Zita Vasiliauskaitė. Būti ar nebūti egoistu?

2014 m. „Artuma“ Nr. 8

Kai kuriems žodžiams tiesiog nepasisekė, nes prie jų taip prilipo neigiama prasmė, kad, rodos, jokios kitos prasmės ir būti negali. Taip atsitiko ir žodžiui „egoizmas“. Geriau susimąstydami ir remdamiesi sveika nuovoka, galime suprasti, kad čia nėra viskas taip paprasta.

Apie egoistus ir egoizmą

Egoistu vadiname žmogų, kuris savo interesus ne tik iškelia aukščiau už viską, bet ir savo poreikius tenkina kitų žmonių sąskaita, juos skriausdamas, atrodytų, be jokių sąžinės priekaištų. Egoizmo apraiškos mūsiškėje visuomenėje dažnesnės, nei norėtume. Jų gausu mūsų buitinėje aplinkoje, tereikia pasižiūrėti dažną publicistinę televizijos laidą, skirtą konfliktams tarp kaimynų nagrinėti. Štai žmogelis suarė dešimtmečius tarnavusį kaimo keliuką arba kitas nedavė sutikimo kaimynui pasikeisti stogo savo namo pusėje, ir teismas įpareigojo „nusikaltėlį“ atstatyti seną, prakiurusį stogą ir t. t.

Egoizmas veša ir darbinėje aplinkoje, pradedant, atrodytų, smulkmenomis, pvz., bendradarbis nuo tavo darbo stalo pasiėmė įrankį, o paskui jo nepadėjo į vietą. Kai tau to įrankio prireikė, tu gaišai kelias valandas jo ieškodamas. Arba kaip pavadinti darbdavį, kuris moka savo darbuotojams minimalias algas ir jie vargdami vos galą su galu suduria, o patys ima šimtą kartų didesnes?

Egoizmas šeimoje

Deja, egoizmas paplitęs net artimiausioje šeimos aplinkoje. Kartais psichologinės pagalbos kreipiasi tėvai, nežinodami, kaip elgtis su vaiku, kuris nesiskaito su kitais šeimos nariais, ypač broliais ar seserimis. Dažnai tai, kas būna skirta visiems pasidalyti, pvz., skanų desertą, jis suvalgo vienas arba nepasiklausęs paima kito drabužį ar daiktą.

Skaudu girdėti, kai vienas sutuoktinis jaučiasi išnaudojamas kito. Pvz., moteris įsivaizduoja (ne be gyvenimo būdo žurnalų pagalbos), kad vyras turi uždirbti tiek pinigų, kad jai nieko netrūktų. Na, o žmonos darbas būtų tik leisti pinigus, planuoti vaikų gimtadienius ir rūpintis savo grožiu. Aišku, tokį gyvenimo modelį gali „patempti“ tik vienetai šeimų, bet tuomet tokios moterys jaučiasi nuskriaustos, nelaimingos ir labai nustemba, kai vyras pasiūlo ir pačioms šiek tiek užsidirbti. Arba priešingai – vyras mano, kad žmona viena turi vilkti ant pečių visus buities darbus, vaikų auklėjimą ir t. t., o jam namai duoti tik pailsėti ir atsipalaiduoti prie kompiuterio ar televizoriaus.

Nemažai egoizmo yra ir suaugusių vaikų bei tėvų santykiuose. Nesunkiai rasime pavyzdžių, kai tėvai iš paskutiniųjų padėjo vaikams atsistoti ant kojų, o šie, matydami, kad nėra jau ką išpešti iš savo pagyvenusių gimdytojų, juos pamiršta. Arba, atvirkščiai, viena pagyvenusi moteris džiaugėsi sūnaus skyrybomis, nes jis grįžo pas ją gyventi ir dabar padeda susimokėti mokesčius, o ir šiaip daug įdomiau būti kažkam reikalinga. O kiek egoizmo apraiškų įžvelgtume pagyvenusių žmonių bendravime su žentais, marčiomis, anūkais?!

Egoizmas būdingas visiems, nes natūralu, kad kiekvienas paiso savo interesų. Tačiau problema egoizmas tampa tuomet, kai bendraujant su kitais jo būna per daug. Taigi, kai kalbame apie egoizmą, turime skirti, kokį egoizmą turime galvoje – liguistą ar sveiką.

Kai egoizmo per daug

Egoizmas yra liguistas, kai jo yra pernelyg daug arba pernelyg mažai. Štai minėtuose pavyzdžiuose kalbėjome apie įprastą egoizmo sampratą, kuri remiasi pernelyg didele šios savybės koncentracija konkrečiame žmoguje. Kartais psichologinėje literatūroje tai vadinama hiperegoizmu. Toks žmogus įsivaizduoja, kad jo interesai yra aukščiau kitų ir apskritai aplinkiniai bei pats gyvenimas jam labai skolingi, nes jis juk „nusipelnė gyventi geriau“. Toks žmogus laikosi nuostatos, kad tikslą, t. y. jo asmeninius interesus, pateisina bet kokios priemonės. Santykiuose su kitais jis visada reikalauja nuolaidų, prisitaikymo prie jo norų. Toks tipiškas egoistas visada jaučiasi teisus ir bet kokia kaina stengiasi savo nuomonę primesti aplinkiniams. Siekdamas grynai savanaudiškų tikslų, jis moka meistriškai pajungti ir išnaudoti kitus. Jei taip nutinka, kad jam tenka atlikti net paprasčiausią darbelį ar pareigą, jis visada tai primins ir už tai reikalaus iš kitų kompensacijos.

Vieni šio tipo egoistai yra grubūs ir atviri, todėl greitai aplinkinių „perkandami“. Tačiau kiti linkę maskuoti savo egoizmą ir bendrauja gudriai bei lanksčiai. Jie be skrupulų pataikauja tiems, kurie yra arba ateityje gali būti naudingi. Be to, jie yra manipuliacijų meistrai, todėl dažnai moka kitus įvilioti į tam tikrus spąstus – padarę mažą paslaugą, priverčia žmogų jaustis skolingą ir vėliau jau reikalauja iš jo kur kas didesnės paslaugos ar atlygio.

Yra tokių užsimaskavusių egoistų, kurie prisiima aukos vaidmenį ir nuolatos skundžiasi sveikata, tariamais nepritekliais, juos skriaudžiančiu likimu ir pan. Todėl artimieji, anot jų, turi gailėtis ir nuolat jiems padėti, nors patys gyvena ne geriau. Tokiu elgesiu šio tipo egoistas palaipsniui izoliuoja save nuo aplinkinių, nes pastarieji perpratę tiesiog ima jo vengti. Deja, iki tol jis neretai suspėja nemažam būriui aplinkinių apkartinti gyvenimą.

Kai egoizmo per mažai

Kita liguisto egoizmo atmaina – tai hipoegoizmas, arba kitaip – pernelyg mažai egoizmo žmoguje. Toks žmogus aplinkinių interesus laiko svarbesniais nei savo, leidžiasi išnaudojamas ir veikia kitų labui net tada, kai tai žalinga jam pačiam. Toks žmogus vadovaujasi nuostata, „kad tik kitiems būtų geriau“, t. y. kad tik kitiems būčiau geras ir mane palankiai vertintų. Jis visada skuba į pagalbą kitiems, beje, dažnai apleidęs savo pareigas patiems artimiausiems (pvz., siekia pasirūpinti Afrikoje badaujančiais vaikais, nematydamas, kad jo paties vaikščioja alkani).

Toks elgesys dažniausiai yra nemažų vidinių problemų rezultatas. Psichologiniu atžvilgiu toks žmogus labai nepasitiki savimi, jaučiasi nepakankamai vertingas kitų ir savo paties akyse, todėl gerus santykius su aplinkiniais siekia „užsitarnauti“ paslaugumu. Jis niekada nereiškia savo nuomonės, jei ji nesutampa su daugumos, nemoka pasakyti „ne“, nes bijo aplinkinių pasmerkimo. Tokius žmones aplinkiniai gali išnaudoti tiek piktiems darbams (pvz., kai toks paauglys patenka į blogą kompaniją), tiek ir geriems, jei patenka tarp gerų žmonių.

Ir vis dėlto tai dažniausiai labai nelaimingi žmonės, nes artimieji skeptiškai vertina jų beatodairišką atsidavimą kitiems,o ir jie patys jaučiasi išdavę save, nes svajonių nepavertė gyvenimo tikslu ir jų neįgyvendino.

Liguistas egoizmas dažniausiai yra netinkamo auklėjimo padarinys. Hiperegoistais užauga išlepinti vaikai, kai jų norai nuo mažens būna įstatymas visai šeimai. Kartais tie vaikai turi egoistus tėvus, kurie savo interesus iškelia aukščiau net už kitų šeimos narių, taip pat ir vaikų, nekalbant apie aplinkinius, interesus. Kai kurie vaikai, sekdami tėvų pavyzdžiu, irgi išmoksta tik tokio liguisto egoizmo. Tačiau kai kurie jų, siekdami tėvų meilės ir palankumo, stengiasi bet kokia kaina jiems įtikti, pamindami savo norus ir troškimus, todėl išsiugdo liguistą hipoegoizmą. Tad signalas tėvams – liguistais egoistais negimstama, dažniausiai jie užauginami pačių tėvų rankomis.

Sveikas egoizmas

Psichologiniu atžvilgiu sveikas egoizmas yra neatsiejama brandaus ir atsakingo, pirmiausia prieš patį save ir savo gyvenimą, žmogaus savybė. Toks žmogus suvokia gyvenimą kaip neįkainojamą dovaną ir ieško savo vietos jame arba ją jau yra atradęs. Į savo veiklą žiūri kaip į misiją, kuri prasminga ne tik jam pačiam, nes būti savo srities profesionalu nėra tik to žmogaus ambicija – tai dovana ir aplinkiniams. Jis gerbia save ir tas žmogiškąsias vertybes, kuriomis vadovaujasi gyvenime. Lygiai taip pat gerbia kitus ir suvokia, kad kiti irgi turi teisę į savo gyvenimo supratimą. Jis sugeba siekti savo tikslų nekenkdamas kitiems ir jokiu būdu ne kitų sąskaita. Toks žmogus moka pasakyti kitam „ne“, jo nežemindamas ir nenuvertindamas, jei tai prieštarauja jo paties vertybėms.

Žmogus, kuriam būdingas sveikas egoizmas, nuosekliai gins tas vertybes, aukosis artimui ir gins skriaudžiamo žmogaus interesus, jei tik matys, kad tai būtina. Jis nebijos apginti tiesos net tada, kai jo nuomonė nesutaps su daugumos. Aišku, jam malonus kitų žmonių palankumas, bet jis to nesieks bet kokia kaina pataikaudamas kitiems.

Tiek liguisti, tiek sveiki egoistai gyvenime vadovaujasi savo vidinėmis nuostatomis, kurios yra labai skirtingos. Pirmieji pasitenkina siekdami išorinės gerovės ar naudos (karjeros, materialinių gėrybių, aplinkinių pavergimo savo naudai ir pan.), antrieji siekia savo gyvenimu realizuoti žmogiškąsias, su jų tikėjimu ir humanistine pasaulėžiūra susijusias vertybes. Juk ir iškilūs šventieji tokie tapo, nes besąlygiškai, nepaisydami aplinkos ir kartais artimųjų, klausė tik savo sielos balso ir leidosi tik jo vedami. Atsiliepimas į pašaukimą ir savo misiją jiems buvo svarbiau už bet ką pasaulyje. Tad gyvenimo kelionėje kiekvienas sprendžiame amžiną klausimą – būti ar nebūti egoistu, o jei būti – tai kokiu? Reikia didelio budrumo, nes praradę jį galime lengvai nuslysti į vieną ar kitą kraštutinumą.