2015 06 27

Vladimiras Legoida

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie tėvystę – žemišką ir dangišką

Unsplash.com nuotrauka

Neretai sakoma, kad svarbiausias moters pašaukimas – motinystė. Galima sutikti. Bet tik iš dalies.

Pažįstu daug pagarbos vertų moterų, kurioms Dievas nedavė vaikų, ir jos visiškai realizavo save kitose gyvenimo sferose. Nors tiesa apie motinystę kaip moters paskirtį nekelia abejonių. Su vienu papildymu: taip pat tiksliai galima pasakyti, kad svarbiausias vyro pašaukimas – tėvystė. Šeima vaikui – tai motina ir tėvas. Jam vienodai reikalingi abu. Ir kaip motinystė atskleidžia moters moteriškumą, taip ir susiformuoti vyro asmenybei svarbi ir būtina tėvystė.

Man atrodo, vienas iš svarbiausių vyriško charakterio bruožų – atsakomybė. Už mylimą moterį, už vaikus, už savo namus… Už visus tuos, kurie juo pasitiki ir deda į juos viltis. Nors ir jis pats lygiai taip pat pasitiki šeima, be kurios jam būtų labai sunku, artimaisiais. Bet vis dėlto būtent atsakomybės jausmas, mano manymu, labai tiksliai apibūdina vyrą. O šią atsakomybę savo ruožtu geriausiai išreiškia tėvystė.

Kodėl Biblija, aiškindama žmogaus santykį su Dievu, pasirenka tą modelį – Tėvo ir vaikų? Tai juk ne epizodiškas priminimas, o svarbi Evangelijos tema. Kristus, kalbėdamas apie Dievą, vadina Jį jūsų dangiškasis Tėvas. Ir svarbiausia Evangelijos prasmė – meilė – perteikiama kaip Tėvo meilė.

Tėvas neretai įsivaizduojamas kaip grėsmingas vyriškis, surauktais antakiais ir su diržu rankoje. Mama – mylintis pradas, tėvas – baudžiantis. Bet Evangelijoje apie Dievą vartojamas žodis „Aba“, kurį galima išversti kaip „tėvas“, arba dar švelniau – „tėvelis“. Ir norint tapti savo vaikams tokiu tikru „Aba“, vyrui reikia labai daug padirbėti su savimi, keičiant viską į gera.

Matyt, žemiškai žmogaus patirčiai nėra nieko artimesnio kaip šis tėvystės jausmas, kuris turi būti suprantamas kiekvienam. Be to, jei neklystu, jau metropolitas Antonijus iš Surožo kalbėjo, kad XX amžiuje gimė visiškai kitoks supratimas ir asociacijos su žodžiu „tėvas“. Neigiamas tėvo paveikslas arba apskritai betėvystė, pagimdyta siaubingų karų, – ir štai tie įprasti Evangelijos paveikslai jau nepriimami arba priimami kitaip. Sakoma, kad Dievas mus myli kaip tėvas, o vaikai pažįsta tėvą, kuris jų nemyli, arba apskritai jo nepažįsta. Nesiimu ginčytis dėl tokio požiūrio, tuo labiau kad čia yra daug tiesos. Bet vis dėlto manau, kad tėvo ir vaiko santykiai yra giluminiai, įsišakniję pačioje žmogaus prigimtyje. Kai vaikas, galbūt net nepažįstantis tėvo, nematydamas jo, vis dėlto jo ilgisi ir labai norėtų jį turėti. Vaikai, augantys be tėvo, niekada nesusitaiko su tokia padėtimi net ir dėl to, kad kiti vaikai tėvą turi. Todėl, kaip man atrodo, Dievo ir žmogaus santykis – tai tam tikras tėvo ir vaikų santykio archetipas, kurį žmonija gali prarasti, bet gali ir atkurti pagal Evangelijos pirmavaizdį.

Kaip apibūdinama tėviška meilė, kuo ji skiriasi nuo motinos meilės? Mano manymu, tai meilė, kuri siūlo apibrėžtą laisvę. Meilė, žinanti, kad vaikas, naudodamasis ta laisve, susidurs du daugeliu sunkumų. Tačiau suvokiant, kad be šitos patirties vaikas negalės gyvenime tapti savarankiškas. Tokiai meilei reikia labai didelės atsakomybės: nustatyti leidžiamos laisvės atsakomybės ribą, suprasti, kur prasideda ne naudinga, o žudanti patirtis. Bijau užsitraukti gražiosios žmonijos pusės nemalonę, bet surizikuosiu darydamas prielaidą, kad motiniška meilė kitokia: visa motinos esybė skirta pirmiausia apginti savo vaiką nuo pavojų. Mylėti mokant suteikti laisvę – labai nepaprastas ir sudėtingas dalykas. Tai tėvo užduotis. Būtent taip žmogų myli Dievas. Gal dėl to Evangelijoje pristatomas kaip Tėvas.

Yra senas anekdotas. Мama kviečia: „Sūneli, greičiau namo!“ – „Mama, negi aš jau išalkau?“ – „Ne, sūneli, tu suprakaitavai.“ Tai nors ir labai primityviai, bet vis dėlto gana tiksliai atspindėtas pagrindinis motinos meilės bruožas – siekis apsaugoti savo vaiką nuo visų nemalonumų ir pavojų pasaulyje. Tėvo meilės logika kitokia: apginti nuo negandų, kurių vaikas dar savarankiškai nesugeba įveikti ir išmokyti kovoti su tais, kurie jam dar ne pagal jėgas juk neatsitiktinai yra toks posakis – „slėptis už moters sijono“, bet nėra posakio – „slėptis už vyro kelnių“. Dėl to, kad suprantama, jog tėvas tai žmogus, kuris, viena vertus, tave gina ir saugo, kita vertus, tu už jo ir nesislepi, jis tik padeda tau tapti savimi šiame sudėtingame gyvenime.

Yra ir dar vienas svarbus momentas, kurį norėčiau pabrėžti. Tėvystė disciplinuoja vyrą, ji skatina būtinybę tapti geresniam net tada, kai jis nebūtų prieš atsipalaidavimą ir net norą pabūti tuo, kaip sakoma, „pačiu savimi“. Mes juk pripratome būti geri ir teisingi tarp žmonių, kai mus mato kiti. O namie visai kita situacija, čia tarsi visi savi. Ir kai atsiranda vaikų, staiga supranti, kad namie tu turi būti kur kas geresnis nei tarp kitų žmonių. Pamenu, vienas mano draugas, kuris turi keturis sūnus, pasakojo: „Aš vis svarsčiau, kaip padaryti, kad jie negertų. Ir supratau, kad yra vienas būdas – nustoti gerti pačiam. Visiškai. Kitaip jokie žodžiai ir pamokymai nepadės.“ Ir čia vėl grįžtame prie Atsakomybės klausimo. Kartu su vaikais staiga pradedi suprasti, kad esi atsakingas už kiekvieną poelgį, kiekvieną pasakytą žodį – už viską, ką darai jų akyse. Todėl kad tave jie laiko elgesio pavyzdžiu, ir tai labiausiai nulems visą jų būsimą gyvenimą.

Ir dar – žinomas posakis: nežinai, kas ką auklėja – tėvai vaikus ar vaikai tėvus, toli gražu ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti. Mano požiūriu, ir humoro čia net mažiau nei išminties, patikrintos per amžius. Kai gimus vaikams pradėjau skaityti knygas apie vaikų psichologiją, efektas buvo visiškai netikėtas. Maniau, jog tos knygos paaiškins mano vaikų elgesį, tačiau vietoje to pamačiau, kad jos man aiškina… mano poelgius. Žinoma, man iš principo labai svarbu suprasti savo vaikų elgesį. Bet vargu ar tai įmanoma, kad ir kokias knygas skaitytum. Užtat apie save skaitydamas tokias „vaikiškas“ knygas pradedi suprasti labai daug: ir tada, pasirodo, tu ne taip padarei, ir vėl ne taip… Ir išeina taip, kad auklėjant vaikus paraleliai vyksta savęs auklėjimas.

Ir pabaigai. Tėvas neretai įsivaizduojamas kaip grėsmingas vyriškis, surauktais antakiais ir su diržu rankoje. Mama – mylintis pradas, tėvas – baudžiantis. Bet Evangelijoje apie Dievą vartojamas žodis „Aba“, kurį galima išversti kaip „tėvas“, arba dar švelniau – „tėvelis“. Ir norint tapti savo vaikams tokiu tikru „Aba“, vyrui reikia labai daug padirbėti su savimi, keičiant viską į gera

Vertė Michalina Bočiarova

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien