Domantas Razauskas. Vilnius, ruduo ir džiazas (I)

Nuotraukos autorius Sigitas Kondratas

Visų pirma turiu pareikšti, kad už festivalio „Vilnius Jazz“ reklamą iš jo organizatorių negaunu nė cento. Sakau tai ne tik dėl to, jog priešingu atveju kaltintumėte mane juodinant Bernardinai.lt erdvę užsakyta rašliava, bet ir dėl to, jog tai vienintelis festivalis Lietuvoje, kurį mielai reklamuočiau už pinigus.

Tad rašau savo noru, būdamas blaivaus ir sveiko (?) proto. Nors esu tikras, kad džiazas yra ta erdvė, kur blaivus ir sveikas protas netenka savo galių. Bent jau ta muzika, kuri kasmet spalio mėnesį atvažiuoja į „Vilnius Jazz“, su racionaliu mąstymu, sąmonės konstrukcijomis neturi nieko bendra. Kaip tik priešingai. Ji grąžina klausytoją prie pačių muzikos šaknų – prie ritualo, prie triukšmo ir tylos, prie chaoso, iš kurio randasi netikėtos ir nuostabios harmonijos.

Šia prasme tai, kas skamba jau nuo 1988 metų organizuojamame „Vilnius Jazz“, yra absoliučiai išskirtinė muzika. Muzika ne profesionalams, kurie tik seka bėgiojančius pirštus, skaičiuoja metrą… Kiek tenka kalbėtis, atlikėjiško džiazo gerbėjai kaip tik vengia šio festivalio kaip nesaugios, nesuprantamos, net baugios erdvės. Žinoma! Ši muzika yra kur kas daugiau nei profesionalus atlikimas.

Tačiau ji ir ne tiems, kurie nori patogaus, ramaus vakaro su draugais. Dažnai Rusų dramos teatro salėje tenka juos stebėti. Jie į koncertą ateina „iš mados reikalo“ ar švento noro „pasikultūrinti“. Pasipuošę brangiais kostiumais, dailiomis sukniomis jie sėdasi, tikėdamiesi kažko panašaus į firmos užsakytą koncertą. Nenuostabu, jog po kurio laiko jie ima nerimauti, muistytis ir žvalgytis į kitus, tarsi atsargiai klausdami: „Ar čia taip ir turi skambėti?“ Dažnai neapsikentę jie palieka salę.

„Vilnius Jazz“ – tai nesaugi erdvė. Tai ne restoranų muzika, ne akademinės perklausos, ne patogaus poilsio erdvė. Tai keisčiausios, labiausiai netikėtos, visiškai laisvos muzikos šaltinis, į kurį patekęs turi du pasirinkimus: plaukti, nusimetęs visus drabužius, arba tučtuojau šokti į krantą, burnojant: „Aš visai nenorėjau sušlapti!“

Mikko Innanen „Clustrophy“

Iš esmės tai, kas skamba šio festivalio metu, net nėra lengva pavadinti džiazu. Arba vien džiazu. Ką šis terminas dabar pasako? Sakyti „groja džiazą“ dabar reiškia graibyti rėčiu po neišsemiamą vandenyną, pilną skirtingų srovių, keisčiausių padarų. Taip taip, jau ir pats girdžiu – per daug hidrologinių palyginimų… Nors srovės paralelė yra gana tiksli, kai nori papasakoti apie improvizaciją. Ji absoliučiai laisva, tačiau turinti savo vagą ir kryptį.

Avangardinis džiazas, free-jazz, eksperimentinė muzika, minimalizmas – visi šie terminai lygiai taip pat tinka „Vilnius Jazz“ scenai. Nors nieko realiai nepasako apie šventę, į kurią organizatoriai sukviečia geriausius ir originaliausius dabarties improvizuotojus. Tačiau ne tuos, kurie puikuojasi ant popmuzikos žurnalų viršelių.

Nuotraukos autorius Sigitas Kondratas

Kiek girdi mano ausis, festivalis (su išimtimis) remiasi į tą muziką, kuri šeštajame, septintajame dešimtmečiuose „užbaigė džiazą“. Būtent džiazo pabaiga, paskutiniu etapu kai kurie kritikai JAV vadindavo free-jazz, avangardinio džiazo klestėjimo epochą, kai bebop, hard-bop ir modalinį džiazą ėmė keisti netvarkingas, kanonų nepripažįstantis, laisvas, pilnas gentinės (tribal) muzikos garsų, kosminių mitologijų, dvasinių paieškų džiazas. Jo simboliais tapo vėlyvasis Johnas Coltrane’as, Ornette’as Colemanas, Sun Ra, Pharoah Sandersas, Archie Sheppas, Albertas Ayleris, Ericas Dolphy ir kiti.

Paradoksas tas, kad tuometiniai džiazo ortodoksai JAV nepripažino šios muzikos, nurašę kaip betvarkę, tad ji kelią į laisvus klausytojų protus rado būtent Europoje, pasėjusi žemyne savitu medžiu išaugusią free-jazz sėklą. Šiek tiek arogantiška JAV džiazo ortodoksų laikysena gyva ir šiandien: amerikiečiai, pavyzdžiui, labai nenoriai mini europiečių instrumentalistų pavardes „geriausiųjų“ sąrašuose, nenoriai pripažįsta ir faktą, kad Europa gerokai sparčiau ir imliau priima muzikines naujoves, labiau radikalias muzikos formas.

Journal Intime „If 6 was 9“

Čia regiu esminę ribą, skiriančią „Vilnius Jazz“ nuo daugumos kitų džiazo festivalių Lietuvoje (su visa pagarba jiems!). Dauguma jų vis dar mėgaujasi ta ortodoksine amerikietiška džiazo banga – tvarkinga, protu suvokiama ir harmoninga muzika ir sunkiai įsileidžia džiazo pasaulio pankus, keistuolius. Kol šie netampa madingi.

„Vilnius Jazz“ – priešingai. Ir yra tų laisvų žmonių, pankų, keistuolių festivalis. Net jei tie keistuoliai nešioja kostiumus, yra solidūs verslininkai, net jei iš išorės atrodo kaip tikri muzikos gurmanai, žiniuoniai, viduje tai tiesiog laisvi, vadinasi, nepritapę žmonės. Lygiai kaip akademizmu ar siauru mąstymu neapkaltinsi vienais iš festivalio simbolių tapusių jo dalyvių – Vladimiro Čekasino, Vladimiro Tarasovo ar Viačeslavo Ganelino.

Maža to, „Vilnius Jazz“ labai aktyviai domisi, seka tai, kas vyksta unikalioje Europos improvizacinės muzikos scenoje, kasa nenusakomo keistumo ir grožio Japonijos eksperimentinės ir avangardinės muzikos klodus, kviečiasi JAV korifėjus ir ten ne visada pritampančius muzikantus, kitų tautų originalus. Ir būtent todėl šis festivalis virsta netikėtų susidūrimų, susitikimų, atradimų vieta ne tik man – klausytojui, kasmet išgirstančiam ir randančiam kažką nepakartojamo, bet ir patiems dalyviams. Mat dažnas pasirodymas „Vilnius Jazz“ scenoje yra vienintelis pasirodymas tokia netikėta sudėtimi, sugalvota specialiai festivaliui. Ačiū Dievui, jog Lietuvoje egzistuoja nepriklausoma leidybinė kompanija „NoBusiness Records“, padedanti įamžinti daugybę festivalio akimirkų.

Ir galiausiai „Vilnius Jazz“ duoda tai, ko visada ieškau muzikos koncertuose. Netikėtumo ir atradimo jausmą. Kai nežinai, kas bus, ką išgirsi. Ne tik nežinai, net neįsivaizduoji, ką scenoje iškrės šis muzikantas, chuliganas, meistras.

Tai tiek pradžiai. Laikykite tai įžanga, reklama, panegirika, kaip jums patinka.

Dabar laikas užmesti akį į keletą muzikantų, kurie šių metų spalio mėnesį užlips ant Vilniaus Rusų dramos teatro scenos. Tokių akies užmetimų į „Vilnius Jazz“ bus ir daugiau, mat ši muzika pati sunkiai randa kelius į viešąją erdvę. Ji iš tų, kurią baisiai norisi parodyti komercinių radijo stočių klausančiam bičiuliui, iš anksto nutuokiant, kad būsiu palaikytas bepročiu…

Mikko Innanen & Innkvisitio feat. Liudas Mockūnas

Pradėkime nuo neva lėtų ir šaltų suomių. „Mikko Innanen & Innkvisitio“, kuriems šiemet festivalyje pritars mano nieko neišmanančia galva geriausias Lietuvos free-jazz saksofonininkas Liudas Mockūnas. Tiems, kurie žino Liudą, girdėjo Liudą gyvai, apie jo nepakartojamą energiją ir ekspresiją aiškinti nereikia.

O kas yra Mikko Innanenas? Tai Suomijos pučiamųjų virtuozas, patyręs ir charizmatiškas grupės lyderis, kompozitorius ir, visų svarbiausia, improvizatorius, grojęs net su tokiomis saksofono legendomis kaip užpernai Žemę palikęs Johnas Tchicai! Bus labai smalsu išvysti du aukščiausios prabos saksofono improvizatorius vienoje scenoje. Juoba kad jų improvizacijas užpildys kosminės eksperimentinės elektronikos garsai ir senoviniai (Sun Ra laikus primenantys) sintezatoriai, už kuriuos grupėje atsakingas Seppo Kantonenas. O aktyvią ir svarbią mušamųjų sekciją valdo Joonas Riippa.

Tiesą sakant, nuo šios grupės pradedu, nes man jų muzika pasirodė tarsi „Vilnius Jazz“ esencija. Čia yra visko – absoliučiai laisvo džiazo, improvizacijų, minimalizmo, eksperimentų, elektronikos. Tai modernus Europos džiazas par excellence. Pilnas ir tankus, sodrus, bet kartu melancholiškas. Išradingas, besileidžiantis į nuotykius, net ironiškas, bet čia pat liūdnas. Jo net negalima priskirti kažkokiai vienai srovei, tipui, nes Mikko Innaneno kompozicijose telpa absoliučiai viskas.

Journal Intime Plays Jimi Hendrix

Kitas labai įdomus pasirodymas – tai prancūzų pučiamųjų trio „Journal Intime“, susikūręs 2006 metais, kurį sudaro trimitininkas Sylvain Bardiau, saksofonininkas Fredas Gastardas ir trombonininkas Matthias Mahleris.

Trio pagarsėjo ypač sudėtingomis kompozicijomis, absoliučiai nenuspėjamomis, keistomis aranžuotėmis. Nors dažniausiai muzikantai groja trise, klausydamas jų surežisuotų ir improvizuotų kūrinių gali net šokti, lyg grotų visa pilna roko grupė. Tiesa, kartais priešingai – jie užburiančiai minimalistiški.

Jų žanro neįmanoma įvardyti, bet galima minėti funk, afrikietiškos muzikos įtakas, reggae, net salsa. Tiesa, salsos „Vilnius Jazz“ greičiausiai nebus… Mat „Journal Intime“ atvyksta su visiškai beprotiška programa – jie gros Jimi Hendrixą. O taip. Ir šiame projekte jiems kai kur talkina elektrinė gitara bei mušamieji.

Journal Intime „All Along The Watchtower“

Kodėl Hendrixas?

Matyt todėl, kad pagroti sudėtingą gitarinę muziką pučiamaisiais yra iššūkis. Iššūkis yra aranžuoti vieną išradingiausių visų laikų muzikantų. Tačiau kaip rodo „Journal Intime“ 2012 metais pasirodęs albumas „Lips on Fire“, tai ne tik įmanoma, tačiau ir skamba neįtikėtinai gerai!

Pierre Dørge & New Jungle Orchestra

Na ir pagaliau laikas žvaigždėms. Pierre’as Dørge – vienas žymiausių ir produktyviausių Danijos džiazo muzikantų, karjerą pradėjęs dar septintajame dešimtmetyje.

Rašant apie džiazą yra priimta minėti pavardes, su kuriomis muzikantui yra tekę bendradarbiauti vienoje scenoje. Gitaristas Dørge pagal šį rodiklį šiemet neprilygstamas. Jis grojo su daugeliu džiazo legendų, tarp kurių – Johnas Tchicai, Yusefas Lateefas, Donas Cherry, Billy Hartas, Davidas Murray, Peteris Brötzmannas ir daugybė daugybė kitų.

Į vieną krūvą šis improvizatorius, kompozitorius, grupės lyderis jungia Europos ir JAV džiazo tradicijas, Azijos, Afrikos motyvus. Ha, pasakysite, ne pirmas ir ne paskutinis. Milesas Davisas taip pat jungė… Taip. Tačiau Dørge daro tai savitai, nesekdamas fusion tradicija.

1980 metais jis sugalvojo ir subūrė savo „New Jungle Orchestra“. Tai išskirtinė grupė, jungianti sudėtingas eksperimentines grupines kompozicijas su improvizacijomis. Tiesa, Dørge nenuklysta iki visiško avangardo ar free-jazz, Jo muzika veikiau panašesnė į gerai apgalvotą ir surežisuotą srautą, lyg Charleso Minguso kompozicijos.

Tačiau panašumas tik struktūrinis. Kaip ir visi „Vilnius Jazz“ atlikėjai, „Pierre Dørge & New Jungle Orchestra“ jungia aibę muzikinių krypčių, drąsiai eksperimentuoja su world muzikos įtakomis. Tai tarsi nenuspėjamas eksperimentinis bigbendas

Berašant pasidarė baisu… Pamačiau, jog jog šių metų festivalio viena centrinių figūrų Liudas Mockūnas užlips ant scenos grojant ir Dørge orkestrui. Vadinasi, viskas, ką čia rezgiau, gali būti nubraukta keliomis Liudo saksofono natomis! Mat ten kur Mockūnas – kažką prognozuoti yra tiesiog kvaila.

Kad ir kaip ten būtų, dar iki festivalio galima mėgautis visą pasaulį apvažiavusių „Pierre Dørge & New Jungle Orchestra“ albumais. O vėliau, tikėkimės, rasis ir daugiau gyvo materialo. Galbūt ir iš „Vilnius Jazz“.

Pirmam kartui tiek. Čia turėtų rastis titrai: „Pratęsimas po kelių savaičių“.