2014 08 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Skaitydamas fantastiką netikėtai susiduri su realybe

Jei esate buvęs kambaryje, pilname knygų, jau buvote pusiaukelėje į namus“, – kadaise rašė Levas Grosmanas. Jis sakė, jog labiausiai kaip namuose jaučiasi skaitydamas C. S. Lewiso „Narnijos kronikas“. Narnijos istorijų autorius C. S. Lewisas savo knygomis jį išmokė, jog fantastikoje žengti į stebuklingas karalystes reiškia pakliūti į realybę, į žemiškus rūpesčius, tik kita forma.

Tai neilgas tekstas, sudėliotas iš pokalbio telefonu su kritiku ir rašytoju Levu Grosmanu. Jis pasakoja apie kitokį žvilgsnį į fantastinę literatūrą, pastebi smulkias, bet reikšmingas C. S. Lewiso stebuklinio pasaulio kūrimo detales ir neabejotiną autoriaus meistrystę.

Negaliu tiksliai pasakyti, kada pirmą kartą perskaičiau Liūtą, Raganą ir drabužių spintą. Nebuvau labai ankstyvas skaitytojas, gal tik vos jaunesnis negu 7–8 metų. Narnijos knygos buvo visada ypač vertinamos mūsų namuose. Galbūt todėl, kad turėjo sąsają su mano mamos gyvenimo istorija. Tuo metu, kai bombardavo Londoną, mano mama, kaip ir knygos veikėja Liusė, buvo išsiųsta į užmiestį.

Žinoma, kitaip nei Lewiso knygos veikėjai Susana, Edmundas ir Liusė, mano mama naujuose namuose nerado stebuklingų durų, vedančių į paslaptingą pasaulį – Narniją. Netrukus ją priėmusi šeima ėmė tvirtinti, jog mano mama blogai elgiasi, todėl jie privalo ją grąžinti į Londoną. Nežinau, ką tokio ji padarė, kad buvo verta būti parsiųsta atgal į Hitlerio bombarduojamą teritoriją, turbūt iškrėtė tikrai nemažą šunybę. Čia turbūt suveikė ir kultūriniai skirtumai, kurie tarp skurstančių miesto londoniečių ir šalies anglų buvo išties labai dideli. Šioms dviem kultūroms buvo sunku rasti vieną bendrą pagrindą, jos atveju, manau, tokio pagrindo nė su žiburiu nebūtum radęs.

Taigi, kaip jau ir sakiau, Narnijos kronikos turėjo ypatingą reikšmę mūsų namuose. Šias knygas mama mums parodė su ypatingu susižavėjimu ir užsidegimu. Ir šiuo metu sakau, jog tai yra knyga, kuri išmokė mane, ką skaitytojui turi duoti romanai ir kaip jie turi veikti. Pagal ją rinkdavausi kitas knygas, tai buvo pagrindas visai didelei skaitymo patirčiai, kurią susikūriau ateityje.

Kodėl Lewisas man toks svarbus? Žiūrint į techninę pusę, autorius pasakoja labai taupiai, ir tokiu būdu mes, skaitytojai, būdami dar tik šeštame ar septintame puslapyje, jau nemažai žinome apie veikėjus, žinome, kaip jie atrodo ir jaučiasi. Ir galų gale, ilgai nedelsdama, Liusė per drabužių spintą atsiduria Narnijoje. Meistriška, jog supažindinti su charakteriais tereikia vienos ar dviejų gerai parengtų detalių. Viskas vyksta neįtikėtinai sparčiai: mes sugebame pažinti kiekvieną veikėją, kiekvieną erdvę ir tuo pačiu metu nieko nelaukdami nerti į nuotykį.

Verta paminėti ir tai, kaip savaip Lewisas sugeba vartoti kalbą. Joje nepajusime jokio nostalgiško jausmo, nėra viduramžių manieringumo, patetikos. Pasaka visiškai nepataikauja vaikams, bet vis vien juos sužavi. Tai tiesi ir švari istorija be jokios miglos ar kitos akių apgaulės. Skaitytojas viską mato aiškiai, aprašomi labai konkretūs daiktų ir žmonių fiziniais duomenys. Kad tuo patikėtum, užtenka prisiminti detales, į kurias kreipiamas dėmesys, kai Liusė eina į stebuklingą spintą. Juk tiek daug visko pamatome iš to nedidelio momento.

Liusė jaučia paltų švelnumą, ji girdi traškėjimą po savo kojomis, ji jaučia sniegą ir medžius. Nerasime čia jokių specialiųjų efektų. Autorius kuria magiją iš labai įprastų fizinių pojūčių, iš to, ką pastebime ir jaučiame. Visa tai labai nauja, aš nemanau, kad kas nors prieš Lewisą yra ką nors panašaus rašęs. Autorius pasiūlė naują būdą apibūdinti magiją, o jo magija išmokė pajausti pačią tikriausią tikrovę.

Nepaisant to, jog pats autorius buvo romantiškai ilgesingas ir nostalgiškas žmogus, jis rašo lyg modernistas, kaip Hemingway‘us ar Joyce‘as. Itin paveiku yra tai, kad autorius kuria fantastiką, bet dirba su realizmo įrankiais.

Narnijos knygos yra alegorinė istorija apie krikščionišką atsiprašymą. Taip pat šioje nuotykių kupinoje istorijoje yra švenčiamas džiaugsmas ir meilė. Lewisas nori sustabdyti karą, atidėti jį ir kurti kažką geresnio, prasmingesnio. Skaitant knygą galime nujausti, jog pasaulyje iš tikrųjų egzistuoja blogis ir jo baimė, bet taip pat neabejotinai jausime ir tai, kad blogis ir baimė nėra viskas, kas šiame pasaulyje egzistuoja. Visada egzistuoja kitas pasirinkimas. Kadangi Liusė įeina į drabužių spintą, jos pasirinkimas yra kitas.

Įprastai fantazija yra charakterizuojama kaip atitrūkimas nuo tikrovės. Bet tai tikrai nėra tikslus apibūdinimas; iš tikrųjų fantazija yra galingas įrankis, kad kiekvienas gebėtų savarankiškai mąstyti. Stebuklingas pokštas čia tas, jog fantazijos pasaulyje jūs iš naujo susiduriate su tomis problemomis, kurias paliekate realiame pasaulyje. Kai einate į Narniją, rūpesčiai keliauja su jumis. Narnija tampa vieta, kur sprendžiate juos ir bandote su jais susitvarkyti.

Visa modernisto-realisto tradicija yra apie pasaulio, esančio stebėjimo lauke, pajautimą. Iš pradžių stebint tas pasaulis gali atrodyti net ne jūsų, o kokio nors svetimšalio, bet jis yra jūsų. Fantazija gali viską išversti į išvirkščią pusę. Peizažas kurį matote priešais, yra veidrodis to, kas yra jumyse. Fantazijos pasaulyje visi jūsų jausmai ir mintys gali išsilieti į išorę, gali įgauti vietų, žmonių, daiktų ir net magiškų pavidalų. Bet juk tik tada, kai visa tai, kas yra jūsų viduje, atsiranda išorėje, jūs galite atidžiau įsižiūrėti, geriau suprasti. Jūs galite grumtis su blogybėmis, su kuo nors susidraugauti ir ką nors užmušti.

Per fantaziją jūs susitinkate su savo vidumi. Liūto, Raganos ir drabužių spintos istorija tampa didinga savęs perskaitymo metafora. Kai Liusė atidaro duris į drabužių spintą, jūs panašėjate į Liusę, viskas, ką mato ji, tampa tuo, ką matote ir jūs.

Galima ir dar viena interpretacija, juk ėjimas į tą drabužių spintą turi daug bendro su sugrįžimu į gimdą – pralįsdamas pro paltus, patenki į sau ne iš karto pažįstamą vietą, bet ten yra saugu. Ir tai tik viena iš daugybės galimų interpretacijų. Drabužių spintos durys atsidaro kaip knyga, palydinti Liusę ir skaitytoją į naują vaizduotės karalystę.

Juokinga tai, kad Lewisas kai kuriais atvejais buvo labai neskrupulingas ir netgi šiek tiek chaotiškas rašytojas. Pasaulis, kurį jis sukūrė Liūtui, Raganai ir drabužių spintai, iš tikrųjų nesudedamas kaip dėlionė. Jei jis norėjo faunų, jis įdėjo faunus. Jei jis norėjo Kalėdų Senelio, kuriame nors epizode atvyksta Kalėdų Senelis. Tai vedė Tolkieną iš proto, kadangi Tolkienas buvo labai smulkmeniškas savo pasaulio kūrėjas. O Lewisas nesirūpino, ir improvizavo. Pasaulis tapo netvarkingas, bet toks netvarkingas, koks jis iš tikrųjų ir yra, žmonės šiuo pasauliu tiki.

Magija Lewisui buvo labiau laukinis, keistesnis dalykas. Kai iš naujo perskaičiau Liūtą, Raganą ir drabužių spintą, pajutau, lyg keliaučiau į tolius nuo tos magijos, prie kurios esame pripratę, kol galiausiai pasiekiau laukinį, neprijaukintą fantazijos ir stebuklų pasaulį.

Pagal užsienio spaudą parengė Birutė Grašytė