Menininkas Mindaugas Navakas: „Šlovė buvo“

Nemažai paties autoriaus ir dailės kritikų minčių apie kūrybą galima rasti ekspoziciją lydinčiame „Vadove po parodą“. Pokalbis su menininku.

Mindaugas Navakas: Neturiu jokių naujų minčių, viskas jau pasakyta. Be to, kai dirbi pedagoginį darbą, pildydamas visokias lenteles, esi priverstas pasisakyti ir ten atsispindi tavo pažiūros. Todėl neišvengiamai esu pasakęs viską, kas tik buvo galvoje. Be to, visada yra kažkoks atstumas tarp menininko intencijų ir galutinio rezultato. Paprastai turi sumanymų, bet kažkuriuo metu kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir žiūri, kad išėjo ne visai tai, ko norėjai. Bet gal ir neblogai – tai taip ir palieki. Improvizacijos momentas visada išlieka, nors dirbu su sunkiom, inertiškom medžiagom. Aišku, ne taip kaip tapytojui, kuris gali viską lengvai improvizuoti.

Labai skeptiškai žiūriu į autorių nuomones apie savo kūrybą. Visada geriau, kai kas nors iš šalies apžiūri ir pasako. O jei yra pasakoma iš kelių pozicijų, tai įvyksta apšaudymas lauke karo metu, kaip cross-fire. Tuomet yra didesnis procentas, kad bus priešininkas sunaikintas, pasiektas žiūrėjimo iš kelių pozicijų tikslas. Todėl kiek esu daręs katalogėlių, visad tai yra nuomonių kratinys. Tokį ketinu išleisti ir po šios parodos. Kartais tos nuomonės sutampa ar supanašėja. Taip artėjama prie tiesos, kažkokio tikslo. Tai ką aš čia dar galiu pasakyt…

Šviesti ir lavinti eilinio žiūrovo aš neketinu. Tai ne mano darbas, man tas visiškai neįdomu, absoliučiai. Man įdomu, ką apie mano veiklą pasako keletas ekspertų. Aš jais pasitikiu. Galiu ką nors paaiškinti, jei kas nors neaišku, bet būtų įdomiau, kad žmogus pasakytų savo nepriklausomą nuomonę, nepaveiktą autoriaus arba paveiktą tiesiogiai iš parodos įspūdžio. Nes mes darom kažkokius daiktus, kurie turi vienaip ar kitaip paveikti žiūrovą. Kartais tas tiesioginis poveikis gali būti visai įdomus.

Šnekant apie emocinį poveikį. Šiandien iš kritikos akiračio jis visiškai išnykęs. Nes veikiamas konceptualaus meno absoliučiai dominuoja visoks intelektualus pjaustymas, intelekto demonstravimas. Bet šiaip gi meninė kūryba yra daugiaplanis ar bent keliaplanis dalykas. Kitaip būtų labai lengva išrašyti receptus, kaip padaryti gerą kūrinį. Arba kaip jį perskaityti: instrukcija – vienas, du, trys, keturi, penki. Bet taip jis neatsitinka.

Vis bandoma ir vis išsprūsta, ir vis kartais nustebina kažkas. Remiantis senovės graikais, svarbiausia kūryboje yra sukelti katarsį. Katarsis išvertus būtų – „nušvitimas“, tai yra būsena, emocinė būsena, nieko daugiau. Su protu tas nieko bendra neturi. Tai yra tam tikras smūgis, kurį gauna žiūrovas. Protas įsijungia galbūt tik paskui ir bando paaiškinti, kas čia atsitiko. O tai tiesiog atsitinka. Nieko nauja nuo to laiko ir neišrasta. Turbūt Derrida veikiami visi bando pjaustyti Vladimiro Iljičiaus Lenino smegenis, kiek ten tų vingių, o tai visiškai nieko nesako. Gal kažką sako, bet sako tik dalinę tiesą.

Jei pažvelgsime į jūsų parodą, pamatysime, kad tai visiškai netradicinė retrospektyva lietuvišku masteliu, kurioje tarsi trūktų visų Smiltynės simpoziumų, scenografijos nuotraukų ir kitų darbų. Tokia nesustabarėjusi retrospektyva, gyva, pulsuojanti. Ne jubiliejinė, ir tai yra puiku.

Retrospektyva ji tik iš dalies. Visų pirma pasistengiau prisitaikyti prie vietos. Yra tam tikras vietos specifiškumo procentas. Apie tikrą retrospektyvą čia netenka kalbėti. Retrospektyva ji tik dėl to, kad parodoje nėra naujų darbų. Vienintelis naujas darbas yra švieslentėje, o visi kiti darbai yra kur nors rodyti. Kai kurių visai nereikėjo pritaikyti. Kiti buvo rodyti mažesnėse galerijose, todėl NDG juos neišvengiamai reikėjo truputį pritaikyti. Ta prasme ji yra retrospektyva.

O pavadinimas asmeniškas ar jame glūdi visuotinės prasmės?

Pavadinimas yra dviprasmiškas. Turiu omenyje save ir turiu omenyje kontekstą, kuriame yra paroda. Vienas dalykas man tikrai patinka, ko aš slapta norėjau: išsieksponuoti šalia Mikėno balvono. Tas Mikėno balvonas viską ir pasako: jis yra puikus neišsipildžiusios šlovės pavyzdys globaliu mastu. O tai juk yra „Paminklas tarybinės liaudies žygdarbiams“! Jeigu atsimenate. Neatsimenate. Toks jo oficialus pavadinimas. „Paminklas tarybinės liaudies žygdarbiams“. Visiems. O viršūnė buvo kosmoso užkariavimas. Įsivaizduojate? Užkariavimas! Kosmoso! Ar jiems buvo galvoj negerai? Aišku, kad buvo. Per nago juodymą atsiplėšė nuo žemės ir jau užkariavo. Tas balvonėlis yra viso absurdo, kvailumo ir ko tik nenori kvintescencija.

O čia mano vieno pastangos – vienas visa tai padariau, niekieno neprašydamas stipendijų, grantų, nieko, kiek pats sukrapščiau. Nėra nė vieno kūrinio, padaryto už kokią nors stipendiją. Kartais kokį vieną parduodi – iš karto investuoji į kito gamybą, nes kai kurie geležiniai yra ne rankų darbo: reikia pramoninių technologijų, specialių lenkimo staklių, turi neišvengiamai kreiptis į gamintojus. O tai buvo labai įdomu. Kai visos sienos nugriuvo ir fabrikai liko be darbo, buvo galima visai pigiai nueiti į kokį metalo fabriką ir užsakyti paslaugas, užtekdavo pateikti brėžinį.

O čia dirbo dailės kombinatai, meno tarybos. Pavyzdžiui, autorius buvo seniai miręs, kažkas nusprendė, kas čia turėtų stovėti. Kas nusprendė? Lionginas Šepetys. Jis visai tai šutvei pateikdavo GAIRES. Knygas rašė, juokingas kaip darželinukų. O šlovė buvo čia pat: komunizmas ir kosmoso užkariavimas. Vienas iš foninių parodos ekranų ir yra ideologinis. Nežiūrint to, kad aš į tai žiūriu skeptiškai, pats to labai vengiu, nuo to negali pabėgti, kontekstas įstumia į tokią situaciją. Šiuo atveju tai neišvengiama. Šlovė buvo.

Bet šlovė gali nejučia užklupti patį. NDG vykusios diskusijos metu menininkas Deimantas Narkevičius šią retrospektyvą pavadino geriausia paroda nuo galerijos atidarymo laikų 2009 metais.

Tai čia jau jo nuomonė. Nebuvau diskusijoje, nieko negaliu komentuoti, nes pasakiau iš karto, kad visame tame edukaciniame procese aš nedalyvausiu, nes jis man labai nepatinka. Kai vyksta profesionalų pokalbiai, tai yra kas kita, jie reikalingi. Bet visas išplėtotas edukacinis sparnas už, matyt, specialius pinigus iš kitų eilučių, ko gero, europinių, kur vaikučiai atsisėda ir ką nors veikia…

Tai vyksta ne tik pas mus. Britai tai daro visai kitaip: yra mokymo programos, estetinis lavinimas mokyklose. Esant reikalui autobusiuku atvažiuoja į parodą. Vyresni mokiniai kažką parašo, mažiukai atsisėda prie kokio nors paveikslo ir jį nupiešia, yra tam nustatytos dienos. Tai yra integrali bendrosios edukacijos sistema. O čia – kaip kokioj neišsivysčiusioj šaly, kaip kokioj Afrikoj. Lyg nebūtų esminių galimybių edukacijai. Bet juk yra įvairūs darželiai, netgi dvi specializuotos dailės gimnazijos, keturmetės vaikų mokyklos. Juk yra visa išplėtota mokymo sistema. Jei kažko trūksta – gali peržiūrėti ir papildyti programas. Aš pasakiau, kad čia ne mano reikalas ir prašau manęs į tai nepainioti.

Ir į pokalbius aš nusprendžiau nevaikščioti ir nesimaišyti. Nueini ir tik trukdai kitiems žmonėms pasikalbėti. Nes kartais gali iššokti su savo kategoriška nuomone. Man tai kartais pavyksta. Visi sutrinka, ir nebeįvyksta pokalbis. Todėl nieko negaliu pasakyti, ar geriausia, ar ne geriausia. Apgailėtina tai, kad ši institucija dirba tokiom skurdžiom sąlygom. Šiuolaikybė nėra iš tikrųjų įtraukta į programą. Kokia ten bebūtų vyriausybė, šita sritis jai yra visiškai neįdomi. Manoma, kad ji neduoda jokios fondogrąžos.

Ir tai atsispindi netgi aukštajame moksle. Dabar ministerija spaudžia prie vadinamų „kultūrinių industrijų“. Reikia gaminti kažkokį nepaprastą produktą, kuris turi duoti ekonominę naudą. Taip pirštu nurodoma į pritaikomuosius menus, visų rūšių dizainus. Administracija, džiugiai pasičiupusi šį lozingą, grynuosius menus spraudžia į kampą. Džiaugiuosi, kad man jau greitai to jau nebereikės daryti. Nematysiu gėdingos pabaigos. Ir tai yra labai liūdna.

Yra labai paprastas palyginimas su fundamentaliais ir taikomaisiais mokslais. Jeigu nebus stiprių šaltinių, transliuojančių nepritaikomąją estetinę mintį, tuoj pat viskas nusus. Šiuolaikinėj paruošų visuomenėj yra dalis sociumo, kuris laisvai gali gyvuoti skolindamasis idėjas iš kur nors kitur. Fundamentalias idėjas – mokslines ar estetines. Tai reiškia, kad tu nebeturi jokių ambicijų ir kapituliuoji. Iš pritaikomojo aspekto nebus jokios naudos. Turėtų būti leidžiama ramiai kapstytis. Mažina vadinamuosius krepšelius, mokamas vietas. Požiūris aiškus. Gali sakyti, kad grynieji menai yra prabangos prekė ar paslauga. Tai reiškia greitą galą. Kai apie tai klykiu akademijoj, į mane žiūri kaip į klouną arba durnelį, bet aš taip ir elgiuosi.

Čia apie tą muziejaus edukaciją. Apie jų pastangas mano nuomonė yra kukli.

O žiūrint į jūsų darbus per kelis dešimtmečius, kaip taip pavyko sklandžiai pereiti nuo senų laikų į šiuolaikinę kūrybą?

Nepavyko sklandžiai pereiti. Jau anais laikais ta skulptūra, kurią aš dariau, buvo ne visai tradicinė, ne figūrinė. Aišku, galimybės buvo kuklios. Jie sudirbo man pusę gyvenimo. Jei būčiau pradėjęs tokioj pozicijoj kaip dabar, būtų daug geresnė padėtis, nes kai griuvo sienos, man buvo arti 40 metų. Čiurlionis tokio amžiaus jau buvo miręs. Kai aš pirmą kartą pakliuvau į Vakarus, mane ištiko pats tikriausias kultūrinis šokas. Tai buvo Vokietija ir Suomija. O ten tais laikais jau klestėjo „postdiušanizmas“. Tai buvo kažkas tokio. Aš ten žagtelėjau. Iš karto pakliuvau į stambesnes tarptautines parodas. Tai ten, vaikeli… Bet gyveni ir mokaisi.

Bet nepuolėt filmuoti kaip visi 10-ojo dešimtmečio vidury, likote prie trimačių objektų.

Visko dariau po truputį. Šio bei to. Bet su kai kuriom sritim buvau pradėjęs šiek tiek anksčiau. Tarkim, su fotografija. Kai man rūpėjo padaryti „Vilniaus sąsiuvinį“ (1981–1986 m. – aut. past.), iš pradžių bandžiau prašyti fotografo profesionalo paslaugų, nes neišvengiamai reikia fotografuoti vietą, modelį, norint padaryti koliažiuką. Bet pamačiau, kad nieko neišeis, ir teko pačiam įsikirsti į tą sritį ir išmokti. Nieko čia tokio. Jeigu yra kažkoks interesas, jei kažką rūpi padaryti, tai turi išmokti. Arba turi turėti labai daug lėšų, kad turėtum savo profesionalų komandą, artelę kaip koks Rubensas. Tai buvo neįmanoma ir neprireikė. Daug ką esu daręs. Man buvo smalsu.

Ir vis ieškote naujų medžiagų…

Naujos medžiagos nėra lemiantis veiksnys. Paprastai už jų stovi naujos idėjos. Nes tai tokia sritis, kur neišvengiamai turi materializuoti. Tai yra esminis skirtumas su dvimačiais menais. Kaip Senajame Testamente yra pasakyta: „iš pradžių buvo žodis, paskui jis tapo kūnu“. Čia panaši situacija. Jeigu žodis netapo kūnu – vadinasi, kažkas buvo netvarkoj, gal žodis buvo neteisingas. Kaip tą situaciją materializuoti kaip tam tikrą idėją? Aišku, yra ir tam tikri rėmai: iškart susiduri su gravitacija, medžiagų atsparumu ir panašiais dalykais. Atsiranda tam tikra disciplina, nes kitaip viskas gali elementariai sugriūti.

Galbūt čia galima sakyti, kad reikia išmanyti architektūros dėsnius?

Architektūros dėsnių nėra. Yra inžinerijos dėsniai. Tai esminis skirtumas. Ir tikrai taip. Galų gale turi išsiugdyti tam tikrą inžinerinį instinktą. Tai man labai įdomu. Tai galima pavadinti inžineriniu aspektu. Todėl tie, kurie protestuoja prieš „Krantinės arką“, apie inžineriją nenusimano visiškai nieko. Jie mano, kad namo stogas laikosi už debesų pakabintas ant virvučių arba peršviečiamo valo. Jie nesuvokia, kad kol žmonės sugalvojo padėti vieną plytą ant kitos, praėjo kokie 20 tūkstančių metų, nes prieš tai jie purvą drėbė ant vytelių. Bet tai viena mūsų skulptūrinio-instaliacinio užsiėmimo galimybių. Turi tuo domėtis.

Bet galima sakyti, kad ir su tapyba yra ryšių, nes atsirado daug spalvos.

Tai susiję ne su tapyba, o su tikrove, nes tikrovė yra spalvota. Šunys viską mato juodai, pilkai ir baltai. O žmonės viską mato spalvotai. Tai aukštesnio intelekto išraiška. Todėl galima pasakyti, kad nespalvota fotografija yra žemo intelekto lygio užsiėmimas, nes kitaip reikia dar papildomai spalvas suderinti. Cha cha cha cha… juokas, aišku, humoras. Čia viskas paprasta: viskas yra spalvota.

O kai nusipirktus puodus ar keramikos dirbinius iš naujo glazūruojate ir perkepate arba perkomponuojate – ar tai asocijuojasi su visa ko suvartojimu ir, pavyzdžiui, kelis kartus perdirbtu maistu?

Čia yra tam tikro socialinio fono. Yra įsidėmėtina: kur Duchamp‘as padarė savo pirmuosius ready-made‘us? (1914–1919 m. – aut. past.). Ne Prancūzijoje, bet Niujorke! O Niujorke pasiūlos visuomenė jau buvo senokai susiformavusi, turbūt jau nuo XIX a. antros pusės visko buvo gausu. O prancūzai tuo metu dar su vokiečiais kariavo kokį trečią karą dėl Lotaringijos. Ir Paryžiuj visko yra buvę, bet Rodeno, impresionistų laikais jame buvo pusbadis. O Duchamp‘as tuos daiktus sukūrė Niujorke, kur jam tikriausiai akys išvirto iš orbitų, kiek visko pilna. Pas mus apie 10-o dešimtmečio vidurį susiformavus vartotojiškai visuomenei, kai staiga atsirado supermarketai, kur viskas buvo labai pigu, vyko kova dėl rinkos, kainos buvo minimalios.

Dabar nebeįpirkčiau. Kita vertus, nebeįdomu. Visi pigūs kinietiški dalykai: buvo tas pats, ar nusipirkti dvi plytas, ar porcelianinę kriauklę. Natūraliai kai visko yra labai daug, daiktas praranda vertę, jis savotiškai nuvertėja. Tampa visiškai beveidis – jį gali naudoti kaip plytą ar bet kokį struktūrinį elementą. Jam gali suteikti naują veidą, nes jis nieko nebereiškia. Tarkim, batai. Lietuvoje XX a. pradžioje valstiečių šeimose ne visi vaikai turėdavo batus: turėdavo tik vyresni, kurie eidavo į mokyklą. Įsivaizduoji, ką reiškė batai tada? O ką dabar reiškia? Nieko. Daiktas nuvertėjo ir gali daryt su juo ką nori, nes nebėra jokios graužaties, kad koks nors žmogus darė, stengėsi – staklės viską štampavo. Akivaizdus vartojimo visuomenės bruožas. O kitur tai buvo beveik prieš 100 metų.

O kaip jūs vadinate savo trimačius objektus ir instaliacijas? Ar vis dar laikote juos skulptūromis? Ar apie tai visai negalvojate?

Tai jau tikriausiai nebesvarbu. Kartais juos vadinu perdirbiniais. Bet čia jau kalbos problema. Kadangi Lietuva nedalyvavo Naujųjų laikų kūrime, ji vis skolinosi. Basanavičiaus laikais pradėjo lietuviškai įvardyti šį, tą ir aną. Ir dabar pilna visokių skolinių, kurie ne paaiškina, o klaidina. Dar, atsimenu, mūsų seni profesoriai, kaip, pavyzdžiui, Kėdainis, nesakydavo „skulptūra“, sakydavo „lipdyba“, nes lipdai iš molio. Bet tas turbūt neturi didelės reikšmės.

Bet kai renkatės supermarkete daiktus, akis neužkliūva už, tarkim, batų, o už tam tikrų dirbinių…

Taip, neužkliūva už batų. Už tai ir galimybės. Iš daugybės šimtų galimybių renkiesi ne visas. Kažkodėl akis užkliūva už to, o ne už kito. Tai jau žiauriai asmeniška ir kūrybiška. Čia jau ne pasirinkimas, o kažkas žymiai daugiau. Tai neracionalu. Tai tiesiog ištinka – paaiškinti neįmanoma.

Kaip supratau, jums teisingas menas yra tas, kuris yra aiškios struktūros, sandaros, kai aišku, iš ko padaryta? Ar aš neteisi?

Jeigu aš galėčiau pasakyti, parašyčiau knygelę apie tai, kaip padaryti gerą meną. Bet taip iš tikrųjų nėra. Kartais taip atrodo, bet paskui pažiūri, kad visgi ne. Jeigu taip galėtum padaryti, koks nesunkus pedagoginis darbas tada būtų. O taip iš tikrųjų nėra. Štai ir viskas. Be to, pliuralistinėj įvairių požiūrių visuomenėj ta knygelė pasidaugintų į penkias, septynias, devynias kitokias knygeles, kur būtų visiškai kitkokios instrukcijos. Tai apsunkina ir aiškintojų, ir tyrinėtojų darbą, nes turi turėti daug instrumentų – vieno nebeužtenka. Kartais pritaikyti vieną, o kartais – kitą, kartais galbūt kelis iš karto. Gyvenimas darosi sudėtingesnis.

Ką manote apie ironiją ir humorą, kurio yra sočiai jūsų darbuose?

Taip ir yra. Mėgstu juokus, tai jau tikrai.

Ir jei pasakysiu, kad viskas yra gerokai juokinga, jūsų neįžeis?

Ne, mane linksmina, kaip tik taip. Sveikatos požymis.

O meno rinka jums egzistuoja ar jūs jai visai indiferentiškas?

Aš užaugau ir susiformavau ne rinkos visuomenėj. Prie socializmo nebuvo jokios rinkos. Todėl apie rinką nėra ko kalbėti. Dabar kažkokia rinka truputį mezgasi, bet mūsų karta jau į tą traukinį pavėlavo. Tame yra ir geroji pusė, ir blogoji. Geroji pusė yra tai, kad nėra gundymo save tiražuoti. Nes gali labai įsijausti, jei aplankys kokia nors finansinė sėkmė, išsigąsi naujų iššūkių ir prarasi savo sėkmę. Tuomet liksi tiražuoti tai, kas tau galbūt jau yra atsibodę. Laisvės likti atvirom akim galbūt gali ir netekti. O jei ne – feel free. Aišku, išgyvenimo galimybės irgi sumažėja. Čia toks vietinis kontekstas.

Bet norit vis dar išlikti maišto menininku?

Ne. Čia tokios temos, su kuriomis dažnai tenka su studentais kalbėtis ir aš esu tai perkandęs. Prie ko čia maištas? Maištas – tai bepradedąs būti organizuotas veiksmas visuomenės atžvilgiu, dar ne visai organizuotas. Kaip Donecke šį pavasarį – dabar ten jau viskas gerai organizuota. Bet yra įdomesnė problema apie individo ir visuomenės santykį. Individas neišvengiamai yra sociali, visuomeniška būtybė. Bet kartu jis yra unikalus. Kur daugiau maišto yra? Daugiau maišto pasireiškimų yra Vakaruose, nes vakarietiškoj visuomenėj propaguojamas, aukštinamas ir vertinamas asmeniškumas, asmuo, asmenybė kaip vertybė. Ar kur nors matėt maištą Afganistane? Girdėjot apie tai ką nors? Ten yra tik kolektyvinis maištas prieš išorę, prieš kitus. Šiaip musulmoniškoj visuomenėj maištas labai retai pasitaiko. Šiaurės Afrikoj vyko vakarietiški reiškiniai, kurie paprastai aiškūs, nukreipti – šis maištas jau yra ne asmeninis, o kolektyvinis, nukreiptas prieš kokį nors politinį lyderį. O asmeninio maišto pavyzdžiai, kurių pilna kultūroje, ypač Naujaisiais laikais, atsirado su Romantizmu. Tai dilema: kaip aš, toks puikus vaikis, o manęs niekas nevertina, neduoda pinigų ir panašiai. Tada aš būsiu maištininkas. Prašau, you‘re welcome. Kol nepradedi plėšti bankų, intelektualiai tu gali maištauti kiek tik nori, rašyt maištingas knygas, kurti revoliucines teorijas, kol nepradedi jų praktiškai įgyvendinti, sprogdint metro kitų žmonių.

Todėl kalbėti apie kokį nors maištą nerimta. Jei maištas estetinis – tai ne maištas. Užtenka žodžių „nuomonių pasikeitimas“ ar „diskusija“. Koks gi čia maištas? Do what you want.

Kalbėjote apie akademiją. Kaip jūs žiūrite į jaunąją menininkų kartą?

Nežiūriu aš į jaunąją kartą, aš ją iki šiol gaminu ir esu nemažai pagaminęs. Bet nusprendžiau, kad jau užteks. Ten kuičiausi pakankamai ilgai. Esu prie to stipriai prisidėjęs. Nesigiriant. Buvo ir mūšių, ir visko, bet mes laimėjom. Dabar jau nusibodo ta pergalė, ji jau išsemta. Laikas užleisti vietą kitiems, jaunesniems, kad jie gamintų kitus, dar jaunesnius. Jei esi sėkmingas pedagogas, tu neišvengiamai darai įtaką jaunam žmogui ir jo kompiuteriui, esi savotiškai prisidėjęs, jį formuoji. Netgi kartais formuoji priešinga linkme. Tu esi irgi kaltas. Visada būna taip, kad kažkas patinka, kažkas nepatinka, bet tai visiškai natūralus procesas. Nematau tame jokių problemų.

Ir netgi įtakodamas galvoji, kad ta įtaka, aišku, yra ribota. Kartais atsitinka , kad pradedi galvoti, kad marksistai buvo dalinai teisūs, galvodami, kad aplinkybės yra viskas. Nors tuo nesižaviu, bet kartais suima tokios abejonės. Norint pasipriešint aplinkybėms, reikia žiauriai pasistengti. Vartotojiškos visuomenės silpnoji pusė yra tai, kad ji nelinkusi įtempti raumenų, intelekto. Už tai ji daug kur pralaimi. Pavyzdys: Talibanas. Jiems nieko nereikia, net ekipiruotės. Jie laksto po dykumą su šlepetėm. Jiems reikia tik vieno dalyko – kalašnikovo ir daug šovinių dėtuvių. Ir viskas. O su jais susidoroti yra nežmoniškai sunku. Jie laikas nuo laiko ateina pas tave į namus, pasibeldžia ir pakiša sprogmenį. Pagalvokite apie tokį reiškinį, kaip religinis savižudis. Jie stovi eilėje ir laukia, kada juos pakvies. Jie nėra iš vartotojiškos visuomenės.

Geroji dalis yra ta, kad ją kas nors laikas nuo laiko pažadina. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – tas vyksta dabar. Ir vis pagalvoji: ar vėl užmigs, ar jau atsibus ilgesniam laikui. Jinai linkusi snūduriuoti ir maloniai leisti laiką. O tai neišvengiamai reiškia, kad aplinkybės tau diktuoja. Kaip visada lazda turi du galus.

Ačiū už pokalbį.

Nors man tai ir nepatinka, bet ką padarysi… Vėl bus dūmų debesis, ar ne? Vietoj to, kad būtų direct contact su meno kūriniais, bus dūmų debesis. Dar vienas vartotojiškos visuomenės bruožas.

…O dabar aš grįžtu prie akmenų, prie rutinos. Mėgstu rutiną, kuri būtina su akmenimis.