2014 07 29

Gintarė Paulauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Justinas Mikutis ieškojo žmogaus sielos

Justinas Mikutis tarp velykinių sargybinių prie Beržoro koplyčios 1985 m. Romualdo Požerskio nuotrauka

Šis Kretingos moksleivės tekstas Respublikiniame rašinių konkurse šiais metais užėmė pirmą vietą. Sutrumpintas jo variantas buvo išspausdintas „Pajūrio naujienose“. Kol vasarinis teksto variantas buvo rengiamas bernardinai.lt, iš Salantų atėjo žinia, kad 2014 liepos 16 d. staiga mirė ir pagrindinis G. Paulauskaitės rašinio pasakotojas Vaclovas Šverys.  

Žmonės išeina į kelią. Kelyje sutinka vieni kitus. Pavargę susėda šalikelėje, dalinasi duona, mintimis. Taip įprasta. Keliai ir takai sujungia žmones. Bet XX a. viduryje J. Mikutis, nusileidęs Pranciškonų gimnazijos laiptais, į savo gyvenimo kelią išeina tiesiai per Žemaitijos pievas, brenda per laukus, nosies tiesumu keliaudamas pas tuos, kurie jį supranta ir priima.

Kodėl žmogus ignoruoja kelią, aplenkia pramintus takus ir brenda ten, kur niekas dar nėjo? Apie tokį žmogų mąstau ir bandau jį suprasti.

Jaunųjų Vilniaus dailės instituto studentų eskizuose pagautas aštrus žvilgsnis. Įsižiūriu į portretus – charakteringi mąstytojo bruožai. Užsispyręs, sprogdinamas vidinių jėgų ir idėjų, nepalūžęs, stiprios dvasios žmogus. Įdubę skruostikauliai, gilios raukšlės kaktoje, susimąstęs. Ką matau žiūrėdama į nuotraukas, – tik patvirtina amžininkų atsiminimus apie J. Mikutį.

Sakoma, jog pagal žmogaus bruožus galima apibūdinti jo charakterio savybes. Pailgos formos galva būdinga puikios atminties ir aštraus proto cholerikui. Gilios akiduobės žymi pomėgį viską stebėti, nepraleisti nė mažiausios detalės, pamatyti net menkiausią štrichą ir tik tada pažvelgti tarsi iš toli… Keturkampiu smakru ir ilga nosimi išsiskiria drąsūs ir geri žmonės, ryškios asmenybės. Palengva pasimato intelektualiausi sąmonės krustelėjimai, deginanti akių tiesa, o didysis skulptorius Laikas išryškino asketišką išdidžiai buitį atmetančią asmenybę. Tokį J. Mikutį piešė Vilniaus dailininkai 1957–1961, 1975–1981 metais, tokį Justiną pažino, apie tokį žmogų išsaugojo prisiminimus.

Kodėl jo klausėsi rašytojai ir dailininkai, kodėl apie jį būrėsi studentai? Drąsa ir asketizmas paveikė net trijų kartų dailininkų kūrybą. Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Antanas Martinaitis, Vaidotas Žukas. Tai dailininkai, su kuriais Justiną siejo dvasinė bendrystė. Kas paskatino kitaip nei įprasta mąstyti, nesirinkti kitų jau pramintų kelių ir takų, o eiti prieš srovę? Bandau ieškoti atsakymų. Kas galėtų paaiškinti geriau negu žmonės, jį pažinoję, rengę ir maitinę.

***

Garuoja liepžiedžių arbata, lūžta naminio sūrio riekelės. Tik nėra kada tuo sūriu gardžiuotis… Arbata irgi vėsta… Sėdime senoviniame name, prigludusiame prie pat keliuko, kuris, pasukęs už kelių ypač žalių pušelių, nuveda į pagrindinę miestelio gatvę, pro langą matosi tik Salantų bažnyčios bokštas. Pats miestelio pakraštys. Giliame krėsle ramiai susidėjęs rankas Vaclovas Šverys iš Salantų parapijos porina apie savo gimnazistišką jaunystę iki Antrojo pasaulinio karo.

– Teik tū gimnazistu ėr tebova – kuoks penkiuolėka, gal dvylėka, vėsi veins kėta pasižėnuojuom…

Dešimtį metų lageryje praleidęs politinis kalinys šypsodamasis pasakoja, rodo fotografijas, vis atsisukdamas į žmoną pasitikrina, ar teisingai prisimena, ar ko nepamiršęs. Seku, kur krypsta pasakotojo žvilgsnis, – visą sieną puošia paveikslai, o medinėje lentynėlėje išdėliota dešimtys mažyčių kryželių. Žmona suskumba paaiškinti, kad visi šie meniški darbai sukurti jos sutuoktinio V. Šverio. O devintą dešimtį perkopęs vyras įdėmiai žiūri, kaip mes gėrimės jo darbais, stebimės kruopščiai išdrožinėtais kryželių ornamentais. Pagiriame šeimininko kūrybiškumą ir kantrybę.

***

– Jostis bova kėtuoks – ne kap vėsi, – žemaičiuodamas tęsia šeimininkas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kretingoje, Pranciškonų gimnazijoje, kartu Su J. Mikučiu mokėsi vėliau gydytoju tapęs V. Šverio bičiulis Simonaitis, jis ir supažindinęs Vaclovą su Justinu. Studentai ir gimnazistai susitikdavo sekmadieniais po Šventųjų Mišių, tada eidavę pasivaikščioti po Salantų parką, kalbėdavęsi įvairiausiomis temomis, rūpėjo daugybę dalykų aptarti, pasidalinti mintimis apie skaitomas ir perskaitytas knygas, nes mokėsi skirtinguose miestuose, tad drauge susirinkdavo retai. Gimnazijų Vakarų Žemaitijos teritorijoje buvo tik kelios: progimnazijos Plungėje ir Palangoje, o gimnazijos – Skuode, Telšiuose, Švėkšnoje ir Kretingoje. Neskubėdamas skaičiuoja, lenkia pirštus mano malonusis pašnekovas…

V. Šverys prisimena, jog su Justinu artimiau susidraugavo sovietams okupavus Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Mikutis 1941-1942 m. mokytojavo Večių mokykloje, Skuodo valsčiuje. O 1943 m. pabaigoje pradėjo vaikus mokyti Grigaičių pradžios mokykloje. Vaclovas tuo metu buvo įsidarbinęs Platelių valsčiuje. Tada jis apsigyveno pas Mikutį, kuris nuomojo nedidelį kambarėlį, vertėsi sunkiai. Šverys pastebi, kad jau tada Justinas ryškiai skyrėsi iš kitų panašaus amžiaus jaunuolių – buvęs kitokio charakterio:

– O Mikučiui kostiumai nerūpėjo, nebuvo net tokios minties. Jusčio nedomino materialiniai dalykai, jis stengėsi ugdyti savo dvasią, nuoširdžiai ir kartais net naiviai įrodinėdamas, jaunuoliams susibūrus kur pabendrauti, kad gyvenime reikia siekti aukštesnių dalykų. – Kažkaip šiltai ir jaukiai dėsto mintis mano pašnekovas, žvilgsniu nepaleisdamas įjungto diktofono. Atrodo, jog tyrinėja, ar tikrai suprantu, apie kokią ypatingą asmenybę susėdome kalbėtis.

– Kadangi Justinui visiškai nerūpėjo gražiau apsirengti ar pasipuošti, tad mokiniams net kilo mintis pavadinti jį raudonuoju mokytoju. Visi tik: ,,Mikutis, Mikutis.“ Apie jį daug kalbėdavo, visiems jis buvo įdomus. Yra nutikę, kad ir pašiepdavo…

J. Mikutis nemėgo meluoti. Rėždavo tiesmukai – taip, kaip galvoja. Net mokykloje, būdamas mokytoju, vaikams pasakojo visą tiesą apie Lietuvos okupaciją. Kažkas įskundė. Tada ir suėmė, apkaltinę tuo, kad jo kambarėlyje, esą, buvo rasta šovinių. Nuo tada ir prasidėjo Justino vargai: įvairūs kaltinimai, bausmės, tardymai, o galiausiai – lageris.

***

Mano pašnekovai – nuostabūs žmonės (V. Šverys, gimęs 1922 metais, ir metais jaunesnė už jį žmona Vaclava). Išgyvenę įvairiausių sunkumų, jie atvirai ir nuoširdžiai dalinasi net ir skaudžiausiais prisiminimais. Kokia buvo ta jėga, nuolat traukusi sugrįžti Mikutį į Šverių namus? Man atrodo – paprastumas, gyvybingumas, jaukumas. Šverienė prisimena, kaip jie vakarodavę, ilgai neidavę miegoti, kaip Justinas ne kartą jai mintinai deklamuodavo ilgiausias Homero poemos ,,Iliada“ ištraukas. Moteris juokiasi:

– Ilga negaliedavau ėšbūtė su anodoms lyge. Reks ont ryta žygius eti. Pasilėkdava veiniodo… Terokounas.

Šverys pasakoja, kad Justinas, užsidegęs kokia nors filosofine idėja, karštai įrodinėdamas, nenustygdavo vietoje ir vaikščiodamas po šį kambarėlį (kuriame ir mes dabar kalbamės) taip įsikarščiuodavo, kad imdavo bėgioti, visada atsitrenkdamas petimi tai į vieną, tai į kitą sieną… Pastebėjęs, kad aš nelabai suprantu, ar gali žmogų šitaip užvaldyti idėja, kad imtų nebejausti aplinkos, Vaclovas energingai stojasi iš krėslo ir guviai stengiasi atkartoti draugo žingsnius ir kuo tikslesnius rankų judesius. Nustebusi žiūrėjau į devyniasdešimtmetį pasakotoją ir toptelėjo netikėta mintis, kad jie galbūt labai panašūs, todėl ir tvirta draugystė. Vaclovas stovėjo, atsirėmęs į kambarėlio sieną, ir susijaudinęs tęsė:

– Kai jis kalbėdavo, akių negalėdavai atitraukti nuo išraiškingo jo veido. Žiūrėk, būsi paskui ką įdomaus ir praleidęs. O Justis juk nebepakartos…

Mūsų pokalbis užsitęsė, pro kiemo pušeles pažvelgusi popiečio saulė nušvietė prisiminimų įkvėptą mano pašnekovo veidą. Senas žmogus, o gražus. Nudiegė mintis – dvasinė bičiulystė nepavaldi laikui, o atvirkščiai, visas drauge praleistas judviejų pokalbių valandas prieš mane stovintis žmogus nešasi kaip didžiausią turtą. Netikėtai pajuntu, kad esu be galo dėkinga šiam garbingam vyrui, kad manimi pasitiki ir taip nuoširdžiai dalinasi.

Pamažu pradedu įsivaizduoti, kaip gera Justinui turėjo čia būti, kokie artimi, geri, vaišingi, malonūs jam buvo šie žmonės. Netrikdė jo laisvės – niekada neklausė, kada jis grįš, kur eis ar išvis dar kada pasirodys. Todėl, būdavo, kad iš ryto ir neberasdavę jo lovoje. Neprašvitus tiesiai per laukus patraukdavęs pievomis ten, kur vedė jo paties mintys ar šaukė Viliaus Orvido akmenys…

***

Asketiškas Justino gyvenimo būdas, kategoriška prigimtis ne visiems patiko, sovietinio gyvenimo apriboti, suvaržyti žmonės negalėjo natūraliai melstis, giedoti. Nors pati esu krikščioniškos šeimos vaikas, mokausi Pranciškonų gimnazijoje, eucharistinė veikla man gerai pažįstama ir (iki šiol maniau, kad gerai suvokiama), bet dabar, klausydamasi Šverio žmonos pasakojimo apie tai, kaip Mikutis su keliais artimiausiais draugais mintinai išgiedodavo nemiegojęs per visą naktį Kalvarijos Kalnų giesmes, negaliu patikėti, kad tai yra tiesa. Bet šie du žmonės, vienas kitą karštai pertraukdami, vis kartoja atsimindami dar kokią smulkmenėlę, ką tuomet išgyvenę ir ką dabar tebejaučia.

Spontaniška J. Mikučio prigimtis nedaugelio ir tebuvo suprasta. Ne bet kas galėjo būti jo pašnekovai, nes paprasčiausiai trūko krikščioniško išsilavinimo, kad galėtų diskutuoti Šventojo Rašto temomis. Karštas, spinduliuojantis J. Mikučio religingumas, gebėjimas melstis ir giedoti ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai liudijo intelektualumą ir erudiciją – mokėjo net aštuonias kalbas. Pokalbių metu mintinai cituodamas ilgiausius Šventojo Rašto fragmentus stebino fenomenalia atmintimi ir dažnai trikdė net savo draugus.

V. Šverys su J. Mikučiu Vilniuje retai susitikdavo. Kai baigė pirmą kursą, V. Šverys buvo areštuotas. Pasak jo, Mikutis jau tada bendravo su rašytojais, buvo laukiamas intelektualų susibūrimuose. 1945 metais jis buvo suimtas, o 1946 metais įkalintas lageryje. Šverys pasakoja, kad Mikutis buvęs pakartotinai (jau lageryje kalėdamas) nuteistas dar dešimt metų Vorkutos lageriuose. Kaliniui tekę grumtis dėl kiekvienos gyvenimo dienos.

Bet ir lageryje Mikutis sutiko žmonių, kuriems rūpėjo ne tik kaip išgyventi, bet mąstė apie literatūrą, svarstė tikėjimo, asmens sąžinės laisvės galimybes totalitarinio režimo sąlygomis. Kalbėdamasi Šverių namuose (jau išsijungusi diktofoną) drauge su jais svarsčiau, kaip skirtingai senieji ir mano kartos žmonės supranta istorinės bei politinės situacijos sudėtingumą sovietinio režimo metais. Todėl turbūt taip nelengva ir yra suprasti, kiek reikia drąsos, vidinės stiprybės, kokio gilumo turi būti žmogaus tikėjimas, kad pasitikėdamas Dievu gebėtum priešintis nustatytai tvarkai, gyvendamas nežmoniškiausiomis sąlygomis. Gyventi ir išgyventi, išliekant sąžiningam… Rašau apie tai, perpasakoju liudininkų žodžius, bet pati sunkiai galiu iki galo tai suvokti.

Vorkutos ir Uchtos lageriuose prabėgo sunkiausi J. Mikučio metai. Ten jį netgi norėję užverbuoti, kad skųstų kitus kalinius. Įkalbinėjo, grasino, kankino – tai trukdavę, pasak Šverių, valandų valandas. Kartą Justinas paklausęs jį kankinusio enkavedisto: ,,Pilieti tardytojau, kodėl jūs taip elgiatės su manimi? Jūs turite sielą ir žinau, kad jums bus sunkiau negu man…“ Tada jį sumušė taip, kad Mikutis neteko sąmonės. Šverys pasakoja, jog su Mikučiu yra svarstę apie kalinio ir kankintojo situaciją. Kalėjime jėga yra žudiko pusėje, bet kankintojas vis tiek privalo išgauti iš kankinamo žmogaus prisipažinimą bet kokia kaina. Mikutis sakydavęs, kad žmogus, nepripažinęs savo kaltės, negali būti nužudytas. Klausiausi pasakotojo, stengiausi nepraleisti nė vienos minties, nustebau, kad ligi šiol nebuvau pagalvojusi, jog ir bejėgis kankinamas žmogus stiprus, kol pats nepasiduoda, nesutinka būti nužudytas.

***

Kai žmonės pradėjo grįžti iš lagerių, Mikutis atvažiuodavo aplankyti Šverių šeimos. 1956 metais vėl apsigyvenęs Vilniuje, Justinas pradėjo dirbti liftininku, vėliau gavo vertėjo darbą Vilniaus grąžtų gamykloje. V. Šverys stebėjosi, kaip Justinas, nemokėdamas čekų kalbos, sugebėjo per tris savaites tiek jos pramokti, kad jam pavyko išversti techninius dokumentus iš čekų į lietuvių kalbą. Vaclava Šverienė papildo savo vyrą, jog Mikutis ir italų kalbos išmoko bemaž per mėnesį, nes su jam būdingu užsidegimu įkniubęs skaitė Dantės Aligjerio ,,Dieviškąją komediją“. Šverio žmona šypsosi, jog negali atsistebėti, kaip ji iki šiol neužmiršo Justino balso, deklamuojančio jai ,,Dieviškosios komedijos“ ištraukas:

– Skotu bolbeles, skobu anam kuošės pastuoruotė, vuo ons monei vis itališka rokou. Aš anam sakau, Justieli, ka nieka nesoprontu…

Šverienės vyras dar prideda, kad Mikutis užsispyrė išmokti italų kalbos ir perskaityti Dantę, kad ne tik suprastų, bet ir pajaustų šio kūrinio tikrąją prasmę ir skambesį. Kitą vasarą atkeliavęs į Salantus, Šveriams skaitė Vytautą Mačernį. Keistas dalykas – knygos lyg pačios įvairiausiais keliais ateidavo pas Mikutį. Vaclovas prisimena dar vieną istoriją, kaip braudamasis per Platelių ežero pakrančių krūmokšnius Mikutis rado šakose įstrigusį parašiutą, o jame – Bernardo Brazdžionio knygelę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“. ,,Drąsus Mikutis – parsinešė knygą į namus“, – neatsistebi Vaclovas. Simboliška. Taip ir liko amžinas keleivis, savo namų nesuradęs, tik laikinas priebėgas, nors ir rūpestingai, nuoširdžiai teikiamas. O pasaulį, kitokį, nesuvaržytą, pasak bičiulio, visuomet jautė esant.

Šverių namuose mąstytojas lankydavosi kiekvienais metais, nė vienerių nebuvo praleidęs. Bėgo metai, silpo Mikučio sveikata, bet vis tiek Šverių aplankyti ateidavo pėsčias. Pas draugus į Skuodą Šverys jį nuveždavęs motociklu. Anksčiau Justinas jokiu būdu nesileisdavo vežiojamas., bet kai pasiligojo, tada per daug nesispyriojo. Ilgomis ir šaltomis žiemomis Justinas glaudėsi pas poetą Stasį Jonauską – labai gerą jo draugą. Mikučiui vieną žiemą gyvenant pas Jonauską, įvyko įdomus nuotykis – pradingo akiniai, ir tik po metų juos rado žiurkės urve. Justinas niekaip negalėjo atsistebėti, kaip jie galėjo ten patekti. Šveriai juokdamiesi prisimena, kad įvairios keistenybės ir nuotykiai lydėjo Mikutį visą jo gyvenimą.

Šverys prisimena, jog mąstytojas buvo ,,labai kruopštus, jam labai patiko gamta, jis visada turėjo originalių minčių, visada buvo užimtas”. Vaclava pasakoja, kad Justinas kelis kartus iš Vilniaus atkako pas juos labai suirzęs, nes buvęs uždarytas į psichiatrijos ligoninę. ,,Jį ten už geras mintis uždarydavo, už kitokį mąstymą. Sovietų valdžiai nepatiko J. Mikučio elgesys, orus nepaklusnumas ir neslepiamas gilus religingumas. Šverienė pasakoja, kad tais laikais žmonės į bažnyčią ėjo slapta, o Mikutis kartais kalbėdamas ir su draugais, ir su nepažįstamais drąsiai gynė laisvę išpažinti savo tikėjimą. Tokia laikysena buvo labai drąsi, jo elgesys galėjo turėti įtakos jauniems žmonėms. Todėl Mikutis buvo nuolat valdžios pareigūnų sekamas.

***

Iš Mikučių šeimos Žemaitijoje buvo likusi jo sesuo, tačiau ir ji gyveno ne Justino gimtinėje, vienas brolis rado darbą ir apsigyveno Klaipėdoje, kitas – Vilniuje. Justinas dažnai atvykdavo aplankyti savo draugų: Simaičio, Rekučio, tačiau visada ilgesniam laikui apsistodavo pas Šverius. Vieną kartą Rekutis sakąs:

– Justeli, juk tavo batai kiauri, aš duosiu savo, apsiauk.

Justinas lėtai apsižiūrėjęs, apsižiūrėjęs ir atsakęs:

– Joneli, tikrai, kad mano batai nesimpatiški.

Mikučiui visiškai nerūpėjo, kaip jis atrodo. Šiam žmogui svarbesnis buvo dvasinis pasaulis, o ne išorinis įvaizdis, kuris, atrodytų, nulemia pirmą įspūdį apie žmogų. Tačiau Mikutis nemėgo įprastų dalykų ir nepaisė visuomenės normų. V. Šverienė vėl pakartoja vyro mintis: ,,Jokio kelio nejautė, ėjo tiesiai per laukus, šlapia, bjauru būdavo.” Moteris prisimena, kad ne kartą pyktelėjusi ir pasakiusi:

– Justi, dėl ko atėjai per laukus, tu batus pasidėk prieangy!

Tačiau beveik kiekvienąkart tas pats: vienas batas – troboje, kitas – prieangyje pamestas. Kai J. Mikutis gyveno Grigaičiuose, šeimininkės duktė eidavo sutvarkyti jo kambario. Mikutis dvi poras batų teturėjęs, bet abeji nuplyšę, prasti buvę. Tuos, kurių nenešiodavo, pamesdavo paprastai po lova, o ta Jadzelė Serepinaitė, kunigo Serepino sesuo, smarki buvusi. Kadangi lova buvo geležinė, sykį ji ir sako:

– Prisirišk savo batus prie lovos… Batai galėtų būti pakabinti aukščiau, kad nesiektų žemės.

Justinas nieko nelaukęs ir pririšo juos kaip šunį – ant ilgos virvelės. Skaniai nusijuokusi Vaclava žvilgteri pro langą laukų pusėn, susimąsto…

– Kai pamatydavau pareinantį, svarbiausias rūpestis būdavo jį pamaitinti – žinodavau, ko visad labiausiai lauks. Tad ir skubėdavau prie puodų, kad kuo greičiau būtų išvirta bulvinė košė.

– Košė su makalu, – prideda Šverys.

Bulves ne tik valgyti mėgo, bet ir, kol galėjo, rudenį atvažiuodavo jų kasti. Justinas labai kruopščiai rūšiuodavo bulves pagal jų dydį bei formą – net į tris ar keturis krepšius atskirai mesdavo. Kartą net visą savaitę kasė. Kažkodėl jam tas darbas labai patiko.

Vasarą Justinas pas Šverius pabūdavo savaitę, kitą, vėliau keliaudavo pas poetą S. Jonauską į Gėsalus, kur galėjo ramiai mąstyti, dūmoti, vaikščioti niekieno nestebimas. Tada Vaclava į maišelį jam pridėdavo maisto: bryzelį lašinių, savų sunokintų pomidorų ir prisakydavo viską neštis rankoje, kad pomidorai nesusitrintų. Žinojo jo ,,madą “ – tik užeis už trobos, kai šeimininkai nebemato, ir švyst maišą ant kupros, tiek pomidorai ir berūpėjo – juk ne žemės žmogus buvo.

***

Šverys pasakojo bendravęs su Mikučio seserimi Ona, kuri prisiminė: ,,Iš pat mažens įsikibęs į knygą. Neatmušamas nuo jos. Justino nebuvo galima išauklėti prie darbo. Jis norėjo mokytis, tačiau tėvas visada liepdavo jam dirbti, padėti namuose. Jis sakydavęs, kad mokslas yra tik dykaduonių dalykas ir iš jo duonos nevalgysi. Tai buvo tėvo klaida.“ Mikučio motina buvo šiek tiek raštinga, mokė vaikus pati namuose ir reikalavo, kad tėvas sutiktų išleisti Justiną į mokyklą. 1935 metų pavasarį labai stropus mokinys savo iniciatyva išlaikė egzaminus į Plungės progimnaziją, tačiau ten mokytis nebuvo sąlygų, todėl įstojo į Kretingos pranciškonų gimnazijos III klasę. Neturtingas, bet gabus vaikas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą, galėjo gyventi bendrabutyje. Gimnazijoje Mikutis atrodė kaip ubagėlis, tačiau jis pats tuo didžiavosi. Sakydavo: ,,Jei gali mylėti ubagą, esi krikščionis.“

Gydytojas Simaitis Šveriui pasakojęs, kad Justinas, mokydamasis Pranciškonų gimnazijoje, neturėjo knygų – tik vieną suplyšusį sąsiuvinį. ,,Būdavo, įsikiša į užantį, ir ten visi jo užrašai.” Šverys nutyla, šypteli ir klausia, ar galįs papasakoti, jo manymu, negražią istoriją. Pranciškonų gimnazijos teritorija buvo didelė, o per ją tekėjo Pastauninko upelis, kurio pakrantės buvo apaugusios krūmeliais. Mikutis takeliu pro krūmelius grįždamas į bendrabutį stabtelėjo atlikti ,,gamtiškų reikalų“. Vaikinas nė nepastebėjo, kaip sąsiuvinis išslydo iš užančio ir liko toje vietoje… Kitą rytą per pirmąją pamoką gimnazijos kapelionas ateina nešinas tuo vieninteliu Mikučio sąsiuviniu. Peržvelgęs klasę kapelionas garsiai išrėžė:

– Nebūtų Mikutis – kur š…, ten ir paliko.

Tačiau klasėje niekas nė neprunkštelėjo. Vos penkiolikos metų vaikinukas žavėjo, anot Šverio, nežemiška erudicija. Vaikinai suklusdavę ir susidomėję klausydavosi bendraamžio pasakojimų apie literatūrą ir filosofiją. Įsidėmėti skaitomus tekstus jam nebuvo sunku – citatos tarsi savaime atsidurdavo atmintyje. Nors visas Mikučio dėmesys buvo skiriamas literatūrai ir filosofijai, nors matematika nesidomėjo visai, tačiau net matematikos mokytojas Gedgaudas yra ne kartą tvirtinęs, kad Mikutis – genialus.

Šverys pasakoja, jog Antanas Mončys kartodavęs draugams, kad Mikutis – lyg vaikščiojanti dvaselė. Taip būsimasis skulptorius pripažino savo draugo išskirtinį dvasingumą, o visiems gimnazistams Justinas buvo autoritetas, nes išsiskyrė savo dvasine stiprybe ir neapsimestiniu jautrumu. Jeigu jam buvo ko nors gaila, jis nebijojo parodyti savo silpnumo. Nors po Antrojo pasaulinio karo J. Mikučio ir A. Mončio – dviejų originalių ir talentingų žmonių – keliai išsiskyrė, šiltus prisiminimus apie jų nuoširdžią draugystę Mikutis išsaugojo ir dažnai apie tai pasakodavo V. Šveriui. Antanas Mončys atsidūrė Vakaruose – Prancūzijoje, J. Mikutis liko įkalintas už geležinės uždangos, pro kurią sunkiai prasiskverbti galėjo bet kokia laisvesnė mintis. Kaip būtų susiklostęs J. Mikučio likimas, kokius kelius būtų atradęs, jeigu būtų atsidūręs kitoje sienos pusėje? Susimąsčiau, kokius jo raštus šiandien skaityčiau? Kažkodėl įtikinamiausia versija man atrodo, kad mąstytojas būtų ieškojęs Šventojo Rašto versmių ir gelmių…

Apie tai kalbėjomės su Vaclovu. Aš apgailestavau, kad Mikutis taip ir neturėjo galimybės išskleisti savo talento. V. Šverys liūdnai, bet be abejonių išsakė man kiek netikėtą nuomonę. Jo giliu įsitikinimu, J. Mikutis kaip niekas kitas buvo reikalingas čia, Lietuvoje.

***

Savo neįprastu elgesiu, gerumu Justinas sugebėjo įsibrauti į visų jį pažinojusiųjų atmintį ir širdį. Jis buvo toks originalus, kad su juo nors kiek pabendravę žmonės negalėdavo pamiršti.

Kai J. Mikutis dirbo pozuotoju Dailės institute, studentai atidžiai klausydavosi jo pasakojimų, apmąstymų, gyvenimiškos išminties. Puikiai išmanydamas meno istoriją, jis ne tik pozavo, bet ir diskutuodavo su studentaias tokiomis temomis, apie kurias dėstytojai paskaitų metu nedrįsdavo net užsiminti. Diskusijos būdavo nepaprastos: studentus žavėjo Mikučio paradoksalios įžvalgos, netikėtos asociacijos, imponavo jo gebėjimas klausytis kito ir dygiai paklausti. Todėl visi studentai labai vertino praktikos užsiėmimus, nes Mikutis ne tik pozavo, bet ir įtaigiai kalbėjo apie meną.

J. Mikutis – išskirtinis, netradicinio mąstymo žmogus. Jokios sovietinio gyvenimo taisyklės jam netiko. Niekada nesiliovė stebinęs net ir tų, kurie jį puikiai pažinojo. ,,Sugalvok tu man ir sveikintis savaip – mikutiškai“, – santūriai nusišypso Šverys. Atidaro duris, pagarbina Dievą ir klausia:

– Kas krikščioniškesnio?

Toks klausimas kviečia susirūpinti, mąstyti, kartais net išgąsdindavo. Šverys pasakoja, kad Justinas nuolat kalbėdavęs apie tai, kad mes išgyvename nuolatinę galimybę rinktis kelią, bet jokiu būdu negalima kaltinti dėl ko nors aplinkybių ar laikmečio. Įvairių žmonių sutiko Mikutis savo gyvenimo kelyje. Gerų, kaip ne kartą yra sakęs savo bičiuliui Vaclovui, buvo žymiai daugiau. Stebėdamas savo draugus, sakydavo, kad tik ekstremaliose situacijose galima pamatyti tikrąjį žmogaus veidą bei pažinti savo draugo vidų. Jis įtikinėjo, kad nereikia kliautis svetima nuomone, eiti jau pramintais keliais, bet žadino ir kvietė ieškoti savojo, tikrojo kelio, vis cituodamas Šventąjį Raštą: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ ( Jn 14, 6)

***

Padėkoju guviems šeimininkams. Juk praeities prisiminimai, kuriais tądien dalinosi mano pašnekovai, ne tik grąžino į gražiausius – jaunystės – metus, malonius išgyvenimus, bet ir kliudė skaudžias jų gyvenimo patirtis. Tad ir jaudulio, ir tylos minutėlių būta. Sustojame mažutėje verandoje, Vaclava ištiesia ranką:

– Čia Justelis mėgdavo miegoti. Patikdavo jam – prieš akis platus laukas, gerai matyti buvo, kas pareidavo. Ne kartą yra bėgęs nuo persekiotojų tiesiai į laukus.

Žmonių nuvaikščioti keliai ir takeliai netiko J. Mikučiui, nes buvo per siauri. Pramintais keliais eina naudos ieškotojai. Mikutis ieškojo žmogaus sielos…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.