Šioj lietaus pusėj

Marcelijus Martinaitis, Nenoriu nieko neveikti: Poezija ir rankraščiai, sudarė ir parengė Valentinas Sventickas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014, 216 p., iliustr., [1500] egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Galimybė skaityti pradinę ir galutinę eilėraščio redakciją greta leidžia gėrėtis kūrybos procesu: kaip ranka parašytas eilėraštis taisomas, išbraukiami, vietomis sukeičiami žodžiai, redukuojamos eilutės, kaip išgryninama galutinė eilėraščio forma. Dokumentiškumo intrigą palaiko ant rankraščio lapelių pažymėtos ne visada su eilėraščiu susijusios pastabos. Estetinį įspūdį sustiprina Vytauto Balčyčio nufotografuoti Martinaičio daiktai ir namai Vanaginėje. Tačiau labiausiai domina patys eilėraščiai: skaitant sunku atsiriboti nuo žinojimo, kad knyga yra „pomirtinė“ – sudaryta iš po mirties rastų, naujų, vadinasi, paskutinių eilėraščių.

Šį – pabaigos poezijos – reiškinį yra šiek tiek tyrinėjusi Brigita Speičytė. Savo straipsnyje1 apžvelgusi kelių klasikinių poetų vėlyvuosius tekstus, autorė teigia, kad įmanoma išskirti tam tikrą „pabaigos tekstų“ tipą, kurį apibrėžia ne tiek jų parašymo chronologija, kiek jų semantikos, struktūros, intonacijos ypatybės. Žodžiu, ne visi vėliausiai parašyti eilėraščiai įstengia vainikuoti kūrybą, ir nebūtinai kūrybą užbaigiantys tekstai sutampa su biografinio autoriaus gyvenimo finalu (manyčiau, kad Martinaičio kūrybos pabaigos tekstai išrašyti 2004 m. rinkinyje K. B. Įtariamas, nors šią prielaidą reikėtų atskirai tikrinti). Tačiau įsiklausyti į paskutinius eilėraščius verta jau vien dėl to, kad tai leidžia stebėti asmens ir kultūros kūrybinių resursų apytaką, ieškoti „kultūros nuosėdų“ ant gyvenimo ir kūrybos patirtį iškošusio tinklo.

Liūdnoje paskutinių Martinaičio eilėraščių knygoje išskirtinai ryškus, nuolat pasikartojantis vienišumo, vienatvės motyvas:

Miškais ateina vienišas

toks vienišas ruduo.

Ir paukštis vienišas,

Dar neišskridęs

ir medis vienišas

ir vienišas keleivis

tuščiam kely.

(„Vienatvė“, p. 42)

Susidaro įspūdis, kad subjektas nebejaučia vienovės su gyvenamu pasauliu, nebesijaučia organiška jo dalimi, todėl garsiai girdėti neviltis dėl trūkinėjančio, yrančio ryšio su aplinka:

išeini pro duris

ir užuodi, kaip kvepia nasturtos,

kurios sustiprina tavo gyvenimą.

Bet sutrikęs sustoji,

juk nieko joms iš tavęs nereikia –

net ir gyventi.

(„Išėjimas į kiemą“, p. 105)

Tai reikštų, kad natūraliai „gyventi“ yra minimaliausia sąlyga, kurią turi išpildyti, jeigu esi šiame pasaulyje. Tačiau subjektas nejaučia, kad aplinka jam šią sąlygą keltų: kvepiančioms nasturtoms iš tavęs visiškainieko nereikia (p. 105). Šis pojūtis trikdo („Bet sutrikęs sustoji“), rodo pasikeitusį santykį su pasauliu, kuris iki šiol, matyt, buvęs organiškas, tolygiai susisaistęs intersubjektyviais santykiais.

Beregint silpstantis ryšys su pasauliu, egzistencinis liūdesys („Klausausi, kaip išskrenda gervės. / Lyg būčiau voroj paskutinis / Žiemoti čia liekantis paukštis – / Pats nuo savęs atsiskyręs, / Nuo savęs nežinia kur nutolęs“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51) lemia subjekto nostalgiją ir troškimą bet kokia kaina sustabdyti laiką („Te ilgiau dar pabūna ruduo“, p. 24; „Te ilgiau dar pabūna žiema“, p. 33; „Tik noriu, kad mano diena / kas rytą sugrįžtų, / kad ir snieguota, purvina, / vėjuota, / bet grįžtų“; p. 45; „Kad taip dar 20, 30 metų, / kurių abu neturėsime!“, p. 79). Liūdnos eilėraščių intonacijos kyla iš gyvenimo prarasties jausmo: „Jau nenueisiu iki Babilono. / Viskas pakeista: / Keliai, miestai, kalbos – / Juos jau užvertė šimtmečiai“ („Mano lange…“, p. 77) – ir iš abipusio intersubjektyvaus ryšio ilgesio: „Mano žodžiai / pasiilgo, kad būtų jie išgirsti“ („Mano žodžiai…“, p. 99).

Subjektas mąsto apie laiką kaip apie tekančią upės srovę, kuri negrįžtamai nusinešė buvusį gyvenimą:

Kai dabar ateinu prie tos upės,

nei tavęs

nei manęs ten nėra.

Vanduo jau neatsimena,

Kaip mudviejų neatsimins amžinybė.

(„Vanduo nieko neatsimena: Kita redakcija“, p. 55)

Tėkmė, ėjimas, judėjimas užtikrina gyvenimą laike („Eidamas žinau, jeigu sustosiu, / tai ir bus to laiko pabaiga“; eil. „Kelio daina“, p. 117), kuris savo takumu kontrastuoja Amžinajai ramybei, suvokiamai kaip cementinis, paminklinis sąstingis: eilėraštyje „Aukštai“ iš aukščio perspektyvos, lyg iš amžinybės, žvelgiama į žemę:

Apačioj nejuda, lyg sustingę prieš amžinybę,

uraganai ir potvyniai.

 

Tenai aukštai

galima trumpam

pabūt amžinybėj,

kuri taip pat nejuda,

kaip ir laikas,

kuris kada nors sustos.

(„Aukštai“, p. 47)

Neapeinama vienišo subjekto lyrinių apmąstymų tema yra mirtis, pomirtinio gyvenimo būsenos: „Mokėsiu būti numiręs taip, / kaip reikės. / Taip, kaip reikės / prastam cementiniam paminklui“ („Taip, kaip reikia cementiniam paminklui“, p. 103); „Nenoriu nieko neveikti po mirties – / Tiek amžių / Negalėsiu nieko pasakyt, kas vyksta“ („Nenoriu nieko neveikti po mirties…“, p. 81). Eilėraščiuose su mirties nuojauta susitaikoma ne lengvai ir ne iš karto („laikau kirvį / kad galėčiau apsigint nuo mirties / (kuri lenda per langą, laužia duris)“; eil. „Žodžiai, ko jūs tylite…“, p. 97). Subjektui labiausiai baisu dėl to, kad mirti teks vienam („Likau vienas išnuomotame savo gyvenime, / kurį turėsiu kažkam sugrąžinti“; eil. „Po jubiliejaus“, p. 121). Šis egzistencinis vienišumas kontrastuoja su prisiminimu apie senuosius kaimiečius, kurie net ir mirtyje nepasilieka vieni:

Jie būdavo vis po porą:

vyras ir moteris –

prie darbo, prie stalo,

per sekmines

aplink rugių lauką,

taip pat ir kape –

nesiskirdavo.

(„Senieji kaimiečiai“, p. 107).

Dabartinį savo gyvenimą subjektas suvokia kaip nuolatinę, užsitęsusią nemigą, laviravimą ties „širdies demarkacine linija“, skiriančią gyvenimą nuo mirties (p. 85), senų skylėtų prisiminimų lopymą (p. 109), sap­ną. Šiapusinis pasaulis darosi ankštas, todėl vis dažniau kuriais nors kanalais (vaizduote, sapnu, nuojauta užsimerkus) persikeliama į „anapus“: „Sutemsta. / Koks ankštas pasaulis! / Nieko nematau, užsimerkęs / anoj pusėj lietaus“ („Audra: Kita redakcija“, p. 19).

Eilėraščių subjektas prisistato kaip senas žmogus (eil. „Ką pagalvojo senas žmogus“, „Du senukai“), stilistinių figūrų, palyginimų lygmenyje ryškiai reprezentuojamos senatvės patirtys:

Ilgiau ir ilgiau gyvenant,

Vis dažniau lyja,

Naktys ilgėja –

Lyg senelių prieglaudoj.

Ir vėjai sielą išpusto iš kūno.

(„Artėjant žiemai“, p. 31)

Senatvė eilėraščiuose susitinka su vaikyste, vaikiškumu kaip tolygios pajėgos suprasti, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime: eilėraštyje „Einant gatve su vaiku“ (p. 89) vaikas stebisi, kad tiek daug gatvėje žmonių, kurie mato tave, bet iš tiesų nežino, kad tu esi, egzistuoji:

– Tiek jų daug žiūri

ir mūsų nemato?

– Nemato, net kai žiūri į mus.

– Gal einam greičiau į mišką,

Aš čia bijau.

Sužinoti, kad kitas yra, reiškia ne abejingai praeiti pro šalį kaip pro daiktą, nors ir matomą, bet susitikti žvilgsniuose, pokalbyje, užmegzti abipusį kontaktą. Abejingi, nevalentiški žmonės-daiktai kuria kraupios atmosferos, kurioje nėra gyvybės, įspūdį. Todėl verčiau trauktis į draugiškesnę, dialogiškesnę aplinką – mišką (plg. eil. „Šimkaičių miško aikštelėje / Gūdžioje miško aikštelėje“, p. 35).

Antra ir trečia knygos dalys skirtos Kukučio ir K. B. eilėraščių pluoštams. K. B. eilėraščiai toliau sprendžia globalios normatyvizuotos struktūros ir vis dar lokalios sąmonės (asmens privatumo ir prigimtinės laisvės) konfliktą:

Per daug čia gyvenimo

ir per mažai dvasios,

to, kas nematoma, laukiama ir nežinoma.

 

Per daug čia nakties,

Per daug langų, durų,

automobilių,

per daug man,

per daug čia valstybės.

(„K. B. Vilnius, Vokiečių gatvė“, p. 141)

K. B. pasakoja vis absurdiškesnes eilėraščių istorijas: žudikai apsirinka ir nužudo filosofijos magistrą, kadangi nužudytas „ne tas“, todėl byla nutraukiama („K. B. apie filosofijos magistro N. nužudymą“, p. 144); arba – kaleidoskopiškas žvilgsnis į lėkštą chaotišką žiniasklaidos turinį ir aktualijas, vardijant ne itin skoningai skambančias politikų pavardes: „apibrazauskinti, / nuforuminti, / apterleckinti, / vaišviluoti, / nuprunskinti, / landsbergiuoti, / petkevičiuojasi, lyguoja, / pasiuokuodami…“; eil. „K. B. Skaito laikraščius. Savaitė“, p. 157). K. B. sąmonę juodina laikraščiai („K. B. skaito laikraščius: juodoji sąmonė“, p. 153), subjektas kasdien gyvena baimės įtampoje, kad šiandien mane partrenks, įstrigsiu lifte, sumuš arba apiplėš einantį gatve, sužinos banko kortelės kodą etc. Šios nepasitikėjimo aplinka jausenos, skaidančios subjekto sąmonės vientisumą, ypatingai priartina K. B. prie pirmtako Kukučio patirčių.

Trečioje dalyje skelbiami paskutiniai Kukučio eilėraščiai pakartoja klasikines Kukučio baladžių vietas ir siužetus, komentuoja, aiškina ankstesnį Kukutį, pavyzdžiui, jo sugebėjimą būti vienu metu „keliose šalyse, Paryžiuje, Stokholme ir Maskvoj / kalbėti įvairiomis kalbomis, / kurių jis nesupranta“ („Apie Kukučio globalizaciją: Iš agentūrinio pranešimo“, p. 179). Justi pastanga naudotis tais pačiais, atpažįstamais įvaizdžių ir temų resursais (kaip įprasta Kukučiui, ir toliau tarsi savarankiškai pasaulyje gyvena skirtingos jo kūno dalys: liežuvis, ausis, koja). Tačiau paskutiniai lyriniai Kukučio portretai vis labiau panašėja į K. B.: Kukutis atsiduria naujoje kultūrinėje aplinkoje, kuri taip pat ne mažiau groteskiška už ankstesnę: pavyzdžiui, jis negali gelbėti skęstančiojo, nes neturi gelbėtojo pažymėjimo, neturi kulkosvaidžio, nes niekas dabar nenaudoja kulkosvaidžių, galiausiai „jis net neturi dėl ko / atiduot savo kojos / ar bent akies!“ („Kukutis neturi medalio“, p. 171). Kukučio lyrinių patirčių erdvė darosi vis panašesnė į K. B. erdvę: Kukutis taip pat tampa naujo pasaulio įtariamuoju, savotiškai yra numarinamas protokoluose, bylose (p. 181), patiria savotiškų nuotykių globalizacijos epochoje (eil. „Apie Kukučio globalizaciją“, „Globaliniai Kukučio nuotykiai“, „Įtariamas Kukutis“), pagaliau visiškai paskutinis rinkinio eilėraštis skelbia „Dekukutizacijos įstatymą (Pliugžmos projektą)“ (p. 206). Nuo šiol Kukutis bus inventorizuotas, bus ištirti jo nuolatiniai atsivertimai, persivertimai, deformacijos, bus nustatyta kokios UAB yra į jį investavusios, bus atimta jo teisė pasirašyti ant vertybinių popierių, bus atimti autoriaus jam kadaise suteikti įgaliojimai vienu metu būti keliose vietose, skelbtis pakartam bei dalyvaujančiam savo laidotuvėse, galiausiai bus palaidotas tarp Neries ir Vilijos (p. 207). Jeigu K. B. Įtariamo (2004) ikiteisminis tyrimas būtų dar nenutrauktas, į tą pačią bylą būtų galima įsegti ir šiuos naujausius, paskutinius eilėraščius apie Kukutį.

Rinkinio pavadinimui Nenoriu nieko neveikti sudarytojas parinko eilutę iš šio eilėraščio:

Nenoriu nieko neveikti po mirties –

Tiek amžių

Negalėsiu nieko pasakyti, kas vyksta.

 

Keista, juk ir iki gimdamas

Tylėjau, nieko nepasakiau.

Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?

(„Nenoriu nieko neveikti po mirties…“, p. 81)

Subjekto prisipažinimas – „Nenoriu nieko neveikti po mirties“ – suponuoja baimę būti įkalintam sustingusioje pasyvioje amžinybėje, kur nėra laiko tėkmės, todėl joje neįmanomas aktyvumas. Nuogąstaujama, kad reikės tylėti („Negalėsiu nieko pasakyti“), ir ši baimė suponuoja subjekto poreikį įvardyti, suprasti, nušviesti, t. y. „pasakyti, kas vyksta“. Atrodytų paradoksalu, tačiau paskutinėje strofoje subjektas prisipažįsta, kad vis dėlto nejaučia baimės nebūti: „Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?“ Ar tai reiškia, kad baisiausias dalykas yra ne nebūtis, bet negalėjimas veikti, sakyti? Ir kaip reikės vėl tą tylą ištverti kaip ir prieš gimstant?

Paskutiniai Martinaičio eilėraščiai atrodo liūdni. Juose, lyginant su visa ankstesne jo poezija, vis silpniau srovena gyvybinė energija, anksčiau prikėlusi tiek gyvenimų „iš pasėtų rugių“ ar aidėjusi negimusių kūdikių balsais, kuriuos liudijo girdėjęs K. B. Įtariamas. Paskutiniuose eilėraščiuose vis daugiau rimties, sąstingio ir vienišos tylos, bet kartu akivaizdus gyvenimo, gamtos savaimingumas (nasturtos vis tiek kvepia, ruduo vis tiek auksinis, lapai parkuose krenta) – nepriklausomai, ar subjektas yra, veikia, sako, ar jis tyliai išeina („Toksai išnykimo gražumas. / Kuriam ir tavęs nebereikia – / Lyg parko nukritusiam lapui, / Kurį gal tik vėjas pakels“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51). Tu išnyksti, išeini iš pasaulio, bet pasaulis lieka pilnas gyvybės. Tai turėtų teikti vilties, kad atsimerkus vis tiek kas nors matysis ir iš „anos lietaus pusės“?

---

1 Žr. Brigita Speičytė, „Pabaigos tekstai: atsisveikinimas su poezija“, in: Colloquia, 2009, Nr. 22, p. 11–37.

„Knygų Aidai”, 2014 m. Nr. 2