2014 09 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Aistė Stremaitytė. Atvirukas 145-ojo Vaižganto gimtadienio proga

Šiemet rugsėjo 20 d. minimos Lietuvos rašytojo, visuomenės veikėjo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto 145-osios gimimo metinės. Ta proga šio teksto autorė siunčia linkėjimų ir mums, skaitytojams.

Jubilare juk reiškia: džiaugtis, ne ašaras lieti. [1]

Litterarum Lituanarum Doctor [2] Juzas

1929-aisiais švęsdamas savo 60-metį Juozas Tumas-Vaižgantas sesers dukrai Bronei Mėginytei-Klimienei atsiuntė 14 punktų pripelnytą ligų katalogą ir teigė gavęs 427 pasveikinimus, o paskutinį ruošia H. Fakultetas š. m. [rugsėjo] 20 d. [3] Šiemet minime jau 145-ąsias kunigo, rašytojo, visuomenininko gimimo metines. Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune rengia parodą ir mokslinę konferenciją. Gal kai kas aplankys ir priešais Kauno Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčią, daugeliui geriau žinomą Vytautinės vardu, esantį jaukų Juozo Tumo-Vaižganto memorialinį muziejų. Kiekvienas eksponuojamas baldas, paveikslas, drabužis, indas, knyga, rankraštis turi savą istoriją apie rašytojo susitikimus su tarpukario kultūros ir visuomenės atstovais. Šia proga spaudoje neabejotinai rasis vienas kitas tekstas, bandantis ką nors naujo pasakyti apie nenuilstamą Tautos, Tėvynės, Tikybos uolųjį mylėtoją ir darbininką [4], o aš pažvelgsiu į kelis 1929 m. laikraščiuose pasirodžiusius sveikinimus iš minėtų 427-ių ir sudėliosiu savo atviruką.

Aistės Stremaitytės nuotrauka

Bet kuris tradicinis sveikinimas pradedamas paminint jubiliato darbus, nuopelnus, gerąsias charakterio savybes. Vaižgantas, kaip ir šiuolaikiniai žmonės, turėjo be galo daug pareigų, bet sugebėjo išlikti savimi. Lietuvos šaulių laikraštyje Trimitas pažymima, kad kan. Tumas Lietuvoje yra vienas tų dvasios vadų, kurie visą savo gyvenimą gyvu pavyzdžiu mus pamoko, kaip turime gyventi, kad tikrai geresnį rytojų turėtum. Jisai yra ne tiktai rašytojas, dvasininkas, jisai yra ir Lietuvos šaulys. ne iš titulo ne iš vardo, o iš tikros širdies ir prisirišimo. (sic!) [5]

Dienraštis Rytas publikavo Vinco Mykolaičio-Putino publikaciją Šviesioji Vaižganto kūryba. Putinas išryškino Vaižganto mokėjimą džiaugtis ir gėrio literatūros kūriniuose bei gyvenime paieškas: Aš noriu atkreipti skaitytojų dėmesį tik į vieną Vaižganto gyvenimo ir kūrybos atžvilgį, atatinkantį ir vieną vyriausių jo būdo savybių: šviesų optimizmą, džiaugsmą, pasitikėjimą geru ir iš to einantį teigiamųjų vertybių ieškojimą gyvenime ir literatūroje. Vaižgantas kritikas ir beletristas ieško gyvenime „deimančiukų“, jais gėrisi, jais su kitais dalinasi, juos ugdo, jais mūsų tautinę kultūrą auklėja. (sic!) [6]. Šis bruožas – ieškoti deimančiukų ir jais dalintis – gali būti visai neblogas būdas kovoje prieš bambėjimą ir niurzgėjimą.

Žinoma, ieškant grožio, nereikia persistengti. Iš Lietuvos kariuomenės savaitraščio Karys: kada lietuvių visuomenė ir visa jos spauda mini vieno savo nario, būtent, garbingo baltaplaukio senio amžiumi, bet jaunuolio dvasia – kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto – 60 metų amžiaus sukaktuves, nepaliekame ir mes nuošaliai. [7] Kai esi pavadinamas baltaplaukiu seniu geriausiai gelbsti nuolankumas ir humoro jausmas.

Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus (II a.). Aistės Stremaitytės nuotrauka

Vaižgantui netrūko nei vieno, nei kito. Grįžtu prie jo laiško B. Klimienei: Nuglostė – numielavo mane lietuvių visuomenė; prirašė ir prisakė tiek dusėrų8, kiek aš nė nevaizdavaus. Kai stebiuos, kad mūsų inteligentai tiek daug moka retorikos pavartoti panegirikams, tai ginas: nei tai esą panegirikai, nei retorika, bet tikri jausmai. Nedrįstu ginčyti. Užtat dėl epitetų, kuriais mane apibėrė, kaip kokiais egzotiškais žolynais, atsimenu prof. M. Biržiškos anekdotą. Jie šventę Vilniuje 65 ar 70 m. Basanavičiaus sukaktį. Kažkas taip jį išgyręs kalboje, kad net koktu pasidarę. O a. a. Basanavičius pareiškęs: „Teisybę pasakė“. Aš nenorėčiau virsti anekdotišku jubiliatu. Tai visų epitetų nei pasisavinu, nei atmetu. Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamojo Vaižganto. Man tik įdomu, kaip ir kas jį pagerbia ar pagiria. [9]

Vieną dalyką apie Vaižgantą jo sveikintojai nutylėjo: rašytojo laiškuose atsiskleidžia itin gražus santykis su Kaunu – džiaugsmas dėl kiekvieno gero kultūrinio įvykio, naujo pastato, nutiestos gatvės. Matydamas įvairius sunkumus, Vaižgantas niekada neprarado vilties dėl Vytauto miesto, pašiepdavo negeroves, bet nemenkino žmonių.

Kiekvienas tradicinis sveikinimas baigiamas palinkėjimu. Šio atviruko pabaigai parinkau citatą iš savaitraščio Vienybė: Švenčiant Tavo, Mylimasis Tumai, sukaktuves, norėtumėm, kad kuo daugiau jaunųjų eitų Tavo pėdomis, kupinų jaunystės ir džiaugsmo dirbti Tautos gerovei. [10] Nors linkėjimas adresuotas rašytojui, skirtas jis yra mums.

[1] Vaižgantas. Laiškai Klimams. 1998, Vilnius. p. 255.

[2] Lietuvių literatūros daktaras (lot.).

[3] Vaižgantas. Laiškai Klimams. 1998, Vilnius. p. 251-252.

[4] Ten pat, p. 1

[5] Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“. 1929 m. rugsėjo 12 d., nr. 37.

[6] Politikos, ekonomijos ir kultūros dienraštis „Rytas“. 1929 m. rugsėjo 7 d., nr. 201 (1650). p. 3

[7] Lietuvos kariuomenės savaitinis laikraštisKarys“. 1929 m. rugsėjo 19 d., nr. 37 (537).

[8] Douceurs (pranc.) – meilumų.

[9] Vaižgantas. Laiškai Klimams. 1998, Vilnius. p. 250-251.

[10] Lietuvos Katalikų Savaitinis Laikraštis „Vienybė“. 1929 m. rugsėjo mėn. 6 d., nr. 36. p. 2

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.