2014 09 17

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min

Paprastumo džiaugsmas: Pranciškus iš Asyžiaus

Fragmentas iš knygos Kelio bendrija, Vilnius – 2013.

Vienas iš Mažesniųjų brolių, Motiejus, kartą Pranciškaus iš Asyžiaus paklausė: „Kodėl paskui tave?“ Teigiama, jog šį klausimą Motiejus, ištikimas Pranciškaus bendražygis, ištarė juokais, bet jis ataidi iki mūsų dienų, neprarasdamas aktualumo, vėl ir vėl ištariamas skirtingose epochose: „Kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“

Aišku, Motiejus perlenkia lazdą, kalbėdamas apie viso pasaulio susižavėjimą Pranciškumi. Nei XIII amžiuje, kai kūrėsi Mažesniųjų brolių ordinas, nei vėliau šv. Pranciškaus pramintas kelias nebuvo sausakimšas. Pačiam Pranciškui teko labai skaudūs išgyvenimai, regint, kaip beriantys jam pagarbos ir susižavėjimo žodžius bendražygiai bando sušvelninti jo radikalų kasdienio atsivertimo reikalavimą, daro vis daugiau kompromisų.

Nors nekelia abejonių, kad šv. Pranciškus išlieka populiariausias šventasis ir šiandien. Tačiau kiek jis suprastas ir kuo pirmiausia patraukia žmones? Juk gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurioje vyraujantis gyvenimo būdas radikaliai skiriasi nuo to, kuriuo save ir pasaulį bandė gydyti Pranciškus. Teko skaityti daug keistų šv. Pranciškaus pašlovinimų, kuriuose atkakliai stengiamasi išvengti bet kokios nuorodos į Dievą, o šventasis vaizduojamas kaip ekologinio sąjūdžio ar hipių judėjimo pradininkas. Kvailesnę karikatūrą sunku net sugalvoti, nes visą gyvenimą po atsivertimo Pranciškus iš Asyžiaus aistringai siekė tiek supaprastėti, jog jam niekas neužstotų Dievo. Sekuliarizuoti pasakojimai apie Asyžiaus Neturtėlį tegali priminti manijos užvaldyto žmogaus ligos istoriją.

Išgirdęs Motiejaus klausimą, Pranciškus kurį laiką susikaupęs žvelgė į dangų, o paskui atsakė, jog absoliučiai viską, ką turi, kuo gali patraukti kitus, gavo iš visagalio Dievo.

„Jo švenčiausiosios akys nematė tarp nusidėjėlių nė vieno, kuris būtų bjauresnis ir niekingesnis už mane. Taigi tam nuostabiam darbui, kurį sumanė Dievas, nerado visame pasaulyje menkesnės būtybės už mane. Todėl jis pasirinko mane, nes Dievas pasirenka kvailus pasauliui, kad sugėdintų išminčius, pasirenka žemiausius ir pasaulio paniekintus, kad paverstų niekais kilminguosius didžiūnus ir galinguosius. Idant visi suprastų, kad kiekvienas pranašumas, kiekvienas gėris yra iš Dievo, o ne iš kūrinio ir kad nė vienas sutvėrimas nesididžiuotų prieš Jį.“

Motiejus puikiai žinojo, kad šiuose Pranciškaus žodžiuose nėra nė kruopelytės apsimestinio kuklumo, bet tik aistringas siekis paprastumo, kuris vienintelis gali leisti Dievo džiaugsmui ir ramybei sklisti mūsų gyvenimuose.

Žemiškajai kelionei einant į pabaigą Pranciškus, melsdamasis La Vernos kalne, vis kartojo: „Kas Tu esi, brangusis mano Dieve? Ir kas aš esu, mažas niekingas kirminas ir niekam tikęs tarnas?“ Šiuos žodžius jis tarė be mažiausio krislelio nusivylimo, bet su džiaugsmu ir pasigėrėjimu. Nuostabus mūsų Viešpats, kuris myli ir rūpinasi kiekvienu savo kūriniu. Niekas negali būti per menkas Jo meilei. Svarbiausia, jog kas kartą išsivilktume iš puikybės šarvo, kuris saugo ne mūsų gyvenimą, bet mus nuo tikro gyvenimo.

***

XII amžiaus pabaiga – didelių socialinių ir ekonominių permainų metas.  Vis labiau įsitvirtina prekyba, didėja pinigų vaidmuo. Jie pradeda konkuruoti su kilmingumu, tampa dar vienu keliu, kuriuos minores (prastuomenė, liaudis) gali prasibrauti į maiores (aukštuomenę, elitą).  Pirkliui  Džiuzepei Petrui Bernardonei (Giuseppe Pietre Bernardone) pavyko nueiti šį kelią, ir jis tuo labai didžiavosi. Jis prasimušė atkakliu darbu ir kūrybiškumu – viso to labai reikėjo to meto pirkliams.

Apie pirklio darbštumą liudijo tai, kad jis nuolat vyko į darbo keliones.  Nors jis jau buvo tapęs vienu iš įtakingiausių ir turtingiausių Asyžiaus gyventojų, tačiau turtas toks jau yra, kad jį nuolat reikia globoti, ginti ir stengtis padauginti. Pirkliui labai svarbu turėti patikimų partnerių ir sūnų pagalba čia ypač svarbi.

Pirmagimis, kuriuo pirklys taip džiaugėsi grįžęs iš eilinės darbo kelionės 1181 metais, buvo jam įrodymas, kad Viešpats laimina jo šeimą, ir pirklys jau galėjo svajoti, jog Bernardonės ilgam įsitraukė į Asyžiaus elitą. Nors žmona jau buvo pakrikštijusi naujagimį Jono vardu, tėvas nenusileido. Jis buvo pasiryžęs užlieti savo vyresnėlį rūpesčiu ir padaryti iš jo savęs vertą įpėdinį. Todėl griežtai pareiškė, kad vyriausiojo sūnaus vardas bus Pranciškus ir šiam vaikui neteks patirti skurdo, sunkumų, su kuriais teko grumtis atkakliajam pirkliui, jis galės gyventi kaip tikras „prancūzas“. Regis, pirkliui Bernardonei tai buvo laimingo gyvenimo sinonimas.

***

Taigi, kaip rašo Tomas Celanietis, pirmasis šv. Pranciškaus biografas: „Asyžiaus mieste, stovėjusiam Spoleto slėnyje, gyveno vyras, vardu Pranciškus, kuris nuo pirmųjų savo gyvenimo metų tėvų buvo be saiko auklėtas pagal pasaulio tuštybę, ir ilgai mėgdžiojęs jų netikusį gyvenimą bei paporčius, galiausiai pats tapo už juos didesnis lengvapėdis ir išpuikėlis. Vaikydamasis tuštybės, jis gerokai pranoko savo bendraamžius, jis pirmas juos kurstydavo pitadarystėms, pirmas krėsdavo kvailybes. Visi juo žavėjosi, o tuščiagarbių būryje jis stengėsi kitus pralenkti juokais, smalsumu, pokštavimais, tuščiom kalbelėm, dainelėmis, švelniais ir palaidais drabužiais, mat jis buvo labai turtingas žmogus, ne šykštus, bet išlaidus, pinigų nekaupė, turtą švaistė, sumaniai prekiavo, tačiau iždą tvarkė kuo blogiausiai.“

Rašant šventųjų biografijas įprasta radikalizuoti kontrastą tarp „prieš“ atsivertimo ir „po jo“. Tad ir pasakojimus apie Pranciškaus vaikystės ir jaunystės nuodėmingumą turėtume priimti su nuosaikiu kritiškumu. Neabejotinai Pranciškus buvo jautrus ir gabus vaikas, mėgęs puošnius drabužius,  skanų maistą ir pramogas. Būdamas keturiolikos jis jau tapo svarbiu tėvo pagalbininku prekyboje. Tėvas džiūgavo, jog sūnus turi visus talentus, kurie reikalingi geram pirkliui: sumanumą, kūrybiškumą, sugeba atrasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis. Na, o tai, kad vaikinas nemokėjo apdairiai elgtis su pinigais, jie tarsi „degino“ jo rankas ir jis garsėjo dosnumu, tėvas priėmė kaip laikiną silpnybę, kuri vėliau turėtų išnykti.

Labai tikėtina, kad poetiškos prigimties, linksmam ir nenustygstančiam vietoje Pranciškui perspektyva visą gyvenimą prekiauti ir skaičiuoti pinigus kiek gąsdino. Tad, įsiplieskus neramumams ir Asyžiuje pradėjus telkti vyrus, pasiryžusius su ginklu žygiuoti prieš Perudžos gyventojų suformuotą kariuomenę, Pranciškas enstuziastingai apsisprendė paragauti riterio duonos. Tiesa, ji nebuvo labai skalsi ir nedaug pavyko jos suvalgyti, nes Asyžiaus pajėgos patyrė skaudų pralaimėjimą netoli Perudžos. Šįsyk jaunuolį išgelbėjo tėvo turtai. Jis buvo įkalintas, viliantis, kad Asyžiaus pirklys sumokės išpirką. Jaunuolis Kolestrados kalėjime praleido beveik metus. Nėra tiksliai žinoma, ar išpirka buvo sumokėta, ar jis paleistas dėl kokių kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju į Asyžių grįžo jau kiek pasikeitęs Pranciškus.

Jis dar bandė nerti į linksmybes ir pramogas, tarsi nieko nebūtų atsitikę, tačiau tai, kas seniau traukė, dabar atrodė prėska, ne tiek džiugino, kiek vargino. Viduje apsigyvenusi neviltis vis stiprėjo ir prasidėjo ilgas ligos laikotarpis. Pusantrų metų Pranciškus praleido ligos patale, net keletą kartų atrodė, jog nebeišgyvens.  Šiandien gydytojai veikiausiai diagnozuotų sunkią depresiją, Pranciškaus biografai kalba tik apie ligą, jos nekonkretizuodami.

1205 metų pavasarį Pranciškus pabandė grįžti į gyvenimo tirštumą. Tėvas kantriai laukė, kol jis „ateis į protą“ ir pradės jam daugiau padėti. Sužinojęs, kad sūnus vėl ketina leistis į karo žygį, nebuvo patenkintas.  Kita vertus, jau geriau žygis, kuris gal kiek sustiprins jaunuolio kūną ir sielą, nei beviltiškas drybsojimas lovoje.

Pranciškus apsisprendė prisijungti prie vieno Asyžiaus kilmingo vyro karinio žygio į Puliją. Tai buvo galimybė įgyti šlovės ir pralobti. Tačiau pats jaunuolis jautė, jog jis ne tiek ieško savo kelio, kiek bėga nuo savęs.

Visgi jis išjojo su kitais, bet teįveikė vienos dienos kelią iki Spoleto, čia jis sapne išgirdo lemtingą klausimą: „Kam geriau tarnauti valdovui ar jo tarnui?“ Pranciškus be mažiausios abejonės atsakė, kad, aišku, jog valdovui. „Tai kodėl tu bandai tarnauti ne Visagaliui Dievui, bet jo tarnams?“

Didžiulis smūgis puikybei, iškilmingai išjojus su kitais į karo žygį, po dienos ar kelių tyliai parsliūkinti atgal. Tačiau Pranciškaus viduje jau pradėjo veržtis dieviškasis ugnikalnis, ir jokie žmonių vertinimai, kritika jau nebegalėjo jo sustabdyti.

***

Netrukus Pranciškus įsitikino, jog Viešpats ėmėsi gydytis jo skaudžiausias žaizdas. Jis bendražygiams ne kartą išsamiai pasakojo apie tai, kaip Dievas jam padovanojo raupsuotąjį.

Nuo pat mažų dienų Pranciškus negalėjo pakęsti purvo, apskretusių žmonių, dvokiančių žaizdų. Ypač didžiulį pasibjaurėjimą jam kėlė raupsuotieji. Kaip tik šalia Asyžiaus buvo įkurti namai raupsuotiesiems, kuriems, beje, Pranciškus vis persiųsdavo pinigų, tačiau niekada to nedarydavo pats, pinigus perduodavo per bičiulius, tai būdavo užmokestis nuraminti sąžinę ir viliantis, kad raupsuotieji kuo rečiau paklius į jo akiratį.

Tačiau būtent laikotarpiu, kai keitėsi gyvenimo pamatai ir orientyrai, jodamas žirgu tamsoje, jis visai šalia išvydo žmogų, kurio kūną buvo visiškai nukankinę raupsai. Iš žaizdų tekėjo pūliai, jis atrodė tarsi sugrįžusi iš pragaro pabaisa. Pirmasis Pranciškaus impulsas buvo kuo greičiau joti šalin. Tačiau, pats savimi stebėdamasis, jis nulipo nuo žirgo, priėjo prie raupsuotojo ir įdėjo jam į ranką pinigų. Paskui, net kiek išgąsdindamas varguolį, stipriai apkabino ir pabučiavo. Didžiausiai savo nuostabai, jis pajuto ne pasibjaurėjimo, koktumo pliūpsnį, bet didelį džiaugsmą ir ramybę.

Ar tai buvo didžiausio persilaužimo akimirka Pranciškaus gyvenime? Pats Pranciškus nuolat kartojo, jog atsivertimas nėra vienkartinis veiksmas, kad mes nuolat kasdien turime atsiversti iš puikybės į nuolankumą, iš galios į paprastumą, iš mirties į gyvenimą. Kita vertus, nuo tos akimirkos Pranciškus priminė žmogų, kuris išgirdo kvietimą ir nuskuodė tikėjimo keliu. Jis dar visiškai nežinojo, kur, kodėl ir kaip turi keliauti, bet jau buvo aišku, kad niekas jo nebesustabdys.

***

Melsdamasis Šv. Damiano apgriuvusioje bažnyčioje Pranciškus išgirdo Nukryžiuotojo žodžius: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią.“ Tokio konkretaus raginimo ypač reikėjo žmogui, visai neseniai aistringai įsimylėjusiam Dievą. Jis buvo veiklos žmogus. Kai kiti skaitė Evangeliją, Pranciškus stengėsi ja gyventi. Kai kiti ilgai svarstė, ką reiškia Jėzaus perspėjimas, kad nevalia tarnauti dviem šeimininkams vienu metu, Pranciškus visą save atidavė tarnystei Dievui.

Natūralu, kad ir išgirdęs raginimą atstatyti griūnančią Jėzaus Bažnyčią, Pranciškus nesvarstydamas pradėjo ieškoti akmenų Šv. Damiano bažnytėlei atstatyti. Tik vėliau jis pradėjo suprasti, kad Bažnyčios atstatymas yra kur kas sudėtingesnis ir svarbesnis uždavinys.

Taip pat Pranciškui, pasiryžusiam visiškai pasinerti į dangiškojo Tėvo jam skirtą misiją, teko išspręsti santykių su žemiškuoju tėvu klausimą.

***

Pažvelkime į visa tai, kas vyko, pirklio Bernardonės akimis. Jis labai sunkiai dirbo, kad prasimuštų į miesto elitą ir taptų vienu iš įtakingiausių žmonių Asyžiuje. Tai labai sudėtinga užduotis žmogui, negalinčiam pasigirti kilmingumu, tačiau jis įrodė, kad darbas ir atkaklumas daug reiškia. Jis troško, jog visa tai, kas jo rankomis sukurta, nebūtų trumpalaikis gyvenimo šypsnys, tačiau būtų apsaugota ir net padauginta jo palikuonių.

Jis tikrai mylėjo savo šeimą ir dėl jos stengėsi, norėjo, kad ir jo vyresnėlis sūnus gautų viską, kas geriausia. O kas gali būti geriau nei tinkamas išsilavinimas, kurio metu įgautos žinios gali būti tiesiogiai pritaikomos darbe, verslas, garantuojantis pasiturintį gyvenimą, kurį galima palikti savo vaikams?

Pradžioje viskas klostėsi pagal planą. Net kai Pranciškus šlaistėsi su draugais, tėvas kentėjo, bet vylėsi, kad vaikinas „išsidūks“ ir tada imsis rimto darbo, be to, ir pažintis su kilmingų šeimų jaunuoliais ateityje galėjo tik praversti. Nebuvo tėvas patenkintas ir Pranciškaus svajomis apie karinius žygdarbius, tačiau juk kartu į žygį ruošėsi  miesto elito vaikai, tai atvirai prieštarauti Bernardonė nedrįso.

Deja, situacija vis prastėjo. Po metų kalėjime sūnus grįžo keistas ir sutrikęs. Kita vertus, tai dar galima suprasti – niekam nepatinka būti kalėjime. Tačiau tai, kas prasidėjo toliau, trikdė ir pykdė. Pradėjo dingti brangios prekės, kurias, kaip pavyko išsiaiškinti, palaidūnas sūnelis lengva ranka parduodavo ir išdalindavo visus pinigus kam papuola. Pranciškus visai nebepadėdavo tėvui versle. Akivaizdu, jog jam ne viskas gerai su galva. Tačiau Bernardonė nebežinojo, ko griebtis.

Paskui sūnus apskritai kažkur dingo. Per patikimus žmonės pirklys susižinojo, kad sūnus kaip elgeta gyvena Šv. Damiano bažnytėlėje. Tačiau, kai nusiuntė ten tarnus, šie paties Pranciškaus nerado, tačiau gavo patvirtinimą, kad jis iš tiesų kažkur čia slapstoti. Sūnus akivaizdžiai griovė savo gyvenimą, negalvojo apie ateitį, o tėvas, nepaisant visų turtų, jautėsi bejėgis.

Pagaliau atėjo nelemtas 1206 metų pavasaris, kai pirklys išgirdo įtartiną šurmulį Asyžiaus gatvėse. Susirinkusi minia iš kažko šaipėsi. Netrukus paaiškėjo, kad pašaipų objektas – tai sudriskęs, suskretęs jo sūnus lepūnėlis, kuris, kaip paskutinis elgeta, ėjo savo gimtojo miesto gatve. Tėvas neištvėrė, jėga parvilko sūnų į namus ir čia įkalino. Jis gerai prisiminė, kiek dėmesio Pranciškus teikė skaniam maistui ir komfortui, tad tikėjosi, kad kurį laiką, praleidęs tik su duona ir vandeniu, sūnus atsikvošės. Tėvas nieko neįtarė, kad senojo Pranciškaus jau nebėra.

Tėvas bandė elgtis griežtai, o mama stengėsi sūnų palankyti meile ir lipšnumu. Ji jam kalbėjo apie tai, kad tėvai labai dėl jo jaudinasi, jog tėvo sveikata gerokai pablogėjo dėl visų tų šeimos pažeminimų, kurie kyla iš netinkamo Pranciškaus elgesio.

Mama maldavo Pranciškų grįžti į šeimą, baigti plaidūnišką gyvenimą, žadėjo pamiršti visas patirtas nuoskaudas.Tačiau ji juto, jog viskas, ką jis kalba, atsimuša į sūnų kaip į sieną. Motinos širdis atpažino, kad tai jau ne tas lepūnėlis, kuris burbėdavo dėl mažiausio nepatogumo. Ji matė sūnaus akyse keistą liepsną, jautė, kad jo visos mintys nukreiptos anapus kamabario sienų, ir galiausiai ji pasidavė, leido sūnui palikti namus. Jis nuskubėjo atgal į Šv. Damiano bažnyčią.

Tai dar buvo ne viskas. Kai tėvas grįžo iš eilinės verslo kelionės ir pamatė, kad sūnus jau laisvėje, jis dar labiau supyko.  Kas kelia didesnį pyktį nei  bejėgiškumo pojūtis? Tėvas nusprendė pademonstruoti savo įtaką ir kreipėsi į miesto valdžią, reikalaudamas jėga atvesdinti sūnų palaidūną. Tačiau ir miesto galingieji suabejojo, ar tai, kas vyksta su Pranciškumi, pirmiausia nėra Bažnyčios kompetencija. Galiausiai nuspręsta, jog geriausia išeitis būtų bažnytinis teismas, kuriame tėvo ir sūnaus ginčą spręs vietos vyskupas Gvidonas. Bernardonė jau nebesitikėjo susigrąžinti sūnų,  tačiau norėjo atgauti bent materialines gėrybes, kurias palaidūnas iš jo pasiėmė, jam taip pat buvo reikalingas aiškumas. Jau geriau viešai atsiriboti nuo elgetos, nei leisti šiam griauti daug metų kurtą šeimos reputaciją.

***

Pranciškus buvo jautrus žmogus ir tikrai mylėjo savo tėvus. Tačiau kartu jis jau buvo supratęs, kad tikra meilė turi būti sūri. Ji turi gydyti žmogaus žaizdas, o ne jas maskuoti. Jau jaunystėje Pranciškus pajuto, o, užmezgęs pokalbį su Viešpačiu, galutinai įsitikino, kad, nepaisant viso išorinio klestėjimo, jo tėvas gyvena įvaizdžio kalėjime ir nori į jį įtraukti kitus. Šio kalėjimo grotos  – tai siekis bet kuria kaina išlaikyti respektabilaus, patikimo žmogaus įvaizdį, patikti tiems, kurie priklausė elitui. Jam buvo svarbiausia įsitvirtinti šiame pasaulyje, o tai reiškė sukaupti kuo daugiau galios ir turto. Jis tarsi kovojo už sūnų, bet iš tiesų labiau kovojo už įvaizdį, kuriam nieko negalėjo būti pavojingiau nei gėdingai elgetaujantis sūnus.

Pranciškaus pasirinkimas apnuogino pasaulio veidmainystę. Pasaulio, kuriame reputacija ir geras vardas yra svarbiau nei tiesa, kuriame žmonės žudosi, praradę turtą ar galią, kuriame laimė matuojama pinigais ir aplinkinių pripažinimu. Socialinis žlugimas, kurį pasirinko Pranciškus, buvo vienintelis raktas, leidžiantis ištrūkti iš iliuzijų pasaulio ir pripažinti tiesą, kad mes visiškai esame priklausomi nuo Dievo, kad patys tesugebame sujaukti savo gyvenimą.

Susitikimas su tėvu pas vyskupą negalėjo būti sėkmingas, jei sėkmę suprasime kaip bendros kalbos atradimą, įsiklausymą į kitą. Tėvas ir sūnus jau kalbėjo skirtingomis kalbomis, gyveno pasauliuose, tarp kurių buvo neįveikiama praraja. Jie abu stovėjo kryžkelėje, kurioje galima arba abiem eiti kartu, arba visam laikui išsiskirti.

Paradoksalu, bet  šiame susitikime būtent pirklys Bernardonė priminė jaunėlį iš jau aptarto Evangelijos pasakojimo apie tėvą ir du sūnus, o Pranciškus – tėvą. Kai Pranciškus suprato, kad tėvas yra visiškai juo nusivylęs ir širdyje palaidojęs, kad jam dabar rūpi ne sūnaus ateitis, bet bent jau susigrąžinti, kiek dar įmanoma, visus sūnaus pinigus, Pranciškus atidavė daugiau nei tėvas tikėjosi. Jis išsivilko iš visko, ką turi, taip pat ir iš rūbų, ir nuogas gimė naujam gyvenimui.

Pranciškus įvykdė tėvo reikalavimą, nors, regis, turėjo teisę derėtis, pasilikti dalį pinigų. Tačiau tam, kuris atrado didžiausią lobį –  Dievą – pasaulio turtai tik trukdo. Kaip tik reikia kuo labiau save ištuštinti, idant sutalpintų kuo daugiau Dievo meilės.

Pranciškaus žodžiuose, kad nuo šiol jis nebeturi žemiško tėvo, bet turi tik dangiškąjį, nebuvo kartėlio ar nuoskaudos, veikiau tam tikras nekantravimas – jis norėjo kuo greičiau  eiti ten, kur yra kviečiamas – rinkti akmenis Šv. Damiano bažnyčiai atstatyti.

***

Prasidėjo pirmasis naujojo Pranciškaus gyvenimo etapas. Jis kasdien kovojo su puikybės gundymais, elgetavo – jam reikėjo ne tik kasdienės duonos, bet ir akmenų bažnyčiai atstatyti – meldėsi ir gyveno vienas, atsiskyręs nuo pasaulio. Pradžioje atrodžiusi sunkiai įveikiama misija judėjo į priekį. Nuostabiai greitai –  Pranciškus atstatė ne tik Šv. Damiano, bet ir dar kelias apylinkėse buvusias apgriuvusias bažnyčias.

Kai jau atrodė, kad malda ir darbas atrado savąjį ritmą Pranciškaus gyvenime, Dievas jam padovanojo brolius Bernardą ir Petrą. Jie ilgėjosi to paprastumo, kurį liudijo Pranciškus. Prie bendrystės pratusiam Pranciškui tai buvo didis džiaugmsas, bet kartu ir nerimą keliantis klausimas – kaip negrįžti ten, iš kur ištrūko, į tą deformuotų santykių ir įvaizdžių pasaulį.

Kiekviena Dievo dovana kartu yra ir išbandymas. Pranciškus suprato, kad derėtų kažką keisti, atėjo laikas naujam tikėjimo kelionės etapui, tačiau jis nežinojo, ko griebtis, ir nebuvo su kuo pasitarti. Tada jis nusprendė  atidžiai klausytis Evangelijos ir esminiai jam pasirodė Mato evangelijos žodžiai, kad Kristaus mokiniai, palikę viską, turi eiti ir skelbti Evangeliją pasauliui, nešti į pasaulio tirštumą savąjį kryžių. Pranciškus nesvyruodamas pakluso.  Kaip gražiai rašo Tomas Celanietis: „Mat jis nebuvo kurčias klausytis Evangelijos, bet viską, ką išgirsdavo, dėjosi savo atmintin ir stengėsi paraidžiui tatai atlikti.“

Trys basi broliai, apsivilkę Pranciškaus sumanytu kaimietišku rūbu, kuris po nedidelių pataisymų vėliau taps Mažesniųjų brolių ordino abitu, iškeliavo į pasaulį skelbti Gerąją Naujieną, skelbti gyvenimu ir veiksmais, jei reikės, ir žodžiais.

***

Brolių vis gausėjo, ir Pranciškus suprato, kad privalo tartis, kaip elgtis toliau. Jis buvo impulsyvus, ryžtingas, drąsus – tobulas revoliucionierius. Tačiau Pranciškaus išskirtinumas buvo tai, kad dvasios revoliucija jame tobulai derėjo su visišku lojalumu Bažnyčiai.

Tai buvo erezijų laikai, kai gausiai užderėjo žmonių, kurie buvo nusprendę, jog būtina „patobulinti“ krikščionybę. Jei Pranciškus ir norėjo ką nors tobulinti, tik save, bet ir tai puikiai suprato, jog čia ne jo, bet Dievo darbas ir labai svarbu nenuslysti nuo Viešpaties padovanotos bendrystės Bažnyčioje.

Erezijai reikalinga bent nedidelė puikybės dirva. Pranciškus labai stengėsi, kad tokios dirvos jo gyvenime nebūtų. Jis bijojo puikybės, kurią vadino visų blogybių šaltiniu, ir puikiai suprato, jog vienintelis tikras priešnuodis puikybei yra nuolankumas. Privalome suvokti visišką mūsų priklausomybę nuo Dievo. Mes kasdien turime įsisąmoninti, kad nesame Dievas. Ypač Pranciškus tapo atsargus, kai garsas apie jį plačiai pasklido, ir jis girdėdavo daugybę susižavėjimo šūksnių. Jis vis kartodavo: „Tai, ką stengiuosi daryti, gali daryti kiekvienas nusidėjėlis. Tiktai vieno joks nusidėjėlis negali padaryti – likti ištikimas Dievui.“

Kadangi niekada negaliu pasitikėti savo ištikimybe Dievui, turiu nuolat melstis, atgailauti ir kartu klausytis kitų. Tad natūralu, kai iškilo klausimas – ką jam kartu su broliais derėtų daryti? – jis trumpai surašė pagrindinius principus to, kaip jis suprato gyvenimą Evangelija, ir  su broliais patraukė pas didžiausią autoritetą – popiežių.

***

Romoje atsitiktinai sutiktas Asyžiaus vyskupas Gvidonas išsigando, pamatęs Pranciškų ir jo bičiulius. Vyskupas puikiai žinojo, kiek tokių grupių keliauja pas popiežių ir baiminosi, jog Pranciškui teks paprasčiausiai nusivilti. Kita vertus, jis nerimavo, ar broliai nesusireikšmino, ar į juos neįsimetė puikybės demonas?

Visgi iš Asyžiaus atkeliavusiai grupei pavyko ne tik susitikti su popiežiumi Inocentu III, bet ir gauti jo palaiminimą. Pranciškaus siūlomas radikalus neturtas atrodė sunkiai įgyvendinamas idealas, tačiau popiežius leido Mažesniesiems broliams (kaip jie prisistatė) gyventi pagal Pranciškaus užrašytas taisykles ir, jei Dievas gausiau atsiųs brolių, tegu jie dar kartą kreipiasi į popiežių, ir jis su džiaugsmu patvirtins broliją. Taip ir įvyko po metų.

Inocento III pasitikėjimą Pranciškumi ir jo broliais derėtų aiškinti ne vien pastarųjų įtaigumu, bet ir mistiniu popiežiaus sapnu.  Vieną naktį, keletą metų prieš susitikimą su Pranciškumi, jis  susapnavo, kad griūva pagrindinės šventovės Šv. Jono bazilikos Laterane sienos, bet atskuba vyras keistu apdaru, paremia pečiais ir neleidžia bažnyčiai sugriūti.  Popiežius ilgai apie šį sapną galvojo. Galima tik įsivaizduoti, kokią nuostabą jis patyrė, kai 1209 metais susitiko grupę katalikų iš Asyžiaus, kuriai vadovavo būtent tas vienuolis, matytas sapne.

***

Viešpats dosniai dovanojo brolių, netrukus padovanojo ir Klarą bei seserų kongregaciją, pamažu susiformavo Trečiasis ordinas, skirtas susituokusiems, bet norintiems neturto ir paprastumo dvasia gyventi žmonėms. Visa tai džiugino Pranciškų, bet kartu kėlė ir nerimą. Jis puikiai žinojo, kad ne išorinis klestėjimas, bet vidinė ištikimybė Dievui yra brolijos dvasinio vaisingumo kriterijus. Pranciškus skaudžiai išgyveno, matydamas, kaip įvairūs stabai, prisidengė žemiškų gėrybių skraiste, pradeda išstumti paprastumo priešnuodį.

Pranciškus nebuvo nusiteikęs prieš knygas, pasaulio išmintį, tačiau žinojo, kaip lengvai visos šios Dievo dovanos gali tapti pagundomis, kaip lengva pamiršti, kad kiekvieną akimirką esi priklausomas tik nuo Dievo ir pradėti ieškoti iliuzinių Viešpaties pakaitalų, kurie tampa pančiais, atimančiais Dievo vaiko laisvę.

Jis nuolat kartojo, kad Mažesnieji broliai iš tiesų turi jaustis mažesni už visus kitus, būti klusnūs, ieškoti ne geresnių, bet prastesnių vietų, nuolankiai kęsti įžeidimus, suvokdami, kad jie vertingesni nei pagyros, visada būti nuolankūs, nes tik nuolankumas yra tikrosios dvasinių dorybių dirbtuvės. Nevalia turėti jokio turto ir nuosavybės, nes tik radikalus neturtas yra būtina taikos ir ramybės prielaida. Ten, kur atsiranda turtas, atsiranda poreikis jį saugoti ir išlaikyti. Ten, kur yra turtas, reikalingi ir ginklai.  Kai yra ginklai, tai jau nebėra taikos ir ramybės. Nuodėmingas žmogus negali kitu būdu nuginkluoti savo širdies, tik per neturtą. Pastarasis nėra Pranciškaus įnoris ar noras save kankinti, bet veiksmingas vaistas, be kurio įsimeta mirtina liga. Tik tas, kuris nieko neturi, nėra prie nieko prisirišęs, nieko negali prarasti, dėl to gali visa laiką išlikti ramus, nėra kamuojamas rūpesčio dėl rytdienos, bet gyvena čia ir dabar dovanojama Dievo malone.

Kalbėdamas į gausią kapitulą susirinkusiems broliams, Pranciškus sakė: „Didelius dalykus esame pažadėję Dievui, bet Dievas kur kas daugiau yra pažadėjęs mums. Laikykimės savo pažadų, kuriuos esame davę, ir su pasitikėjimu siekime to, kas yra pažadėta mums. Trumpos yra šio pasaulio linksmybės, bet jas lydinčios kančios yra amžinos. Nedidelės yra šio pasaulio kančios, bet amžinojo gyvenimo garbė – begalinė.“

***

Pranciškus griežtai reikalavo, kad kiekvienas, kuris ateina pas brolius, net jei tai būtų vagis ar plėšikas, kitatikis ar didis nusidėjėlis, jis turi būti maloniai priimtas ir apgaubtas meile. Tai, kad šis reikalavimas itin svarbus, geriausiai atskleidė atvejis, kai viename iš brolių vienuolynų gvardijonas Andželas nepriėmė trijų visose apylinkėse garsių plėšikų, kurie reikalavo maisto.

Kai apie tai sužinojo po eilinio elgetavimo sugrįžęs Pranciškus, labai susisielojo. Jis įbruko viską, ką buvo gavęs, broliui Andželui, liepė eiti į vienuolyno apylinkes ir tol ieškoti tų plėšikų, kol ras.  Andželui buvo liepta atsiklaupti prieš piktadarius, paprašyti jų atleidimo ir tada perduoti visas gėrybes, siunčiant palaiminimą nuo Pranciškaus. Sutrikusiam gvardijonui Pranciškus priminė, kad viską, ką mes turime, esame gave iš mylinčio Dievo ir tik tam, jog dalintumėmės su tais, kurie stokoja. Dievas atėjo nuodėmės ligonių gydyti, ir jam svarbus kiekvienas žmogus. Jei mes norime kitą patraukti prie Dievo, turime rodyti meilę, o ne griežtumą. Nes meilė yra kur kas patikimesnis kelias į kito žmogaus širdį.

Tolesnė šios istorijos eiga dar kartą patvirtino, jog Pranciškus buvo teisus. Plėšikai buvo sukrėsti tokio vienuolių poelgio. Jie susimąstė apie savo gyvenimus, apie tai, kiek skriaudų yra kitiems pridarę, ir nusprendė eiti pasikalbėti su Pranciškumi. Dar po kurio laiko jie visi prisijungė prie Mažesniųjų brolių ordino.

***

Pranciškus tryško gyvybe. Jis sakė pamokslus paukšteliams, kalbėjosi su aršiu vilku, kūrė nuostabias maldas ir giesmes, keliavo į Kryžiaus žygį ir jo metu net susidraugavo su  islamą išpažįstančiu sultonu. Nepaisant viso to, jis nuoširdžiai sakydavo broliams: „Dabar, broliai, pradėkime tarnauti Viešpačiui Dievui, nes lig tol beveik nieko nenuveikėme.“ Šie žodžiai neturi nieko bendro su herojaus svajonėmis apie žygdarbius, tai veikiau nuolankaus žmogaus, negalinčio atsistebėti Viešpaties malonės gausa, ir suvokiančio, kad visos jo paties pastangos tėra menkutė smiltelė dykumoje, meilės, skatinančios visa save atiduoti tarnystei, išpažinimas.

Ar nereikalavo Pranciškus iš savęs ir brolių daugiau nei leidžia žmogiškos jėgos? Toks klausimas Pranciškui, spėju, būtų sukėlęs šypseną: visa, ko jis nuolat prašė, tai tik paprastumas, leidžiantis  veikti Dievui. Jei mes bandysime pavaduoti Dievą ar Jam padėti, nieko mums nepavyks. Tačiau mes galime leisti Dievui veikti per mus, ir kuo mes labiau persismelksime paprastumo dvasia, tuo mažiau trukdysime Jam daryti meilės darbus. Jei toks žemės kirminas kaip Pranciškus gali gyventi neturte ir kovoti su puikybe nuolankumu, tai reiškia, jog gali bet kas. Reikalingos ne jėgos, bet visiškas pasitikėjimas Dievu ir nuolankumas.

***

Abejoju, ar Bažnyčios istorijoje yra dar vienas šventasis, kuriam kas nors padovanotų kalną. Grafas Orlandas, sujaudintas dvasinio pokalbio su Pranciškumi, pasiūlė jam ne aukso ar kitų gėrybių, kurių neturtėlis nieku gyvu nebūtų priėmęs, bet kalną, kuriame galima būtų, pasitraukus nuo pasaulio triukšmo, melstis ir būti su Dievu.

Tai buvo vienintelė materiali dovana, kurią Pranciškus priėmė. Ji buvo pernelyg didelė, kad būtų pavojinga. Pranciškus puikiai žinojo, kad pavojingiausios visada smulkios detalės, lygiai kaip tarsi nežymios nuodėmės supančioja net kur kas stipriau nei dideli ir skausmingi nuopuoliai.

La Vernos kalnas tapo ne tik mėgstamiausia Pranciškaus maldos vieta, bet ir paskutiniojo jo gyvenimo etapo simboliu. Čia jis meldė Viešpatį, jog prieš numirdamas trokšta tik dviejų malonių: „Pirmoji – kad šiame gyvenime aš savo siela ir kūnu, kiek tai įmanoma, galėčiau pajausti tą skausmą, kurį Tu, brangusis Jėzau, iškentei karčiausią savo kančios valandą, antroji – kad aš savo širdimi, kiek tai įmanoma, galėčiau pajusti tą beribę meilę, kuria liepsnodamas, Dievo sūnau, noriai iškentei už mus, nusidėjėlius, tokią kančią.“

Viešpats išklausė dėl jo protą ir saiką pametusį Pranciškų. Jam padovanotos stigmos yra vienas mistiškiausių epizodų, kurį šventasis vyras bandė nuslėpti net nuo artimiausių bičiulių. Pranciškus iki pat paskutinio atodūsio nerimavo, kad kas nors nepasiduotų pagundai supainioti jį su Viešpačiu. Jis bijojo, jog kas nors gali bandyti pradėti sekti juo, nors Pranciškus per visą gyvenimą po atsivertimo troško tik vieno – tapti perregimu langu Dievo meilės, džiaugsmo ir ramybės šviesai.

Jis pradėjo nuo Šv. Damiano bažnyčios atstatymo, paskui ėmėsi atstatyti brolystės Bažnyčią, kurdamas Mažesniųjų brolių ordiną, kol galiausiai teliko imtis dar sunkesnės užduoties – atstatyti Bažnyčią savo širdyje. Tai ne kas kita, kaip visą gyvenimą paversti Mergelės Marijos „taip“ Dievo valiai, žengti kartu su mylimu Jėzumi ant kryžiaus, kur susivienija meilė ir kančia ir leidžia ištarti: „Atlikta“.

***

Žemiškoji Pranciškaus kelionė baigėsi 1226 metų spalio 3 dienos vakare. Jis paprašė paguldyti jį ant sesės Žemės, visus palaimino ir iškeliavo.

Jau 1227 metų vasarą popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju, sakydamas, kad sunku net išskirti kurį nos vieną Pranciškaus stebuklą, nes visas jo gyvenimas buvo stebuklas, išsiskleidęs kaip kvapnus Dievo meilės pumpuras.