2014 08 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Virginija Kochanskytė. Sukrečianti Haičio gyvenimo realybė

Karibų jūros skalaujami krantai, kriauklėmis nusagstyti paplūdimiai ir nepaprastą žavesį skleidžianti Lotynų Amerikos gamta… Regis, tokios atostogos turėtų skambėti mažų mažiausiai prabangiai, tačiau toli gražu ne atostogauti ir ne gamtos grožiu žavėtis ketvirtus metus iš eilės vyko UNICEF organizacijai Lietuvoje atstovaujanti grupė geros valios žmonių. Rugpjūčio antrą dieną į tolimąją Lotynų Ameriką išvyko gerumu alsuojančios širdys tam, kad aplankytų ir kiek įmanoma padėtų skurdžiai gyvenantiems Haičio vaikams ir jų mamoms. Tad trumpai savo įspūdžiais iš sukrečiančios kelionės pasidalinti sutiko aktorė ir Geros valios ambasadorė Lietuvoje – Virginija Kochanskytė.

Kambodža, Siera Leonė, Tanzanija, dabar Haitis – tai ketvirtoji „UNICEF Lietuva“ organizacijos misija. Kas yra UNICEF, kokius tikslus ji vykdo ir kokie yra pagrindiniai šios organizacijos prioritetai?

Po žemės drebėjimo, kuris prieš ketverius metus ištiko skurdžią Haičio valtybę ir prieš dvejus metus uragano ir cunamio nusiaubtą salą, UNICEF organizacija nutarė keliauti į šį regioną ir šiek tiek prisidėti prie žmonių gerovės, suteikti jiems vilties ir priminti, jog pasaulis jų tikrai nepamiršęs.

Ši organizacija susikūrė Antrojo pasaulinio karo metais. Tai idėja, kuri remiasi žinomais žmonėmis tam, kad būtų galima rinkti lėšas, naudojantis tuo, jog esi žymus ir garsus keliauti ten ir parvežti savo šaliai liudijimą apie tai, kad pasaulyje yra daugybė likimo nuskriaustų žmonių, kuriems būtina ištiesti pagalbos ranką. UNICEF įsikūrė Jungtinių Tautų organizacijoje, tačiau iš jos negauna jokių lėšų.  Šiuo atveju mes esame sudėtinė organizacijos dalis ir skiriame tam tikrą dalį lėšų jų veiklai. Visos lėšos yra privačios ir savarankiškos, suaukotos geros valios žmonių. Būtent šios kelionės metu aš supratau unikalų šios organizacijos prasmingą išskirtinumą – UNICEF yra išsikėlę sau tikslą keliauti ten, kur niekas nekeliauja, kur nėra jokių kelių, sudėtingas ar net neįmanomas tarpusavio susiekimas, pasiekti pačias atokiausias pasaulio vietas. Dar vienas išskirtinumas yra tas, jog mūsų organizacija, bendradarbiaudama su įvairių šalių vyriausybėmis, stengiasi padėti toms šalims, kurios yra ištiktos nelaimių. Be abejo, nederėtų pamiršti to, jog pirmiausia tai yra pačių mažiausiųjų – vaikų rėmimo fondas, siekiant ištiesti pagalbos ranką nuskriaustam vaikui ir motinai. Jei kalbėtume apie badą ir skurdą (o Haityje dėl maisto stygiaus kiekviena diena tartum gimtadienis), tektų pabrėžti, jog tenykščiai vaikai negauna pakankamai maisto, kad vargšas kūnelis galėtų vystytis ir augti. Žmonės neturi stiprios imuninės sistemos, o tam itin reikalingi skiepai nuo šešių mirtinų ligų – tai šansas išgyventi. Išsekęs vaikučio organizmas jau negali priimti jokio maisto, net motinos pieno, kurios jo ir taip neturi dėl bado ir maisto nebuvimo.

Todėl UNICEF organizacijos iniciatyva yra sukurta riešutmedžio sviesto pasta, kurios pagrindinis ingredientas yra žemės riešutai. Ši pasta skirta gydyti nuo prastos mitybos nukentėjusius vaikus. Dėl daugybės maistingųjų medžiagų pasisavinimo, riešutmedžio sviestas padeda greitai priaugti svorio  bei apsaugo nuo su prasta mityba susijusių ligų ar net mirties. Jis yra kaloringas ir suteikia svarbiausias maistines medžiagas, padeda atgauti kūno svorį ir jį išlaikyti. Šis sviestas dalinamas paruoštais naudoti paketėliais. 3 tokie paketėliai per dieną gali išgelbėti vieno vaiko gyvybę. Riešutmedžio sviestas vienam vaikui dienai kainuoja tik apie 3 litus, taigi už 90 litų galime išmaitinti vieną vaiką visą mėnesį. Siekiant suteikti visokeriopą pagalbą yra statomi medicinos centrai, tačiau jie toli gražu neprilygsta tiems, kuriuos mes įsivaizduojame. Tai, sakytum, pastatas, kuriame gali būti šaldymo kamera ir generatorius, aprūpinamas elektros baterijomis tam, kad galėtų veikti ir užtikrinti tinkamas sąlygas laikyti skiepams, nes Haičio klimatas – tiesiog alinantis karštis, tas, kurio mes taip dažnai ilgimės Lietuvoje, ten jis yra žudantis žmogų, skiepus, pienelį, atimantis visą energiją. Atstumai yra nepaprastai dideli, trūksta elementarių higienos ir gydymo žinių, todėl  centruose siekiama sudaryti sąlygas, kad vietinės sesutės ar pribuvėjos galėtų suteikti būtinąją pagalbą.

Kiek laiko truko Jūsų kelionė ir kaip Jūs susikalbėjote?

Šioje misijoje dalyvavo daugeliui puikiai pažįstamas televizijos ir teatro veidas – aktorius Giedrius Savickas, TV3 televizijos generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė, UNICEF Lietuvos komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė,aš, kaip Geros valios ambasadorė Lietuvoje, o įsimintinas akimirkas padėjo fiksuoti mūsų operatoriai – Jonas Juozapaitis ir Julius Sičiūnas. Kelionė nebuvo ilga – viso labo ji truko savaitę, tačiau net ir tokio trumpo laiko pakako suprasti, jog pasaulyje yra daugybė likimo nuskriaustų žmonių. Istoriškai vietiniai Haičio gyventojai buvo išnaikinti kolonistų, atvežti vergai susimaišė su prancūzais, tokiu būdu susikūrė vietinė kreolų kalba, kuria jie tarpusavyje bendrauja. Ši kalba primena prancūzų kalbą, kurios vaikai yra mokomi mokyklose. Į šią kelionę važiavome ne vieni. UNICEF Haičio komitetas buvo viską sutaręs, turėjome pagalbininkų, kurie mums vertėjavo iš prancūzų kalbos į kreolų ir atvirkščiai. Organizacijoje dirba žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Džiugu, jog ši organizacija turi gerą, užsitarnautą vardą, tad Haityje buvome maloniai vietinių žmonių sutikti, motinos noriai su mumis bendravo, dalinosi savu skausmu ir problemomis. Su vaikais į bendrą dialogą „išeiti“ buvo nesunku – juk geriausia dovana vaikui – saldainis.

Tikriausiai tokios misijos duoda labai daug, visų pirma kaip žmogui… Įsivaizduoju, jog ši misija buvo sunki ne tik fizine, tačiau ir moraline prasme. Koks buvo Jūsų motyvas, kodėl dalyvaujate šioje gerumo akcijoje?

Dalyvauti šioje akcijoje mane pakvietė prieš septynerius metus. Buvau supažindinta su šios pasaulinės organizacijos veikla. Kodėl mane kvietėsi? Visų pirma jie norėjo, jog būčiau UNICEF veidas Lietuvoje, žmogus, kuriuo pasitiki, kuris atstovaus savo šaliai ir užtikrins, jog ši geros valios veikla yra skaidri ir prasminga. Antroji priežastis ta, jog aš labai daug keliauju po Lietuvą su įvairiais renginiais, tad tai puiki proga skleisti žinią apie pasaulio skurstančius ir vargstančius. Apmaudu, jog dažnai tenka išgirsti priekaištus, neva reikia padėti Lietuvos vaikams, o ne pasaulio vargšams. Į tokius pasakymus, galiu atsakyti tuo, jog tas skurdas ir badas, kurį mes žinom Lietuvoje, nėra badas, o viso labo neatsakingas tėvų elgesys. Tą aš galiu drąsiai teigti, po to, kokią žiaurią gyvenimo realybę teko išvysti Haityje.

Žinote, mes gyvename Rojuje. Tikrų tikriausiame Rojuje. Mes net nesuprantame, kaip gerai gyvename, net nesuvokiame, kokia laimė mums buvo Dievo siųsta gimti šiame krašte, kur toks nuostabus klimatas, toks puikus oras. Esame Europos centre, kur turime išvystytą kultūros lygį, turime didžiuotis verčiančią savo šalies istoriją, turime begalę šviesių žmonių iš kurių galime imti pavyzdį, esame laisvi kurti ir mokytis. Mūsų šalyje nėra nė vieno likimo valiai palikto vaiko, visas aprūpinimo sąlygas jam suteikia valstybė, ko nebūtų galima pasakyti apie Haityje gyvenančius vaikus. Tos šalies žmonių išgyvenimas tik jų pačių rankose, tad iš šalies atkeliavusi pagalba jiems tartum uždega mažą vilties žvaigždelę, primena, jog pasaulis jų nepamiršta.

Iš visų misijų tikriausiai ši buvo pati sunkiausia. Pribloškė matyti vaizdai, skurdas, alinantis badas ir siaubingos gyvenimo sąlygos. Žmonės, tartum kregždės, lipdosi vos 4–6 kv. metrų namelius-lizdelius su keliais šiferio lakštais vietoj stogų. Žmonės įsikūrę griuvėsiuose, visomis išgalėmis stengiasi išgyventi. Nameliai susideda iš keturių kuolų ir ant viršaus užmesto apdangalo. UNICEF rinko lėšas, kad tuose lūšnynuose būtų galima pastatyti tualetus ir dušus, kad būtų galima praustis. Tualetų nėra, tiesą sakant, jie yra bet kur. Organizacijos pastangomis buvo pastatyti vandens rezervuarai, kurie padėtų sumažinti nešvaros lygį, mat po žemės drebėjimo Haityje itin išplito choleros bacila, kuri tebesiaučia iki šiol. Pakabinti plakatai stengiasi įspėti vietinius, jog būtina palaikyti elementarią higieną ir švarą, praustis, valytis dantis, negerti užteršto vandens. Žinoma, esant tokiam badui ir skurdui, švarą palaikyti itin sunku. Žmonės valgo kates, šunis, kitaip tariant viską, kas juda, o per šiuos gyvūnus cholera nuolat atsinaujina.

Haityje yra vadinamosios raudonos zonos, kuriose plyti vien griuvėsiai, o juose gyvena didžiulė masė žmonių. Mūsų komanda norėjo ten apsilankyti, pažiūrėti, kaip atrodo miesto centras, tačiau tai, ką mes išvydom, švelniai tariant, mus sukrėtė. Žmonės atrodo tartum nuotraukose iš koncentracijos stovyklų ir lagerių. Niekam nekilo ranka jų fotografuoti… Tai mirties persmelkti žmonės, kuriems tu niekuo negali padėti. Žinote, niekam nelinkėčiau atsidurti tų vargšų žmonių vietoje, išvysti tą akis draskantį badą ir nepriteklių. Skaudžiai širdyje atsišaukė A. P. Čehovo mintis: kokia graži gamta, tad, koks gražus turėtų būti gyvenimas… Deja, po žiaurių nelaimių: žemės drebėjimo prieš ketverius metus ir cunamio prieš dvejus, Haičio žmonėms teks ilgai ir kantriai darbuotis, kol bus normalizuotas šios šalies žmonių gyvenimas. Tokia kelionė labai greitai pagydo nuo narcicizmo, depresijos ir noro skųstis, nes užvis labiausiai džiaugiesi sugrįžęs į tikrą savo krašto Rojų…

Apmaudu, jog kuo geriau gyvename, tuo mažiau vertiname tai, ką turime, nematydami aplink save tų, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos rankos. Sau ir skaitytojams norėčiau palinkėti mažiau skųstis, intensyviau kūrybingai darbuotis ir džiaugtis kiekviena, kažką naujo atnešančia diena.

Kalbino Kotryna Rekašiūtė