Ekskursija: kaip atsiranda daug gerų skulptūrų?

Ekskursiją vedė architektūros istorikė Marija Drėmaitė, dailėtyrininkė ir šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios Mindaugo Navako retrospektyvinės parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ kuratorė Elona Lubytė, architektas Vytautas Jakubauskas, skulptorius Vladas Urbanavičius.

Viešumoje ir vėl įsiplieskus diskusijai apie V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ (2009) grožį, tapo svarbu prisiminti, kaip inovatyvūs kūriniai patekdavo sovietmečiu ir patenka šiandieną į viešąsias erdves. Ekskursijos metu dėmesys buvo sutelktas į jų plastinės raiškos nekonvencionalumą, atsiradimą viešumoje lėmusias aplinkybes bei kylantį poreikį rūpintis šio paveldo išsaugojimu.

Architektų iniciatyva

Ekskursijos žemėlapyje pirmu numeriu pažymėtas ankstyviausias Mindaugo Navako Vilniuje, prie buvusio „Turisto” (dabar – „Best Western Vilnius”) viešbučio, esantis kūrinys „Fantastinis gyvūnas“, sukurtas 1978 m. Aušros vartų dekoro mitologinio grifono motyvą atkartojanti skulptūra atsirado, M. Navakui bendradarbiaujant su pastato architektu Justinu Šeiboku. Kūrinio įgyvendinimą, pasakoja E. Lubytė, lėmė tai, jog vėlyvajame sovietmetyje 2 proc. nuo pastato sąmatinės vertės buvo numatyti jo puošybai. Taip nereprezentacinių, nuošalesnių objektų prieigose galėdavo atsirasti ir netikėti skulptūriniai sprendimai.

M. Drėmaitė pažymi, jog jau socrealizmo laikotarpiu buvo propaguojamas gausus architektūros objektų dekoras. „Atlydžio“ laikotarpiu siekta architektūros industrializacijos ir supaprastinimo. 1955 m. išleistas nutarimas „Dėl nesaikingumų pašalinimo architektūroje ir statyboje“, kurio kritika buvo nukreipta ir į gausų lipdybinį dekorą. Tačiau vadinamoji „menų sintezė“ arba architektūros objektų dekoravimas monumentaliojo meno kūriniais niekur nedingo, tik pakeitė formas. Pasak tuometinių Vilniaus miesto vyriausiųjų dailininkų Algimanto Mačiulio ir Albino Purio, tie 2 proc. nuo objekto sąmatos, skirti puošybai, buvo gauti architektų iniciatyva, susitarus su Dailininkų sąjunga. Tokiu būdu buvo užtikrintas finansavimas monumentaliesiems menams.

Pasak M. Drėmaitės, visi architektai pabrėžia, jog jie laisvai galėjo pasirinkti menininkus bendradarbiavimui. Žinoma, tuos meno kūrinius tekdavo „apginti“ Meno tarybose, tad kiekviena vėlyvojo sovietmečio įvietintų skulptūrų turi savo istoriją. Keraminis modernistinis pano prie Žemės ūkio ministerijos buvo paaiškintas kaip progresyvaus žemės ūkio iliustracija, Teodoro Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ (1972) Lazdynuose neva vaizdavo pučiančius tautų draugystės vėjus.

Prūsų kalbos žodynas

Pirmoji ekskursijos stotelė – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete esanti Kazimiero Būgos auditorija, kurioje stovi Mindaugo Navako skulptūra „Dedikacija Kazimierui Būgai“ ir kabo drauge su Petru Repšiu sukurta „Memorialinė lenta Kazimierui Būgai“. Abu darbai sukurti 1979 m., tad šios auditorijos istorija yra tiesiogiai susijusi su Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimu. Vyriausybinės dotacijos buvo skirtos ne tik istorinio architektūrinio ansamblio renovavimui, bet ir naujų meno objektų sukūrimui. Kūrinių atsiradimą Vilniaus universitete anuomet lėmė tuometinio Vilniaus universiteto užsienio kalbų mokymo centro audiovizualinės laboratorijos bendradarbio Albino Kentros iniciatyva ir rektoriaus Vytauto Kubiliaus palaikymas. V. Kubilius sugebėjo susitarti, kad vardinių projektų įgyvendinimus laimintų iš universiteto bendradarbių sudaryta komisija, o ne LTSR Ministrų tarybos, Kultūros ministerijos ar Dailės kombinato komisijų nariai.

„Dedikacija Kazimierui Būgai“ – tai autorinės bronzos liejinys. E. Lubytė pabrėžia, jog tuomet iš bronzos buvo liejami tik Lenino paminklai arba oficialių partinių ideologų portretai valstybės užsakymu. Kūrinių projektai būdavo įgyvendinami tik po didžiųjų meno tarybų verdikto. Ir ne Lietuvoje, o Minske arba Leningrade, šiek tiek vėliau – Taline. O štai ši M. Navako skulptūra yra išlieta skulptoriaus Petro Mazūro įsirengtoje liejykloje po ąžuolu Jeruzalėje (mažesnes skulptūras M. Navakas liedavo savo dirbtuvėje įkurtoje liejykloje – kubile).

Šiame bronzos liejinyje, pažymi E. Lubytė, pasitelkiamas dar realistinis raiškos būdas, bet „jis yra inovatyviai pritaikytas, naudojant multiplikacinį, šešis kartus atsikartojančio portretinio atvaizdo, komponavimo būdą“. Kūrinio atsiradimą lėmė tai, jog greta būsimos auditorijos grafikas Petras Repšys tuo metu jau buvo pradėjęs kurti „Metų laikų“ (1976–1985) freską. Būtent P. Repšys jaunąjį skulptorių rekomendavo savo bičiuliui A. Kentrai, kuris pasiūlė šio menininko kandidatūrą rektoriui V. Kubiliui, ieškojusiam dailininko K. Būgos auditorijai papuošti. Griežtos eskizų patikros nebuvo. Kūrinį įgyvendinus, visi labai sutriko, kodėl K. Būga yra šešiagalvis. Skulptūrą išgelbėjo (ji buvo priimta universitetinėje meno komisijoje) kalbotyrininko Viačeslavo Ivanovo pastaba, jog ant granitinės kolonos paauksuotomis raidėmis iškalta įvardžio aš linksniuotė prūsų kalba yra pats trumpiausias išnykusios prūsų kalbos žodynas.

Kentros folklorinis nacionalizmas

M. Drėmaitė priduria, jog lituanistinės, nacionalinės menininkų nuotaikos ir judėjimas būdingas visam tam laikotarpiui, pradedant Vilniaus „atlietuvinimu“ pokaryje. Anot jos, reikia atkreipti dėmesį, jog jubiliejinio sąjūdžio (1979 m.) skulptūrose ir kituose meno kūriniuose yra matomas ryškus šių nacionalinių nuostatų laikymasis: „Čia apie Vilniaus universitetą nesužinosime kaip apie Jėzuitinę mokyklą – nesužinosime tam tikrų neparankių istorinių faktų, tačiau akivaizdžiai matoma atlietuvinimo programa.“ M. Drėmaitė akcentuoja, jog ir K. Būga istoriškai niekaip nebuvo susijęs su universitetu. M. Drėmaitė apibendrina, jog, kalbant apie M. Navaką, turėtume nepamiršti konteksto: VU jubiliejinis renginys, nacionalinis judėjimas ir pažinčių tinklas, veikiantis pogrindiniu principu.

Istorikas Aurimas Švedas prisimena kolegų Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko pokalbį laidoje „Būtovės slėpiniai“, kai Bumblauskas klausia: „Kada gi Vilnius tapo lietuviškas?“, o Gudavičius atsako: „Sovietmečiu“. „Iki tol lietuviai Vilniuje buvo mažuma, nebuvo situacijos šeimininkais“, – tvirtina A. Švedas.

Pasak istoriko, apie Vilniaus universiteto atlietuvinimo programą daug ko nebegalėsime pasakyti tiksliai, nes Vilniaus universiteto archyvai yra skurdūs. „Mat dėl to dvigubo žaidimo sovietmečiu ne viskas buvo dokumentuojama“, – įsitikinęs A. Švedas. Todėl svarbiu tampa rektoriaus Jono Kubiliaus interviu „Šiaurės Atėnų“ žurnale, reflektuojantis pasirengimą jubiliejui („Praeitį reikėjo atsikovoti“, 2009, Nr. 933, 934, 935). Istorikas akcentuoja, jog „dar gyvas ir guvus Albinas Kentra – pats tikriausias šaltinis, kurį derėtų pakalbinti, sprendžiant universiteto atlietuvinimo bylą“.

Pats A. Švedas yra parengęs knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ („Aidai“, 2013), kurios pagrindą sudaro pokalbiai su menininku P. Repšiu. E. Lubytė klausia, kiek šie menininko liudijimai gali padėti mums kontekstualizuoti ir konkrečiai įvardinti vykusius procesus. J. Kentra yra prisipažinęs, jog universitete atsiradusių meno kūrinių programa tuo metu kolegų buvo praminta „Kentros folkloriniu nacionalizmu”.

Atlantidos fragmentų žibėjimas

A. Švedas atsako, jog nei vienas šaltinis nėra visiškai patikimas. Kita vertus, ir patys istorikai negali būti šimtu procentų objektyvūs, nes jie taip pat interpretuoja ne visai objektyvius šaltinius. „Mano bendraautorius Petras Repšys, – prisimena A. Švedas, – ieškojo jam patogiausių pasakojimo strategijų.“

Pasak A. Švedo, jeigu menininkas siekia maksimalios laisvės prisimindamas bei dalindamasis savo prisiminimais ir yra puikus pasakotojas arba meistriškai valdo plunksną, tai istorikui veikimo laisvė, siekiant sužinoti jį dominančius dalykus, smarkiai sumažėja. Kita vertus, pažymi istorikas, pokalbio dalyvis, nepasakydamas vienų dalykų, net pats to nejusdamas, dažnai paliudija ką nors esmingo kita tema. „Be to, kurdamas įvairias pasakojimo strategijas, nutylėdamas arba liudydamas tam tikrus dalykus, jis leidžia mums pažinti save kaip žmogų, jo norus, viltis, nerimą“, – priduria A. Švedas.

E. Lubytė pasidomi, ar tokiu atveju neverta atsisakyti interviu metodo. „Šiuo metu mes stebime palengva po vandeniu grimztančios sovietinės Atlantidos fragmentų žibėjimą“, – sako istorikas. Pasak A. Švedo, kol yra gyvi žmonės ir jų atsiminimai, privalome fiksuoti jų liudijimus, nes kartais tai yra vieninteliai mums likę praeities mozaikos gabalėliai.

E. Lubytė primena dar vieną vėlyvojo sovietmečio Lietuvos istorijos legalizavimo meno pasaulyje būdų. Juo tapo to meto medalistų darbai. Menininkai siekė sukurti mažuosius paminklus Lietuvos istorijos herojams ir veikėjams, apie kuriuos viešojoje erdvėje oficialiai kalbėti nebuvo priimta. Šio reiškinio įtvirtinimą skatino nuo 1985 m. su pertraukomis vykstančios Medalininkų stovyklos Telšiuose. P. Repšys anuomet buvo ir šiandieną išlieka vienu aktyviausių šio sąjūdžio iniciatorių bei dalyvių. E. Lubytė svarsto, jog, žvelgiant iš laiko perspektyvos, ir vėl susiduriame su skirtingais meno pasauliais. Šia prasme verta ieškoti sąsajų tarp vėlyvojo sovietmečio modernizmo ir nūdienos naujosios lietuvių dailės raidos.

Skulptūra pramoniniame peizaže

Toliau autobusas pajudėjo Aukštųjų Panerių link. Skulptorius V. Urbanavičius prisimena, jog iki betono simpoziumo Aukštuosiuose Paneriuose rojaus kampeliu jauniems skulptoriams buvo Klaipėda. Miesto vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio iniciatyva nuo 1977 m. iki 1990 m. Smiltynėje kiekvieną vasarą vykdavo Granito skulptūrų simpoziumai. Susirinkę skulptoriai turėdavo puikias darbo sąlygas. Iš pradžių eskizų atranka nebuvo vykdoma, ilgainiui, kontrolei griežtėjant, dalyvavimas renginyje prarado prasmę, tačiau noras ieškoti naujų galimybių išliko. Todėl architektas Vytautas Jakubauskas ir skulptorius M. Navakas 1985 m. pavasarį ėmėsi organizuoti betono skulptūrų simpoziumą.

E. Lubytė patikslina, jog skulptūros, sukurtos šio simpoziumo metu, nebuvo tvirtinamos Meno tarybos, tačiau Dailės kombinato inventorinėse knygose yra sutartys su menininkais, nes oficialiai šis renginys vyko „su LSSR Dailininkų sąjungos vėliava“. Dailėtyrininkės manymu, toks industrinių gamybos įmonių ir menininkų bendradarbiavimas anuomet turėjo būti idėjiškai priimtinas. Tai, kas įvyko Aukštųjų Panerių stambiaplokščių namų detalių gamykloje, galime laikyti vienu pirmųjų šiuolaikinio meno viešose industrinėse erdvėse pavyzdžių.

Architektas V. Jakubauskas pasakoja, jog viskas prasidėjo „M. Navakui pasiūlius tokį netikėtą projektą“. V. Jakubauskas prisimena, kad mokykloje mokėsi su gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, kuriam šis sumanymas neatrodė rizikingas. Architektas svarsto, kad gamyklos vadovybė turėjo savo karjeros sumetimų, kad šis pleneras įvyktų. Anuomet simpoziumas buvo pavadintas neutraliai – „Skulptūra pramoniniame peizaže“.

M. Drėmaitė pripažįsta, jog gali leisti sau tik paspekuliuoti, kodėl simpoziumas galėjo įvykti. Nuo 1966 m. Vilniuje buvo atidarytas Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto filialas. Viena šios įstaigos veiklos sričių buvo estetinės aplinkos pramoninėse įmonėse kūrimas. Tai apėmė ir vaizdinę agitaciją, ir trumpalaikio poilsio vietų kūrimą su meniniais akcentais įmonės teritorijoje. „Tad vėlyvajam sovietmečiui būdinga, jog įmonių vadovybės įsileisdavo menininkus“, – apibūdina architektūros istorikė.

Asociatyvios abstrakcijos link

Šiuolaikinio meno centro kuratorė Virginija Januškevičiūtė nuo 2012 metų bando atgaivinti visuomenės dėmesį šiam Aukštųjų Panerių objektui. V. Januškevičiūtė prisimena 2002 metų žiemą su fotografu Gintautu Trimaku organizavusi skulptūrų fotosesiją – jų dokumentavimą. Nuotraukos jau buvo eksponuotos keliose parodose, vykusiose 2012 m. („Recenperatin the Invisible Past” Rygos Šiuolaikinio meno centre, „Dešimtas dešimtmetis“ „Kim?” galerijoje Rygoje, „Lietuvos dailė: 18 parodų”, ŠMC, Vilnius).

Kuratorė sako, jog skulptūras išgelbėjo būtent pasirinktos medžiagos tvarumas. Tačiau šiuo metu jos yra gerokai apgadintos žmonių ir laiko (nudaužta Ksenijos Jaroševaitės skulptūros galva, nutrupėjusi Naglio Nasvyčio darbo dalis), todėl šių metų pavasarį pradėti jų tvarkymo darbai: apgenėti krūmokšniai ir medžiai, kurie užstojo skulptūras bei kurių šaknys galėjo suardyti betoną, visos skulptūros buvo nugruntuotos.

V. Urbanavičius, betono galimybes atradęs simpoziumo metu, naudoja jį savo darbuose ir šiandieną. Simpoziumo iniciatorius M. Navakas atrado šią medžiagą kiek anksčiau, maždaug 1976–1978 metais. Jo dėmesį į betoną atkreipė du šaltiniai: skulptoriaus Vinco Grybo tarpukariu sukurti betoniniai darbai ir Stalino laikais parkus puošusios iš betono lietos bei, imituojant taurias medžiagas, bronzos ar aliuminio pudros dažais dažytos stirnaičių ir pionierių figūros. Tikėtina, kad šia medžiaga menininkus susidomėti galėjo paskatinti ir anuomet vykusios IX forto betoninio memorialo statybos Kaune (1966–1984, Alfonsas Ambraziūnas, architektas Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius).

Šioje teritorijoje apžiūrėjome Naglio Nasvyčio skulptūrą „Mėnesiena“, Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Gulinti“, Mindaugo Navako skulptūrą „Užtvara“, Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Rantytas“ ir Mindaugo Šnipo skulptūrą „Piliakalnis“. Pasak E. Lubytės, šiuose darbuose stebime posūkį „nuo apibendrintos, figūratyvinės raiškos link asociatyvios abstrakcijos“.

Autoriteto svertas

E. Lubytė svarsto, jog autoriteto, galios veiksnys, kalbant apie M. Navaką ir sovietmetį, yra labai įdomus. Dera prisiminti M. Navako iniciatyva pirmą kartą viešosiose miesto erdvėse surengtą bendrą jo betono skulptūrų bei fotografų Gintauto Trimako ir Alvydo Lukio parodą, vykusią Aliumnato kiemelyje, Vilniuje (1987). Kiek vėliau M. Navakas betonu susidomėti paskatino ir jaunuosius skulptorius Gediminą Akstiną, Algį Lankelį ir Artūrą Railą. Drauge su jais 1990 ir 1992 metais dabartinės Prezidentūros, o tuo metu Meno darbuotojų rūmų, kuriuose vykdavo necenzūruojamos šiuolaikinio meno parodos, vidiniame kiemelyje M. Navako iniciatyva įvyko dvi laikinos betono skulptūrų ekspozicijos. E. Lubytė įsitikinusi, jog M. Navako pastangos ir noras suburti jaunus žmones neištirpo be grąžos. Tai patvirtina A. Lankelio kuruoti projektai (1994 – paroda „Skulptūra senamiestyje“, 1995 – „Kasdienybės kalba“ (III-ioji ŠMC metinė paroda), 1996 – tarptautinis vizualinio meno simpoziumas „Užmiršta dabartis”, rengtas kartu su Audriumi Novicku ir Paul Rodgers).

Tačiau XX a. pradžioje laikinos meninės akcijos, sintetiškai sujungiančios skirtingas praktikas, pasitraukė iš viešųjų miesto erdvių. „Galbūt todėl VEKS 2009 Neries krantinės skulptūrų projektas taip ir liko neįsiliejęs į miesto peizažą bei kelia nuolatines diskusijas“, – spėja dailėtyrininkė. Iš vėlyvojo sovietmečio į ankstyvąjį nepriklausomybės laikotarpį perkeltas aktyvus meninių projektų viešosiose miesto erdvėse gyvavimas ilgainiui pasitraukė į baltąjį kubą ir institucines erdves, kurių Vilniuje pradėjo gausėti.

Architektų tandemas

M. Drėmaitė teigia, jog sąsaja tarp Aukštųjų Panerių ir Santariškių yra labai simbolinė – Paneriuose veikusi Gelžbetonio dirbinių gamykla „štampavo“ gyvenamuosius namus gausėjantiems vilniečiams, o betoninį Santariškių ligoninių kompleksą galima pavadinti modernistiniu „pacientų fabriku“. Jį projektavo architektų tandemas – Eduardas Chlomauskas ir Zigmas Liandzbergis, kurie architektūros istorijoje yra žinomi kaip ligoninių projektuotojai.

Prieš tai šie architektai jau buvo suprojektavę Vaikų sanatoriją Valkininkuose, kurios sienas ištapė Algirdas Steponavičius su Birute Žilyte bei dvi stambias ligonines Antakalnyje. LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos IV valdybos respublikinė ligoninė prie Antakalnio žiedo, pastatyta 1967–1983 metais, anot architektūros istorikės, yra įdomi menų sintezės ir procento panaudojimo aspektais. Ją 1967 metais papuošė moderni Vinco Kisarausko mozaika pagrindiniame fasade ir Vlado Vildžiūno skulptūra „Moteris“ ligoninės kieme. Pastaroji moderni skulptūra jau tada buvo įvardinta kaip tinkanti industrinės statybos erdvėms papuošti, tad modernių betoninių skulptūrų parkas Santariškėse turėjo savo pirmtaką.

Tolerancijos pamoka

Santariškių projektas buvo įgyvendintas 1991 metais, tarpininkaujant jau Lietuvos dailininkų sąjungai. Gydytojai pageidavo papuošti Santariškių erdves šiuolaikinio meno kūriniais, tęsiant procentinę tradiciją. E. Lubytė prisimena, jog tai buvo pereinamasis laikotarpis, kai rublis buvo keičiamas į nacionalinę valiutą (žvėrelius – vagnorkes), o tai reiškė, kad, pavasarį sutarus, o rudenį gavus neindeksuotus pinigus, skulptoriai vos įstengė padengti darbų sukūrimo išlaidas.

E. Lubytė akcentuoja, jog kūrybinės karjeros ir praktikos, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo sparčiai jaunėti. Ekskursijos dalyviai aplankė Deimanto Narkevičiaus skulptūrą „Kolona II“, sukurtą, menininkui dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Dailėtyrininkė tvirtina, jog tai būtų neįmanoma sovietmečiu, nes tuomet rangai ir hierarchijos bei priklausomybė kūrybinėms sąjungoms, įsigyjant dailės reikmenis, buvo labai svarūs. E. Lubytė teigia, jog nusistovėjusių gerųjų praktikų stebėjimas ir ieškojimas savo kūrybinių sprendimų, lygiuojantis į jas, veikė dalį jaunųjų menininkų.

Mūsų apžiūrėta Gedimino Akstino skulptūra „Puodukas“, pasak E. Lubytės, liudija šiuolaikinės skulptūrinės plastikos posūkį link siurrealistinės raiškos, kuri šiuolaikinėje skulptūroje, priešingai nei tapyboje, taip ir liko neišplėtota. Taip pat apžiūrėjome Mindaugo Navako skulptūrą „Pjūvis III“. E. Lubytė sakė, jog M. Navako betoniniai tūriai, bėgant laikui, vis auga, o mastelio, tūrio ir erdvės sąskambis išlieka kaip viena iš menininko strategijų. Dydis, mastelis ir santykis su aplinka, urbanistine erdve skulptoriui, kuris menų pradmenis įgijo studijuodamas architektūrą, tebėra svarbūs. Po to aplankėme Algio Lankelio „Susijungiančias plokštumas“.

E. Lubytė apgailestauja, jog 1991 metais įvykęs šiuolaikinės raiškos kūrinių atsiradimas Santariškių ligoninių miestelyje neįnešė ženklaus edukacinio efekto, jog skirtingos meninės raiškos – abstrakti ir realistinė gali sugyventi tarpusavyje. Dailėtyrininkė teigia: „Kad ir kaip Santariškėse išvystas derinys atrodo keistai, bet jis yra demokratiškas ir mokantis būti tolerantiškais bei yra puikus atsakas diskutuojantiems dėl „Krantinės arkos“ grožio“. Šiuo punktu baigėsi betono karalystės lankymo istorija, o paskutinioji ekskursijos stotelė – M. Navako „Kablys“.

Ksenija Jaroševaitė, skulptūra „Katinas“. Evgenios Levin nuotrauka

Be biurokratinių procedūrų

E. Lubytė svarsto, jog tai yra simboliška, kad ekskursija yra užbaigiama „Kabliu“ (1994), pakibusiu vietoj LSSR herbo buvusių Geležinkeliečių kultūros rūmų fasade. Tai yra pirmasis įvietintos skulptūros Vilniaus mieste pavyzdys. Šis kūrinys atsirado menininko iniciatyva ir lėšomis. Tai buvo projektas, kuris vyko, M. Navakui sutarus su naujais pastato, „Meno lygos” ir galerijos „Jutempus” (veikusiomis iki 1999 m.), savininkais, apsieinant be meno ekspertų komisijų ir paraiškų rašymo. „Provokatyvi ir kontekstuali kūrinio logika labai greitai tapo simboliu, įvaizdinančiu permainas Rytų ir Vidurio Europoje, posovietinėje erdvėje“, – apibūdina dailėtyrininkė. (Daugiau apie „Kablį“ skaitykite čia.)

Greta „Kablio“ esančiame Jurgos Ivanauskaitės skverelyje stovi Ksenijos Jaroševaitės „Katinas“ (2008, architektė Virginija Kurpienė). Jo sukūrimą, taip pat be konkursų, pasikvietus menininkę, inicijavo „Jurgos Ivanauskaitės atminimo ir palikimo fondas“. Dailėtyrininkė pažymi, jog kūrinio autorei labai patiko idėja, kad Jurgos skvere reikia ne balvono, ne paminklo, o paprasčiausio katino. „Vienas malonumas kurti, kai nereikia kažko labai solidaus daryti”, – džiaugėsi skulptorė. Sakoma, jog katino uodegos paglostymas neša laimę.

Niekada nebuvo dauguma

Ekskursija siekė papasakoti, kaip klostėsi šiuolaikinės skulptūros viešumoje istorija, padėti suprasti, jog šios raiškos meno kūriniai niekada nebuvo dauguma Vilniaus mieste. „Galbūt todėl kai kurie nauji atsiradę objektai sukelia tiek daug diskusijų“, – daro prielaidą E. Lubytė. „Bendras ekskursijos edukacinis pranešimas galėtų padėti suprasti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ prasmingumą šiandieniniame Vilniaus peizaže“, – reziumuoja dailėtyrininkė.

Telieka prisiminti, kad daug diskusijų apie šiuolaikinį meną sukėlęs kūrinys yra VEKS 2009 Viešųjų erdvių humanizavimo programos dalis. VEKS 2009 programai pateiktų projektų atranką vykdė tarptautinis žiuri (Kasparas Köningas – Miunsterio skulptūrų projekto kuratorius, Liudwigo muziejaus direktorius, Iwona Blazwick – galerijos „Whitechapel“ Londone direktorius, Maaretta Jaukkuri – projekto „Artscape Nordland” Norvegijoje kuratorė, ilgametė Kiasma muziejaus Helsingyje vadovė, Liutauras Pšibilskis – tarptautinis kuratorius, Laima Kreivytė – VEKS 2009 Vizualiųjų meno projektų vadovė). V. Urbonavičiaus „Krantinės arka“, Roberto Antinio „Puskalnis” ir M. Navako „Dviaukštis” (architektas – Linas Tuleikis) buvo sumanyti ne kaip laikini, o kaip ilgalaikiai kūriniai. Tačiau, kilus užsakovų, VEKS 2009, nesutarimams su Vilniaus miesto savivaldybės valdininkais, visiems trims darbams buvo išduotas tik laikinas leidimas.