2014 09 15

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Bažnyčia ir žiniasklaida: priešės ar partnerės?

Nėra reikalo daug kalbėti apie įtampą tarp Bažnyčios ir žiniasklaidos – vos ne kasdien susiduriame su mažesniais ar rimtesniais konfliktais šioje srityje. Vokietijos katalikai nešiojasi gilią „Limburgo“ bylos žaizdą, dar ilgai nepamiršime ir skandalo dėl lytinio kunigų piktnaudžiavimo. Ir tai tik pora chrestomatinių pavyzdžių. Bažnyčia patiria įtampą, nes pati yra žiniasklaidos objektas, tačiau kartu raginama vis intensyviau ir išradingiau naudoti žiniasklaidos teikiamas galimybes evangelizacijai. Apie tai buvo kalbama Vokietijos katalikų fondo „Renovabis“, skirto paremti Rytų ir Vidurio Europos katalikus, surengtame kongrese.

„Bažnyčia – Žiniasklaida – Viešoji nuomonė“: Freisinge (Miunchenas) rugsėjo 3–5 d. vykusio susitikimo dėmesio centre – plati ir kaip niekad aktuali tema. Apie šiuos dažnai įtemptus Bažnyčios ir žiniasklaidos santykius kalbėjo ne vienas tarptautinio kongreso dalyvis, ypatingą dėmesį skiriant Centrinės, Rytų ir Pietryčių Europos šalių situacijai.

„Bažnyčios užduotis – užpildyti savo gyvenimu žiniasklaidą ir naudotis ja skelbiant savo tikėjimą, imtis aktyvaus vaidmens“ – įžangos žodyje sakė vyskupas Gebhardas Fürstas, Vokietijos vyskupų konferencijos žiniasklaidos komisijos vadovas. Šį įsipareigojimą pabrėžė ir kun. Stefanas Dartmannas SJ, „Renovabis“ fondo vadovas: „Svarbu stiprinti Bažnyčios tiek Rytų, tiek ir Vakarų Europoje supratimą, kad žiniasklaida yra svarbi socialinė partnerė.“

Ilgametė „Renovabis“ parama konkretiems žiniasklaidos projektams Rytų Europoje (mokymai ir mainų programos) prisidėjo prie to, kad komunistinį persekiojimą Rytų Europoje patyrusi Bažnyčia galėtų atsikurti ir sustiprinti savo balsą visuomenėje.

Tarp pusketvirto šimto kongreso dalyvių – atstovai iš beveik 30 šalių: žiniasklaidos, bažnytinių institucijų darbuotojai, kunigai ir vyskupai. Lietuvos Bažnyčiai atstovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, patirtimi dalijosi Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius ir Bernardinai.lt religijos redaktorė Saulena Žiugždaitė. Daug jaunų veidų, ne mažiau – jaunų širdžių, degančių evangelizaciniu įkarščiu. Rytų Europos Bažnyčios veidas – kupinas vilties.

Situacija įvairiose Rytų Europos šalyse labai skiriasi. Štai Lidija Lacko Vidulić, kultūros žurnalistė, dirbanti nacionaliniame Kroatijos radijuje ir televizijoje, Bažnyčią savo šalyje apibūdina kaip tikrai įtakingą jėgą, tuo tarpu Filipas Breindlis, privačios katalikų radijo stoties „Proglas“ redaktoriaus pavaduotojas, Čekijos visuomenėje nepastebi jokio ypatingo dėmesio bažnytinėms naujienoms.

Kroatijoje Bažnyčia, bent jau kaip suvokia visuomenė, glaudžiai siejama su dešinės pakraipos partijomis ir nesugeba nuo tokios poliarizacijos atsiriboti. Čekijoje, anot Breindlio, Bažnyčia dar turi ieškoti koncepcijos, kaip apskritai būti išgirstai. Tad diskusijos, kokiu mastu ir kokiomis priemonėmis Bažnyčia turi to siekti, čia dar nesibaigė.

Etika? Jokių dvejopų standartų

„Autentiškumas yra pagrindinis krikščionio komunikavimo būdas“, – toks leitmotyvas, nuskambėjęs jau kongreso pradžioje, vėliau įgavo konkretesnių formų. Kuo katalikiška žiniasklaida skiriasi nuo likusios? Tai tiesiog aukštos kokybės žiniasklaida, – sakė ne vienas profesionalas praktikas ar tyrėjas. Tad būtina šiam darbui gerai pasiruošti, maža to – reikia visą gyvenimą nuolat ugdytis. Ypač būtina išmanyti Bažnyčios socialinį mokymą. „Kiekvienas katalikas yra ir misionierius, tad ir medijose dirbantis žmogus“, – akcentavo vokietis žurnalistas dr. Andreas Putmannas iš Bonos ir pabrėžė, kokia svarbi žiniasklaida Bažnyčios misijoje.

Išryškėjo specifinė krikščioniškų medijų paskirtis – įtvirtinti medijų etiką. Ši tema aktuali bei kelianti rimtą iššūkį pačiai Bažnyčiai. Ar Bažnyčia gali reikalauti sąžinės laisvės sau, jei jos neužtikrina savo bendruomenės viduje? Kiek patikima yra evangelizacinė žinia, jeigu ją skleidžianti institucija nebėra joks autoritetas? Kaip Bažnyčia gali atlikti pranašo vaidmenį, kritikuodama visuomenės negeroves, pati nesugebėdama įvardyti ir įveikti savų? Kaip gali kalbėti apie pagarbą žmogaus orumui, kai neretai pati sulaukia pagrįstos kritikos dėl autokratiško elgesio? Šie atviri ir tiesūs klausimai ne kartą nuskambėjo plenarinių pranešimų ir diskusijų metu. Visiems buvo akivaizdu, kad juos žadina nedviprasmiškas rūpestis dėl Bažnyčios ir įsipareigojimas dalyvauti jos misijoje šiandienos visuomenėje.

Puikiai žinome, jog žiniasklaidos vaidmenį sunku pervertinti. Tenka pripažinti, kad tai ji formuoja didžiosios dalies, ypač jaunų žmonių, mąstymą, prioritetus ir pasirinkimus. Akivaizdu, kad Katalikų Bažnyčia būtinai turi įžengti į šią erdvę, tačiau lieka klausimas – kokiu būdu? Didžiulio dėmesio interneto erdvėje sulaukia popkultūros epizodai, kuriuose dalyvauja kunigai ar vienuoliai. „Bažnyčia neturėtų to bijoti!“ – įsitikinęs ir baltarusis kunigas A. Amialchenia, dirbantis Minske ir Vatikano radijo redakcijoje.

Kita vertus, „reikia įveikti žurnalistų baimę, įgyjant elementarų medijų raštingumą“, – sakė jis. Gal kiek netikėta, tačiau ir kolegos iš Vokietijos kalbėjo apie trikdžius išgirsti savo vyskupų nuomonę viešumoje: „Gal nebūtinai visi, tačiau bent keletas tikrai galėtų labiau susipažinti su medijų pasauliu ir pasiruošti su jomis bendrauti“, – išsakė lūkestį komunikacijos mokslų daktaras A. Filipovičius iš Miuncheno, apgailestaudamas, kad kartais gan sunku gauti skubią ir adekvačią žinią iš Bažnyčios atstovų lūpų.

Šimtus tūkstančių peržiūrų ir „pamėgimų“ sulaukė you-tube erdvėje kunigas, įtaigiai sugiedojęs populiarią „Aleliuja“ versiją per santuokos apeigas, o daugiau nei 2 milijonus internautų pritraukė vienuolė Kristina, šiais metais laimėjusį italų „The Voice“ konkursą. „Kokia nauda iš tokio populiarumo?“ – klausia skeptikas. „Virtualumas turi virsti realybe“ – tai yra sužadintas interesas ir pozityvi nuostata turi būti pratęsta konkrečioje gyvoje bendruomenėje, kuri maitinama ir sakramentais. Tokia pranešėjo iš Lenkijos, televizijos laidų vedėjo Mareko Zająco mintis. Jis, beje, įspūdingai pristatė facebook’o erdvėje didelio dėmesio sulaukiančias pavienių pasauliečių sumaniai vykdomas iniciatyvas – „be jokio imprimatur ir be jokios kontrolės“. Išmušė pasitikėjimo Dvasios veikimu laikas?

Tapti visiems viskuo

Kaip kalbėti, kad tave išgirstų? Išgirdę suprastų? Žmonės šiandien pripažįsta tik „horizontalųjį bendravimą“, – atkreipia dėmesį vienas kongreso dalyvis. Bažnyčia viešojoje erdvėje nebegali pamokslauti: vyskupas ar kunigas pirmiausia turi būti liudytojas. Svarbu pasidalinti tikėjimo gyvenimo patirtimi, ne teorija. Kalbėti kalba, kurią vartoja ir supranta žmonės „iš gatvės“, atsisakant visų žinios perdavimą apsunkinančių terminų. Juk gerai žinoma taisyklė skelbia, jog žinios perdavimo būdas padaro poveikį ir pačiai žiniai. Deja, ne visada teigiamą.

„Bažnyčia pati turėtų gyventi tuo, ko reikalauja iš kitų“, – sakė kun. A. Amialchenia, kurį papildydamas kolega vokietis dr. A. Filipovičius pabrėžė, jog Bažnyčia, reikalui esant, neturėtų bijoti pripažinti savo klaidų ar kalčių. Visiškai nepriimtina savęs „saugojimo“ laikysena, liudijanti apie dvejopą moralę. Bažnyčios autokritikos patirtis galėtų paskatinti visuomenę pripažinti žaizdas ir jas gydyti.

Kitas aspektas – stipri Bažnyčios narių baimė suklysti, būti kritikuojamiems savų arba peržengti savo jurisdikcijos ribas. „Labai keista, kai vyskupas atsisako išsakyti savo nuomonę konkrečiu klausimu, nes tai esą yra kito vyskupo kompetencija“, – stebėjosi kalbėtojas. Kodėl neišnaudoti progos paskleisti gerą žinią, per daug nesilaikant struktūrų? Diskusijos išvada: žmonės laukia tiesos, pateiktos pagarbiai ir su nuoširdžiu rūpesčiu.

Kataliko balsas nacionalinėje žiniasklaidos erdvėje

Beviltiška skųstis tendencingomis naujienomis nacionalinėse medijose: patys žiniasklaidininkai pripažįsta, kad niekas geriau už pačius katalikus nenušvies Bažnyčios gyvenimo ir popiežiaus veiklos. Dr. A. Filipovičiaus nuomone, šiam tikslui itin gerai pasitarnauja Katalikų naujienų agentūra. Vokietija didžiuojasi ją turėdama, deja, Lietuvoje apie tai galima tik pasvajoti. Kol patys katalikai nesijaus suinteresuoti užpildyti religinių naujienų erdvę, šia niša pasirūpins kiti – jiems patogiausiu būdu.

Tad komunikacijos specialistai renginio metu ragino įvairias žiniasklaidos priemones kooperuotis, jungti jėgas suprantant savo dvejopą misiją: ugdyti tikinčius katalikus ir skleisti Evangelijos žinią už Bažnyčios ribų. Žinoma, tam reikalinga konkrečiai situacijai pritaikyta visapusiška strategija.

Lenkijos katalikų medijų patirtį aptarė M. Zającas, jis pabrėžė būtinybę atsiverti nuomonių įvairovei Bažnyčios viduje: „Gera girdėti Bažnyčios balsą vienu ar kitu klausimu, – sakė jis, – tačiau geriausia, kai jis pateikiamas kartu su kontrargumentais.“ Pats žurnalistas veda vis didesnio populiarumo sulaukiančias katalikų televizinės diskusijos laidas, į kurias pasikviečia įvairių pažiūrų žmonių. Draugų ir priešų perskyra, anot pranešėjo, turėtų tapti praeities reliktu: Lenkijos „Marijos radijo“ atvejis, kai į eterį patenka vien „draugai“, tikrai nėra sektinas pavyzdys.

Katalikas ir žurnalistas?

Atskiroje diskusijoje gvildenta kataliko žurnalisto nepriklausomybės ir atsakomybės Bažnyčiai tema. Vienas iš svarbių žurnalistikos kriterijų yra nešališkumas ir nepriklausomybė – kaip tai suderinama su krikščionio lojalumu savo Bažnyčiai?

Dr. A. Putmannas atvirai klausė, ar priimtina, kad katalikas žurnalistas vengia kritikuoti Bažnyčią, bijodamas nepalankios jos narių reakcijos. Juk istorijoje turėjome tiek vyskupų ir net popiežių, kuriuos kritikavo šventieji ir dėl kurių šiandien gėda pačiai Bažnyčiai. Tikėjimo ir moralės klausimais katalikas žurnalistas remiasi Bažnyčios mokymu, tačiau kitais atvejais jam turėtų būti pripažįstamas ir jo kaip savotiškai kontroliuojančios institucijos vaidmuo, – mano pranešėjas.

Žinoma, kaip ir kiekvieną krikščionio veikimą, taip ir darbą žiniasklaidoje reguliuoja tiesos ir artimo meilės įstatymas. Nebūtina visko viešinti, kol neišbandyti kiti korekcijos būdai – primena Vatikano II Susirinkimo dvasią dr. A. Putmannas. Kitas klausimas: ar esame pasirengę pagarbiai diskusijai tarp skirtingų stovyklų Bažnyčios viduje?

Kaip matyti, klausimų daugiau nei atsakymų. Nepaisant to, netrūksta konkrečių mėginimų dalintis Gerąja naujiena pasitelkiant naująsias technologijas: iniciatyvų mugė, kurioje buvo pristatyti įvairūs jau veikiantys ar startuojantys projektai, rodė besiskleidžiantį potencialą. Viena aišku, kad įžengiame į naują erdvę, kurios tyrinėjimas – entuziastingas ir kartu daug pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Tačiau galiausiai darosi akivaizdu, jog šis iššūkis – puiki priemonė pačiai Bažnyčiai išgryninti savimonę, geriau suvokti savo paskirtį.