2014 07 14

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

François Mauriac. Nukrikščioninta žmonija išlieka nukryžiuota žmonija

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“

Paskutinis dalykas, kurio šį vakarą turėtų imtis jūsų pagerbiamas literatas, man atrodo, yra jis pats ir jo veikalai. Tačiau kaip atitraukti savo mintis nuo tų veikalų ir nuo to žmogaus, nuo tų menkų pasakojimų ir to paprasto prancūzų rašytojo, Švedijos akademijos dėka apsunkinto ir kone priblokšto tokiu garbės perviršiu? Ne, nemanau, kad tuštybė verčia mane pergalvoti kelią, lydėjusį nuo lyg pro miglą matomos vaikystės iki šios vietos, kurioje stoviu šį vakarą tarp jūsų.

Kai pradėjau rašyti apie tą pasaulėlį, gyvuojantį mano knygose, tą prancūziškos provincijos pakraštį, vargiai pažįstamą ir patiems prancūzams, kur leisdavau mokyklines atostogas, neįsivaizdavau, kad jis patrauks užsienio skaitytojų dėmesį. Visuomet manome esą unikalūs, pamirštame, kad mus žavėjusios knygos – George‘o Elioto ar Dickenso, Tolstojaus ar Dostojevskio, ar Selmos Lagerlöf – aprašo šalis, labai skirtingas nuo mūsiškės, kitos rasės bei religijos žmones. Visgi mes jas mėgstame būtent dėl to, kad jose atpažįstame save. Visa žmonija telpa gimtojo krašto valstietyje ir viso pasaulio peizažai – į mūsų vaikystės akims įprastą horizontą. Romanisto dovana leidžia atskleisti šio ankšto pasaulio, kuriame gimėme, išmokome mylėti bei kentėti, universalumą.

Ar bereikia sakyti, kad mane visada stebino, jog daugybei skaitytojų Prancūzijoje ir už jos ribų mano pasaulis atrodo tamsus. Mirtingieji būtent dėl to, kad yra mirtingi, bijo jau paties mirties vardo. Ir tie, kurie nei mylėjo, nei buvo mylimi, ar tie, kurie buvo apleisti ir išduoti, ar tuščiai vaikęsi jiems nepasiekiamos būties, patys nepažvelgdami ir nemylėdami būtybės, kuri siekė jų – visi jie nustemba ir pasipiktina, kai literatūros kūrinys vaizduoja meilėje glūdinčią vienatvę. „Kalbėkite tai, kas mums malonu, – sakė žydai pranašui Izaijui. – Pranašaukite apie dausas!“

Taip, skaitytojas reikalauja, kad jį apgautume maloniomis klaidomis. Vis dėlto žmonių atmintyje išlieka kūriniai, iki galo ėmęsi žmogiškosios dramos ir nesislėpę nuo nepagydomos vienatvės, kurioje kiekvienas iš mūsų lig mirties susidurs su savuoju likimu, tos galutinės vienatvės, nes galų galų mes mirštame vieniši.

Toks yra romanisto be vilties pasaulis. Į tokį tamsų pasaulį mus veda jūsų didis Augustas Strindbergas. Toks galėjo būti ir mano pasaulis, jei nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios nebūčiau persiėmęs begalinės vilties. Šviesos spinduliais ji perveria mano apibūdintas tamsybes. Mano spalva yra juoda ir pagal ją esu teisiamas, o ne pagal prasiskverbiančią ir slapčia deginančią šviesą.

Kiekvieną sykį, kai Prancūzijoje moteris bando nunuodyti savo vyrą ar uždusinti meilužį, man sakoma: „Štai jums tema.“ Lyg aš turėčiau kažkokį siaubų muziejų ar specializuočiausi baisenybėse. Vis dėlto mano personažai esmingai skiriasi nuo kone visų kitų, įsikūrusių mūsų laikų romanuose: jie pasirodo kaip turintys sielą. Šioje ponyčinėje (po Nietzsche‘s, – red.) Europoje, kur vis dar girdimas Zaratustros šauksmas „Dievas mirė“ ir neišseko jo šiurpinančios pasekmės, tikriausiai ne visi mano personažai tiki, kad Dievas gyvas, tačiau kiekvienas jų turi sąžinę – dalis jų būties atpažįsta blogį ir negalėtų jo padaryti. Jie žino, kas yra blogis. Jie visi turi miglotą nuojautą, kad poelgiai juos įpareigoja ir ataidi kitų likimuose.

Mano veikėjams, kad ir kokie apgailėtini jie būtų, gyventi reiškia patirti begalinį judėjimą, neribotą savęs pačių viršijimą. Žmonija, kuri neabejoja, jog gyvenimas turi kryptį ir tikslą, negali būti beviltiška žmonija. Šiuolaikinio žmogaus neviltis gimė iš pasaulio absurdiškumo, taip pat ir jo paklusnumas pakaitiniams mitams – absurdas atveda žmogų prie nežmoniškumo. Pareikšdamas Dievo mirtį Nietzsche taip pat paskelbė dienas, kurias jau nugyvenome, ir tas, kurias dar turėsime nugyventi. Jose žmogus, netekęs sielos ir asmeninio likimo, tampa gyvuliu, su kuriuo naciai ir kiti, šiandien naudojantys jų metodus, elgiasi blogiau nei su tikrais gyvūnais. Mano supratimu, joks rašytojas, kurio kūrinių centre žmogus – sukurtas pagal Dievo atvaizdą, atpirktas Sūnaus ir apšviestas Dvasios – negali būti laikomas nevilties meistru, tokiu pat tamsiu kaip tai, ką jis vaizduoja. Jo vaizduojami dalykai lieka tamsūs, nes jam žmogaus prigimtis yra sužeista, jei ne sugadinta. Nereikia nė sakyti, kad žmonijos istorija, pasakojama krikščionio romanisto, negali būti paremta idile, mat jam uždrausta vengti blogio slėpinio.

Būti apniktam blogio reiškia būti apniktam tyrumo ir vaikystės. Mane liūdina, kad ūmūs kritikai bei skaitytojai nesupranta, kokią vietą mano pasakojimuose užima vaikas. Jis sapnuoja mano knygų šerdyje, ten netrūksta ir vaikiškų meilių, pirmųjų bučinių ir pirmosios vienatvės – nieko, ką branginau Mozarto muzikoje. Mano romanuose matomi žalčiai, tačiau nepastebimi balandžiai, susisukę lizdus daugiau nei viename skyriuje, juk mano knygose vaikystė yra prarastasis rojus, ji įveda į blogio slėpinį.

Blogio slėpinys… Nėra dviejų būdų prie jo prieiti. Turime arba neigti blogį, arba priimti jį tokį, koks jis pasirodo mumyse ir mūsų gyvenimuose, tą, kuris mūsų aistrose, lygiai taip pat kaip ir pasirodantį istorijoje, galios ištroškusių imperijų išrašytą žmonių krauju. Visuomet maniau, kad esama glaudaus ryšio tarp individualių bei kolektyvinių nusikaltimų, ir žurnalistas, toks kaip aš, tiesiog diena po dienos politinės istorijos bjaurastyje išskaito neregimos istorijos, vykstančios širdžių tamsybėse, regimas pasekmes. Mes, gyvenantys po dangumi, kuriame vis dar raitosi krematoriumų dūmai, brangiai tebemokame už įrodymus, kad blogis yra blogis. Mes juos matėme, mūsų akyse milijonai nekaltųjų buvo sunaikinti, net vaikai. Istorija tęsiasi tuo pačiu būdu. Koncentracijų stovyklų sistema įleido gilias šaknis senose šalyse, kur Kristus buvo mylimas, garbinamas, kur jam buvo amžiais tarnaujama. Su siaubu žvelgiame, kaip ši pasaulio dalis, kur vis dar džiaugiamasi žmogaus teisėmis, kur žmogaus protas išlieka laisvas, mums bežiūrint traukiasi it „šagrenės oda“ iš Balzaco romano.

Tik nemanykite, kad kaip tikintysis apsimetu nematąs blogio buvimo žemėje keliamo prieštaravimo tikėjimui. Krikščioniui blogis išlieka daugiausia kančios sukeliančiu slėpiniu. Žmogus, istorijos nusikaltimų kontekste išliekantis tikėjime, nuolat susidurs su skandalu – tariamu Atpirkimo nenaudingumu. Manęs niekuomet neįtikindavo gerai argumentuoti teologų paaiškinimai apie blogio buvimą, kad ir kokie protingi tie paaiškinimai būtų ir būtent dėl to, kad jie protingi. Atsakymas, kurio nepastebime, numano ne proto, bet artimo meilės tvarką. Tai atsakymas, randamas evangelisto Jono teiginyje „Dievas yra meilė“. Gyvai meilei nieko nėra neįmanomo, net i r patraukti visa savęs link – tai taip pat parašyta.

Dovanokite, kad iškeliu problemą, kuri karta iš kartos provokavo daugybę komentarų, disputų, erezijų, persekiojimų bei kankinysčių. Galų gale jums kalba romanistas, kurį mėgstate labiau nei kitus, vadinasi, turite bent kiek įvertinti jo įkvėpimo šaltinį. Na ir gerai! Jis liudija, kad tai, ką parašė savo tikėjimo bei vilties šviesoje, neprieštarauja tų skaitytojų, kurie nėra nei jo vilties, nei jo tikėjimo dalininkai, patirčiai. Pavyzdžiu gali būti ir Grahamo Greeno krikščioniška gyvenimo vizija, neatstumianti jo gerbėjų agnostikų. G. K. Chestertonas yra teigęs, kad kam nors nepaprasto atsitikus krikščionybėje, atitinkamai ir tikrovėje įvyks kas nors ypatingo. Jei gerai apmąstytume šią mintį, matyt, atrastume priežastį slėpiningai dermei tarp katalikiško įkvėpimo darbų, tokių kaip mano draugo Grahamo Greeno, ir plačiai nukrikščionintos auditorijos, kuri ryja jo knygas ir mėgsta jo filmus.

Taip, plačiai nukrikščioninta publika! Anot André Malraux, „revoliucija šiandien užima vaidmenį, kuris anksčiau priklausė amžinajam gyvenimui“. O jei visgi mitas yra būtent revoliucija? O jei amžinasis gyvenimas yra vienintelė realybė?

Kad ir koks būtų atsakymas, sutariame dėl vieno – nukrikščioninta žmonija išlieka nukryžiuota žmonija. Kokia jėga pasaulyje kada nors galėtų sunaikinti kryžiaus atitikimą žmogiškosioms kančioms? Net ir jūsų Strindbergas, nusileidęs į pavojingą prarajos, iš kurios šaukė psalmininkas, gylį, net ir pats Strindbergas norėjo, kad bent žodis būtų įrėžtas jo kape. Žodis, kurio pakaktų sudrebinti ir sulaužyti amžinybės vartus: „o crux ave spes unica“ (iš lot. „sveikas kryžiau, vienintele viltie“). Po daugelio kentėjimų net ir jis ilsisi saugomas tos vilties, tos meilės šešėlyje. Jo vardu jūsų laureatas prašo atleisti už visas šias kiek per asmeniškas kalbas, kurios galbūt buvo kiek per rimtos. Tačiau ar mainais už garbę, kuria jį apstulbinote, jis galėjo daugiau nei atverti jums ne tik savo širdį, bet ir savo sielą? Dėl to, kad per romanų veikėjus papasakojo savo kančios slėpinį, šį vakarą jis privalėjo jums pristatyti ir savo ramybės paslaptį.

Vertė Rosita Garškaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.