2014 07 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Virginija Adomonytė. Neišgirstas Dievas

Labiausiai klausausi savęs arba pasaulio. Esu tiek nutolusi nuo Dievo, kad Jo nebegirdžiu. Aš klausausi to, kas artimiau mano silpnybėms, kas man pataikauja ir iš kur aš dažniausiai sulaukiu pritarimo. Netgi jei nesu teisi. Ir aš ir pasaulis atrodytų mane palaiko. Bet tiesa yra ne ta. Jie mane apgaudinėja. Sako, kad esu geresnė, sako, kad esu visko nusipelniusi ir kad viskas man priklauso. Staiga atsiduriu centre, ir man tai patinka. Kodėl man patinka būti ne savo vietoje? Kai aš renkuosi save ir pasaulį, pasirenku mažesniąją dalį. Man užtenka mažesnės dalies, nes taip paprasčiau, patogiau, nekeliami dideli reikalavimai. Ir taip savo kartelę aš leidžiu vis žemyn žemyn. Tarsi bijodama pakelti akis į Dangų, nes Dangus turi savo kainą. Vykdydama Dievo valią turiu daug ko atsisakyti, pergalvoti savo veiksmus, pasirinkimus. Turiu išmokti mylėti pasiaukojama meile. Turiu ieškoti Dievo.

Dievas visada yra šalia ir visada man kalba. Jis ieško įvairiausių būdų pasiekti mano sąmonę ir širdį, o aš ieškau įvairiausių būdų to išvengti. Dažniausiai nenoriu patekti į akiratį To, kuriam esu nusidėjusi. Bet Dievo artumas leis suprasti savo kaltę ir gailėtis. Tik Dievą išgirdusi aš atsipeikėsiu. Jeigu dabar pažvelgčiau į Dievą, pamatyčiau, kad Jis čia pat ir stengiasi mane pritraukti artyn. Nes kuo arčiau esu Dievo, tuo greičiau būsiu išgelbėta.

Dievo kalba yra išraiškinga, išsiskirianti iš kitų, jos nesupainiosiu su kitokia, pasaulio kalba, savęs pačios kalbinimu, tačiau dažniausiai aš jos neišgirstu. Yra priežasčių, kodėl aš neišgirstu Dievo kalbos. Pirmiausia girdėdama Dievą matau savo nusidėjimus, o tai sunku pripažinti. Taip pat bijau Dievo, kad Jis iš manęs pareikalaus daug ko atsisakyti arba daug ką pakeisti. Paprašys nors keletą akimirkų žvelgti į Jį. Bet aš, kuri įpratusi matyti tik save – tiesiog negaliu į Dievą pažvelgti, nes tai mane pakeistų ir paragintų tas žvilgsnis Dievą pamilti. O juk aš myliu tik save. Aš net nesuprantu, ką reiškia kitą mylėti, o tuo labiau – Dievą.

Jeigu išgirsčiau Dievą, tai būtų pirmas žingsnis į Jo meilę. Ir aš pati galėčiau Jį pamilti supratusi, kad Dievas pirmas mane pamilo, pirmas mane prakalbino. Aš tikrai nebūčiau radusi pirmo tinkamo žodžio kreiptis į Dievą. Aiškiausias ir garsiausias Dievo žodis buvo per Jėzų Kristų, per Jo kryžių ir prisikėlimą. Ar ir dabar aš negirdžiu? Greičiau apsimetu, kad negirdžiu. Nors ir keista, negirdžiu Dievo žodžio apie mano išgelbėjimą. Jėzaus Kristaus kryžiaus aš iki šiol nepajėgiu pavadinti meilės išraiška. Kokia šalta turi būti mano širdis, negirdinti ir nematanti Dievo veido, Jo gailestingumo.

O Jėzaus Kristaus kryžius yra. Jis kalba. Jis kalba garsiai. Kalba tiesiai ir įtikinamai. Jėzaus Kristaus kryžiaus tikrovės vaizdas atsispindi giliai mano širdyje, o aš bandau jį išdavikiškai uždengti nereikšmingais įvykiais kalbomis apie pasaulį ir jo tariamą svarbą. Jeigu įsiklausyčiau į sąžinę, pajusčiau, kad tas kryžius kalbės amžinai – tai neišdildoma žymė. Tai Dievo meilės man žymė. O aš elgiuosi taip lyg bėgčiau nuo tos meilės. Negirdėdama, nesistengdama išgirsti kryžiaus kalbos, aš bėgu nuo savo išgelbėjimo, bėgu nuo nukryžiuoto Dievo veido ant kryžiaus. Kur mane tai veda? Į aklavietę. Aš einu į niekur. Paneigdama didįjį savo tikslą – Dievą, aš lieku prie beprasmiško bėgimo pagal pasaulio taisykles. Be kryžiaus ir be vilties. Užmerkdama akis prieš kryžiaus ženklą, aš užmerkiu akis savo vilčiai dėl amžinybės. Negirdėdama Dievo, prarandu galimybę Jo siekti ir išvysti Jį amžinybėje. Bet Dievas yra pati viltis. Jis tikisi, kad nors akimirkai aš sustosiu ir išgirsiu Jį tariantį mano vardą. Niekas taip švelniai netaria mano vardo kaip Viešpats. Ir niekas kitas nesugeba taip mylėti.