2014 09 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Muftijus Romas Jakubauskas: „Islamo valstybė“ neturi nieko bendro su islamu

Ekstremistų vykdomus žiaurumus Sirijoje ir Irake su siaubu stebime ne tik mes, bet ir nedidukė Lietuvos musulmonų bendruomenė. Jos dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas atsako į klausimus, kaip jaučiasi musulmonai, kai jų religijos vardu vykdomi tokio masto nusikaltimai ir kokių klaidų daro žiniasklaida, informuodama apie įvykius Viduriniuosiuose Rytuose.

Ne vieną mėnesį su skausmu stebime karą Viduriniuosiuose Rytuose. Birželį karinis konfliktas iš Sirijos išplito į Iraką. Jį kelia radikalų grupuotės. Kadangi jie prisidengia islamo vardu…

Nevadinčiau jų radikalais, vadinčiau juos ekstremistais. Jie neturi nieko bendra su jokia religija.

Kokios klaidingos Korano interpretacijos leidžia jiems kalbėti, kad veikia Dievo vardu?

Visada buvo tokių grupuočių, interpretuojančių Koraną labai tiesmukai, nes išėmus konkrečias ištraukas iš konteksto, bet kurioje knygoje – Toroje, Biblijoje ar Korane – galima rasti daug prievartos ir sukurti daugybę pragaištingų dalykų. Tokių labai ekstremistiškai nusistačiusių grupių kartkartėmis atsiranda islamo pasaulyje ir su jomis visada kovojama. Kartais jos randa finansinių rėmėjų ir nemažai žmonių, kurie arba paperkami, arba jiems „praplaunamos smegenys“, ir jie pasiduoda ideologijai.

Islamas niekada nemokė imtis prievartos ir ginklo be reikalo. Jis visada moko sutarti taikiai, nesvarbu, su kokios religijos žmonėmis. Islamas, kaip religija, išplitusi visuose pasaulio kampeliuose, kur vyrauja kitos religijos, ir per daugiau nei tūkstantį metų tos bendruomenės gerai sugyvendavo su musulmonais. Tai parodo, kad islamas visada siekia taikos. Jei pažiūrėtume į kraštus, kur dabar vyksta neramumai, ten tikrai visada ramiai gyveno ir krikščionys, ir judėjai, jezidai, zoroastristai ir taip toliau. Tai parodo, kad islamo pasekėjai gali su visais taikiai sugyventi.

Kiek sekiau visą konflikto eigą, ekstremistai neturi dvasinių lyderių, kurie jiems leistų taip elgtis ar net mokytų tai daryti. Dvasinių lyderių ten nėra. Matau, kad ten susirinkę ekstremistai, kažkokie piratai, kurie savaip interpretuoja ir Koraną, ir Pranašo tradicijas, ir skelbiasi kalifais. Jie veikia tokiais būdais, kurių Pranašas niekad nemokė. Koranas visada pirmiausia aiškinamas remiantis Pranašo tradicijomis. Mohamedas niekad taip nesielgė, į visus kreipdavosi taikiai ir gindavosi tik puolamas. Tai, kas vyksta Irake ir Sirijoje, grupuotės pasivadinimas „Islamo valstybe“ nieko bendra su islamu neturi.

Kas sudarė sąlygas būtent Sirijoje ir Irake iškilti tokioms grupuotėms?

Chaosas. Tose valstybėse nėra jokios tvarkos. Sirijoje jau dveji metai vyksta karinis konfliktas, kurio kontekste atsirado palanki terpė iškilti visiškai naujam dariniui, neturinčiam nieko bendra su Sirija. Ten daugiausia veikia žmonės be edukacijos, nevietiniai, o suvažiavę iš kitų šalių. Yra tokių žmonių, kuriems nesvarbu kaip, bet svarbu kariauti, kovoti. Kiti, matyt, specialiai tam ruošiami.

Neįsivaizduoju, kad Irakas ilgainiui galėtų išlikti vieninga šalimi. Kadaise Saddamas Husseinas turėjo tvirtą ranką ir laikė visus kartu, bet iš tiesų ten yra trys pagrindinės grupės – sunitai, šiitai ir kurdai. Laikui bėgant Irakas turbūt subyrės į kelias valstybes. Sirijoje taip pat dar ilgai vyks konfliktas, nes valstybė didelė, o sostinė yra pakraštyje. Ji dar valdoma Basharo al Assado, o kitur vyrauja chaosas.

Sirija ir Irakas yra daugiausia dykumų teritorijos, bet ne smėlynų, per kuriuos negalima keliauti – ten yra kalnai, kur galima slėptis, apsigyventi – tinkama terpė kovotojams įsikurti. Matau, kad grupuotė pirmiausia nori užgrobti naftos telkinius. Ir Sirijoje, ir Irake jie veikia pagal tą patį modelį: pirmiausia užgrobia tas teritorijas, kur išgaunama nafta. Pirmiausia užgrobia tuos objektus, iš kurių galima pasipelnyti.

Jungtinės Tautos išplatino informaciją, kad ekstremistai Mosule nužudė mažiausiai 650 kalinių, kurie neišpažino esantys musulmonai sunitai. Kad ir kaip būtų, jie tapatina save su sunitais…

Bet ir tų jau prižudė. Jie naikina visus, kurie nepritaria ekstremistų ideologijai ir jų įvedamam kalifatui, tarp jų ir sunitus. Ten beprasmiškai žuvo jau labai daug žmonių. Žudomi praktiškai visi iš eilės. Tai nieko bendra su islamu neturi.

Kai ekstremistai skelbiasi veikiantys sunitų vardu, nori nenori, krinta neigiamas šleifas. Ar jaučiate pasikeitusį žmonių požiūrį į jus?

Taip. Kalbėjausi su dvasininkais kaimyninėse šalyse, ir jie labai nepatenkinti, nes tas karinis konfliktas meta labai blogą šleifą ant islamo. O kaip minėjau, jie neturi dvasinio lyderio, kuris juos mokytų tokios ideologijos ir veiksmų. Islamas visiškai ne toks.

Sekate naujienas Lietuvos ir užsienio spaudoje. Kaip vertinate žiniasklaidos darbą ir situacijos nušvietimą? Ar teisingai sudedami akcentai ir kokių klaidų reikėtų vengti?

Man labiausiai nepatinka pavadinimas „islamistai“, nes ten nėra jokio islamo. Jeigu krikščionis padaro nusikaltimą, nesakoma, kad jis – krikščionis nusikaltėlis, o tiesiog nusikaltėlis. Ten irgi veikia nusikalstama grupuotė, pasivadinusi „Islamo valstybe“, bet tai nereiškia, kad jie islamistai. Tai – ekstremistai, o iš tikrųjų – sausumos piratai, kurie ne laivus užgrobia, o kariauja ir baugina vietinius gyventojus. Islame apskritai labai griežtai elgiamasi ir kovojama su tokiais nusikaltėliais, kurie puldinėja nekaltus žmones. Tačiau kadangi dabar įsivyravo chaosas, duota laisvė jų savivalei.

Kaip vertinate kitą paplitusį terminą „džihadistai“? Jis kreipia į šventąjį karą, džihadą.

Šventasis karas visada labai painiojamas su ginkluota kova. Džihadas, išvertus iš arabų kalbos, reiškia „kova“. Čia pirmiausia kalbama apie vidinę kovą su savo blogybėmis. Didysis džihadas yra kovoti su savo ydomis ir pagundomis. Tas žodis kovai apibūdinti yra vartojamas ir krikščionybėje, ir arabų kraštuose. Krikščionys net savo vaikams duoda vardą „Džihad“. O mažasis džihadas – kova su ginklu rankose – skelbiamas tik tada, kai puolamas islamas kaip religija. Mažąjį džihadą skelbia tik pats kalifas, jeigu toks yra, o šiais laikais tokio net nėra. Jis naudojamas tik gynybiniais motyvais. Tikras džihadas istorijoje buvo skelbtas tik kelis kartus ir tik islamo pradžioje.

Tuo tarpu kova su pagundomis yra kasdienis dalykas. Tai daug sudėtingiau nei kovoti su ginklu. O pavadinimai „džihadistai“ ir „islamistai“ yra labai slidūs ir gali užgauti bet kurį musulmoną.

Ten yra ekstremistai, norintys pavaizduoti, kad kovoja už islamo gėrį, vartoja skambius pavadinimus kaip „kalifas“, „kalifatas“, kad pritrauktų paprastų žmonių, nelabai susigaudančių situacijoje, o iš tikrųjų plečiasi tik tose vietovėse, kur yra naudos.

Užėmę teritorijas jie verčia žmones pripažinti jų įsitikinimus. Islame taip niekas nedaro – žmogus visada turi laisvą pasirinkimą. Jeigu tau patinka, tu priimi islamą, o jeigu ne – pasilieki prie savo religijos, ir niekas negali priversti žmogaus tikėti. Žudyti žmogų vien todėl, kad jis atsisako tikėti, yra prieš islamo mokymą. Korane aiškiai pasakyta: niekas negali būti priverstas tikėti. Taip pat parašyta: jei kas nors nužudė nekaltą žmogų, tai lyg nužudė visą žmoniją. O kas išgelbėjo žmogų, tai lyg išgelbėjo visą žmoniją. Gyvybė labai svarbi, ir ją gali atimti tik Dievas, nebent kas nors žūtų per kovą. Čia turiu galvoje atvejį, kad puolamas žmogus turi teisę ginti savo gyvybę. O šiuo atveju, jei kovojama dėl kažkokios naudos, kaip matyti ekstremistų veiksmuose, tai nieko bendra su tikėjimu neturi.

Girdime apie Jungtinių Valstijų, Vatikano, humanitarinių organizacijų pagalbą pabėgėliams, bet nelabai ką žinome apie musulmonų paramą konflikto akivaizdoje esantiems žmonėms.

Libane savo akimis mačiau, kad pabėgėliai gyvena, kur pakliūva: miega bet kokiame garaže, palapinėse, įsikuria laukuose, ir jų vis daugėja, o vietos gyventojai stengiasi jiems pagelbėti maisto produktais, rūbais – kuo tik gali. Vietiniai irgi nėra turtingi, bet stengiasi visomis išgalėmis.

Iš pradžių žmonės bėgo nuo kovų Sirijoje, kurios vyko tarp sukilėlių ir prezidento Assado kariuomenės, o dabar bėga dar nuo naujos grupuotės, varančios žmones iš jų namų. Jie bėgo į Iraką, Turkiją, Jordaniją, Libaną, o bėgusieji į Iraką dabar turi slėptis dar kažkur kitur. Ir tai yra milijonai žmonių, įskaitant moteris, vaikus, senelius, neįgaliuosius. Tokių skaičių valstybės net nepajėgios priimti.

Keturis su puse milijono gyventojų turintis Libanas priėmė du milijonus pabėgėlių. Tai tikrai didelė pagalba, apie kurią nebūtina ir skelbtis. Turkijoje, Jordanijoje taip pat statomi ištisi palapinių miesteliai, į kuriuos priimami visi – nesvarbu, ar sunitai, ar šiitai, ar levitai, ar krikščionys.

Parengė Monika Midverytė OFS

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.