2014 09 20

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Leonardo Coheno problemos

Portretas.
Leonardas Cohenas. Wikipedia.org nuotrauka

Mažai šioje Žemėje tokių dainarašių, į kurių kiekvieną žodį įsiklausai lyg į rečiausio paukščio čiulbėjimą, kunigo pamokslą, bijodamas praleisti net mažiausią skiemenį. Leonardo Coheno skiemuo yra galingas. Tiksliau, net ne galingas, o esminis – nėra nieko daugiau už tą po žeme susikaupusios lavos balsu artikuliuotą skiemenį.

Sakysite, jog nenuostabu, sakysite – poetas. Taip. Tačiau juk kalbame ne apie tą siaurą elitinį pasaulėlį, įdomų kokiems dviems procentams Žemės gyventojų, o suvokiamą kokiam vienam. Tai ne poezija profesionalia šia žodžio, amato prasme. Tai dainos. Po galais, tai velnioniškai paprastos dainos, padariusios įtaką milijonams, dešimtmečiams, srovėms, kryptims, mąstymui.

Štai jums atsakymas į klausimą apie genialumą. Tai taip dieviškai paprasta, tačiau niekas kitas, nė vienas gyvas sutvėrimas Žemėje daugiau taip nesugeba.

Iš pirmo žvilgsnio, muzikos pasaulio voratinklis, nutįsęs iksų ir igrekų ašimis į laiką ir į erdvę, suvoktinas diachroniškai bei sinchroniškai yra nepaprastai gyvas ir itin priklausomas nuo tūkstančių plonyčių gijų, kurios veikia viena kitą. Tačiau iš tiesų Atlantus, ant kurių laikosi visa moderni dainarašystė, galima suskaičiuoti ant pirštų. Vienas jų, be jokios abejonės, yra Leonardas Cohenas.

Ko gero, nerasite pasaulyje pripažintos ir gerbtinos grupės, atlikėjo, kurie tarp didžiausią įtaką padariusių neįvardytų Coheno. Nuo „Pink Floyd“ iki U2, nuo „Nirvana“ iki „Electric Light Orchestra“, nuo Nicko Cave’o iki „Radiohead“.

Na, o kalbant apie dainuojamąją poeziją (atmetus visas nupurtančias konotacijas su aktoriais ir jų gitaromis), ko gero, nėra pasaulyje dainos su stipriu, akcentuotu poetiniu tekstu, kuri nebūtų parašyta Dylano arba Coheno įtakoje. Galbūt pačiam autoriui to net nesuvokiant. Net jei ir per stipriai pasakyta, šio Kanados žydo įtakos muzikos pasauliui, jo ypatingos vietos šio pasaulio olimpe pervertinti neįmanoma.

Todėl ryžtingai mečiau į šalį visus užrašus, pasižymėjimus ir ketinimus, kuriuos kone kasdien kaupiu šioms apžvalgoms. Naujas Coheno albumas yra įvykis, vertas tokios apžvalgos. Juoba kad artėja, nenumaldomai artėja ir tas paskutinysis Mokytojo gyvai ištartas žodis – Leonardui Cohenui šį mėnesį sukanka 80 metų!

Mums dar nespėjus jo deramai pasveikinti, jam deramai atsidėkoti (tai visada daroma po mirties…), jis, kaip priklauso uoliam dzenbudistui, užbėga snaudžiančiam pasauliui už akių ir pirmas įteikia dovaną – albumą „Popular Problems“.

Iš anksto noriu apsidrausdamas pasakyti, kad neketinu kalbėti apie dvasines Coheno praktikas, kurios turėtų rūpėti tik jam pačiam. Neketinu kalbėti apie politiką, žydų tautą ir Izraelio veiksmus. Ir neketinu kalbėti apie Coheno moteris bei pinigus, kuriuos iš jo gudrumu išviliojo. Tai trys populiarios bulvarinės temos, kurių visi tikisi ir laukia, kai tik kalba pasisuka apie Leonardą. Tačiau iš pagarbos šiam kūrėjui, ir nepaisydamas to, jog šiame albume galima išgirsti aliuzijų į visus aukščiau minėtus dalykus, kalbėsiu tik apie muziką.

Visų pirma – pavadinimas. „Popular Problems“, kaip ir prieš porą metų netikėtai pasirodęs stebuklingas „Old Ideas“, vadinasi taip, lyg Cohenas teisintųsi, kuklintųsi. Suprask, senos idėjos, suprask, populiarios problemos, nieko naujo jūs čia neišgirsite. Tačiau kai kalba eina apie geriausią vyną, nieko naujo mes ir nenorime. Duokite tą seniausią, tą, kuris geriausiai išlaikytas, kad ir apdulkėjęs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antra – viršelis. Cohenas niekada nepasižymėjo dėmesiu albumo viršeliui. Atrodo bet kuris kaimo dainorėlis tokius darosi, kodėl dabar tokiam genijui?.. Kur menas? Kur išlankstomi devynialapiai su brailio raštais, snaigių iškarpom, šventųjų citatom, naktį šviečiančiu raštu ir papier-mâché?

Aš nežinau, tačiau man regisi, kad tai viena iš žaidimo dalių. Smagaus žaidimo įvaizdžiais ir stereotipais, kurį ne visi pastebi, ir kurį, mano galva, Cohenas sėkmingai žaidžia nuo pat savo karjeros pradžios (kuriame amžiuje tai buvo?). Kaip ir jo kostiumai, kaip ir jam pritariančios žavios dainininkės, kaip ir dainose atsirandantys pigiausi sintezatoriai, „semplai“. Prie jų dar sugrįšime.

Coheno dainos centras, ašis yra jos tekstas, ir gali čia daryti, ką nori, kitaip nebus. Gali pasikviesti kabuki teatro muzikantus, sentikių chorą ir braziliškų būgnų orkestrą, tačiau visi vis tiek lauks, kada gi pagaliau baigsis pragrojimas ir Cohenas vėl prabils. Kada pasakys patį svarbiausią, sužais metafora, alegorija, apvers prasmę ir panašiai.

Dainos tekstui talkina Coheno su niekuo nesupainiojamas balso tembras, kuris ne visada buvo toks seksualiai žemas. Tai, ko gero, taip pat žaidimo dalis. Jei dainą „Almost like the blues“ sudainuotų Bono arba Paulas McCartney, ji nedarytų tokio poveikio, nebūtų tokia sugestyvi kaip deklamuojantis švokščiantis aksominis Leonardo bosas.

Dainos pobūdis – beveik visada toks pats. Tai bliuzinės struktūros baladė arba baladės stiliaus bliuzas, toks mišinys, besikartojantis muzikiniais ir tekstiniais kvadratais. Harmonija gali įvairuoti, tačiau dainos struktūra lieka ta pati. Aišku, taip ne visada buvo pačioje Leonardo karjeros pradžioje, tačiau pastarųjų dešimtmečių kūryba tvirtina šią taisyklę. Akivaizdi ji ir albume „Popular problems“.

Iš čia ateina Cohenui taip būdinga monotonija, kartais net depresija.

„Populiarios problemos“ prasideda žaismingu, seksualiu, net ironišku „Slow“, kuris, žinant puikų Coheno humoro jausmą, gali būti suvoktas labai daugiaprasmiškai. Elektriniai klavišai, tiesus „bačkos“ kalimas ir Leonardo balsas. Jo pasakojimas apie tai, kad, visiems lekiant strimgalviais, jis mėgsta lėtai. Visada mėgo. Jis mėgsta, kad užtruktų, jis pats nori čia dar užtrukti.

Beveik tobula albumo pradžia (beje, susijusi su pabaiga), jei ne visą gyvenimą mane labiausiai erzinusi šio puikaus atlikėjų dainų aranžuočių pusė – pigūs sintetiniai garsai. Kūrinyje „Slow“ įstoja visiškai nereikalingi ritminiai „pučiamieji“. Rašau kabutėse, nes net norėdamas nesugebėčiau su savo MIDI klaviatūra ir „semplų“ biblioteka XXI amžiuje išgauti tokio pigaus garso. Kituose gabaluose tie „pučiamieji“ bus dar ryškesni.

Tai senas Coheno aranžuočių bruožas, gimęs, manding, iš žavaus kūrėjo komplekso – iš tam tikros baimės pasirodyti per rimtam, per daug pretenzingam. Juk jei šalia Coheno vokalo, šalia puikių tekstų menas būtų pradėtas „laužti“ dar ir aranžuotėse, tai būtų kažkas radikaliai intelektualaus. O Cohenas iš visų jėgų stengiasi toks nebūti. Bent jau daugumoje dainų. Jis nori žaisti. Maža to, jis nori parodyti žaidimą. Ir tas aranžuočių komiškumas, nerimtumas, ironija labai savitai koreliuoja su poezija, su amžinomis ten gyvenančiomis temomis, klausimais, problemomis.

Cohenas – ironiškas. Ir tie, kurie nesugeba kiekviename garse, kiekviename tekste įžvelgti jo ironijos, yra pasmerkti iki galo nesuprasti šio didžio kūrėjo.

Tačiau tai nereiškia, kad mano ausys turi pakęsti pigius „semplus“! Jie tik kelioms akimirkoms pasirodo (tad nespėja supykinti) antrojoje albumo dainoje – galingame kūrinyje „Almost like the blues“.

Radikaliai primityvus, Coheniškai minimalistiškas ir vis dėlto įkrautas tokia energija, tokia jėga… Tai buvo pirmas kūrinys, kurį dar prieš pasirodant albumui Cohenas paviešino. Ir jis jau cituojamas. Ir jau vien dėl šio kūrinio galima atleisti viską, absoliučiai viską, kas erzina „Populiariose problemose“.

Išimtis – nuostabi elegija be ironijos – albume yra „Samson In New Orleans“, kurioje vis dar girdėti aidai raudų ir maldų į užsimerkiantį Viešpatį uragano „Katrina“ akivaizdoje. Panašiai kitoje dainoje „A Street“ amerikiečių kritikai išgirdo rugsėjo 11-osios tragedijos aidų, nors ypač stiprus dainos tekstas atviras labai plačioms interpretacijoms.

„A Street“ – tipiškas Coheno kūrinys. Su skaudžia, kandžia ironija, su politikos prieskoniu, su beviltiškumo, depresijos gaidomis, kurios dainos pabaigoje virsta šviesia mažorine kadencija. Lyg vaiskus pagiringas rytas išaušta po nesuvokiamai makabriškos nakties.

Šios pirmos keturios albumo dainos yra ryškus kontrastas kūriniui „Did I Ever Love You“. Jo posmai lyg Tomo Waitso meilės baladės, tačiau priedainiuose jis virsta kažkokiu pigiu-pseudo-folk-vestuviniu-nesusipratimu! Jei tai taip pat Coheno humoras, tai čia jis peržengia ribas. Saldūs, seksualūs merginų balsai ir idiotiškas „bumčikas“, nušluojantis viską, kuo buvo „Almost like the blues“, „A Street“ ir pagaliau „Slow“. Kur čia tas lėtumas, kurį taip mėgsti, Leonardai? Norėjai pajuokauti radikaliai? Tau pasisekė, tik, man rodos, kikeni pats vienas.

Ačiū Dievui, po to užgroja „My Oh My“. Čia dominuoja subtilūs šešėliai, vos jaučiami potėpiai, kurie keičia viską, kurie užtušuoja net apgailėtinus „pučiamuosius“. Jau esu linkęs juos atleisti po prieš tai buvusios dainos.

Duok Rodui Stewartui sudainuoti „My Oh My“, ir kūrinys akimirksniu taps nykia banalybe. O čia šis iki kaulų čiulpų persmelkiantis paprastumas suskamba. Būtent dėl artikuliacijos, dėl kelių milisekundžių pavėlavimo, dėl subtilaus balso nuleidimo. Cohenas žino, ką daro, žino, ką gali, žino, kur jis stipriausias ir naudojasi tuo! Kartais man atrodo, kad net šlykštus ir banalus popsas jo lūpomis skambėtų subtiliai.

Įvairiuose vaikų dainų konkursuose manęs dažnai klausia apie dainų tekstus, apie ribą tarp banalybės ir subtilumo: „O kodėl aš negaliu dainuoti apie žvakę, kodėl negaliu apie gėlytes?“ Gali, atsakau. Gali dainuoti bet kokias banalybes ir infantilias nesąmones, jei sugebėsi sudainuoti jas taip, kad pastarosios neskambėtų banaliai ir infantiliai. Leonardas Cohenas šioje srityje yra nepralenkiamas meistras.

O dar jis, kaip ir priklauso poetui, daugiaprasmybių meistras. Klausydamas ant elektroninio „byto“ pastatyto „Nevermind“ gali išgirsti begalę užuominų į daugybę skaudžių dalykų, vykstančių pasaulyje. Tačiau niekas nėra pasakyta tiesiai, visur tik girdimi tolimi aidai. Iš vienos pusės, nėra išeita už meilės dainos ribų, tačiau eilutės tarsi pelės pačios išlaksto į visas prasmių puses, o tu tik lieki stovėti sutrikęs ir galvoti, kur pasukti. Kuri teisinga?

Būtina pasakyti, kad šioje dainoje pirmą kartą istorijoje Cohenas panaudoja musulmoniškas temas – po eilučių „Yra tiesa, kuri gyvena, ir yra tiesa, kuri miršta“ pasigirsta žavus islamietiškas ritualinis giedojimas. O po jo yra žodžiai „Aš negalėčiau žudyti taip kaip žudai tu, ir negalėčiau nekęsti taip kaip nekenti tu“. Politines išvadas galite pasidaryti patys.

Ir tas žiaurus pasikartojantis „Tiek jau to, tiek jau to…“

Religinį potyrį sustiprina ir po to užgrojantis gospelo stiliaus „Born In Chains“. Girdėdamas šiuos kūrinius imu galvoti, kokio perkūno, Leonardai, tu įgrūdai tą „Did I Ever Love You“ į albumą? Kokio užtaiso, kokios jėgos, galios tai būtų darbas be to kūrinio kvailo komiškumo.

Nenorėjai per rimtai? Aišku, nenorėjai. Tau smagu ir paerzinti. Tu nenori duoti atsakymų, nenori pranašauti (nors pranašai to nesirenka), nenori pamokslauti, nori likti žaidžiantis stebėtojas savo tamsiame kostiume.

Tai kam tada renki ašaras dainuodamas „You Got Me Singing“, paskutinę dainą, kurioje girdėti taip mielai coheniška klasikinė gitara? Bandei sugadinti ir šią dainą? Paversti country balade? Moterų balsai tai beveik padarė. Tačiau pabaigos, mirties, nuojauta, paskutinės dainos nuojauta šią dainą padaro ypatingą. Ypatingą dar ir dėl to, jog po ilgo laiko tarpo Coheno lūpose vėl skamba „aleliuja“. Ypatingą dar ir dėl to, kad ją klausant prieš akis taip ir iškyla nerūpestingai dainuojančio kostiumuoto senučiuko siluetas, kylantis virš visų populiarių pasaulio problemų.

Ir štai aš dainuoju, nors žinios ne pačios geriausios.
Ir štai aš dainuoju vienintelę dainą, kurią turiu.
Ir štai aš dainuoju nuo pat tada, kai mirė upė.
Ir štai aš mąstau apie vietas, kuriose galėjome pasislėpti. 

Ir štai aš dainuoju, nors pasaulis jau išnyko.
Ir štai aš mąstau, kad dar norėčiau pabūti.
Ir štai aš dainuoju, nors viskas rodosi negailestinga.
Ir štai aš dainuoju aleliuja himną.

Ir štai aš dainuoju lyg kalinys belangėje.
Ir štai aš dainuoju, lyg paštu jau keliautų malonė.
Ir štai aš trokštu, jog mūsų mažytė meilė tęstųsi.
Ir štai aš mąstau apie visus, kurie praėjo. 

Ir štai aš dainuoju, nors pasaulis jau išnyko.
Ir štai aš mąstau, kad norėčiau dar pabūti.
Ir štai aš dainuoju, ir nors ne taip viskas praeina…
Ir štai aš dainuoju Aleliuja dainą.

P. S.

Leonardas Cohenas užsiminė, jog kitas logiškas „Populiarų problemų“ tęsinys – albumas „Nepopuliarūs sprendimai“. Duok Dieve jam sveikatos!