Kun. Ričardas Doveika. Santuokos sakramentas. Tarp idealo ir tikrovės

Evgenios Levin nuotrauka

Švęsdami Šeimos metus negalime neatsigręžti ir į Santuokos sakramentą. Atrodo, kas begali būti paprasčiau ir suprantamiau kiekvieno žmogaus širdžiai, kaip didžioji gyvenimo šventė – Santuoka, kai vyras ir moteris savo artimųjų ir Dievo akivaizdoje švenčia meile pagrįstą sąjungą. Tačiau iš patirties žinome, kad žengti prie altoriaus jauniems žmonėms tampa vis sunkiau. Arba ten juos atveda dažnai visai ne tie motyvai, apie kuriuos kalba Bažnyčia, laiminanti šį išskirtinį dviejų žmonių ryšį. Taip, iškilminga bažnyčių aplinka, vargonai ir žvakių bei šviesų mirgėjimas tuoktis bažnyčioje paskatina ne vieną šiaip jos slenksčio neperžengiantį. Bet ar verta tęsti tokią sakramento tradiciją? O kas tada, kai ištikimybės priesaika sulaužoma ir katalikas ar katalikė išgyvena skyrybų dramą?

Kunigas Ričardas Doveika ne vienerius metus talkinantis Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre ir turintis ilgametę sielovados patirtį, šiame interviu jautriai, bet ir neslėpdamas tiesos, atskleidžia visą sakramento turtingumą, o kartu ir Gailestingą Dievo veidą, kviečiantį į viltį net ir skaudžiausiomis akimirkomis.

Evgenios Levin nuotrauka

Kartais tenka girdėti sakant, kad jauni žmonės mielai tuokiasi bažnyčioje, tikėdami, jog Santuokos sakramentas užtikrins jų ryšio patvarumą, suteiks laimę ir visokeriopą apsaugą. Akivaizdu, kad toks įsivaizdavimas yra ganėtinai mechaniškas, pasyvus. Kokia yra tikroji Santuokos sakramento esmė?

Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad jauni žmonės, sužadėtiniai, rengdamiesi svarbiam gyvenimo įvykiui, jį švenčia religinės bendruomenės akivaizdoje, bažnyčioje. Šiandienos kultūros, įpročių, „madų“, prietarų ir kitokių veiksnių kontekste tenka pažvelgti kritiškai ir konstatuoti, kad tai rutininis „pagal tvarką“, „kaip visi“, „taip reikia“, „tėvai liepia“ apsisprendimas. Tačiau… Visada stengiuosi atsargiai vertinti išankstinius stereotipus. Šiose išvardytose aplinkybėse yra tiesos.

Nemažas skaičius jaunų žmonių tuokiasi nesusimąstydami apie įvykio prasmę ir įsipareigojimo gilumą, vis dėlto džiugu, kad jie peržengia bažnyčios slenkstį, prašydami santuoką švęsti laikantis religinių apeigų. Vadinasi, širdyje yra supratimas, kad tai svarbus ir reikšmingas, daug ką lemiantis ĮVYKIS. Taip, dalis tikisi „abra kadabra“ – ir laimingai ilgai gyvena… Kiti, kad bus materialiai stabilesni.

Atmintyje ilgai išliks nutikimas, kai prieš santuokos apei­gas jaunoji su džiaugsmu man pasakė, kad daug tikisi iš šios santuokos, nes labai jai ruošiasi. Pamaldžios močiutės paraginta, ji net įsidėjo į batelį skolintą lito monetą, nes esą su skolintu pinigu atėjus prie altoriaus laimingai ir pasiturimai gyvensi šeimoje… Likau daugiau nei nustebęs, o labiausiai susimąstyti privertė ne jaunos merginos entuziazmas, o PAMALDŽIOS močiutės patarimas…

Atėjus jaunam žmogui į bažnyčią, atsiveria Bažnyčios narių gebėjimas užkalbinti jį, prisijaukinti prie religinės bei dvasinės erdvės ir perteikti Evangelijos Žinią. Ne prietarų žinią, bet Kristaus Žinią, Gerąją Naujieną, bei praturtinti ne amuletų apsauga, bet Visuotinės Bažnyčios dvasiniu lobynu. Atsiveria unikali galimybė EVANGELIZUOTI. Nuo mūsų labai daug priklauso, su kokiu supratimu, pasirengimu, sąmonės ryžtingumu ir tikėjimu jaunas žmogus švęs Santuokos sakramentą.

Okalbant apie santuokos esmę… Ji atrandama pačiame Kristaus veikime, Jo sąmonėje, Jo troškime dar labiau priartėti prie žmogaus, persmelkti jį visą – aplinką ir santykius, svajones ir viltis, siekius ir galimybes, įsipareigojimus ir pažadus, prasmę ir vaikų gimties tikrovę.

Tarptautinės teologijos komisijos parengtos krikščioniškosios santuokos doktrinos tezės liudija: „Kadangi viskas buvo sutverta Kristuje, per Kristų ir žvelgiant į Kristų, santuoka kaip tikra Kūrėjo institucija tampa Kristaus, kaip Sužadėtinio, ir Bažnyčios, kaip Sužadėtinės, vienybės slėpinio įvaizdžiu, ir tam tikra prasme santuoka yra nukreipta į šį slėpinį. Santuoka, švenčiama tarp dviejų pakrikštytų asmenų, pakeliama į tikro sakramento vertumą, taigi ji reiškia Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių meilę ir dalyvauja joje.“

Evgenios Levin nuotrauka

Jau Senajame Testamente santuokinė vienybė buvo Dievo ir Izraelio tautos sandoros įvaizdis (plg. Oz 2; Jer 3, 6–13; Ez 16 ir 23; Iz 54). Naujajame Testamente krikščioniškoji santuoka įgyja naują vertę, išreikšdama Kristų ir Bažnyčią vienijantį slėpinį (plg. Ef 5, 21–33). Savo ruožtu krikščioniškoji santuoka kaip tikras simbolis ir sakramentinis ženklas yra konkreti Kristaus Bažnyčios išraiška pasaulyje ir ypač šeimos aspektu ji teisingai vadinama „namų Bažnyčia“ (LG, 11).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad, kaip ir kiti sakramentai, santuoka perteikia malonę Kristaus atlikto veiksmo dėka, o ne dėl sakramentą priimančio žmogaus tikėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad Santuokos sakramentu malonė būtų perteikiama nepaisant tikėjimo ar be tikėjimo. Tikėjimas suponuojamas kaip „parengiamoji prielaida“ (causa disponitiva) vaisingam sakramento poveikiui priimti. Žinoma, santuokos galiojimas nereiškia, kad šis poveikis būtinai privalo būti vaisingas.

Šiandien „pakrikštyti netikintieji“ iškelia naują teologinę problemą ir sunkią pastoracinę dilemą, ypač tais atvejais, kai akivaizdžiai stokojama tikėjimo ar net veikiau jis atmetamas. Intencija įvykdyti tai, ko trokšta Kristus ir Bažnyčia, yra minimali sąlyga, kad sakramentine plotme besituokiančiųjų sutikimą galima būtų traktuoti kaip „tikrą žmogiškąjį aktą“. Nereikia sumaišyti intencijos problemos su santuoką sudarančių asmenų tikėjimo problema, nors šių problemų nedera ir visiškai išskirti.

Galiausiai pasirodo, kad tikroji intencija yra kilusi iš gyvo tikėjimo ir jį maitina. Tais atvejais, kai nėra jokių tikėjimo požymių ar tikėjimo dispozicijos, kai neaptinkama jokio malonės ar išganymo troškimo, kyla tikrų abejonių. Kyla klausimas, ar apskritai besituokiantieji turi minėtą bendrąją ir tikrai sakramentinę intenciją, taip pat ar sudarytoji santuoka yra teisėtai sudaryta. Kaip jau minėjome, santuoką sudarančių asmenų asmeninis tikėjimas nesudaro santuokos sakramentalumo, bet asmeninio tikėjimo nebuvimas kelia abejonių dėl sakramento galiojimo.

Tai iškelia naujų problemų, į kurias turi būti atsiliepiama, taip pat tai nustato naują sielovadinę atsakomybę. „Kunigai turėtų visų pirma stiprinti ir puoselėti besirengiančiųjų tuoktis tikėjimą, nes Santuokos sakramentas iš anksto suponuoja ir reikalauja tikėjimo.“

Taigi tarp pakrikštytų asmenų negali iš tikrųjų egzistuoti joks kitas santuokinis būvis, kitoks nei tas, kokio norėjo Kristus, kuriame krikščionys vyras ir moteris, vienas kitą laisvai dovanodami ir priimdami neatšaukiamu asmeniniu sutikimu, yra radikaliai atitraukiami nuo to „širdies kietumo“, apie kurį kalbėjo Kristus (plg. Mt 19, 8). Per šį sakramentą jie tikrai įtraukiami į Kristaus ir jo Bažnyčios santuokinės vienybės slėpinį ir tuo jiems suteikiama tikra galimybė gyventi nuolatinėje meilėje. Tad Bažnyčia jokiu būdu negali pripažinti, kad du pakrikštyti asmenys galėtų gyventi santuokos luome pagal prideramą orumą ir kaip „nauji kūriniai Kristuje“, jei jie nebūtų vienijami Santuokos sakramento“ (Tarptautinės teologijos komisijos parengtos krikščioniškosios santuokos doktrinos tezės, 1977 m.).

Kokia yra šio sakramento teikimo forma? Ką krikščioniui simbolizuoja įprastiniai su juo susiję ženklai – nuotakos suknelė, gėlės, žiedai…

Įprastai katalikai santuoką švenčią bažnyčios pastate. Nebent vietos vyskupas nusprendžia praplėsti santuokai švęsti sudaromos erdvės galimybes. Kadangi santuoka yra vienas iš septynių Bažnyčios sakramentų, paties Kristaus įsteigtas, tad ir savo prigimtimi yra švenčiama Kristaus išganomojo įvykio akivaizdoje, tad siektina, kad santuoka būtų švenčiama per šv. Mišių liturgiją.

Žinoma, daug kur tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Būtų galima švęsti santuoką šv. Mišių metu pakviečiant daugiau santuoką sudarančių porų, tačiau Lietuvoje vis dar labai giliai įsišaknijęs santuokos suasmeninimas ir susiaurinimas iki pačių artimiausių žmonių rato, kartais net uždarant bažnyčios duris nuo „pašalinių akių“. Tad galimybė sudaryti santuoką per šv. Mišias, tuokiantis daugeliui porų, kol kas yra tik ateities siekiamybė, primenanti apie bendruomenės ir tikėjimo liudijimo svarbą. Sakramentą vienas kitam teikia patys sužadėtiniai, dalyvaujant Bažnyčios dvasininkui.

Santuokos sudarymą patvirtina parašas santuokos registrų knygoje. Be sutuoktinių, pasirašo ir dar bent du liudininkai. Vienintelis reikalavimas, kad būtų pilnamečiai. Jie gali būti ir tikintys žmonės, ir ne. Dvi moterys, du vyrai – tai nėra svarbu. Teko laiminti santuokas, kai liudininkės buvo sužadėtinių seserys, kitu atveju – jaunavedžių broliai. Liudininkai buvo ir seneliai…

Visi išoriniai ženklai yra labai reikšmingi. Balta suk­nelė – skaistumo, tyrumo ir pasiruošimo besąlygiškai save dovanoti tam, kuris tampa gyvenimo bendrakeleiviu, simbolis. Tai vidinio žmogaus pasirengimo išraiška. Katalikai yra kviečiami prieš santuoką švęsti Susitaikinimo sakramentą (atlikti išpažintį). Juk santuoka įpareigoja sužadėtinius būti malonės būsenos, paliekant praeities gyvenimą su savo šešėliais bei klaidomis, ir įžengti į naują pašaukimo kelią su švaria sąžine, atviru vidumi ir intencija kartu gyventi visą likusį gyvenimą, be jokių išankstinių sąlygų ir reikalavimų. Žengti į savo naujo, atrasto, subrandinto ir sąmoningai pasirinkto PAŠAUKIMO kelią – būti VYRU – ateities TĖVU; būti ŽMONA – ateities MOTINA.

Evgenios Levin nuotrauka

Žiedų prasmė labai stipriai išryškinama pačių žiedų įteikimo vienas kitam maldoje: „Priimk mano meilės ir ištikimybės Tau ŽENKLĄ.“ Ne simbolį, bet ŽENKLĄ. Kad aš esu dovana Tau – besąlygiška ir iki mirties, džiaugsme ir rūpesčiuose esu kūno ištikimybėje Tau ir dėl Tavęs. Ir Tu man tampi to paties Ženklo žmogumi. Todėl du tampa vienu kūnu…

Čia pravartu atkreipti dėmesį į kartais kylančius nesusipratimus dėl žiedų palaiminimo antrą kartą besituokiantiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali sudaryti Sakramentinės santuokos ir peržengia tik Civilinės metrikacijos slenkstį. Tol, kol dviejų asmenų sudarytos santuokos Bažnytinis teismas nepaskelbia negaliojančiai sudarytos, negalimi ir kitų santuokos ištikimybę simbolizuojančių ženklų laiminimai, nes nėra jokio Bažnyčios vyresnybės sprendimo dėl sudarytos santuokos negaliojimo. Juk kas tada, jeigu tu pateksi į tuos kelis procentus bylų, kurias išnagrinėjus paskelbiama, jog santuoka yra galiojanti arba iškeliama sąlyga, kad kitos santuokos sudarymui būtinas vyskupo leidimas, arba, kad asmuo negali ateityje sudaryti bažnytinės sakramentinės santuokos. Kas tada su antrą, trečią kartą palaimintais žiedais? Didelė atsakomybė tenka ir kunigui nepataikauti žmonėms, neapgaudinėti pateisinant jų būseną bei perteikti aiškią Visuotinės Bažnyčios Žinią.

Visa Bažnyčia laukia popiežiaus Pranciškaus šaukiamo Vyskupų sinodo šeimos klausimais. Ir jei Sinodo metu bus priimta naujų sprendimų dėl išsituokusių asmenų patiriamų nepatogumų, tada bus naujas Visuotinės Bažnyčios prisilietimas prie problemų. Kartais tiesiog reikia kantrybės ir laiko. Vardan bendrojo Visuotinės Bažnyčios gėrio.

Kas ir kada gali priimti Santuokos sakramentą? Ar kunigas privalo patenkinti kiekvieną prašymą?

Švęsti Santuokos sakramentą turi teisę kiekvienas pakrikštytas katalikas, kuris subrandina ir atranda santuoką bei šeimą kaip savo asmeninį pašaukimą. Tad tuoktis turėtų tik šį pašaukimą turintis žmogus. Juk santuoka, kaip ir kunigystė, žmogaus išganymui nėra būtina sąlyga. O pašaukimas yra ugdomas, brandinamas, nes pašaukime slypi ir įsipareigojimas, atsakomybė bei sąmoningo sprendimo veiksmų pasekmės. Visi turime dėti pastangas, kad santuoka nebūtų tik kultūros, papročių ar apeigų dalykas. Antras momentas, jau mano įvardytas – kiekvienas, ateinantis prašyti santuokos, kad ir kokios būtų šį prašymą lemiančios aplinkybės, turi unikalią galimybę būti apgaubtas Evangelijos dvasia ir atsakingu Bažnyčios PALYDĖJIMU iki santuokos bei nuolatiniu sielovadiniu rūpesčiu po santuokos, įžengiant į šeimos bendrakeleivio kelionę.

Sužadėtiniai ne tik rūpinasi pristatyti reikiamus dokumentus, bet išklauso pasirengimo santuokai skirtus kursus, kuriuose atskleidžiamas ne tik sakramentinis santuokos charakteris, bet visas krikščioniškas mokymas apie santuoką – psichologiniai, medicininiai, teisiniai aspektai ir praktiniai patarimai. Labai džiugina, kad nemažas skaičius sutuoktinių atranda ir kitų Šeimų centrų siūlomų programų jau po santuokos sudarymo. Į šias programas įsitraukia vis daugiau jaunų šeimų.

O dėl kunigo privalėjimo… Kartais stebiu įdomius paradoksalius reiškinius. Štai tvarkingai, laiku, be priekaištų tėvų sakramentiškai „sutvarkyti vaikai“ viską nuostabiai ir pagal visus reikalavimus „susitvarko“. Bet žiūrėk – keletas metų ir šeima iširo… O būna, kad įsiklausai į prašančiųjų situaciją, kiek galėdamas padedi prieš santuoką ir dokumentus susitvarkyti, skiri laiko pokalbiams, gal ir matai, kad sąmoningumo trūksta, gal besiruošiant santuokai padedi ir Pirmajai Komunijai pasiruošti, po jų atvirumo jaunavedžių kursams matai, su kokiu vidiniu poreikiu jie viską daro – paskui pastebi, kad ta šeima krykštauja iš džiaugsmo, augina puikius vaikus ir atranda kelią ne į „susitvarkytą“ sakramentinį gyvenimą, bet į sąmoningą krikščionio, parapijiečio gyvenimą.

Evgenios Levin nuotrauka

Kunigui visada reikia įžvalgumo. Kartais būtina padėti, pastumėti jaunus žmones, o kartais reikia ir paprašyti, kad nesituoktų arba net atsakyti santuoką. Tokių situacijų būna kiekvienam kunigui, ir jos yra ypač nemalonios. Kai tikrai matai, jog viskas tik dėl akių.

Mane ypač liūdina, kai sutuoktiniai, eidami prie altoriaus, įžengdami į pašaukimo kelią, reikalauja pasirašyti priešvedybines sutartis, kurios numato ir būsimų skyrybų sąlygas. Jei turėjimas yra svarbiau už buvimą, egoistinis gėrio išsaugojimas yra prasmingiau už dviejų žmonių sudėtą gėrį į bendrąjį šeimos gėrį, jei net atsitikus nelaimei – skyryboms, svarbu, su kokiu kraičiu išeisiu iš tos šeimos ar kaip savo verslą išsaugosiu, tada taip mąstančiam žmogui NIEKADA negalima eiti į bažnyčią ir prašyti Santuokos sakramento. Nes viskas nuo pat pirmos akimirkos dvelkia netikrumu. O tai, kas netikra, negali būti ir palaiminta.

Visuomenėje pastebimai mažėja tradicijų ir priklausymo bendruomenei svarba, žmonės renkasi jiems patogesnį, lankstesnį gyvenimo būdą. Tad daug porų ima gyventi kartu, laukdami tinkamesnio meto santuokai įtvirtinti arba nemato reikalo išvis to planuoti. Kaip Bažnyčia vertina tokią situaciją?

Moralinis, etinis ir sielovadinis Bažnyčios mokymas kyla būtent iš Jėzaus noro, kad žmogus turėtų gyvenimą ir kad apsčiai jo turėtų… Kai sužadėtiniai dalyvauja pasirengimo santuokai paskaitose, jie sužino, kodėl Bažnyčia nepateisins intymaus gyvenimo kartu iki santuokos. Tai kyla iš labai atsakingo rūpinimosi pačiu žmogumi. Tikrovė liudija, kad intymus gyvenimas iki santuokos neretai tampa priežastimi ir nutolti vienam nuo kito. Šiandienos žmogus moka puikiai mylėtis, bet nebemoka mylėti. Moka patenkinti savo poreikius, bet nebemoka susilaikyti dėl bendrojo ateities gėrio. Dažnai intymi patirtis, įvedanti du jaunus žmones į gyvenimą „du metrai virš žemės“ užgožia gilesnį ir pilnesnį vienas kito pažinimą, supratimą. Neretai teisinamasi, kad taip pradėjus gyventi nebėra kur trauktis. Nepatogu nutraukti draugystės. Tada santuoka vyksta iš nepatogumo, iš gailesčio, bet tik ne iš meilės ir sąmoningo apsisprendimo kartu gyventi.

Aš nieko blogo nematyčiau, jei du jauni žmonės, rengdamiesi santuokai, gyventų kartu, – kartais tai nulemia daugybė suprantamų, gyvenimiškų priežasčių ir aplinkybių, – su sąlyga, kad draugystės metu skirtų laiką vienas kito pažinimui bei brandai ir, ugdydami susilaikymo dorybę, padėtų vienas kitam neperžengti lytinio gyvenimo slenksčio. Yra tikrai svarbu pažinti vienas kitą kasdienybėje, pažinti charakterius, leisti prisitaikyti vienam prie kito, susibičiuliauti, apsiprasti, pažinti bei suvokti: ar matau su šiuo žmogumi bendrą ateitį, ar tikrai noriu su juo į gyvenimą pašaukti vaikų, ar noriu sulaukti senatvės šio žmogaus akivaizdoje.

Gyvenimas ugdant draugystės santykį, leidžiantis į brolio ir sesers santykių gelmę, tampa neįkainojamu ateities lobynu. O gebėjimas susilaikyti šiandienos žmogui reiškia ir gebėjimą būti fiziškai, kūniškai ištikimam. Neįsivaizduoju, kaip dar galima išmokti būti ištikimam savo būsimam bendrakeleiviui be susilaikymo dorybės praktikos. Tikrai neįsivaizduoju.

Todėl ir pasirengimas santuokos ir šeimos pašaukimo gyvenimui turi būti skiepijamas nuo pat vaikystės šeimoje, mokykloje perteikiant lytinio ugdymo aspektus, o ne lytinio švietimo instrukcijas. Aktyvus bendruomeninis gyvenimas, asmeninės maldos praktika, teisingai sudėlioti pažįstamų, draugystės, įsimylėjimo ir sužadėtinių etapai, vedantys į santuoką su visu savo turiniu ir grožiu, leistų daug atsakingiau ir visavertiškiau ne tik pasiruošti santuokai, bet ir gyventi laimingoje santuokoje. Tad tai visų mūsų atsakomybė.

Gerbiu kiekvieną žmogų, kuris nusprendžia, kad jam nereikia nei bažnytinės, nei civilinės santuokos. Privalome gerbti žmogų, nenusigręžti nuo jo. Būtina kalbinti, diskutuoti, išsaugoti bendravimą. Tai tikrai padeda žmogui išdrįsti kitaip į viską pasižiūrėti ir atrasti bendrystės grožį. Santuokai tinkamas kiekvienas metas. Turėjime ir stygiuje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje. Svarbu viso šito norėti abiems kartu.

Evgenios Levin nuotrauka

Kalbant apie santuoką, neišvengiamai tenka kalbėti ir apie jos nutraukimą. Kaip Bažnyčia žiūri į krizę išgyvenančią porą? Visi žinome, kad kai kurie asmenybės bruožai išryškėja tik vėliau, ir ne kiekvienas esame pasirengę ištverti ir išgydyti smurtingą ar liguistą santykį. Kartais skyrybos būna vienintelė išeitis, siekiant apsaugoti ir vaikus, ir kitą sutuoktinį.

Gyvenimo tikrovė, kai kurios aplinkybės, įvykiai paliečia šeimos gyvenimą ir nemaloniomis patirtimis. Nutolti, nutraukti, išsiskirti ir nebesimaišyti kito žmogaus gyvenime nėra taip jau sudėtinga. Tikrai daug lengviau nei dėti pastangas išlaikyti santuoką. Kantrumas nuolankume visada bus priešingybė įsižeidusiai ambicijai… Bažnyčia kenčia kartu su tokiomis šeimomis. Ir tai nėra tik skambūs, tušti be paguodos žodžiai. Bažnyčia liūdi kartu. Nes Bažnyčia yra ir Jėzaus Veido atspindys. Liūdi ir Jėzus. Liūdi.

Bet Bažnyčia nepasilieka sutrikusi ar sustingusi. Bažnyčioje prie kai kurių parapijų veikia šeimų krizių centrai. Psichologinė pagalba teikiama Šeimos centruose. Visada galima kreiptis į parapijos kunigą, su juo pasikalbėti, pasitarti. Šeimų grupelės prie parapijų irgi atviros pagelbėti. Nereikia bijoti peržengti ir specialistų kabinetų slenksčio. Ieškantysis atramos visada gali ją rasti. Bažnyčia siūlo išbandyti įvairių būdų išsaugoti šeimą: pagyventi atskirai, išlaikant santuokos neišardomumą, padeda pokalbiai, dvasinis gyvenimas. Išsaugoti santuoką įmanoma, jei du atviri žmonės dės pastangų, atras drąsos atsiprašyti, turės jėgų subrandinti atleidimą.

Daugelis dažnai pasirenka lengvesni kelią nei padėti žmogui išmokti klaidos ar net nuodėmės pamoką ir vėl kurti ateities namus. Juk, pvz., kaip elgiasi daugelis sutuoktinių kito sutuoktinio neištikimybės atveju? Išgyvendami skausmą ir liūdesį sako, kad atleidimo nebus, bus tik skyrybos. Bet palaukime. Kodėl taip paprastai žiūrima į neištikimybę? Juk tas, kas peržengė šį slenkstį, pakliuvo į didelę gyvenimo bėdą. Tavo sutuoktinis atsidūrė bėdoje – įsimylėjo kitą, kažkas gal jį sugundė peržengti kūno ištikimybės slenkstį. Tu pažadėjai džiaugsme ir varge neapleisti. Tad kodėl žmogaus sąmonėje žodis „varge“ reiškia tik senatvėje keičiamas sauskelnes arba slaugą mirties patale? „Vargas“ yra suklupimas. Jis pateko į bėdą. O ką jam siūlai? Skyrybas? Ar kantrią pagalbą, kuri labai dažnai reikalauja peržengti ir savo nuoskaudas, teisėtas nuoskaudas, ir susitelkti į pagalbą sutuoktiniui išlipti iš šio vargo dugno. Gal todėl tiek daug skyrybų dėl neištikimybės, nes per lengvai viskas nurašoma, nekovojama dėl mylimo žmogaus. Tai viena.

Antra. Taip, sutinku, kad po santuokos gali išryškėti tokios sutuoktinio savybės, ypatumai, elgesys ir veiksmai, kurie tikrai gali kelti šiurpą, reikia skubaus sprendimo, apsaugančio ir patį sutuoktinį, ir net vaikus. Manau, kad tokios elgesio savybės, veiksmai, kurie kelia grėsmę kitiems šeimos nariams, ne visada atsiranda santuokos gyvenime. Nenoras kartu gyventi, nesupratimas, kas yra ištikimybė, smurtas prieš sutuoktinį ar vaikus, egoistiškas gyvenimo modeliavimas. Visa tai jau buvo iki santuokos. Tačiau aplinkybės neleido tam pasireikšti, kadangi tam nebuvo laiko. Juk reikėjo mylėtis, džiaugtis kūno malonumais, nebuvo kada svarstyti, diskutuoti, pažinti. Tai tik dar kartą patvirtina Bažnyčios mokymą apie susilaikymą iki santuokos. Čia slypi Bažnyčios išmintis, sauganti sutuoktinius.

Kai jau tikrai išnaudotos visos galimybės pagelbėti sutuoktiniui, kai išlieka akivaizdi grėsmė saugumui, vaikams, visada vienas iš sutuoktinių turi teisę nutolti nuo savo žmogaus, jei reikia, išeiti iš namų į saugią aplinką. Privalo prašyti pagalbos. Ir turi teisę kreiptis į Bažnytinį teismą, kad būtų peržiūrėta santuoka, ar nėra priežasčių, kurios buvo nuslėptos, nutylėtos, laikinai užgniaužtos, kurios darytų santuoką negaliojančią nuo pat jos sudarymo pradžios. Bažnyčia neduoda skyrybų ir netvarko materialinio turto pasidalinimo klausimų. Bažnytinio teismo pareiga padėti besikreipiančiajam įsitikinti, ar jo santuoka buvo sudaryta galiojančiai, o gal yra priežasčių, kurios lėmė, kad sakramentinės santuokos ryšio nebuvo nuo pat pradžių.

Taip, tai ilgas ir nelengvas darbas. Reikia kantrumo ir laiko. Keistoka, kai sutuoktiniai po skyrybų neprašo Bažnytinės vyresnybės peržiūrėti sudaryto Santuokos sakramento galiojimo, o kai po kelerių, keliolikos metų atranda kitą žmogų, tada suskumba viską tvarkytis ir labai piktinasi, kad procesas ilgai vyksta, kad tenka ilgai laukti, kad didelės eilės, arba pasiduoda keistam mąstymui, jog tai išvis neišsprendžiama problema. Tarsi užsidėjau aukos karūną ir likusį gyvenimą vaikščiosiu kaip raupsuotasis. Kuo ilgiau vilkinamas kreipimasis į Bažnytinį teismą, tuo procesas ilgėja, nes ir priežastys, ir lemiamos aplinkybės prisimiršta arba tampa nebeaktualios.

Tikriausiai vieni skaudžiausių yra atvejai, kai sutuoktinį palieka partneris, ir įprasta manyti, kad Santuokos neišardomumo principas tarsi „pasmerkia“ tokį žmogų viso gyvenimo vienatvei. Ką iš tiesų apie tai sako Bažnyčia?

Kaip jau minėjau, kiekvienas pakrikštytas ir santuoką bažnyčioje sudaręs asmuo, kilus šeimos krizei, turi teisę ir skyryboms, kai tikrai išnaudotos visos galimybės ir pastangos išsaugoti šeimą. Išnaudotos pastangos, o ne ambicijų padiktuotas sprendimas turėtų skatinti kreiptis į Bažnytinį teismą dėl santuokos paskelbimo negaliojančia.

Tada reikia laiko ir kantrybės. Skyrybų procese arba jau po įvykusių civilinių skyrybų asmuo, kol nesudaro kitos civilinės santuokos arba nepradeda gyventi su kitu žmogumi lytinio gyvenimo, visada gali eiti išpažinties ir priimti Eucharistiją. Sakyčiau, jam ne tik galima, bet BŪTINA. Nes išpažintis ir Komunijos priėmimas yra gydymo sakramentai. Paguodos ir ramybės šaltinis, Dievo artumo išgyvenimas ir atsirėmimas į Tą, kuris puikiausiai tave supranta. BŪTINA švęsti Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentus. Ir nereikia jaustis nei kaip raupsuotieji, nei kaip antrarūšiai, nei pasmerkti ar verti pajuokos. Visi esame nusidėjėliai. Turime vienas kitą saugoti nuo sugedimo. O šie sakramentai padeda žmogui išvengti sugedimo ir spręsti nuodėmės problemas bei rasti atramą Jėzaus Asmenyje.

Bažnytiniam teismui išnagrinėjus santuokos bylą ir nustačius, kad ji yra negaliojanti, sutuoktinis gauna raštišką patvirtinimą ir turi galimybę bei teisę bažnyčioje sudaryti kitą santuoką. Tad kitas šansas niekada nėra atimamas. Bažnyčia visada yra žmogaus pusėje, jį lydi ir globoja.

Nuoširdžiai patariu, kad, turėdami klausimų ar neaiškumų, nesivadovaukite principu „girdėjau ir sakė, jog neįmanoma“, o ateikite pas savo parapijos kunigą ir gausite visą reikalingą informaciją bei pagalbą. Kartais tereikia tik ateiti, ir paskui viskas susitvarko. Liūdna, kai ryžto trūkumas atima iš žmogaus visavertiško ir laimingo gyvenimo galimybę. Turėkite ryžto ateiti ir pasirūpinti savo gyvenimu. Gyvenimas vienas, ir jis labai greitai bėga…

Minėjote, kad esate girdėjęs nusiskundimų dėl metų metus trunkančių eilių Bažnytiniame teisme. Kaip būtų galima optimizuoti tribunolo darbą?

Nedirbu Bažnytiniame teisme, tad į šį klausimą daug geriau atsakytų jo narys. Tas, kuris kreipiasi, gauna užpildyti anketą. Klausimai padeda kuo objektyviau ir išsamiau pristatyti esamą situaciją bei išryškinti aplinkybes, kurios turėtų lemiamą žodį santuokos paskelbimo negaliojančia sprendimui. Besikreipiantysis pateikia reikalingus dokumentus, nurodo kito sutuoktinio duomenis. Proceso metu, išlaikant visus teisinius Bažnytinio teisės kodekso reikalavimus, kviečiami liudininkai, apklausiamas kitas sutuoktinis. Kad būtų išvengta spekuliavimo ar neteisingumo, Bažnytinio teismo priimtą sprendimą peržiūri kitos vyskupijos Bažnytinis teismas.

Artėjančiame Vyskupų sinode apie santuoką ir šeimą, matyt, bus kalbama ir apie Tribunolo darbo optimizavimą. Manau, kad bus priimti sprendimai, kurie paspartins procesą, padedant išlaikyti visą atsakomybę bei rimtumą, nes čia sprendžiami svarbūs, subtilūs žmogaus gyvenimo momentai. Juk svarbu paliudyti tiesą, kurios akivaizdoje ir matome tikrovės paveikslą – santuoką arba jos nebuvimą.

Sudariusieji antrą civilinę santuoką katalikai nebegali visavertiškai dalyvauti sakramentiniame gyvenime. Neretai tokia dalia ištinka ir lig tol aktyvų dvasinį gyvenimą praktikavusius žmones. Parapijos yra raginamos nepamiršti šių žmonių sielovados, tačiau vis tiek tai gana skaudi situacija. Ar įmanomos išimtys šioje taisyklėje, atsižvelgiant į konkrečius atvejus?

Visiškai sutinku, kad išsiskyrusiųjų sielovada nėra lengva ir paprasta. Tam reikia ir didelio diskretiškumo, subtilumo ir atsargumo bei išminties. Nes tokios būsenos asmenys yra labai pažeidžiami, o koks nors neatsakingas veiksmas, žodis, žinia gali itin pakenkti, ir žmogus gali prarasti visus ryšius ne tik su parapija, bet ir su Bažnyčia. Ši sielovada reikalauja labai daug ir iš bendruomenės, ir iš kunigo.

Tiesa yra ta, kad kol išsituokęs asmuo nesudaro kitos civilinės santuokos arba nepradeda su kitu asmeniu gyventi kaip vyras ir žmona (t. y. gyventi intymų lytinį gyvenimą), jis VISADA gali ir net privalo gyventi aktyvų sakramentinį gyvenimą. Atsakomybė už tokių žmonių buvimą Bažnyčioje ir aktyviame jos gyvenime priklauso ir nuo kunigo, kiek jis gabus išmintingai rūpintis tokių žmonių sielovada, ir nuo pačios bendruomenės.

Dažnai veriantys pašaipūs žvilgsniai, išankstinis pasmerkimas ir nurašymas, garsiai ištariamos replikos ar net šalinimasis tokio žmogaus Mišių metu padaro didesnę žalą negu netinkamas ar nepakankamas kunigo sielovadinis elgesys. Kai žmogus, išgyvenantis didelį savo gyvenimo rūpestį, jausis bendruomenėje reikalingas, kai bendruomenė už jį melsis, palaikys, jis tikrai atras ir savo vietą, ir savo indėlį Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Visada įmanoma asmeninė ir bendruomeninė malda, dalyvavimas Mišių aukoje, net ir negalint priimti Eucharistijos ar Susitaikinimo sakramento; galima prašyti Komunijos metu kunigo palaiminimo, kas dar labiau priartina Dievo prisilietimą prie žmogaus. Niekas neturime teisės nei pasmerkti, nei nurašyti žmogaus. Visų mūsų pareiga padėti ir išsaugoti jį vienybėje su Viešpačiu.

Bet būtina ir nemeluoti žmogui. Žmogus turi žinoti, ką jis gali ir kur bei kokia pagalba ar sakramentais pasinaudoti. Jei žmogus turi valios ir jėgų, po skyrybų juk nepuola iš karto į kito žmogaus glėbį, bet pamažu stojasi ant kojų. Dvasinė pagalba visada teikiama, sakramentai visada teikiami. Jei sudaryta kita civilinė santuoka arba gyvenama be santuokos, tada žmogui irgi reikia pasakyti tiesą, jog jis privalo susilaikyti nuo sakramentų šventimo. Bet pasakyti visą tiesą, kad tai jo neatleidžia nuo pareigos būtų aktyviu bendruomenės nariu, neatleidžia nuo asmeninės maldos, gerų darbų praktikavimo. Labai dažnai visi šie veiksmai tampa postūmiu žmogui susidėlioti viską į savas vietas ir grįžti į visavertį sakramentinį gyvenimą. Tai skyrybų atveju.

Bet juk pasitaiko pavyzdžių, kai vienas yra tikintis, o kitas – ne. Vienam svarbi santuoka bažnyčioje, o kitam nereikia net civilinės santuokos. Kaip tada? Čia reikia daug išminties ir Bažnyčios ganytojų sprendimo.

Lengva pasiūlyti nutolti nuo tokio žmogaus, palikti jį. Bet gyvenimo praktika rodo, kad labai dažnai vienas iš šeimos narių tampa kitam sutuoktiniui Gyvosios Evangelijos ir apaštalavimo liudijimu – žmogus atranda ir Dievą, ir sakramentinę santuoką. Juk evangelizacijai esame pakviesti kiekvienas savo artimiausioje aplinkoje ne tik galvoti apie toli esančiuosius, prisiliečiant malda ar pinigėliu į labdaros fondą. Juk evangelizuoti artimą šeimos narį yra sudėtingiausia, bet ĮMANOMA. Gal tada ir sąmoningai priimtas sakramentinio gyvenimo nepatogumas būna naujo krikščionio sėkla? Tokias pastangas dedančiam asmeniui, tikrai tikiu, kad visada rasis ir išmintingas Bažnyčios ganytojo sprendimas.

Kalbino Saulena Žiugždaitė