Tėvas ir sūnus

Pasakojimas

Gyveno kartą jaunuolis vardu Kalebas. Jis buvo tiesiog apsėstas turto ir galios troškimo. Jaunuolis visas jėgas skyrė sėkmei bei pripažinimui pasiekti, ir labai greitai sugebėjo tapti žinomiausiu bei įtakingiausiu miesto gyventoju. Tačiau jis nebuvo labai laimingas, nes dirbo ilgai ir sunkiai, retai matė savo vaikus, dažnai suirzdavo, iškilus net ir nedideliam iššūkiui. Labiau už viską jį liūdino supratimas, kad tėvas nepritaria jo gyvenimo būdui.

Tėvas jaunystėje taip pat buvo turtingas ir įtakingas žmogus. Tačiau vėliau suprato, kad toks paviršutiniškas gyvenimas jo netenkina. Tada radikaliai pasikeitė, pradėjo labiau už viską vertinti paprastumą, draugystę ir meditaciją.

Tėvas nuo mažų dienų Kalebui aiškino, jog materialinės ir politinės įtakos siekis sukelia labai daug problemų. Jis perspėjo sūnų ir, kiek sugebėjo, bandė jam perduoti alternatyvų gyvenimo būdą, kuriame skleidžiasi kūrinijos grožis, bičiulystės šiluma ir meditacijos ramybė.

Kalebo tėvas buvo charizmatiška asmenybė, jį visi labai gerbė bei mylėjo, ir Kalebas turėjo progos įsitikinti, kad tėvas, gyvendamas labai kukliai, gyveno ramybėje su savimi ir pasauliu, daugeliui buvo didesnis autoritetas nei pasaulio galingiausieji. Tačiau Kalebas buvo pasiryžęs eiti savo keliu, kuris iš esmės skyrėsi nuo tėvo gyvenimo būdo. Tiesa, neretai Kalebas jausdavo pavydą tėvui ir tam, kaip šis gyvena, jautėsi pavargęs nuo savo gyvenimo būdo. Nepaisydamas to, jis ir toliau visas jėgas skyrė kaupti turtui ir galiai.

Tiesa, kad Kalėbo tėvas buvo laimingas ir viskuo patenkintas žmogus, tačiau jo ramybę tarsi kirminas graužė rūpestis dėl sūnaus. Ne kartą, kai tik pasitaikydavo proga pabūti su sūnumi, jis išdėstydavo daugybę argumentų, jog Kalebas netinkamai gyvena ir privalo keistis. Tačiau visi tie pokalbiai buvo nevaisingi, jie tik augino sieną tarp sūnaus ir tėvo.

Kartą, kai Kalebo tėvas buvo paniręs apmąstymuose apie sūnaus gyvenimą, jis išgirdo balsą iš dangaus: „Kalebas taip pat ir mano sūnus, ir aš myliu jį tokį, koks jis yra.“

Kalebo tėvas pradėjo raudoti, nes tik dabar suprato, kad visus tuos metus, kai jam atrodė, jog stengiasi padėti sūnui, iš tiesų skaudino jį savo kritika ir nepriėmimu. Tėvas tuojau išsiruošė pas sūnų ir pradėjo atsiprašinėti, sakydamas: „Prašau, niekada nebegalvok, kad privalai keisti savo gyvenimą. Aš tave myliu be jokių sąlygų, myliu tokį, koks tu esi.“

Nuo tos dienos tėvas pradėjo nuoširdžiai domėtis, kaip gyvena sūnus, kaip jam sekasi. Jis klausinėjo apie tai, kaip šiam einasi darbe, kokius sandorius pavyksta sudaryti. Ilgainiui Kalebas nustebęs pajuto, kad jis nebenori tiek ilgai užsibūti darbe ir visas jėgas skirti tik darbo reikalams. Jis pradėjo trumpinti darbo valandas, norėdamas ilgiau pabūti su šeima, pradėjo mažiau nuogąstauti dėl to, ką kiti apie jį galvoja.

Galiausiai Kalebas visai atsisakė tos veiklos, kuri buvo užvaldžiusi jo gyvenimą ne vienerius metus. Jis vis daugiau laiko leisdavo bendraudamas su tėvu, pradėjo jausti iki šiol nepatirtą džiaugsmą ir ramybę. Kalebas suprato, kad tik tada, kai tėvas besąlygiškai jį priėmė tokį, koks yra, jis pagaliau galėjo pradėti keistis ir tapti tuo, kuo visada norėjo būti.

Komentaras

Naujajame Testamente randame apaštalo Pauliaus žodžius: „Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas“ (1 Kor 15, 56). Šiame aitriame teiginyje apaštalas tvirtina, kad, skirtingai nei esame pratę mąstyti, nuodėmė ir įstatymas nėra dvi priešybės, bet veikiau glaudžiai susiję dalykai. Paulius suprato, jog įstatymai implicitiškai gimdo tai, ką eksplicitiškai atmeta. Kuo griežtesnį draudimą įstatymas skelbia, kuo garsiau skamba „nedrįsk“, tuo šio draudimo aidas labiau gundo protą ir širdį „pabandyti“.

Ryšys tarp „nuodėmės“ ir „įstatymo“ labai ryškus, kai pažvelgiame, kaip draudimai veikia vaikus. Pavyzdžiui, kai sakome: „Neatidarinėk indaujos, kai mūsų nėra namie“, galime neabejoti, kad šie žodžiai daug kartų padidins vaiko pagundą ištirti, ką mes toje indaujoje nuo jo slepiame.

Jei norime įveikti tam tikrą elgesio būdą, nėra prasmės kurti jį draudžiantį įstatymą, nes pastarasis tik didins pagundą pažeisti draudimą. Kristaus žinia skelbia, kad būtent meilė ir priėmimas, o ne įstatymas išlaisivina žmones nuo nuodėmės spąstų.

Vienas radikaliausių elementų Jėzaus gyvenime buvo ne tai, kad jis priėmė nusidėjėlius ir jiems atleido. Tai nebuvo labai radikalu ir bent jau nebūtų sukėlę tiek religinio elito ginčų ir pasipiktinimo. Fariziejai taip pat neretai skelbdavo, koks svarbus atleidimas, kaip svarbu priimti kiekvieną, kuris iš tiesų atgailauja. Esminis skirtumas tas, kad atleidimas šiuo atveju siūlomas kaip apdovanojimas už atgailą. Jėzaus atleidimas – priešingai – besąlygiškas, jis yra pasiūlomas dar iki atgailos.

Jėzaus atleidimo supratimas buvo toks radikalus, nes jam nereikia žmogaus atgailos, prieš jį priimant. Jis nereikalauja, kad žmogus pasikeistų, jei nori būti mylimas bei gerbiamas. Jis dovanoja besąlygišką meilę ir atleidimą, kurie turi įstabią keičiančią galią. Dažniausiai jau pats atleidimas pastūmėja žmones atgailauti už padarytas klaidas.

Asmeniui, kuris sako: „Aš labai stengiausi pasikeisti, bet veltui“, Jėzus atsako: „Viskas gerai, aš myliu tave ir tokį, koks esi dabar.“ Paradoksalu, kai tik ši žinia pasiekia žmogaus širdį, pradeda vykti didžiausios permainos.

Įstatymas yra atšaukiamas meilės, t.y., meilė atšaukia įstatymą jį išpildydama. Kai įstatymas ištirpsta meilėje, nebelieka pagundos, kad jis taps neveiksnus, praras savo galią. Todėl Paulius nesako, kad tavo elgesys nepriimtinas, bet veikiau: „Viskas man valia…“ (1 Kor, 6, 12b). Įstatymas daro žmones vergais, o meilė leidžia daryti viską, ko tik užsigeidžiame, puikiai suprasdama, kad žmogus, išlaisvintas meilės, trokš gyventi meilės gyvenimą.