Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pranciškoniškosios šeimos šventieji. Šv. Maksimilijonas Kolbė

Rug­pjū­čio 14 d. minimas šv. Maksimilijonas Kolbė, vie­nuo­lis ir kan­ki­nys (1894–1941).

Tė­vas Kol­bė – tai tas did­vy­ris bro­lis pran­ciš­ko­nas kon­ven­tu­a­las, ku­ris, no­rė­da­mas iš­gel­bė­ti vie­no šei­mos tė­vo Fran­cišeko Ga­jov­ni­če­ko (Fran­cis­zek Ga­jow­nic­zek), dėl ka­li­nio pa­bė­gi­mo pa­smerk­to mir­ti ba­du gy­vy­bę, Auš­vi­co kon­cen­tra­ci­jos stovyk­lo­je pa­au­ko­jo sa­vo gy­vy­bę. 1982 me­tais iš­kel­da­mas jį į al­to­rių gar­bę Jo­nas Pau­lius II paskel­bė jį „mū­sų su­dė­tin­go am­žiaus glo­bė­ju“ – ra­my­bės ir bro­liš­ku­mo pa­vyz­džiu ne­apy­kan­tos ir egoiz­mo dras­ko­mo­je vi­suo­me­nė­je.

Kol­bė gi­mė 1894 m. sau­sio 8 d. Zduns­ka Wo­la mies­te­ly­je ne­to­li pra­mo­nės cen­tro Lo­dzės. Jo tėvai bu­vo teks­ti­lės fab­ri­ko dar­bi­nin­kai. Dar vaikas Kol­bė pa­ty­rė iš­lais­vi­nan­čią ir kar­tu slegiančią skur­do ir dar­bo pras­mę. Ši pa­tir­tis da­rė įta­kos ir kai ku­riems jo pa­si­rin­ki­mams, paskatinusiems jį pri­im­ti šv. Pran­ciš­kaus re­gu­lą ir pri­si­dė­ti (1907 me­tais) prie Le­o­po­lio ma­žes­nių­jų bro­lių kon­ven­tu­a­lų, o vė­liau ir įsteig­ti ins­ti­tu­ci­ją, tvir­tai be­si­re­mian­čią gry­nai pranciško­niš­ką­ja dva­sia – ne­tur­tu ir dar­bu. Tai bu­vo „Ne­kal­tai Pra­dė­to­sios mies­te­lis“, Len­ki­jo­je pa­va­din­tas Nie­po­ka­lanów, o Ja­po­ni­jo­je – Mu­gen­zai No So­no.

Į šį ide­a­lą pran­ciš­ko­nas Kol­bė su­dė­jo vi­są sa­vo pa­si­ti­kė­ji­mą prie­mo­nių ga­li­my­bė­mis, ku­rias tei­kė tų lai­kų tech­ni­kos pa­žan­ga. O tiems, kas jam prie­kaištau­da­vo, kad prie tų ga­li­my­bių jau bu­vo pri­ki­šęs sa­vo nie­kin­gus na­gus vel­nias, jis at­sa­ky­da­vo: „Tai dar vie­na prie­žas­tis mums pa­bus­ti ir im­tis dar­bo, kad ga­lė­tu­me at­gau­ti pra­ras­tas pozicijas.“

Pro­gai pa­si­tai­kius, jis įro­dė, kad jo idė­jos ge­ros ir to­lia­re­giš­kos. Tai įvy­ko Len­ki­jo­je. Čia jis su­grį­žo 1919 me­tais po te­olo­gi­jos stu­di­jų. Vi­sai ne­to­li Var­šu­vos 1927 me­tais įkū­rė Ne­kal­tai Pra­dė­to­sios mies­te­lį Nie­po­ka­lanów, jo pi­lie­čiai – vi­si vie­nuo­liai, – griežtai lai­ky­da­mie­si ne­tur­to įža­do, bu­vo pa­si­šven­tę apaš­ta­lys­tei per spau­dą. Jie tapo ne­ma­žo, dar ir da­bar ste­bi­nan­čio lei­dy­bi­nio bu­mo ini­cia­to­riais. Pir­ma­sis iš žur­na­lų se­ri­jos – „Ne­kal­tai Pra­dė­to­sios ri­te­riai“, – įsteig­tas 1922 me­tais po tam tik­ro pra­di­nio sta­tiš­ko lai­ko­tar­pio, pa­sie­kė pen­kias­de­šimt tūks­tan­čių eg­zem­plio­rių ti­ra­žą. Ga­liau­siai jis įsi­tvir­ti­no kaip sa­vait­raš­tis ir bu­vo spaus­di­na­mas sep­ty­nių šim­tų tūks­tan­čių egzem­plio­rių (o 1938 me­tais net mi­li­jo­no eg­zem­plio­rių) ti­ra­žu.

Ne­kal­tai Pra­dė­to­ji, ku­rios var­du tė­vas Kol­bė pa­va­di­no dau­gu­mą sa­vo žur­na­lų, bu­vo jo idė­ja fiks. Baž­ny­čiai ir pa­sau­liui ne per­ne­lyg ge­rais lai­kais Kol­bė Šven­čiau­si­ą­ją Mergelę lai­kė ide­a­lu, su­ge­ban­čiu su­dre­bin­ti žmo­nių są­ži­nę, su­teik­ti an­trą kvė­pa­vi­mą krikš­čio­ny­bei, ir šiaip ar taip ide­a­lu, už ku­rį bu­vo ver­ta sto­ti į šven­tus ti­kė­ji­mo mūšius. Dėl to, dar prieš pri­im­da­mas ku­ni­go šven­ti­mus, 1917 m. spa­lio 16 d. Ro­mo­je jis įstei­gė Ne­kal­tai Pra­dė­to­sios mi­li­ci­ją – tai bu­vo prie­mo­nė (dar ir da­bar tebeegzistuo­jan­ti ir te­bek­les­tin­ti) su­pa

žin­din­ti žmo­nes su Die­vo Mo­ti­na ir pa­dė­ti jiems at­ras­ti pa­mal­du­mą jai.

1930 me­tais jis kaip mi­sio­nie­rius iš­vy­ko į Ja­po­ni­ją steig­ti dar vie­no Ne­kal­tai Pradėtosios mies­te­lio su ta pa­čia dva­sia ir tais pa­čiais ide­a­lais. Po ke­lių ki­tų me­si­ji­nių ke­lio­nių į Ja­po­ni­ją bei ki­tas Ry­tų ša­lis ga­lu­ti­nai grį­žęs į Len­ki­ją tė­vas Kol­bė vi­siš­kai atsi­dė­jo sa­vo ins­ti­tu­ci­jai.

Pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, jis va­do­va­vo svar­biau­siam Len­ki­jos lei­dy­bi­niam su­si­vie­ni­ji­mui.

1939 m. rug­sė­jo 19 d. jį areš­ta­vo ges­ta­pas ir pir­miau­sia iš­trė­mė į Lams­dor­fą (Vokietija), o pas­kui už­da­rė į Am­li­co (Am­litz) kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. 1939 m. gruodžio 8 d. jis bu­vo iš­leis­tas ir grį­žo į Nie­po­ka­lanówą tęs­ti veik­los. 1941 me­tais vėl su­im­tas, už­da­ry­tas į Pa­si­ak ka­lė­ji­mą Var­šu­vo­je, o pas­kui iš­vež­tas į Auš­vi­co koncentra­ci­jos sto­vyk­lą, ku­rio­je ne­pa­pras­tu mei­lės ak­tu bai­gė gy­ve­ni­mą, ku­ris vi­sas bu­vo pa­au­ko­tas tar­nau­ti ki­tiems.

Jis bu­vo nu­žu­dy­tas su­lei­džiant fe­no­lio, nes ka­me­ros, ku­rią jis bu­vo pa­ver­tęs mal­dos kam­ba­riu, rei­kė­jo ki­toms au­koms. Vie­nas liu­di­nin­kas pa­sa­ko­jo: „Jis pats, šnabždėdamas mal­dą, bu­de­liui at­ki­šo ran­ką.“

Jį ap­ti­ko po ke­lių va­lan­dų „at­si­rė­mu­sį į sie­ną, į kai­rę pa­svi­ru­sia gal­va. Jo vei­das neįpras­tai švy­tė­jo. Akys bu­vo at­merk­tos ir žiū­rė­jo į vie­ną taš­ką. Ga­lė­jai pa­ma­ny­ti, kad jis pa­gau­tas eks­ta­zės.“ Tai įvy­ko vie­nos Die­vo Mo­ti­nos, ku­rią Kol­bė vi­sa­da mylėjo ir va­di­no švel­ni­ą­ją ma­ma, šven­tės – Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų die­nos – iš­va­ka­rė­se.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga