Anne Applebaum. Kaip Rusija kontroliuoja Europą

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pradėjo ataką. Jis pareiškė, kad „neįsivaizduojama“, jog britai galėtų parduoti karinį laivą Rusijai. Kone iš karto Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as patvirtino padarysiantis būtent tai. Jis patvirtino, kad kaip ir suderėta, Rusijos kariniam laivynui parduosiantis karinį laivą „Mistral“ ir griežtai atsikirto britams. „Tai yra klaidingas ginčas, kurį įžiebė veidmainiai. Kai pažiūrite, kiek daug Rusijos oligarchų rado prieglobstį Londone, tai belieka pasakyti, kad Davidas Cameronas turėtų viską pradėti išsikuopdamas savo paties kiemą“, – pareiškė vienas F. Hollande‘o partijos kolegų.

Kas yra blogiau? Prancūzija, siunčianti Rusijai laivą, kuris gali būti panaudotas prieš NATO sąjungininkes Baltijos ar Juodojoje jūroje? Ar Didžiosios Britanijos primygtinis noras naudotis teise plauti rusiškus pinigus per Londono finansines rinkas? Tai buvo įdomus kivirčas ne tik dėl to, kad jame žaidžiama įsisenėjusiais stereotipais: Didžioji Britanija prieš Prancūziją, nedori bankininkai prieš ciniškus politikus. Šis disputas dominavo žiniasklaidos antraštėse dėl to, kad europiečiai diskutavo apie tai, koks turėtų būti deramas atsakas Rusijai dėl jos agresijos rytinėje Ukrainoje.

Tačiau tam tikru mastu šis ginčas užmaskavo tikrąjį Rusijos įtakos Europoje pobūdį. Didžiausią politinę įtaką Rusija turi ne tokiose santykinai didžiulėse šalyse kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija, kur klausimai bent jau atvirai diskutuojami viešumoje, o veikiau silpnesnėse valstybėse, kuriose dėl užsienio politikos debatai praktiškai nevyksta.

Ši įtaka nėra tiesioginis Rusijos dydžio ar turtų rezultatas. Rusijos gyventojų skaičius yra 143 mln. mažesnis nei Nigerijoje ar Pakistane ir panašus į Didžiąją Britaniją ir Vokietiją kartu sudėjus. Tuo tarpu jos ekonomika yra praktiškai panaši į Italijos. Europos Sąjunga, kurioje gyvena 500 mln. žmonių, į Rusiją siunčia vos 7 proc. savo eksporto. Gali skambėti stebinančiai, tačiau Vokietija dabar daugiau prekiauja su Lenkija, o ne su Rusija.

Vis dėlto Rusijos politinė įtaka Europoje yra didžiulė dėl Maskvos europinių verslo partnerių pobūdžio. Tai yra labai didelės kompanijos, dažniausiai susijusios su naftos ir dujų pramone ir skiriančios didžiulę paramą politinėms partijoms. Net ir paėmus kartu 100 tūkst. Vokietijos prekybininkų ir gamintojų, vystančių verslą su Lenkija, neturi tokios įtakos kaip kompanijos „E.ON Ruhrgas“, kuri stipriai investuoja į Rusiją, vadovas. Visi Italijos vyno ir sūrio eksportuotojai kartu sudėjus neturi tokio paties balso Italijos politikoje kaip Italijos valstybinės dujų kompanijos „Eni“, kuri yra didžiausias didmeninis Rusijos dujų klientas, vykdantysis direktorius. Būtent dėl šios priežasties nuliūdusių ir pasipiktinusių Malaizijos oro linijų lėktuvo aukų iš Nyderlandų artimųjų balsai šalies vyriausybėje gali būti mažiau girdimi nei „Royal Dutch Shell“ kompanijos, smarkiai investuojančios į Rusiją, vadovų norai. Tiesa, viliuosi, kad taip nenutiks.

Kai jie dešimtajame dešimtmetyje pradėjo vystyti verslą su Europa, rusai labai greitai suprato, kokia svarba tenka politinių saitų turinčioms kompanijoms. Būtent dėl to rusai ėmė pirkti šių kompanijų akcijas. Rusijos valstybei priklausanti naftos kompanija „Rosneft“, kuri dabar atsidūrė JAV sankcijų taikinyje, neseniai nusipirko 13 proc. didžiulės Italijos padangų gamintojos „Pirelli“ akcijų. „Rosneft“ prezidentas, kuriam dabar nebūtų išduota viza į JAV, sėdi „Pirelli“ vadovybėje. Praėjusiais metais pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas keliavo į Italiją tam, kad praneštų apie specialaus milijardų eurų vertės Rusijos ir Italijos investicinio fondo sukūrimą. Kokie viso to rezultatai? Būtent Italija, o ne Prancūzija, Didžioji Britanija ar Vokietija atkakliausiai blokavo sankcijas Rusijai ir yra didžiausia Rusijos „interesų“ Ukrainoje rėmėja tarp visų ES valstybių.

Ypač pastebimos yra Rusijos pastangos pietryčių Europoje. Serbijoje, kuri dar nėra ES narė, Rusijos kompanijos kontroliuoja svarbiausias šios šalies naftos ir dujų įmones. Vengrijoje Rusijos pranešimas apie didžiules investicijas į branduolinės energijos sektorių panašu padėjo įtikinti Vengrijos vyriausybę laikytis tyliai Ukrainos klausimu. Graikijoje „Gazprom“ bandymas išpirkti valstybinį dujų tiekėją paskutinę minutę buvo užblokuotas ES, nes prieštaravo sąjungos konkurencijos įstatymams.

Dalis šių investicijų yra susijusios su Rusijos planu nutiesti „South Stream“ dujotiekį, kuris apeitų Ukrainą. Tačiau šios investicijos taip pat padeda laimėti įtaką ir šalyse, kurios gali blokuoti svarbius ES sprendimus, arba, kaip kad Serbijos atveju, apskritai užkirsti kelią, kad šalis kada nors prisijungs prie ES. Koks viso to galutinis tikslas? Akivaizdu, kad ne pinigai, nes tokiu atveju rusai kaip ir kiti dvejotų investuoti (kai kuriais atvejais net ir ženkliai permokėdami) į skurdžias rinkas. Viso to tikslas yra politika: siekis susilpninti Europos Sąjungą, pasiekti, kad ji neturėtų bendros užsienio politikos ir svarbiausia, kad niekados nebūtų sukurta ir įgyvendinta bendra politika Rusijos atžvilgiu.

Būtent dėl to Rusija remia ir radikalias dešiniąsias antieuropietiškas partijas, kurios Europos parlamente gali vaidinti griaunamąjį vaidmenį. Be to, Rusija įvairiais lygmenimis Europoje vykdo ir informacinį karą. Tačiau pinigai garsiausiai kalba mažesnėse šalyse ir sumanūs Rusijos politiniai investuotojai tai supranta.

Pagal Slate.com parengė Donatas Puslys