2014 08 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Romualdas Požerskis: „Mes visi rašėme fotoromaną“

Monika Požerskytė, „Keturi“ (2013 m.). Fotografai Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus, Romualdas Požerskis.

Maskvoje atidaryta Lietuvos fotografijos klasiko Romualdo Požerskio paroda „Didelė forma. Romualdo Požerskio dokumentinė proza“. Drauge su kitais Lietuvos fotografijos meistrais – Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Rumualdu Rakausku – jis kūrė meną, kuris stipriai skyrėsi nuo to meto ideologiškai sterilių paveiklėlių, kurie būdavo publikuojami Sovietų Sąjungos fotografijos leidiniuose. Parodoje eksponuojama daugiau nei 70 fotomenininkų darbų iš ciklų „Pergalės ir pralaimėjimai“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Kaimo šventės“, „Atminties sodai“.

„Gazeta.ru“ žurnalistei Tatjanai Socharevai fotomenininkas papasakojo apie pirmąją fotomenininkų draugiją Sovietų Sąjungoje, humaniškąją Lietuvos fotografiją, jos aktualumą ir svarbą anuomet bei šios dienos iššūkius.

Kaip Jums atrodo, kodėl pirmoji oficiali fotomenininkų draugija buvo įkurta būtent Lietuvoje?

Tai, žinoma, susiję su chruščioviniu atšilimu: šeštajame dešimtmetyje po stalininio periodo Lietuvoje aktyviai ėmė reikštis teatrai, poezija, tapyba, buvo publikuojamos Solženicyno knygos.

1969 m. Maskvoje devyni Lietuvos fotografai parodė savo darbus, ir jie padarė didžiulį įspūdį: visi apie juos rašė ir aptarinėjo. Netrukus po šios parodos buvo leista Lietuvoje įkurti Fotomenininkų draugiją, kuriai ėmė vadovauti Antanas Sutkus.

Mes turėjome sąskaitą banke, kuri buvo naudojama kurti archyvus bei fotogalerijas. Jau po metų draugija turėjo apie 200 narių.

Mes turėjome galimybę pirkti fotografų darbus, gaudavome puikiausią techniką ir netgi galėjome gyventi iš meno. Nei iki to laiko, nei juolab dabar tai yra neįmanoma! Tai buvo vienintelė fotomenininkų organizacija visoje Sovietų Sąjungoje: tik 1989 m. ėmė atsirasti rusų, latvių, estų fotomenininkų sąjungos. Vadinasi, mes visus aplenkėme 20 metų. Maždaug 15 metų buvau laisvas fotomenininkas, bet dabar esu laikomas bedarbiu.

Romualdas Požerskis, Vilnius 1981 m. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“
Romualdas Požerskis, Vilnius 1977 m. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“
Romualdas Požerskis, Klaipėda 1984 m. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“
Romualdas Požerskis, Kaunas 1976 m. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“
Romualdas Požerskis, „Vaikai krantinėje“ (Kaunas, 1977 m.)

Ar galima sakyti, kad Sovietų Sąjungoje Lietuva buvo kultūrinis anklavas?

Iš esmės Sovietų Sąjungoje Lietuva buvo atskira valstybė. Pažiūrėti mūsų fotografijų atvažiuodavo fotografijos žurnalų redaktorių, galerininkų ir festivalių organizatorių iš viso pasaulio.

Tuo metu Europos fotografai savo darbuose gan šaltai žiūrėjo į žmogų, o mes pradėjome propaguoti humanišką požiūrį į žmogų, jo problemas ir užsieniečiams tai atrodė gan neįprastai. Lietuvos autoriai rodė kaimo ir miesto gyvenimą – vestuves, laidotuves, liaudies šokius, o visa tai vykdavo gamtoje. Taip kūrėsi poetinė apysaka apie Lietuvą, kurioje apie žmogų kalbama be jokio politinio atspalvio.

Kaip Jūs pats įvardytumėte, kas yra lietuviška fotografijos mokykla?

Tai Maskvos kritikai mus taip vadino, o mes, tiesą sakant, nebuvome jokia mokykla. Mes buvome tiesiog žmonių grupė, pasakojanti apie Lietuvą – po keletą metų fotografuodavome vieną seriją, plėtėme vieną idėją. Neatsitiktinai mano paroda Maskvoje vadinasi „Didelė forma“ – galima sakyti, kad mes visi rašėme fotoromaną.

Pavyzdžiui, mano mokytojas Aleksandras Macijauskas 25 metus fotografavo turgų, Romualdas Rakauskas 10 metų dirbo prie serijos „Žydėjimas“

Jei jau imdavomės kokios temos, tai kurdavome taip, kad kitas nebeturėtų ko pridėti. Turėjome tokį susitarimą: jei vienas iš mūsų fotografuoja turgų, tai kiti neina iš paskos. Kiekvienas ieškojome savo temos.

Kokią temą pasirinkote Jūs?

Ši paroda skirta mano kūrybos 40-mečiui: 1974 metais ėmiausi pirmojo sportinės serijos ciklo „Pergalės ir pralaimėjimai“, taip pat „Lietuvos senamiesčiai“ bei „Kaimo šventės“. Tai svarbiausi mano projektai.

Sportas, kaimo šventės – visa tai bendruomeniniai išgyvenimai. Ar Jūsų nedomina atskiras žmogus?

Aš fotografuoju žmogaus judesius: kažkas tarpusavyje kalbasi, juda procesija… Man sunku fotografuoti tai, kas nejuda.

Fotografijoje turi slypėti bent nedidelis siužetas, vidinė novelė, iš kurios ir išauga didelė forma. Be šios novelės, be žmogiškųjų emocijų ji tiesiog negali būti.

Mano mokytojas latvis Gunaras Binde sako, kad fotografija visada turi priešistorę, sukūrimo istoriją ir savarankiško gyvenimo istoriją.

Dabar aš peržiūrinėju savo archyvą ir randu gausybę įdomių fotografijų, kurios anksčiau neatrodė kažkuo išskirtinės. Dabar jos gyvena ir visai kitaip atrodo. Lygiai taip pat ir poetai rašo savo eilėraščius, juos publikuoja knygose, o paskui žiūrime jų juodraščius ir atrandame, kad ten yra kur kas geresnių tekstų…

Romualdas Požerskis, Žemaičių Kalvarija 1984 m. Iš ciklo „Atlaidai“
Romualdas Požerskis, Merkinė 1982 m. Iš ciklo „Atlaidai“
Romualdas Požerskis, iš ciklo „Atlaidai“

Kuo Lietuvos fotografija skiriasi nuo, tarkime, kitų Baltijos valstybių fotografijos?

Latvijos fotografai kūrė labai teatrališką vaizdą. Jie daugiau tobulino pastatyminę fotografiją, kurioje būdavo užšifruojami įvairūs simboliai. Jų fotografija buvo saloninė, dekoratyvinė, net galima sakyti, kičinė.

Estų fotografija buvo labai šalta, o fotografai daugiau tobulino dizainą ir pastatyminius kadrus.

Vizualine raiška visa tai akivaizdžiai skyrėsi nuo lietuviškosios fotografijos. Mūsų fotografija buvo arti žmonių. Galima būtų nubrėžti tokią su maistu susijusią paralelę: mes valgėme juodą duoną ir lašinius su kaimiečiu, kuris varo samagoną, o latviai rinkosi coca-colą – jiems buvo artimesnė europinė kultūra.

Iš kur lietuviškoje fotografijoje tokia rafinuota kompozicija? Ar tai Aleksandro Rodčenkos palikimas?

Taip, Macijauskas laiko Rodčenką fotografijos simboliu ir nuolatos pabrėžia, kad jam neįdomu kas, bet svarbiausia – kaip. Tai tikrąja to žodžio prasme formalizmas.

Bet aš ne itin tai mėgstu. Aš visada maniau ir šiandien taip tebegalvoju, kad fotografija turi fiksuoti tikrovę. Kuo daugiau joje montažo, specialios režisūros ar fotošopo, tuo ji mažiau paveiki.

Kaip anuomet Jūs bendravote su fotografijai skirtais leidiniais? Sunku įsivaizduoti, kad lietuviška fotografija būtų publikuojama, pavyzdžiui, leidinyje „Sovietinė fotografija“

Taip, „Sovietinėje fotografijoje“ mes praktiškai nebuvome pristatyti. Pavyzdžiui, Macijausko iki pat 1993 metų nepublikavo išvis – cenzūra. Tuo tarpu užsienyje jo darbai buvo pripažinti – juos, pavyzdžiui, įsigijo San Francisko šiuolaikinio meno muziejus. Tas pat buvo ir su Sutkumi. Vienintelis tik Vaclovas Straukas, ypač jo serija „Paskutinis skambutis“, buvo ideologiškai tinkamas. Aš turėjau gan universalią seriją apie motociklų lenktynes, tai ją „Sovietinė fotografija“ mielai publikuodavo, vėliau ji buvo eksponuojama ir užsienyje.

Vadinasi, niekas netrukdė Jūsų fotografijų kelionėms po užsienį?

Iš esmės – ne. Tačiau mano „Atlaidų“ serija buvo uždrausta – ji buvo saugojama mano archyve. Su šia serija galėjau dirbti tik todėl, kad Sutkus dėl to susitarė Centro komitete. Fotografuoti leido, bet rodyti – ne.

Iki 1988 m. tik dalis kolegų žinojo kad dirbu su šia tema. Kryžiai, religinės šventės, piligrimystė – tai buvo kitas pasaulis. Jis nebuvo publikuojamas.

Jei šią seriją būčiau parodęs viešai užsienyje, dėl to būtų kilę problemų. Žinoma, mes nebuvome disidentai, bet oficialios ideologijos opozicionieriai.

Romualdas Požerskis, Pivašiūnai (1987 m.). Iš ciklo „Atminties sodai“
Romualdas Požerskis, Beržoras 1988 m. Iš ciklo „Atminties sodai“
Romualdas Požerskis, Laugaliai 1984 m. Iš ciklo „Paskutinieji namai“

Kada įvyko Jūsų pirmoji paroda?

Pirmąja parodą rengiau su bičiuliu Virgilijumi Šonta. 1973 m. gruodį institute mes parodėme apie 20 darbų ir net gavome specialų komjaunimo apdovanojimą, nors prieš metus iš to paties instituto buvau išmestas už tai, kad 1972-aisiais fotografavau įvykius po Romo Kalantos susideginimo. Mane kartu su kitu fotografu pagavo ir uždarė karinėje ligoninėje tik tam, kad nesišlaistyčiau gatvėmis. Šio įvyko užteko kad paskui kelerius metus iš eilės mano namuose reguliariai darytų kratą. Smagus paradoksas – buvau išmestas iš komjaunimo, o komjaunimas mane apdovanoja… Po kelių savaičių nuo parodos atidarymo susitikau su Macijausku, ir jis pakvietė prisijungti prie Lietuvos fotografų komandos.

Kaip manote, ar šiandien fotografija galima sukurti naują estetiką?

Vargu. Senoji Lietuvos fotografų karta, jei galima taip pasakyti, kalbėjo, lietuviška vizualine kalba tiek tiek formos, tiek ir psichologijos prasme. Lietuviška fotografija buvo šilta.

Šiandien fotografai kalba universalia kalba. Kai žiūri jų darbus, susidaro įspūdis, kad visa tai kažkada jau esi matęs. Kaip uogienė praradusi skonį. 10 metų senumo katalogas „World Press Photo“ niekuo nesiskiria nuo šiandienio. Šiame konkurse dalyvavau 1989 metais, rodžiau nemažai fotografijų, kuriose pasakojama apie politinius Lietuvos įvykius. Bet kai nustojo lietis kraujas, Lietuva tapo neįdomi pasauliui…

Pagal Gazeta.ru parengė Gediminas Kajėnas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien