Genialios melancholijos dainius

Tai apie Nicką Drake’ą. Vieną talentingiausių, įtakingiausių, puikiausių dainarašių per visą muzikos istoriją, kurio vardas nieko nesakė dešimtmečius, kurio muzika atrado savo klausytoją visai neseniai. Apie liūdną uždarą gražų jaunuolį, teišleidusį tris albumus, nemokėjusį koncertuoti ir duoti interviu, galiausiai paskendusį tirštame depresijos rūke.

Jo dainos unikalios. Jos tarytum gyvena užsidariusios, tarsi nesiveržia lauk, neprašo jų klausyti, nenori niekam patikti ir įtikti. Jos tiesiog praveria duris. Kas nori, gali užeiti.

Nickas Drake’as gimė 1948 metais anglų šeimoje Birmoje (dabartinis Mianmaras). Netrukus šeima persikėlė į Angliją.

Jo šeima – išskirtinė. Ir motina, ir tėvas, ir Nicko sesuo puikiai grojo keliais instrumentais, savo malonumui kūrė muziką, mokėjo ją užrašyti ir turėjo juostinį magnetofoną, kuriuo savo muziką įrašinėdavo.

Nickas anksti išmoko puikiai groti pianinu, vėliau taip pat įvaldė klarnetą, saksofoną ir galiausiai – gitarą, kuria labiausiai žavėjosi. Jo gitaros mokytojas savo mokinį prisimena su nedideliu pavydžiu kartėliu – mat Nickas per pusę metų išmoko taip groti šiuo instrumentu, kaip dažnam nepavyksta išmokti per keletą dešimtmečių.

Klausydamasis tuo metu savo atgimimą išgyvenančios folk muzikos, Nickas išmoko pačių įvairiausių gitaros grojimo būdų, eksperimentavo su derinimais ir akordų progresijomis. Ir viskas jam sekėsi taip puikiai, kad tai net šiek tiek gąsdindavo aplinkinius. Geriausi to meto gitaristai, išgirdę Drake’o dainas pripažindavo, jog jo gitaros technika tokia švari, tokia skaidri, jog reikia laiko, kad susivoktum, kaip gerai jis valdo instrumentą. Specialistai sako, jog tokios švaros technika atsiranda tik antroje gitaristo gyvenimo pusėje, po kelių dešimtmečių aktyvaus muzikavimo.

Nickui Drake’ui ji atsirado per pusmetį.

Maža to, jis stebindavo ne tik savo muzikiniais sugebėjimais. Jei mokykloje berniukas imdavosi žaisti regbį, kriketą – jis tučtuojau tapdavo geriausiu žaidėju. Per fizinio lavinimo pamokas jis sumušė mokyklos sprinterių rekordus, vėliau miestelio rekordus ir treneriai jam pranašavo olimpinę ateitį.

Mokyklos draugai jaunuolį atsimena kaip ypač uždarą ir nekalbų pirmūną, kuriam nereikėdavo jokių pastangų ten, kur kiti tiesiog stenėdavo. Tačiau Nickui greitai viskas pabosdavo ir tik pajutęs tampąs geriausias vienoje srityje, jis imdavosi kitos.

Taip į jo domės lauką pateko dainų kūrimas. Jis ir čia netruko tapti išskirtiniu.

Beje, įdomus linksmas faktas: mokykloje Nickas buvo sukūręs grupę „The Perfumed Gardeners“, į kurią nepriėmė kartu besimokiusio Chriso de Burgho, nes šis grupės vaikinams pasirodė „per saldus“.

Iš pradžių į savo dainas Drake’as žiūrėjo gana nerūpestingai, jos tebuvo kaip fonas viskam, kuo tuo metu gyvendavo konservatoriškoje britų visuomenėje nepritampantis jaunuolis – kanapėms, kelionėms autostopu. Jo dainos retkarčiais nuskambėdavo Prancūzijos gatvėse ir purvinose angliškose alinėse.

Kol vieną dieną Kamden Taune tas dainas išgirdo būsima Anglijos folk muzikos legenda Ashley Hutchingsas, įkūręs tokias grupes kaip „Fairport Convention“, „Steeleye Span“ ir „The Albion Band“. Hutchingsas buvo priblokštas Nicko dainų melancholiško grožio, nerūpestingos tėkmės ir jo gitaros grojimo technikos. Bet užvis labiau jis teigė buvęs priblokštas Nicko grožio. „Jis atrodė kaip tikra žvaigždė, kaip Oscaro Wilde’o personažas. Ir jis nieko nedarė, kad taip atrodytų. Tiesiog sėdėjo ir tyliai sau dainavo“.

Tai buvo vienintelė pagyra, kada nors pasakyta apie gyvą Nicko Drake’o pasirodymą.

Hutchingsas supažindino jaunuolį su tuo metu gana žinomu, nors dar jaunu „Island“ kompanijos prodiuseriu Joe Boydu, dirbusiu su „Pink Floyd“ ir „The Incredible String Band“. Joe Boydas išgirdo namuose darytus Nicko įrašus ir taip pat buvo pakirstas ne pagal metus brandžių, poetiškų dainų. Jis tučtuojau nusitempė Drake’ą į studiją, jau turėdamas aiškią viziją – jokių puošmenų, jokių popmuzikos triukų – tiesiog Nicko gitara, artimas ir šiltas vokalas be jokių aidų. Boydas norėjo padaryti įrašus, savo skambesiu panašius į pirmuosius Leonardo Coheno albumus.

Taip 1969 ir 1970 metais pasaulį išvydo du iš trijų Nicko Drake’o albumų: „Five Leaves Left“ ir „Bryter Layter“.

Įrašuose jaunuolio gitarai ir balsui akompanavo puikūs muzikantai iš „Pentangle“, „Fairport Convention“, net pats Johnas Cale’as iš „The Velvet Underground“. Taip pat buvo nuspręsta parašyti aranžuotes styginiams, kurie pabrėžtų unikalias Drake’o dainų harmonijas.

Šie pasakiško grožio albumai patyrė kolosalią nesėkmę. Pardavimai buvo apgailėtini ir vienintelė viltis – koncertinis turas. Bet čia buvo susidurta su iki tol neregėta problema: puikus dainų kūrėjas negalėjo gyvai dainuoti savo dainų didelėje scenoje!

Nicko dainų magija, rezignacijos kupina melancholija tučtuojau dingdavo per gyvus pasirodymus. Anksti tai supratęs, Nickas išvis atsisakė koncertuoti. Reikalas tas, kad vaikinas buvo tiesiog neįmanomai drovus ir mažakalbis. Jam užlipus ant didesnės scenos nei kampas kokioje nors kavinėje – o tai yra nutikę tik keletą kartų – Nickas tučtuojau užsiverdavo su visa savo muzika. Liudininkai pasakoja, kad žmonių dėmesys jį tiesiog apmarindavo, susidarydavo įspūdis, jog jis įgręš save į sceną ir prasmegs. Ant jos jis jausdavosi tiesiog fiziškai nepakeliamai.

Maža to, net ir grodamas baruose ir kavinėse, užuot pasakojęs linksmas istorijas tarp dainų, Nickas nusisukdavo nuo publikos ir ilgai, tiesiog nepakenčiamai ilgai derindavo gitarą. Kai jis vėl atsisukdavo ir imdavo dainuoti savo tyliu ramiu balsu, dauguma net nepastebėdavo.

Čia slypi viena iš Drake’o tragedijų. Tiek prodiuseris Joe Boydas, tiek kartu įrašuose dalyvavę muzikantai buvo tikri, jog Nickui surengus bent keletą koncertinių turų, pareklamavus savo taip prastai parduodamus albumus, situacija pasikeistų ir pamažu jis taptų žinomas, gerbiamas atlikėjas, galbūt net žvaigždė.

Tačiau Nickas atsisakė koncertuoti. Ir niekas apie jį taip ir nesužinojo. Jam dar esant gyvam, nė vienas iš trijų jo albumų nebuvo parduotas didesniu nei 5 tūkstančių egzempliorių tiražu Didžiojoje Britanijoje. Pardavimai užsienyje buvo absoliučiai nuliniai. Nenuostabu. Kaip, po galais, žmonėms reikėjo sužinoti apie šį jauną genijų?

Radijas ir televizija? Tačiau čia taip pat savos taisyklės: reikia duoti interviu. O Nickas negalėjo net ilgesnio nei penkių žodžių sakinio suregzti. Jis buvo toks mažakalbis su nepažįstamais žmonėmis (o pažįstamų jis beveik neturėjo), jog prodiuseris Joe Boydas prisimena tą akimirką, kai Drake’ui pranešė ketinąs įrašyti ir išleisti jo albumus:

„Pakviečiau Nicką į biurą ir iškilmingai pranešiau, kad noriu jį įrašinėti, noriu jį išleisti, nes manau, kad jis ypatingas. Ir ką jūs galvojate? Nesuvirpėjo nė vienas jo veido raumenukas, jis net nemirktelėjo. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane. Supratęs, kad laukiu bent kažkokios reakcijos – o juk paprastai žmonės šokinėja iš džiaugsmo – jis ištarė: „Na… gerai.“ Ir viskas. Apsisuko ir išėjo.“

Toks žmogus negalėjo duoti interviu. Vadinasi, visi įprasti keliai į savo muzikos reklamavimą, sklaidą buvo uždaryti. Nebuvo jokio pritrenkiančios išvaizdos Apolono, tik kompleksuotas uždaras vaikinas. Nickas galėjo tik įrašinėti studijoje ir tikėtis, kad albumai patys kažkokiu keistu būdu suras savo klausytoją. Surado. Praėjus keliolikai metų po genialaus dainiaus mirties.

Ne, negalima teigti, kad Drake’o Anglijoje išvis niekas nežinojo. Apie jį žinojo muzikantai. Ypač folk muzikos atlikėjai. Kai kurie juo žavėjosi, kaip legendinis Richardas Thompsonas, tuo metu grojęs su populiariausia visų laikų anglų folk-rock grupe „Fairport Convention“ ir padėjęs Nickui įrašuose. Tačiau kai kurie jaunam talentui tiesiog pavydėjo. Pavydėjo to, kaip lengvai šiam „pacanui“ pavyksta rašyti tokio lygio dainas, kaip lengvai jam pasiduoda instrumentai, kaip jis groja gitara.

Taigi Nicko Drake’o muzikos, o kartu ir gyvenimo tragedija nebuvo nelaimingas atsitiktinumas, kaip jo kolegos iš JAV Sixto Rodriguezo atveju. Tai nulemtas dalykas. Visų pirma išskirtinai uždaro ir be galo sunkiai kontaktą su žmonėmis randančio jaunuolio charakterio.

Jei Nickas kažkokiu mistiniu būdu vos vos suartėdavo su kokiu nors žmogumi, galėjo užtekti mažiausio menkniekio, kad kūrėjas pasijustų išduotas.

Taip ir įvyko, kai Nicko prodiuseris, vienas retų artimesnių jam žmonių, išvyko į JAV. Jis išvyko po to, kai Drake’as atsisakė daryti koncertinį turą, atsisakė kaip nors reklamuoti savo albumus. Boydas išvažiavo dirbti su kitais talentais, nes nebežinojo, ką dar gali padaryti dėl pasmerkto būti nepopuliariam uždaro keistuolio.

Šį savo mentoriaus išvykimą Nickas išgyveno kaip išdavystę. Jis pasijuto toks vienišas ir nesuprastas šioje gigantiškoje muzikos, šou, reklamų, įrašų ir turų gaminimo mašinoje, kad puolė į depresiją. Į gilią medicininę depresiją.

Paskutinį savo albumą „Pink Moon“ Nickas Drake’as įrašė per porą naktų užsidaręs studijoje su garso režisieriumi. Niekas nežinojo, kad šis albumas įrašinėjamas. Niekas nežinojo, kad Nickas jį turi sukūręs.

Praėjus kelioms dienoms, Nickas atėjo į įrašų kompanijos „Island“ Anglijos skyrių ir paliko „Pink Moon“ įrašus tiesiog recepcijoje. Neprisistatęs, neištaręs nė žodžio. Padėjo, apsisuko ir išėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, išėjo visiems laikams. Siuntinukas buvo pastebėtas tik po kelių dienų.

Paskutinius gyvenimo metus kūrėjas praleido visiškai užsidaręs nuo aplinkinio pasaulio tėvų name, kentėdamas nuo depresijos ir kompleksų. Nickas Drake’as mirė 1974 metų lapkričio 25 dieną perdozavęs antidepresantų. Iki šiol neaišku, ar jis tai padarė specialiai. Jam buvo 26-eri.

Jis dar suspėjo išvysti išleistą „Pink Moon“. Kompanija „Island“ dėjo visas pastangas, kad albumas įgautų bent kažkokį atgarsį. Užsakinėjo reklamas laikraščiuose, žurnaluose, spausdino plakatus. Tačiau be kelių šaltų kritikos straipsnių, jokios reakcijos nebuvo, neįvyko nieko, kas galbūt būtų galėję bent šiek tiek paguosti depresijoje paskendusį genialų kūrėją.

Praėjus daugybei metų po Nicko mirties, tokie kūrėjai kaip Beckas, PJ Harvey, „The Cure“, R.E.M., Damianas Rice’as sakys, jog jų dainų nebūtų buvę be Nicko Drake’o kūrybos. Joe Boydas organizuos pasaulinius turus, kurių metu garbingi ir žinomi atlikėjai dainuos Drake’o dainas. Bus parašyta tūkstančiai straipsnių, susukti keli dokumentiniai filmai, skirti trumpam Nicko gyvenimui, o jis pats bus vadinamas kartos balsu, unikalaus stiliaus kūrėju, nesuprastu ir neįvertintu genijumi.

2003 metais albumą „Pink Moon“ žurnalas „The Rolling Stone“ pripažins vienu iš geriausių 500 kada nors įrašytų muzikos albumų per visą žmonijos istoriją. „Melody Maker“ įtrauks jį į geriausių visų laikų albumų penkiasdešimtuką.

Molly Drake viename interviu pasakojo, jog prieš mirtį sūnus jai pasakė nenorįs, jog po jo kas nors liktų. Nei fotografijų, nei atsiminimų, nei kūno… Tik dainos.

Nicko noras buvo išpildytas. Jo kūnas buvo kremuotas, neliko jokių jo sceninių, koncertinių fotografijų, vien keli kadrai iš šeimos albumo. Neliko (o niekada ir nebuvo) nei vieno žmogaus, kuris galėtų drąsiai pasakyti, jog pažinojo Nicką Drake’ą. Niekas jo nepažinojo, niekas neperprato, nes nei vieno žmogaus šis ypač uždaras kūrėjas neįsileido į savo pasaulį. Jei tai apskritai įmanoma.

Beliko mitai ir legendos apie genialų dainių. Iš jų ir suaustas šis pasakojimas, paremtas atsiminimais žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo susidūrę su kažkokiu keistu vaikinu, vardu Nickas Drake’as.

Nors visa tai niekai, palyginti su tuo, kas išties liko. Liko nuostabios, nenusakomos dainos, visada iškylančios aukščiau už biografijas, sausus faktus, charakterius, asmenybes.