2014 07 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Šienapjūtė: vis dar godojamas Zautros dalgis

Rasos šventė prie Jonionių akmenų

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gegužės 19-oji

Juodauogio šeivamedžio krūme gieda upinis žiogelis. Keista jo giesmė: melodijos nėra, tiktai monotoniškas zirzimas, primenantis senovinės siuvimo mašinos „Zinger“ dūzgimą. Tokį garsą prisimenu iš vaikystės, nes ciocė Bronė buvo profesionali siuvėja, baigusi siuvimo kursus Šiauliuose. Ir žiemą, ir vasarą ji mindavo gremėzdiškos siuvimo mašinos pedalą, o greitas adatos ciksėjimas į drobinį audinį tada man atrodė panašus į žiogo čirpimą. Ir būdavo keista, kaip siuvėja suspėja suglostyti ir pirštais pakreipti audinį, kad adata susiūtų teisingai. O pedalo minti taip pat nesustodavo. „Zinger“ buvo svarbiausias mažo kambarėlio rekybalas, bet anglimis kaitinamas lygintuvas, kurį vadino prosu, taip pat atrodė paslaptingai. Labai jau gražiai buvo išriestas lygintuvo kaminas. Pagarbiai buvo laikomi ir mogliai, kuriais retkarčiais lygindavo grubius skalbinius. O verpimo ratelis stovėjo kampe be darbo tarsi koks eksponatas… Kai ciocė Bronė, susitaupiusi šiek tiek pinigų, pirko Šaukėnuose menką dalį didelio medinio namo, aplankyti ją pasidarė paprasčiau. Iš gimtųjų Kalniškių keliaujant, reikėjo pereiti Lyglaukį, prie Petkaus sodybos perbristi Ventą, ir surasti kelelį per Pelenių pušyną. Būdavo baimės, nes tame Pelenių miške slėpėsi Švedkapiai. Bet eiti reikėjo, žinojau, kad už mamos suruoštas lauktuves ciocė atsilygins saldainiais, žolelių arbata ir aviečių uogiene…

Tai buvo tie metai, kai „jau nebevežė“, kai sodiečiai pradėjo gyventi tarsi iš naujo. Kolūkietis, jausdamasis teisus jau galėjo pasakyti savo viršininkui ir piktesnį žodį, žinojo, kad nebus ištremtas „pas baltas meškas“. Visi kaimynai buvo praradę savo laukus, pievas ir arklius, bet kol Ventos kolūkis jungė tiktai du mažus kaimus, vis tiek vyrai dirbo šalia namų, ir slapta vylėsi, kad šitas kolūkinis eksperimentas tėra laikinas nesusipratimas. Bet kaip aš tada pajusdavau, kad mūs kaimas ir Šaukėnų bažnytkaimis yra visiškai skirtingi pasauliai. Ciocė Bronė niekada nevargo laukuose, ir prie namų jos darželis buvo mažas, o tas kasdienis siuvėjos darbas atrodė švarus ir nepriklausantis nuo jokių politinių permainų. Kai man besisvečiuojant užeidavo kokia miestelio moterėlė pasimatuoti siuvamo drabužio, ciocė man duodavo storą albumą, ir aš įsižiūrėdavau į nuotraukas iš tų paslaptingųjų siuvimo kursų: visos merginos dailios, besišypsančios, pasipuošusios grakščiai išlankstytomis skrybėlaitėmis… Aplankydavau ciocę Bronę Šaukėnuose ir vėliau, kai atvažiuodavau į tėviškę iš Kauno. Su tėvo spiningu pagaudavau Ventoje porą lydekų, ir nešdavau tą laimikį per Pelenių mišką jau nebebijodamas Švedkapių. Ir kaip būdavo keista, kad ciocės kambary visi daiktai tebėra savo vietose, o virtuvėlės krosnis taip pat baltai nudažyta. Ir žnyplės anglims iš krosnies traukti, ir sunkus rudo ketaus lygintuvas su kaminu tebėra, nors šviečia ant stalo jau ir elektrinė laidynė. Šaukėnų moterėlės visą laiką vis prašydavo ką nors pasiūti, atnešdavo ciocei sūrių, medaus, pyragų ir uogienių. Siuvėjo darbas mažame bažnytkaimyje vis dar buvo gerbiamas, nors visas pasaulis, rodos, jau nebegali nė minutės išbūti be „ryšio su kosmosu“.

Šiandien upinis žiogelis man primena tuos jau labai nutolusius laikus. Norėčiau dabar vėl pamatyti akmeninius laiptus, kuriais reikėjo atsargiai pakilti, paklebenti senovišką durų rankeną, o įėjus vidun, regėti balta staltiese uždengtą stalą, medinius moglius, senovinį lygintuvą su kaminu, senovinę siuvimo mašiną, adatų pagalvėlę, sidabru šviečiantį „nuoperską“. Nebėra. Ir joks muziejaus eksponatas man jau nebus toks iškalbingas, kaip tie paprasti siuvėjos daiktai.

Gegužės 20-oji

Stebiu pro langą kaip dirba kikilis: nuo obels žiedų ir lapų jis renka lapgraužius, cigarsukius ir straubliukus, staiga atlošia galvą ir gieda. Giesmė melodinga, bet trumpa, pro žiūronus matau, kaip snapelio judesiai atitinka ilgesnius ir trumpesnius giesmės skiemenis.Tik labai skuba tas kikilis: trumpai pagiedojo – ir vėl šokčioja šakelėmis, žvalgosi ir kažką lesa. Palesa ir vėl gieda. Jei nematytum paukštelio, pagalvotum, kad jis tiktai gieda, o iš tikrųjų labai suderina giesmę ir darbą.

O ant sauso skėstašakės slyvos stagaro tupi medšarkė. Ji nei gieda, nei medžioja. Tiktai tupi.Bet kai pažiūriu ilgiau, pamatau, kaip staiga medšarkė šauna aukštyn, kažką pagauna, ir vėl sugrįžta ant tos pačios slyvos šakos. Ir vėl tarsi snaudžia, net nesidairo. Bet jau aišku, kad viską ji mato.

Birželio 3-oji

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, 1944-aisiais, birželio trečią dieną, taigi prieš 70 metų okupantai naciai sudegino Pirčiupių kaimą. Istorikai sako, kad šis Antrojo pasaulinio karo epizodas yra neblogai atkurtas, ir kad šitokių kraupių žudynių Baltarusijoje bei Rusijoje buvo nepalyginamai daugiau. Apie vokiečių piktadarybes Baltarusijoje geriausia būtų sužinoti perskaičius Vasilio Bykovo knygą „Karjer“. Apysaka parašyta talentingai. Yra, žinoma, komunistinės ideologijos, bet herojų charakteriai ryškūs, o visi poelgiai įtaigiai motyvuoti. Ryškus amžinųjų vertybių gynimas, jautriai paliesta ištikimybės ir meilės tema. Ir visa tai – mirties akivaizdoje. Apysakos veiksmas vyksta karo pradžioje, 1941-aisiais, kai okupacinė valdžia nepakentė jokio vietinių gyventojų priešgyniavimo. Vasilio Bykovo pozicija apysakoje yra labai aiški: sovietiniai kariai šiame kare viską darė teisingai. Ir kariai, ir partizanai, ir pogrindinė komunistinė valdžia, ir vietiniai gyventojai. Lietuvoje buvo kitaip. Bet ir Baltarusijoje, ir Rusijoje buvo ne tiktai taip, kaip rašo Vasilis Bykovas. Štai sibirietis rašytojas Viktoras Astafjevas prieš 25-erius metus laikraštyje „Lesnaja promyšlennost“ į korespondento klausimą atsakė šitaip: „Apie savo karą aš dar neparašiau, ir nežinau, ar parašysiu.“ Viktoras Astafjevas dalyvavo kare, matė visas rusų armijos klaidas ir neteisybes, ir toks sąžiningas atsakymas į tiesų klausimą yra labai iškalbingas. Mes, lietuviai, šitokią situaciją galime neblogai įsivaizduoti: pokario metais, o ir vėliau, sovietinės okupacijos metais, apie Lietuvos partizanų karą galima buvo rašyti tik blogai arba visiškai nerašyti. Nieko apie tai nerašyti buvo sąžiningas pasirinkimas.

Gedimino Jakubonio Pirčiupio motina primena nacių sudeginto kaimo tragediją

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Apie Pirčiupių tragediją šiek tiek daugiau sužinojau 1962-aisiais, rugsėjo mėnesį, kai kartu su kitais Lietuvos žemės ūkio akademijos antrakursiais patekau į Rūdninkų girią. Užduotis mūsų „desantui“ buvo labai aiški: atstatyti sovietinių partizanų žemines (vienoje jų buvo didelio regiono vadavietė). Taip mes ir padarėm, dvi savaites kasdien dirbdami kastuvais bei kirviais. Mums vadovavo pulkininkas Vladas Motieka, mūsų aukštosios mokyklos karinės katedros vedėjas, o praeityje vienu metu trumpai vadovavęs net Lietuviškajai divizijai. Išliko mano studentiškame albume ir nuotraukos: sėdime ant rąstų prie vakaro laužo ir klausomės Vlado Motiekos pasakojimo. Šiandien visiškai neatsimenu, ką apie karą kalbėjo pulkininkas, prisimenu tiktai, kad jis truputį mikčiojo (matyt, kontūzijos ženklas), kad buvo aukštas, visada žvalus ir užsigrūdinęs. Rytais Rūdninkų girioje jau būdavo šalnos, užsimiegoję mes nenoriai lįsdavome lauk iš palapinių, o pulkininkas Vladas Motieka, plikagalvis ir pusnuogis grįždavo iš maudynės mažame upelyje… Tada nuvykome ir į Pirčiupius. Ir viskas, rodos, buvo aišku. Buvo kraupu, bet aišku. Neaiškumai prasidėjo kiek vėliau. Iškilo tokie klausimai: kodėl vieni Nepriklausomos Lietuvos mokslininkai, visuomenės veikėjai bei menininkai artėjant antrajai sovietinei okupacijai išbėgo į Vakarus, o kiti, nors ir labai rizikuodami, pasiliko? Kodėl traukdamiesi vokiečiai išvežė visus brangiausius Kauno zoologijos žvėris, o visiškai nelietė tokių pat brangių Kauno botanikos sodo augalų? O kodėl, pavyzdžiui, studentai, apsilankę dailininko Antano Žmuidzinavičiaus bute, pašnibždomis kalbėdavo, kad svarbiausi eksponatai ten yra ne tie išgarsinti velniai, suvežti iš viso pasaulio, o tautinės mūsų krašto juostos, lyg tarp kitko sukabintos apytamsiame koridoriuje…

A. Česnulio darbo kryžius Musteikos kaime skirtas sovietinių partizanų nužudytiems Musteikos kaimo žmonėms. Užrašas ant kryžiaus: „Musteikos kaimo vyrams, nužudytiems 1944 m. Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte, kad būtume vienos dvasios ir vienos minties.“

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Po daugelio metų tų klausimų radosi daugiau. Kodėl rusų kareiviai, vydami vokiečius į Vakarus, plėšė ir degino lietuviškus kaimus? (Labiausiai dabar žinoma Klepočių kaimo tragedija). O tais pačiais metais, kai vokiečiai sudegino Pirčiupius, sovietiniai partizanai, atėję į Musteikos sodžių iš Baltarusijos miškų, sušaudė keturiolika šio taikaus kaimo vyrų. Tai buvo Joninių naktį. Sudegino ir keletą pirkių šiaudiniais stogais. Kodėl? Musteikiškė Onutė Grigaitė savo prisiminimuose rašo, kad apie tai negalima buvo net kalbėti. Bijojo žmonės paklausti – kodėl? Bet šiandien šią tragediją primena užrašas ant kryžiaus, stovinčio kaimo pakraštyje… Istorikai į šiuos klausimus dabar atsako taip: lietuviai, vienaip ar kitaip dalyvavę Antrajame pasauliniame kare, negalėjo turėti savo nuomonės, jie turėjo būti nežinioje, ir tiesiog iškentėti tą laiką. Priešinimasis vokiečiams buvo tik epizodinis, o baigiantis karui bandyta pasipriešinti ir okupantams rusams, bet visa tai pasirodė beviltiška. (Lietuvių idealistų bandymą pasipriešinti Rusijos armijai ir paskutinėmis karo dienomis sukurti Lietuvos išlaisvinimo armiją įtaigiai aprašė Marius Katiliškis romane „Išėjusiems negrįžti“).

Birželio 4-oji

Lietinga šienapjūtės pradžia. „Dalgis lietaus nebijo, grėblys bijo“ – tokį pamokymą galėtų priminti senolis, dar neužmiršęs tikros šienapjūtes paupių ir pamiškių pievose. Bet viskas keičiasi. Kol buvo natūralios pievos, šienapjūtė prasidėdavo tiktai po švento Antano, o dabar kultūriniai žolynai užauga daug anksčiau.Bet senovišką šienapjūtę aš dar gerai prisimenu. Štai susirandu sename portfelyje paslėptus užrašus ir skaitau: „1982 m. birželio 14 d.,šienapjūtės pradžia Kalniškiuose. Grįžtant iš Šaukėnų į autobusą įlipa jaunas vyras su nauju dalgiu.Vyrai žiūri į pirkinį ir klausia: „Ar gers dalgis?“ Tas nieko nesako, tik duoda savo dar nė kartą neplaktą ir negaląstą dalgį susidomėjusiems kaimynams. Visi jį skambina ir klauso. Julijonas Einingis iš Kalniškių atremia dalgio smaigalį į autobuso grindis, gerai paspaudžia ir staiga atleidžia. Dalgio geležtė virpa ir vos vos skamba, bet yra ir kažkokio žlegėjimo. Atiduoda Einingis jau nusiminusiam jaunam pjovėjui pirkinį ir „paguodžia“: „Gers, pjausi ir rėksi“. Kitas kaimynas jam pritaria: „Nebėr gerų dalgių, būdava, išplaksi rytą – ir pjauk visa dyna, nė galąstuva nereikėja“.

Kai dirbau Vilniuje, atostogaudavau visada per šienapjūtę, ir neviliojo tada manęs nei Uralas, nei Palanga.Anksti rytą šienauti tėvo dalgiu mažose pamiškių pievelėse būdavo lengva, sunkiau suvežti išdžiūvusį šieną – traukdavom tokias iš karklų sunertas velkes patys, be arklio.Bet kai šienas jau kvepia daržinėje, kokia laimė yra sėdėti vakare ant suolelio prie pirkios ir klausytis tolimo griaustinio. O kaip kvepia prieš lietų čia pat žydintis jazminas, o iš lauko virtuvės sklinda šviežio medaus aromatas…

Praėjo trisdešimt metų, ir štai dzūkas man aiškina tą patį: „Čia ne dalgis, čia dūšvelkis, mesk tu jį į dzilgėlyną ir kekušink, kai rūdzys suės minkštumų – tadu žiūrėk“… Naujas dalgis visada įtartinas. Bet aš dabar turiu jų keletą, vienas atiteko man gana keistai, ir vadinu jį Zautros dalgiu. Sodietis tokia keista pavarde gyveno Žeimių vienkiemyje, netoli kelio į Radyščių. Pasakojama, kad šį žmogų visą gyvenimą lydėjo keisti atsitikimai. Kitas sodietis tokia pat pavarde gyveno Vilkiautinio vienkiemyje. Apie jį Vytautas Mizeras knygoje „Iš savo šulinio“ taip rašo: „Zautra Motiejus su žmona Rože gyveno už Sikockų.(…) Motiejus ne kartą buvo muštas už slavišką pavardę. Ruselis tikrino dokumentus ir paklausė: „Kak familija?“ „Zautra“m, – išstenėjo žmogelis. „Što što, segodnia nado svoloč“ – trint į ausį.Vėl klausia.Tai pokario grimasos“. (Rusiškas žodis zavtra yra tariamas zautra, ir tai reiškia – rytoj).

Labai aš godoju Zautros dalgį, jis nepaprastai kietas, nukerta piršto storumo karklą ir jokio ženklo ašmenyse nelieka. Žinoma, išplakti reikia gerai, o ir ne kiekviena bobelė tinka, geriausia toji, kurią prieš dvidešimt metų pirkau Vilniuje, Kalvarijų turguje, kol ten prekiautojai dar siūlė visokias senovines geležėles ir mažus gyvūnėlius. Dabar, sako, jau ir tame turguje viskas po stogu, viskas sterilizuota, ir jokių senovinių darbo padargų nebėra. Matyt, nebedidelė ir paklausa. Pievose dabar ūžia traktorinės šienapjovės, o kiemuose vis dažniau šienaujama krūmapjovėmis. Ir mano kaimynai jau burzgina tas naujoviškas krūmapjoves, vadinamas trimeriais.

Aš vis dar suku dalgį, ir Aušrinėje, ir prie Krūčiaus, man gaila, kad tokie tobuli darbo pabūklai – plieninis dalgis ir medinis grėblys – prapuola. Tai blogas ženklas. Būtų dar pakenčiama, jei tą trimerį suktų saulės jėga arba vėjas, betgi tas baisus burzgimas išduoda, kad čia ir vėl deginama nafta… O gal be reikalo jaudinuosi, niekada juk nebuvo kitaip. O pasilikti mažumos pusėje nėra negarbinga. Štai skaitau rusų istoriko Nikolajaus Nikolskio studiją „Istorija ruskoj cerkvy“, sugrįžtu mintimis į septynioliktąjį amžių, ir labai gerai suvokiu, kad tada, pravoslavybės skilimo pradžioje, sentikiai buvo ryškiai pranašesni už naujosios patriarcho Nikono reformos šalininkus. Autorius labai objektyvus, jo neapkaltinsi nei sentikystės gynimu, nei ateizmu. (Nors knyga parašyta 1930 m.). Bet faktai rodo, kad bėglių sentikių bendruomenės, įsikūrusios pirmykštės gamtos oazėse, labai greitai praturtėjo, nors dirbo senoviškai ir nepripažino jokių to meto inovacijų. Svarbiausias tokios sėkmės garantas yra ne darbo įrankiai, ne dirvožemio derlingumas, o solidarumas. Atrodo, kad iki tokio solidarumo, koks buvo bėglių sentikių bendruomenėse prieš tris šimtus metų, mums dar toli. Visas pasaulis dabar skaldosi labiau nei vienijasi, o visi tie laikini draugiškumai yra netvirti, nes jie atsiranda ne dėl egzistencinės būtinybės. Labai dažnai paaiškėja, kad į kodeksus surašyta teisė nėra tikresnė už paprotinę teisę…

Knygą „Rusų cerkvės istorija“ galima skaityti kaip romaną – tiek daug čia ryškių charakterių, tragedijų ir stebuklinių atsitikimų. Netgi į Petro Pirmojo veiklą, perskaičius Nikolajaus Nikolskio veikalą, galima pažvelgti truputį kitaip, ir tas garsusis jo įsakymas visiems rusams nusiskusti barzdas atrodys jau ne tiek juokingas, kiek žiaurus: sentikiai, užsiauginantys vešlias barzdas, buvo be gailesčio persekiojami – tai darė caro kareiviai.Petras Pirmasis sentikystę suprato kaip negerą sustingimą ir izoliaciją, ir tiktai Jekaterina 1769 – aisiais paskelbusi manifestą, leidžiantį visiems bėgliams grįžti į Rusiją, tą žiaurų Petro Pirmojo įsakymą apie barzdas panaikino. Ir tiktai tada, rašo Nikolajus Nikolskis, pamažu praeina kolektyvinių susideginimų paprotys. O toks ritualinis susideginimas buvo ne tiktai tikybos, bet ir nepaklusimo caro kareiviams aktas.

Ypač stebina rusų sentikių sugebėjimas įsikurti ir išlikti tolimoje Šiaurėje, Dono stepėse ir Sibire. Mėgstamiausios bėglių vietos buvo pelkių apsuptos salos, į kurias reikėjo keliauti slaptomis, tik jiems vieniems žinomomis kūlgrindomis, o keliauti būtinai reikėjo, nes tas solidarumas buvo ne tik bendruomenės viduje, bet ir santykiuose su kitomis bendruomenėmis, o taip pat ir su centrais, kurie visus aprūpindavo šventomis senoviškai tapytomis ikonomis bei šventomis, ranka perrašytomis knygomis. O kai caro kareiviai susekdavo bendruomenės buvimo vietą, bėgliai vėl bėgdavo, ir naujoje, nesvetingoje oikumenoje pradėdavo naują gyvenimą. Ir vėl jiems buvo nežinomos naujos produktyvesnės gyvulių veislės, kurias į Rusiją iš Danijos atvežė Petras Pirmasis, vėl nežinomos naujos tobulesnės žagrės, o jie vis tiek greitai praturtėdavo. Tas praturtėjimas yra tikras fenomenas, ir norint jį suprasti, būtina prisiminti tą buvusią ypatingą materialaus ir dvasinio gyvenimo harmoniją: kai viskas daroma senoviškai, atsiranda tikėjimas savo kelio teisingumu, atsiranda tikras bendruomeniškumas, būdingas, pavyzdžiui, skruzdėlyno kolonijai. Turtinga gamta irgi yra svarbu. Lydiminė žemdirbystė, kai svarbiausias darbo pabūklas yra ugnis, garantuoja labai didelį derlių, kartais net šešiasdešimtą grūdą (iš vieno pasėto grūdo prikuliama šešiasdešimt). O ikona darosi magiška, kai nutapyta iš augalų išgautais dažais. (Naujoviška ikona yra tik spalvota lenta – taip sakė sentikiai).Tikra maldos knyga irgi yra tiktai ta, kuri stropiai perrašyta ranka,pagarbiai išsaugota kaip tėvų relikvija ir paliekama savo vaikams.

Išskirtinis yra Vygovo komunos pavyzdys. Nikolajus Nikolskis šią bendruomenę vadina pusiau komunistine, pusiau vienuoliška. Pradžioje (iki 18 – ojo amžiaus) Vygovo komuna buvo pavyzdys visoms sentikių bendruomenėms, kuriose nebuvo popų. Vygovo vienuolija skelbė, kad visą pasaulį jau valdo Antikristas, ir tik jie vieni lieka ištikimi tikrajam tikėjimui. Tokia buvo ideologija, toks uždarumas. Bet greitai paaiškėjo, kad ūkinis uždarumas vis dėlto neįmanomas. Jau vien todėl, kad šiame pomorų krašte netoli Baltosios jūros nedera javai. Vygovo komunai reikėjo ir duonos, ir pinigų. Todėl 18 – ojo amžiaus pradžioje prasideda susitaikymas su pasauliu. Barteriniai mainai ir prekybiniai ryšiai labai greitai tampa svarbiausia komunos veikla. Vygovo komunos valstiečiai ir vienuoliai išsinuomoja žemės Kargopolio valsčiuje ir augina ten javus.Taip pat gaudo žuvis ne tik savo ežeruose, bet ir Murmano pakrantėse, visur medžioja kailinius žvėrelius, pradeda auginti šiaurės elnius. Žvėrių kailius brangiai parduoda Petrozavodske, Archangelske bei Peterburge. Atsiranda šiuose miestuose Vygovo vienuolijos užeigos namai ir sandėliai… Dabar mums visa tai gali pasirodyti kaip natūrali ūkinė pažanga, bet pažvelkime į žemėlapį, ir pamatysime, kokie dideli atstumai yra nuo Vygo ežero iki Kargopolio ir iki Archangelsko. O keliauti reikėjo pėsčiomis.

Liepos 11-oji

Liepos šią vasarą Dzūkijoje žydėjo labai silpnai. Liškiavoje, Juzės Markelevičienės kieme auganti dvikamienė šimtametė liepa visai nežydėjo. Bet ir jaunesnėse liepose nedūzgė bitės. O netoli Ricielių, Kreisos kadagyne, kuris kraštovaizdžio unikalumu nenusileidžia garsiajam Šauklių riedulynui prie Mosėdžio, pražydo melsvieji gencijonai. Ir pirmieji akišveičių žiedeliai jau šviečia šalia apkerpėjusių akmenų. Tiktai paprastosios karlinos dar neišskleidė dygių savo graižų. Ir apskritagalvių bandrenių (juos čionykščiai bitininkai vadina medauninkais) rutuliai dar nepasipuošė melsvais žiedeliais… Kai pagalvojame, kad po Joninių trumpėjančios dienos jau po truputį pradeda artinti rudenį, tai reikia ir prisiminti, kiek žolynų vis dar laukia savojo vasariško laiko. Kokia grakšti, kokia įspūdinga yra pelkinė mandrauninkė, o pastebėsime ją tiktai rugpjūtį, kai išsiskleis labai balti jos žiedai, iš tolo šviečiantys tarp žalių miškinių sidabražolių ir kiškinių viksvų.

Vasarai baigiantis visada pamatau prie Žuraulienės pelkės žydinčią mandrauninkę, ir visada prisimenu kruopštų botaniką Juozą Jaskonį. Tai jis man tada, prieš trisdešimt metų, parodė daug dar nematytų augalų – prie Žaugėdų ežero, Labanoro pušynuose, prie Peršokšnos ir Žeimenos. Pelkinės mandrauninkės tada gražiausiai žydėjo prie mažyčio Žaugėdos upokšnio… Greitai eina laikas, daug ką negrįžtamai nusinešdamas užmarštin, bet štai iškyla atmintin koks nors vienas žiedas, ir taip atsitinka dažniausiai todėl, kad prie to žiedo kadaise atvedė bendramintis žmogus.