2014 08 25

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laiškai iš kaimo. Varlė – ne kiaulė, į vasaros dangų pažiūrėti gali

Vakaras Merkinėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Liepos 18-oji

Ilgai geltonuoja iškilmingosios didžiažiedės tūbės. Žydi ir smulkiažiedės, ir juodosios tūbės. Bet bites ir kamanes dabar labiausiai vilioja ne tūbės, o medingi sukatžolių ir saulėgrąžų žiedynai. Net vėlų vakarą, saulei nusileidus, dūzgia darže medunešiai vabzdžiai, ir pritaria jiems dideli žalieji žiogai. Žiogo čirpimas – lyg upinio žiogelio giesmė. Bet žiogeliai dabar tyli. Nebegirdėti nei griežlių, nei putpelių. Ornitologai sako, kad šie gražūs ir paslaptingi sparnuočiai mūsų kraštą palieka pirmieji, o kadangi niekas nemato jų skrendančių  į Pietus, tai galima galvoti, kad jie išeina pėsti. Dabar jau tikrai ateina toks laikas, kai vasaros žiedų bangas lydi ne paukščiai, o vabzdžiai. Net visai nerangus vabalas ūsuotis staiga pakyla nuo savo kelmo, ir, smarkiai bimbdamas, lekia aukštyn, ilgiausius ūsus iškėlęs lyg radarus…

Vabzdžiai gyvena visur, tik ne visada juos regime ar jaučiame. Entomologai aiškina taip: jei tu matai vieną musę, tai žinok, kad dar devyniolika musių slepiasi netoliese. O jeigu matai vieną skraidančią ir nektaro neieškančią bitę, tai gali būti, kad tai yra naujojo spiečiaus pasiųstas žvalgas.Tas spiečius jau yra išlėkęs iš avilio, bet dar tūno ant obels šakos ir laukia, kol sugrįš žvalgai, atradę naują būstą. Tada visas naujosios šeimos kamuolys lėks ūždamas lyg audros debesis, ir tie, kurie tą lėkimą iš arti pamatys, paskui pasakos, kad jausmas yra neužmirštamas. Šitokią bičių bendruomenės taktiką seniai žino bitininkai, ypač tie, kurie nori bityną plėsti ir turi pasiruošę naujų avilių. Reikia tiktai pritvirtinti prie medžio gaudyklę (vabiką), šiek tiek panašią į avilį, ir spiečius bus tavo. Paprotinė teisė šiandien, kaip ir prieš penkis šimtus metų, yra ta pati: išlėkęs iš sodybos bičių spiečius yra niekieno, jį gali pagauti kiekvienas…

Taip ir pasigavo nedidelį spiečių Jonas Šimkonis iš Vilkiautinio, vabiką pririšęs prie mažos pušelės netoli Krūčiaus. Ir atėjo pasiskolinti dalgio, nes tą laikiną avilėlį reikia apkloti žole, kitaip pietų saulė ištirpins vaško korius. Ir dar pasakė Jonas Šimkonis, kad šis Aušrinės kaimo pakraštys netoli Krūčiaus, kur kadaise buvo Aukštojo dvaras, yra ypatinga vieta, ir šito negali nepastebėti bičių žvalgai. Apsaugojo nuo saulės bites bitininkas ir išskubėjo, nepamiršęs pagirti mano dalgio, ir aš dabar negaliu neprisiminti, kad šį Aušrinės pakraštį prieš kelias dienas gyrė ir toks sportiškas vyras, atsigaivinęs po Krūčiaus kriokliu prie pavojingai sugriuvusios pirties, kurią labai seniai statė Liškiavos kolūkis. Man baisu buvo net klausytis, kad būtent čia esąs pats geriausias masažas – vandens srovė krinta  nuo užtvankos tris metrus, ir gaivina labiau nei kadaise garsėjusios kaskadinės maudyklės Druskininkų Sveikatos parke.

Tūbė.

 

Krūčiaus vanduo tikrai yra šaltas ir skaidrus, bet, norint po ta srove papulti, reikia prasibrauti per dilgėlynus, per aštriabriaunes cemento nuolaužas ir pavojingai kyšančius, slidžiais dumbliais apaugusius gelžbetoninius polius. Man atrodo, kad to krioklio ūžimo užtenka iš tolo pasiklausyti, nematant buvusios pirties baisių griuvėsių, o štai atsirado žmogus, kuris tų pavojų nebijo. Ir pajaučia krintančio vandens jėgą būtent čia, pasislėpęs nuo visų besigaivinančių tikruose kurortuose. Ir kaip gerai, kad tokių ekstremalų yra nedaug. Kol šios vietovės unikalumą žino tiktai keli žmonės ir bičių žvalgai, tol tas unikalumas ir išlieka.

Rugpjūčio 1-oji

„Merkio kraštas“ rašo, kad karštis žlugdo grybininkų verslą.Uogautojai šiemet irgi nesidžiaugia. Tas tiesa, bet jau  rausta putinų ir šermukšnių kekės, jau noksta riešutai. Derlius bus. Besidairydamas, kaip čia dar pasiginčyti su rajoniniu laikraščiu, pastebiu, kad netikėtai pražydo toks keistas, nepaprastai dygus augalas – miškinis karšulis.Jo statusas mūsų krašto floroje yra neaiškus. Povilas Snarskis prieš 60 metų rašė, kad tai yra retai sutinkamas mūsų daržų žolynas. Dabar nei daržuose, nei miškuose jo nėra. Todėl nerasime karšulio ir akademiniame „Lietuvos floros“ šešiatomyje. Išbraukei – ir problemos nelieka. Bet ką daryti, kai tas paslaptingasis karšulis, žiūrėk, ir atsiranda gėlių darželyje.

Miškinis karšulis.

Alpinariume arba rabatėje godojamas karšulis atrodo toks pat egzotas kaip pajūrinė zunda ar dygliuotoji kardažolė. O juk reikia dar prisiminti, kad visi dygūs bei dygliuoti žolynai turi kažkokį ryšį su tuo pasauliu, kur gyvena bildukai, bezdukai, kikimoros, aitvarai ir laumės. O rusų literatūroje galima surasti liudijimų, kad Pietų Europoje karšuliai pasitarnaudavo veliant brangius vilnonius audinius – drapus. Buvo net sėjamasis karšulis, ne miškinis. Tas keistas audinys drapas mums lyg ir girdėtas, bet ką jis reiškia jau turbūt nežinome. Lyg ir nebereikia žinoti, nes atsirado naujos technologijos, leidžiančios ir iš prastos žaliavos kažin ką padaryti. Nebereikia jokių karšulių. Apie dilgėlių ar kanapių pluoštą dar šį tą girdėjome, o apie karšulį jau ne… Radau aš tą melsvais žiedeliais pražydusį, aštriai dygliuotą karšulį apleistame Panaros kaimo lauke. Pasidairiau atidžiau ir pastebėjau labai menkus goštaukos žiedelius. Kiek toliau gražiai žydėjo sulaukėjusios dvispalvės rudbekijos. Abejonių neliko: čia kadaise gyveno žmonės, nors kitų sodybos ženklų ir neliko. Užsukau į artimiausią Panaros viensėdį ir susipažinau su aštuoniasdešimtmečiu Juozu Žėku, kuris tuoj pat patvirtino mano spėjimą – ten buvo Jančiauskų gyvenimas…Parsivežiau vieną karšulį namo, priderinau prie jo keletą rusvųjų šeryčių, kurios irgi auga dykvietėse, ir šitokiu nauju „fitodizainu“ tą patį vakarą susidomėjo voras. Mažas pilkas vorelis, o dirba sparčiai – apraizgė tinklu dygius karšulio žiedynus ir paruošė žabangas musėms.

Rugpjūčio 6-oji

Vienagraižė vanagė.

Jau vienuolika dienų kaitina saulė, o termometras pavėsyje kasdien rodo daugiau nei trisdešimt laipsnių. Liūdniausiai atrodo ne daržai, ir ne pievos, o pamiškės ir maži miškeliai, kuriuos kaitra persmelkia kiaurai. Pomiškio ir trako krūmai čia jau išbarstė pusę savo lapų, o pietiniuose šlaituose skurstančios vanagės bei kudlės visai sudžiūvo.Tokiuose skurdžiuose miškeliuose dabar ir stebime tą ypatingą „pakraščio efektą“. Mišriame paupio ar paežerės miške, kur labai aiškiai matomi visi penki ardai ( aukščiausiai iškylantys brandūs medžiai, pomiškio medžiai, krūmai ir krūmokšniai, žolynai, samanos ir grybai), jokių pragaištingų sausros padarinių nėra. Nei beržai, nei liepos, nei lazdynai čia dar nemeta lapų, vis aukščiau į juodalksnių kamienus kopia apyniai, vis dar gražiai žydi šilingės, žalčialunkiai jau nokina raudonas nuodingas uogas, voverės jau gliaudo riešutus, nors branduoliai dar labai maži. Šitokie tikro miško ir kaitros persmelkiamo mažo miškelio skirtumai ypač ryškūs Dzūkijoje. Bet pažiūrėkime atidžiau į daržus bei kiemus – ir čia labai daug kontrastų. Tą pražūtingą „pakraščio efektą“ atostogaujantis miestietis ir netgi tikras sodietis dabar sukuria savo kieme, kai plynai viską nuskuta naujoviška mašinėle.

Vienagraižė kudlė.

Nebėra nei kantriosios takažolės, nei kalakutžolės, nei kokio trauklapio. Nebeturi kur pasislėpti joks būželis, nebeatlekia bitė nei drugys. Ką jie veiks dykumoje? Betgi ir daržovių lysvės gali atrodyti labai skirtingai. Kai lygiame, išpuoselėtame darže yra tiktai vienas augalų ardas, nuo kaitros jis labai nukenčia. O kai virš burokėlių ir morkų iškyla aukštos pluoštinės kanapės bei saulėgrąžos, kai šalia žaliuoja pastarnokai, kurių liemeninės šaknys pasiekia vieno metro gylį, tai viskas atrodo daug geriau.

Bene gražiausiai per kaitrą atrodo sėkliniai porai – jų didžiuliai rutuliški žiedynai iškyla į pusantro metro aukštį, vilioja visokius vabzdžius, o greta augančioms daržovėms nė kiek nekenkia, nes tas daržinio poro svogūnas užima nedaug vietos. Labai kantrūs atrodo ir pankoliai – aukštaūgiai prieskoniniai augalai, šiek tiek panašūs į krapus. Sausros nė kiek nejaučia ir kalendros. (Nesunku atsiminti šio retokai auginamo žolyno vardą, nes Šiaurės Lietuvoj kadaise gyveno toks garsus tolstojininkas Kalendra)…

Gal ir ne visuose daržuose galima tokia gera mozaika, agurkai, pavyzdžiui, reikalauja ypatingų sąlygų, bet būtent šią vasarą galim įsitikinti, kad ir šioms šilumamėgėms daržovėms saugi užuovėja ir pietų saulė yra negerai. Būtų teisingiau, jei ne tiesioginė saulė, o mirgantys saulės zuikučiai apšviestų agurkų lysvę, bet šito pasiekti nelengva. Todėl ilgiau užtrukusi kaitra ir patikrina mūsų kūrybiškumą, mūsų pasirengimą eksperimentuoti. Naujovišku frezu sulyginti daržo žemę gali kiekvienas, o skirtingoms rūšims paruošti kuo palankesnes sąlygas, sukuriant ir kauburius, ir mažas raguvas, ir laikinus pavėsius  – daug sunkiau. Reikia gerai išsigaląsti kastuvą ir kauptuką, o kadaise buvusios tikrai geros rusiškas dildės dabar labai suprastėjo.O juk ir didelis akmuo tokiame biologinės daržininkystės plote gali būti ne kliuvinys. Karštą dieną jis, tiesa, įkaista, bet naktį atvėsta, ir po juo  kaupiasi drėgmė. Net ir menkas lietus gali atgaivinti šalia akmens augančias daržoves, nes akmuo drėgmės nesugeria… Taip ir aiškėja, kad ir kiemo žolyną, ir daržą, ir vaismedžių sodo žemę galima godoti, sukuriant kuo didesnę mozaiką, ir šitaip gintis nuo vidudienio karščio. Kartais reikia labai nedaug, ir gerus mūsų ketinimus augalas būtinai pajus, sveikas iškentės iki lietaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paprastoji šilingė

Rugpjūčio 9-oji

Šeštadienis. Kūrenu dūminės pirties krosnį ir stebiu varles, gyvenančias mažame erozinės raguvos šulinėlyje. Rusvos pievinės ir žalios kūdrinės varlės nė kiek nesipyksta, iškišusios snukelius iš gaivinančio vandens medžioja atskrendančius vabzdžius, ir tik retkarčiais parėplioja aukštyn gana stačiais smėlėtais šulinėlio šlaitais.

Bet įdomiausia, kad visą laiką dvi ar trys varlės kantriai tupi ant kiauradugnio kibiro kraštų. (Tas kibiras yra įtaisytas lyg šulinėlio rentinys, apsaugantis vandenį nuo slenkančio smėlio). Ir kaip tie varliagyviai gana ilgai gali ištupėti ant siauros kibiro briaunos, ir kaip išlaiko pusiausvyrą, kai visos keturios letenos yra toje pačioje linijoje? Jų letenos, matyt, yra tokios pat kibios kaip ir paukščio nagai. Mes nesistebime, kai kregždė nutupia ant siūbuojančio laido ir gieda, tarsi  tas laidas būtų patikimiausia buveinė.

Paukštis gali ir miegoti, tupėdamas ant plonytės šakos. Bet varlė kartais atrodo tikra neranguolė. Ir vis dėlto ji vikriai užropoja ant kibiro briaunos, kantriai tupi ir  – žiūri į dangų. Varlės snukelis nukreiptas aukštyn tiksliai 45 laipsnių kampu, matyt, šitaip lengviausia išlaikyti pusiausvyrą. O didelės apskritos akys stebi dangų. Kiaulės akys visada žvelgia tik žemyn, į lovį, į dangų jokia kiaulė pažiūrėti negali, nes galvos pakelti neleidžia storas sprandas. O varlė gali. Vieta, kur varlės stebi dangų tikrai ypatinga: erozinės raguvos šlaite veši senas, bet lieknas dvikamienis beržas, atrodo jis lyg milžiniškas kamertonas, ir žvelgti į dangų, regint tą magišką senmedį, visiems yra gerai. (Nereikia pamiršti, kad visi seni dvikamieniai medžiai sukuria dvigubai didesnį biologinį lauką, tai jaučia ir žmonės, ir gyvūnai). Žinoma, varlė mato ir arčiau, vos tik priartėja balkšva kandis, naktinis verpikas ar vandens ištroškusi žiedmusė, tuojau tuos neatsargius skrajūnus sugriebia ilgas varlės liežuvėlis. Šulinėlyje gražiai ratus suka blizgantieji sukučiai, kartais pasirodo iš gelmės iškilusi maža, apvaloka dusia, bet šitokia smulkmė varlėms nerūpi.

Karčioji kartenė.

Per patį vidudienį palieku varles, ir einu prie Saladaunios šaltinio, kuris įpuola į Krūčių, skambiai krisdamas nuo didžiulių akmenų. Stačiašlaitis Saladaunios kanjonas išsiskiria iš visų čionykščių šaltiniuotų raguvų tuo, kad čia vanduo pats šalčiausias, tiktai aštuoni laipsniai. Karštą vidudienį kontrastas labai geras.O ir augalai čia ypatingi: didžiulės, niekada saulės nematančios kerpsamanės maršancijos, sausros nė kiek nejaučiančios karčiosios  kartenės, vešlūs vilnotieji vėdrynai… Klausausi šaltinio almesio, vilgau suprakaitavusią kaktą šaltu vandeniu ir žvelgiu į aukštą vasaros dangų. Iš tokios gilios ir šaltos raguvos tas dangus atrodo tikrai aukštas.

Vilnotasis vėdrynas.

Rugpjūčio 17-oji

Prieš penkias dienas gana ramiai praslinko visi šaltieji atmosferos frontai, iškrito tiktai keli ledo žirniai. Ir vėjai jokios žalos nepadarė. O šį sekmadienio vakarą su dukra Aušra ir jos svečiais iš Belgijos jau tikrai jaučiame, kokia nebekaršta nueinančios vasaros saulė.

Ruduo kiekvienais metais atslenka vis kitaip, būna dienų, kai nieko ypatingo neatsitinka, o pajunti, kad viskas jau kalba apie rudenį. Šiemet rugpjūčio lietus kartu su šaltais frontais labai greitai atgaivino kaitros nualintą žemę, bet rudens atėjimą pajusti nesunku – ir kamanė jau gaudžia kitaip, ir žaliosios meletos klegėjimas daug skambesnis. Ir tik dabar pražydo kvapioji šaltmėtė, kuri vokiškai vadinama žaliąja mėta (Gruenminze). Taip ir paaiškėja, kad su belgais, nemokant angliškai, galima susikalbėti vokiškai. Bet ir kalbėti daug nereikia, kai taip kvepia ant laužo ugnies išvirta žaliųjų mėtų arbata, kai medus toks pat kvapnus iš netoli dūzgiančio Juozo Uzdilos bityno.

Svečiams viskas čia atrodo šventiškai, bet jie vis dar prisimena viešnagę Musteikoje, kai Romas Norkūnas iš laukinių bičių drevės iškėlė visą šviežio medaus korį. O Marcinkonyse juos labiausiai sužavėjo Rūtos Antulytės-Sakalienės grikinė babka ir vaizdingas pasakojimas apie duonos kepimą.

Rūta Sakalienė kepa duoną. Marcinkonys. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2009 m.

Ne visi mūsų Parko svečiai būna tokie dėmesingi ir žingeidūs kaip ši marga kompanija iš Belgijos. Būtent tokių žingeidžių mes labiausiai ir laukiame. Tada ir patys į savo darbą, ir į kraštovaizdį galime pasižiūrėti tarsi iš šalies. Ypač sekmadienį. Bet šis sekmadienis ypatingas dar ir tuo, kad Merkinėje buvo švento Roko atlaidai. Ir tautodailininkų mugė, ir naujojo muziejaus atidarymas – Merkinėje. Į muziejų šią dieną tai tikrai norėjau pakliūti. O negali juk be automobilio suspėti ir ten, ir čia… Taip nelinksmai begalvojant, „Žinių radijas“ ir praneša, kad jau sukonstruotas greitas lietuviškas dviratis, kurį varo akumuliatoriai. Taigi šitaip: reikia gyventi ilgai, žiūrėk, ir sulauksi kokio tikrai gero kompromiso, visur suspėsi, negadindamas gaivaus vakaro oro ir netgi į kelią išėjusių varlių nesutraiškydamas.

Sovietiniais laikais per Švento Roko atlaidus Merkinėje sustodavo visi darbai, netgi kombainininkai palikdavo „socialistinio darbo frontą“ ir eidavo švęsti Roko. Šiemet po Šv. Mišių buvo atidarytas naujasis Merkinės muziejus. Atidaryme dainavo ir Merkinės „Kukumbalis“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2014 m.)