Šv. Kazimieras – Lietuvos jaunimo globėjas

Šv. Kazimieras tartum lieka nuošalyje tylus ir kuklus, kaip ir per savo gyvenimą. Norint suprasti, ką šiam jaunam šventajam reiškė būti tikinčiam ir skaisčiam Renesanso laikų aukštuomenės gyvenime, pravartu pasigilinti į tuometinį istorinį kontekstą.

Šv. Kazimieras gyveno Lietuvoje, kur viena žmonių karta dar galėjo atsiminti tautos ir savo krikštą. Karalaitis, kaip ir kiti penki jo broliai bei seserys, buvo auklėjamas krikščioniškai, tačiau paauglystėje, kai ateina apsisprendimo metas, širdyje jis turėjo nuspręsti, ar kaip visiems kitiems laikytis to meto papročių, gyvenimo būdo ir patenkintam plaukti, ar ieškoti kažko, kas atrodo tikriau ir prasmingiau. Toks tikėjimo lūžis turbūt įvyko, kai tėvo verčiamas Kazimieras turėjo vadovauti karo žygiui į Vengriją, būdamas tik keturiolikos. Jo metu jaunuolis prisižiūrėjo visokiausių baisybių, nes karas būdavo susijęs su prievartavimais, plėšimais, žudymais. Maža to, tas žygis baigėsi visišku pralaimėjimu, o grįžęs Kazimieras tikrai turėjo apie ką pagalvoti. Tai buvo lūžis jo sieloje apsisprendžiant gyventi radikaliai teisingai, nesižvalgant į kairę ar į dešinę ir neieškant kompromiso su nuodėme.

Šventojo Kazimiero broliai anaiptol šventumu nepasižymėjo, buvo tipiški renesansiški valdovai. Netgi jo brolis, kuris tapo kardinolu, taip pat nerodė švento gyvenimo pavyzdžio. Istoriniai šaltiniai leidžia įsitikinti, kad karalaitis Kazimieras plaukė prieš srovę – tiek kaip tikintis žmogus, tiek kaip valstybės valdovas ir tėvo pagalbininkas. Jis niekada nebuvo karūnuotas, neatsisėdo į sostą ir nesiekė karūnos. Istoriniai faktai liudija, kad tai buvo jo meilės tėvui išraiška, nes jis gerbė jį ir nenorėjo paveržti sosto. Tuo tarpu kiti Kazimiero broliai laikėsi „renesansinės moralės“ ir aiškiai siekė tėvo karūnos. Tačiau Kazimieras nebuvo pašlemėkas, kuris galvotų, kad valstybės valdymas yra kažkoks purvinas reikalas. Jis sugebėjo suderinti buvimą tikinčiu pasauliečiu ir politinį tėvo pagalbininko vaidmenį. Yra žinoma, kad keliose tėvo valdomose provincijose jis sėkmingai sutvarkė pašlijusius finansinius reikalus, o jo iškalba ir išsilavinimu žavėjosi įvairių šalių pasiuntiniai ir ambasadoriai. Kartu jis liudijo nedvejopų standartų krikščionišką gyvenimą ir autentišką tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Iš pirmųjų biografinių ir istorinių šaltinių žinoma, kad šv. Kazimieras mirė nuo džiovos. Jis susirgo džiova netikėtai, nes nebuvo koks paliegėlis, o sveikas karalaitis, dėl kurio tėvai niekada neturėjo rūpesčių. Kadangi niekas iš jo šeimos nesirgo šia liga, galima manyti, kad džiova jis užsikrėtė žemuosiuose visuomenės sluoksniuose, lankydamas ir rūpindamasis vargšais. Tai laikais, renesansinėje aplinkoje atrodė neįmanomas dalykas, kad valdovas turėtų kokį nors sąlytį su žemaisiais visuomenės sluoksniais.

Jei atrodo, kad vakarietiškoje malonumų visuomenėje sunku išlikti skaisčiam, tai tie sunkumai nublanksta prieš šventojo situaciją. Kazimierui, mylimam tėvų sūnui, susirgus džiova, jie norėjo kuo greičiau jį išgydyti. Veiksmingiausiu džiovos gydymo metodu, kaip buvo tikima net iki pat XX a. pradžios, laikyta lytinė meilė. Tėvai, patarti gydytojų, vedė gražias mergaites ir siūlė pradėti tą gydymo procesą. Šv. Kazimieras, nors ir nedavęs jokių įžadų, skaitė Evangeliją, pažinojo Bažnyčios mokymą ir atsisakė tą daryti. Jis pasakė, kad geriau mirti negu nusidėti. Dėl to savo pasiryžimo jis yra vienas iš pirmų šventųjų, gavęs nekruvinojo kankinio titulą.

Ankstyvojoje turtingoje XVII a. pradžios ikonografijoje šv. Kazimieras vaizduojamas ne tik su lelija, bet būtinai su kareiviška atributika, šarvais ir ginklais. Ši simbolika paimta iš apaštalo Pauliaus laiškų, nurodanti į vidinę kovą, buvimą Kristaus kariu. Tai atskleidžia ir jo kovą dėl skaistumo pasileidusioje renesanso aplinkoje. Yra žinoma, kad jis neleisdavo savo dvare visokių vulgarybių ir dviprasmybių.

Seniausiame šventojo atvaizde jam iš vienos pusės pavaizduotas jau žaliuojantis augalas, o iš kitos – sausuolis. Būtent tai yra ką tik įvykusio Lietuvos krikšto aliuzija ir valdovo pavyzdžio svarbos besiskleidžiančiai krikščionybei ženklas. Šventojo Kazimiero beatifikacija mūsų ankstyvajai Bažnyčiai, taip pat baroko epochoje po reformacinių, kontrreformacinių kontroversijų ir kovų tapo labai reikalinga kaip pavyzdys, atsvara ir atspirtis žmonėms. Šv. Kazimieras jaunai Lietuvos krikščionybei buvo kaip gaivinanti versmė.