ žino tai, apie ką Kristus kalbėjo suktojo prievaizdo parabolėje (Lk 16, 1–13). Prievaizdas pelnydavo žmonių draugystę savo pinigais, gailestingai dovanodamas savo šeimininko skolininkų skolas, ir šitaip susilaukė jų pasigailėjimo, kai šeimininkas jį atleido. Šeimininkas pagyrė jį už sumanumą. Ką duodame, tą gauname – tiek asmeniniuose santykiuose, tiek ekonomikoje. Kad ir ką investuotume – gailestingumą ar pinigus – dažniausiai sulaukiame vaisių. Juk yra ir dvasinės pajamos.

3. Gailestingumas sulauks Dievo palaiminimo būsimajame gyvenime. Didžiuma atlygių, kuriuos Kristus žada savo Palaiminimuose, tinka tiek šiam, tiek būsimam gyvenimui. Nėra taip, kad Dievas atlygintų gailestingiems Danguje todėl, kad neatlygino jiems žemėje. Dangiškas atlygis yra realių, tačiau nepilnų žemiškųjų atlygių natūralus ir tikras užbaigimas. Dangiškieji Dievo atlygiai už mūsų žemišką gailestingumą yra natūralūs ir būtini, o ne dirbtinai pridėti. Nes, būdami gailestingi, mes daromės verti priimti Dievo gailestingumą ir juo naudotis.

Įsivaizduokite, kad Dievas bandytų apdovanoti negailestingą žmogų gailestingumu. Tai būtų tiesiog neįmanoma – ne todėl, kad Dievas susilaikytų nuo tokio dovanojimo, bet todėl, kad apsunkusi žmogaus širdis to paprasčiausiai negalėtų priimti. Tiktai tie, kurie yra atviri teikti gailestingumą kitiems, yra atviri ir jį priimti, ir atvirkščiai. Kas nemoka duoti, tas netiki, kad kiti tai sugeba, todėl nepasitiki jokiomis dovanomis.

Šitaip pasiekėme išvadą, kuri kai kam gali suduoti nebylų bauginamą smūgį: niekaip neišvengsime pragaro, jei nebūsime gailestingi savo artimui. Viešpats prisakė mums melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Tad jeigu neatleisime savo kaltininkams, mes savo elgesiu taip melsime Dievą: „Neatleisk man, siųsk mane į pragarą.“ Mes tiesiog negalime kalbėti „Tėve mūsų“ maldos, nebūdami gailestingi kitiems.

4. Galų gale mes susilauksime gailestingumo iš savo artimųjų būsimajame gyvenime. Šią dažnai skelbiamą tiesą Kristus aiškiai išdėstė savo parabolėje apie apsukrųjį prievaizdą: „Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.“ (Lk 16,9) Negi manote, kad mūsų bičiuliai amžinajame gyvenime mažiau negu šiame sugebės pareikšti savo dėkingumą už tai, kad žemėje mes buvome jiems gailestingi?

Paprastai Dievas veikia netiesiogiai ir savo darbus vykdo per žmones. Tai yra Bažnyčios darbas. Dangiškasis Karalius turi didžiulį dvarą. Jis plačiai paskleidžia savo malonę ir savo darbą, Danguje taip pat kaip ir žemėje gauname Dievo malonę per žmogiškumą. Be abejonės, archetipas yra Kristus. Per Jo žmogiškumą mes turime dalį dieviškumo.

Gailestingumas kartu yra vienas praktiškiausių dalykų pasaulyje. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime pamėginti išspręsti blogio problemą, nuodėmės problemą. Atlaidumas yra pirmasis žingsnis, sprendžiant karo problemą – karo tarp tautų, tarp šeimų ir tarp asmenų. Net maži vaikai tai žino, galbūt dar geriau už kitus. Jie nėra atsparūs nuodėmei, juose taip pat rusena neapykanta ir troškimas atkeršyti, tačiau jie greitai ir atleidžia.

Kad ir kaip keistai skambėtų, tam tikra prasme mes turime išmokti atleisti Dievui – ne už kokią nors man padarytą skriaudą, o būtent už Jo gerumą. Nes Jis sukūrė mus, turinčius pavojingą dovaną, vadinamą laisva valia, kuri, palinkusi nuodėmėn, atsinešė į pasaulį neišvengiamų bausmių ir privertė mus visus kentėti. Jis myli mus kur kas labiau nei norėtume, labiau nei mums patinka. Turime Jam atleisti už tai, kad Jis kaskart iš naujo sutrukdo mūsų išpuikusiai ir kvailai valiai atleisti Jam už Jo palaimingą ir kartu skausmingą mūsų sielų gydymą.

Aš manau, kad kiekvienas jaučia slaptą pagiežą Dievui, savo pačių sukurtumui, savo buvimui. Freudas tai vadino mirties troškimu, apmaudu, jog teko gimti šiame kankinančiame pasaulyje. Statula turi atleisti skulptoriui už jo meilę, dėl kurios šio kaltas kerta jai tiek daug smūgių.

Mes turime liautis skundęsi dėl blogų dalykų, kurie ištinka gerus žmones, liautis skundęsi dėl neteisybės. Nėra jokių „gerų žmonių“, ir geriausieji iš mūsų pasako šitai labai aiškiai. Šventieji sutinka, kad ir jie yra nusidėjėliai: tik nusidėjėliai mano, kad jie yra šventieji. Tik kvailiai reikalauja Dievo teisingumo – nes kurgi mes būtume, jei jį pasiektume? Ne, iš Dievo galime tikėtis vien gailestingumo, o mūsų artimieji viliasi sulaukti jo iš mūsų.

Kiekviena filosofija, nematanti tiesos žodžiuose „akis už akį, dantis už dantį“, yra sentimentalizmas. Kas nesugeba įžvelgti teisingumo, tas nesugeba pamatyti daugiau. Teisingumas yra gailestingumo sąlyga.

Tačiau pripažinę teisingumą, mes esame laisvi parodyti gailestingumą. Palikę anapus savo absurdišką „dėl ko turėčiau atleisti“ ar „nėra ko atleisti“, mes galime atleisti. Pripažinę, kad mirties bausmė ar gynybinis karas yra teisingi dalykai, galime eiti toliau ir ieškoti geresnių sprendimų. Tačiau jei gailestingumas ir teisingumas yra sumaišomi ir mes reikalaujame gailestingumo tartum pelnytos teisės, tuomet nesuvokiame (ir nesulaukiame) nei teisingumo, nei gailestingumo.

Nors ir privalu atskirti teisingumą ir gailestingumą, yra didžiai teisinga peržengti teisingumą gailestingumo labui. Teisybė yra tai, kad „gailestingieji susilauks gailestingumo“. Tie, kurie žengia anapus teisingumo į gailestingumą, gauna šį tą anapus teisingumo: gailestingumą. Ir tai yra aukščiausia tiesa.

Tai paryškina transcendencijos principą: reikia peržengti dalyką, kad jį ištobulintumei. Ne kūnas sielą, bet siela tobulina kūną: ne žmonija, bet Dievas tobulina žmoniją; ne teisingumas, bet gailestingumas tobulina teisingumą. Mes negalime įvykdyti teisingumo įstatymo kitaip, kaip eidami toliau į jo gailestingumą, atlaidumą, meilę.

Vien tik „meilės įstatymo vykdymas“. Tik mylėdami savo artimą mes įvykdome teisingumo reikalavimus savo artimui.

Bet net ir meilė mus kreipia „aukštyn paties centro link“. Mes negalime mylėti vien tik mylėdami. Kaip teisingumas kreipia mus aukštyn į meilę, taip meilė kreipia aukštyn vienybėn. Mes galime mylėti tik susivieniję su pačia Meile.

Iš prigimties mylime save. Tiktai vienybė tarp savęs ir kito išmoko mus mylėti kitą. Savo gailestingumu Dievas suvienijo mus su savimi Kristuje ir su mūsų artimaisiais Kristaus kūne, šitaip leisdamas mums mylėti Jį ir savo artimuosius kaip pačius save, nes mūsų artimieji tapo viena su mumis kūne, šeimoje, „naujajame žmoguje“, kuris yra pilnutinis Kristus, galva ir kūnas.

Teisingumo reikalavimas yra neišsprendžiamas Dievo galvosūkis mums, neišsprendžiamas pats savaime. „Tu būsi šventas, nes aš, Viešpats tavo Dievas, esu šventas“. Būk teisus, kaip aš esu teisus, kupinas grynos meilės, gailestingumo, kuris viršija teisingumą, ir savimaršos. Koks galvosūkis. Kaip gali asmuo užmiršti save? Tiktai per malonę, reikalaudamas gailestingumo ir meilės, Dievas mus kreipia į vienintelį įmanomą sprendimą, į patį Kristų.

Parengė Aušra Makauskienė