2014 08 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kristina Lapienytė. Knyga, parašyta iš širdies ir skirta skaityti širdimi

„Manėm, kad greit grįšim“: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940-1944. – Sudarytojos: Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė VanderStoep, Dalia Stakytė Anysienė. Knygos dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. V., „Aukso žuvys“. – 368 p.

2014 m. rudenį pasaulio lietuviai minės antros emigracijos bangos į Vakarus 70-metį. O Lietuvoje pasirodė antrasis knygos „Manėm, kad greit grįšim“ (sud. Dalia Stakytė Anysienė, Laima VanderStoep, Dalia Cidzikaitė, Vilnius: Aukso žuvys, 2014) leidimas ir elektroninė knygos versija.

Čikagos Lituanistikos tyrimo ir studijų centro direktorė Kristina Lapienytė šiame straipsnyje išsako savo mintis apie knygą „Manėm, kad greit grįšim“, kurioje pateikiama 18 pokalbių su žmonėmis, pasitraukusiais į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą.

Rašydama apie knygą „Manėm, kad greit grįšim“ svarsčiau, ar galima uždaryti istoriją vien tik siaurame ją išgyvenusiųjų rate. Esu įsitikinusi, kad ne. Šios knygos vienas iš privalumų ir yra tas, kad jos herojai perduoda skirtingų amžių patirtį, kuri negali būti užkonservuota tik vienoje kartoje. Kad nesustabarėtų ir būtų žinoma kitiems. Šią knygą vienaip skaitys DP [1] stovyklose gyvenę žmonės, kitaip – jų vaikai, dar kitaip žmonės Lietuvoje ir dar kitaip – dabartinė karta išeivijoje. Nes kiekviena iš šių auditorijų turi skirtingą patirtį, skirtingus išgyvenimus ir skaito kitaip. Tačiau knyga bus skaitoma ir žinoma, savaip suprantama ir persmelks savo autentiškumu. Tai ir yra tikroji knygos paskirtis.

Faktai prieš išgyvenimus

Bene dešimt metų man dirbant Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC), jame apsilankė įvairių mokslininkų, tiriančių DP stovyklų archyvų dokumentus – jų mūsų centre yra daugiau kaip 250 000 puslapių, neskaičiuojant knygų ir periodinių leidinių. Tų mokslininkų darbo temos buvo įvairios – DP stovyklų spauda, politinės nuotaikos, gyvenimo sąlygos, emigracijos kryptys ir pan. Centre turime ir įvairių paskirų žmonių gyvenimų aprašymų, kurių kai kurie epizodai ir yra susiję su mano anksčiau minėtu gyvenimu DP stovyklose. Ir tik maždaug prieš penkerius metus pastebėjau, kad gana tikslingai ir kryptingai atgijo susidomėjimas DP stovyklomis. Knyga „Manėm, kad greit grįšim“ yra viena išsamiausių šį žanrą atspindinčių leidinių. Nors pati sakytinės istorijos užrašymo idėja autorėms kilo prieš beveik dvidešimt metų, knygos pasirodymas tarsi sutapo su domėjimosi autentiškais liudijimais apie DP stovyklų gyvenimus „atgimimu“.

Kodėl mums tokia svarbi sakytinė istorija, kuri kartais būna ir ne visai tiksli, juk respondentai po tiek laiko ir dėl sveikatos gal ir vietų neprisimena, ir dienas supainioja? Dokumentai mums gali pasakyti daugybę dalykų – kur, kada ir kokia mokykla ar komitetas buvo įkurtas, kiek šeimų gyveno vienoje ar kitoje stovykloje ir kas ką ir už ką padavė į garbės teismą. Archyvai gali pasakyti, kad, pasak Kęstučio Šalavėjaus, „apie 70 000 lietuvių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pateko į Vakarų Europos šalis, iš jų apie 65 000 į Vokietiją, 2 870 į Daniją, 700 į Norvegiją, apie 400 į Italiją, keli tūkstančiai į Austriją, po kelis šimtus į Prancūziją bei Šveicariją“. Lietuviai į Vakarus pradėjo traukti dėl keleto priežasčių: pirmasis srautas pasitraukė dėl 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos, bijodamas trėmimų. Antrasis srautas – dėl 1941 m. repatriacijos sutarties, trečiasis – dėl 1944 m. artėjančio fronto ir antrosios sovietų okupacijos.

Tačiau sausi ir oficialiai teisingi dokumentai niekada nepapasakos žmogaus istorijos. Tos kolektyvinės atminties, kuri kuriama po dalelę, valanda po valandos, išgyvenimas po išgyvenimo ir gali būti papasakota tik paties tą istoriją išgyvenusio žmogaus lūpomis. Žmogaus, kuris galų gale atsidūrė Amerikoje, Australijoje ar Brazilijoje tik todėl, kad tą, o ne kitą minutę buvo kitoje upės pusėje negu jo tėvai. Žmogaus, kuris turėjo palikti savo kūdikį palaidoti svetimiems svetimoje šalyje. Žmogaus, kuris suprato, kad rytoj jo laukia vagonai, keliaujantys Sibiro kryptimi.

Šios tikros aštuoniolikos žmonių istorijos atsiminimai ir sudėti į knygą „Manėm, kad greit grįšim“. Iš tiesų reikia nulenkti galvą ne tik prieš šias istorijas pasakojusius, bet ir jas užrašiusius žmones (Laimą Petrauskaitę VanderStoep, dr. Jurgį Anysą, Dalią Stakytę Anysienę, Danguolę Kviklytę, Audronę Tamulienę, Laimą Krivickienę, Elvyrą Vodopalienę ir kitus). Ir ne vien todėl, kad jau pats įrašymo faktas yra svarbus. Knygos rengėjai atlaikė didelį psichologinį krūvį, išklausę respondentų pasakojimus, prisiminimus, kupinus ir linksmų, ir (dažniau) skaudžių, neramių išgyvenimų.

Kodėl buvo svarbu atskleisti emociją, kodėl neužtenka tik faktų? Pavyzdžiui, plačiai žinomas faktas, jog stovyklose vykdavo atrankos, vadinamieji skryningai. Pasak dr. Tomo Balkelio, vien JAV zonoje daugiau nei 3 000 lietuvių prarado DP statusą. Kai kuriems išvarytiesiems pavyko persikelti į kitas okupacines zonas ir susigrąžinti DP statusą. Buvo bauginama, skatinama, įkalbinėjama grįžti į Sovietų Sąjungą. Vis dėlto sugrįžusiųjų skaičius, palyginti su pasilikusiųjų dauguma, buvo mažas. UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Authority) paskelbė, kad iki 1946 m. repatrijavo tik 241 lietuvis. 1947–1948 m. iš viso sugrįžo 630 žmonių iš britų ir 157 žmonės iš amerikiečių zonos.

Tačiau vidinę būseną, kai tenka bastytis po stovyklas ir vėl būti nežinomybėje, pasklidus gandui, kad bus išduotas Sovietų Sąjungai ir perkeltas į sovietų zoną, bėgti iš vienos stovyklos į kitą viską palikus, gali nupasakoti tik pats bėglys… Tai išgyvenusios, knygoje kalbinamos Joanos Krutulienės atsiminimuose labai vaizdžiai atspindėta situacija, kėlusi nerimą visiems „lagerio“ gyventojams: „Vieną dieną iš UNRRA’os centro mums buvo pranešta, kad mes visi turim grįžti į Lietuvą. Toks buvo armijos pranešimas mūsų lagerio vadovybei. Ir kitą dieną atvažiavo amerikiečių sunkvežimis ir pradėjo žmones krauti į sunkvežimį. Daug žmonių, ypač baltarusių, suėjo į bažnyčią, susirišo virvėmis, visi verkia ir šaukia. Tai juos griebė, traukė ir metė į sunkvežimius amerikonai kareiviai. O rusai fotografavo ir filmavo. Iš mūsų lagerio kambarių buvo iškeltos baltos vėliavos, žmonės šaukė „SOS“.“

Šis autentiškas pasakojimas tiesiog vaizdo kameros tikslumu užfiksuoja to meto žmonių savijautą, baimę bei vidinę įtampą.

Faktas – DP stovyklose žmonės tapo priklausomi nuo kitų, jie prarado savo, kaip konkrečios šalies piliečių, teises. Juozas Kapačinskas atsiminimuose rašė: „Šitaip tapome nedėkingo likimo sukurtos, nuasmenintos ir dviem raidėm žymimos būtybės. Netekome piliečio ir žmogaus teisių ir vardo, pavirtome tik išvietintais asmenimis – Displaced Persons.“

Viename iš DP laikraščių ši situacija aprašyta šitaip: „Mes DP esam didelis pasaulio rūpestis. Bet ir mums pasaulis pasidarė didžiausiu rūpesčiu. (…) UNRRA sudaro, aplamai kalbant, davimas ir ėmimas. DP esam imantieji. Imti! Kas mes imantieji esam: elgetos, nelaimės aukos ar kovos draugai? Tai klausimai, į kuriuos tenka būtinai atsakyti, nes kitaip mes DP būsim neverti to, kas esam… Be to, mūsų santykiai su davėjais gali nueiti ligi nesusipratimo.“ Anot T. Balkelio, pabėgėliai į DP statusą dažniausiai žiūrėjo neigiamai, buvo juntamas bejėgiškumas biurokratinės sąjungininkų kontrolės akivaizdoje. Be to, daugelis jautė ir politinę kontrolę.

Šis netikrumo ir bejėgiškumo jausmas buvo dar didesnis prisiminus tai, kas buvo prarasta. Štai kaip jis atsispindi knygos herojaus Juozo Taoro atsiminimuose: „tiesiog ašaros bėga, kai pagalvoji apie savo žemę, arklius, kaimą, o čia gyveni kaip belaisvis ir nežinai, kas toliau bus“. Tas nežinomybės jausmas slėgė daugelio DP pečius. Buvo sunku prarasti namus, kęsti alkį, badą.

LTSC Pasaulio lietuvių archyve yra saugoma sauja žemės, kurią išvažiuodama iš Lietuvos pasiėmė viena šeima ir išsaugojo iki atvykimo į Ameriką (apie Lietuvos žemės išsaugojimą pasakoja ne viena išeivijos lietuvių šeima). Vis dėlto visi knygoje kalbintieji be išimties į klausimą, ką buvo sunkiausia palikti išvažiuojant iš Lietuvos, atsako, kad „ne samavorus, kandeliabrus ar knygas“, o tėvynę, artimuosius ir gimtąsias vietas.

Tokių skaudžių įspūdžių ir išgyvenimų knygoje gausu, vis dėlto knygos pavadinimas yra „Manėm, kad greit grįšim“. Labai daug kartų, kalbėdama apie šią knygą, esu pasakiusi: „Tikėjom, kad greit grįšim“, nes tikėjimas ir viltis yra daugelio šių atsiminimų centrinė ašis. Žmonių istorijos yra tikėjimo istorijos: kad grįš, kad DP stovykloje jie tik porai mėnesių. Žmonės iki paskutinės minutės tikėjosi likti arčiau namų, tikėjosi, kad okupacija bus trumpalaikė.

Vienas iš knygai kalbintųjų Jonas Kavaliūnas labai tiksliai tai apibūdina: buvo steigiamos mokyklos, „kad tas jaunimas, kuris dabar yra, kad jis neprasėdėtų lageryje veltui, kad grįžęs į Lietuvą galėtų su savo draugais ir draugėmis sėdėti sekančios klasės tam pačiam suole ir kad jam mokslas nenutrūktų“. Apie kelerių metų atotrūkį kalbama kaip apie dvejus, trejus metus. Kai tos viltys nepasiteisino ir stovyklų gyventojai suprato, kad jie keliauja ne Lietuvos link, tas laiko tarpsnis buvo padidintas iki dešimties, na, gal dvidešimties metų, bet esmė liko ta pati: KAI grįšim, ne JEI grįšim…

Šis laikotarpis išeivijoje buvo sunkus, tačiau išsiskyrė išleistų knygų gausa: vien Vokietijoje 1945–1948 m. buvo išleista 775 knygos, iš jų 216 grožinės literatūros. Europoje 1946–1948 m. išėjo daugiau kaip 300 periodinių leidinių, įskaitant stovyklų dienos informacijos, politinius ir humoristinius laikraščius. Stovyklose organizavosi mokyklos, buvo atkuriamos partijos, draugijos, organizacijos, vyko parodos, sporto šventės bei olimpiados. Mokyklų veiklai koordinuoti įkurta Švietimo valdyba. Skamba tarsi viskas ėjosi nepaprastai lengvai – suvažiavo iš visur, įkūrė, pastatė, suorganizavo. Ar iš tiesų taip?

Subjektyvi istorija sako ką kita. Pasak J. Kavaliūno, „o kaip su vadovėliais? Nėra vadovėlių. Reikia gauti prancūzų leidimą. Prancūzai duoda leidimą spausdinti, jeigu mes įrodysim, kad popierių gausim iš kitur, ne iš prancūzų zonos, nevartosim jų popieriaus. Tas popierius buvo gautas iš amerikiečių zonos, padedant kunigui Stašiui.“ Ši ir panašios istorijos rodo, kad tie dideli leidybos skaičiai neatsirado labai paprastai, turėjo būti įdėta nemažai pastangų, verslumo ar net apsukrumo, kad būtų pasiekta rezultatų.

Kai prieš ketvertą metų knygos sudarytojos Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Stakytė Anysienė atvyko į LTSC ir įteikė mums surinktą medžiagą: 3 dėžes garso kasečių ir dėžę dokumentuotos medžiagos, atrodė, jog tai didelis darbas, atsižvelgiant į tai, kad medžiaga buvo pradėta rinkti 1995 metais. Bet kaip vėliau sakė sudarytoja Dalia Stakytė Anysienė: „Kai pradedi žiūrėti į viską iš karto, tai yra labai didelis užmojis, net nežinai, nuo ko pradėti; o kai pradedi daryti po truputį, žingsnis po žingsnio, darbas pajuda…“ Ir iš tiesų – redakcinis kolektyvas (Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Stakytė Anysienė) atliko didžiulį papildomą darbą: paaiškino žodžius, suprantamus tik vokiškai ar angliškai kalbantiesiems, pateikė asmenvardžių ir vietovardžių rodykles.

Tačiau bene vertingiausias, mano nuomone, knygos aspektas – palikta originali respondentų kalba. Taip, ji galbūt neatitinka (tiksliau – dažnai visai neatitinka) taisyklingos kalbos normų. Taip, ji nepadailinta ir kai kur su įkyriai išlendančiais pasikartojančiais įterptiniais žodžiais. Tačiau, skaitydamas tokią knygą, iš tiesų ją gali girdėti, gali matyti tarsi kino juostoje prabėgančias akimirkas, nes sudarytojos užfiksavo ir užrašė ir pokalbio metu išryškėjusias pašnekovų emocijas. Štai Bronės Urbonienės atsakymas į klausimą, ką buvo sunkiausia palikti išvažiuojant iš Lietuvos, „Tėvynę. [Tyliai verkia]“ pasako daug daugiau, nei pasakytų nušlifuota frazė: „Tyliai verkdama Bronė Urbonienė atsakė, kad labiausiai gaila tėvynės.“ Tikrumas yra šios knygos tvirtybė. Ji parašyta iš širdies ir skirta skaityti širdimi.

 [1]  Angl. displaced persons – perkeltieji asmenys.