Laiškai iš kaimo. „Taip ir dusinamės: vis tą patį ir tą patį…“

Rugpjūčio 26-oji

Peržvelgiau savo dokumentinių novelių ciklą „Senbuviai ir atėjūnai“. Paskutinės šių poringių pastraipos – apie rugpjūčio naktį du tūkstančiai ketvirtaisiais metais. Praėjo lygiai dešimt metų. Laikas rašyti epilogą, nes visi senstam, ir Viešpaties keliai nežinomi.

Tokią nelinksmą gaidą visai netikėtai pradėjo Apolinaras, atėjęs prie Krūčiaus upelio ir pasiskundęs, kad jį užpuolė kažkoks Parkinsonas. Žiūrėk, sako jis, kaip dreba ranka, dabar bijau, kad nepasirodytų koks Alzheimeris… Ne, mūsų pokalbis nebuvo toks liūdnas, net jaunystę prisiminėme. O kas nežino, kad tada viskas buvo geriau. Bet kai po kelių dienų nuvažiavau į naująją Druskininkų biblioteką, susiradau labai storą amerikietės Jean Carper knygą apie Alzheimerio ligą. Rūpestingai išversta į lietuvių kalbą.

Į sveikatą dabar mus varo anglai ir amerikiečiai, savos išminties tarsi nebeturim. Knyga labai dikta, o perskaičiau greitai. Rodos, kad ir antraštė skubina: „Šimtas paprastų dalykų, kurie jums padės išvengti Alzheimerio ligos ir turėti puikią atmintį senatvėje“. Ir jeigu reiktų vienu žodžiu apibūdinti šį skaitalą, reiktų sakyti, kad čia yra „amerikonizmas“. Dauguma patarimų yra pataikavimas pramogaujančiam miesčioniui, kuris trokšta dar daugiau virtualybės ir prabangos. Nėra net užuominos apie darbą. Tiktai gimnastika, vaikštynės, svarmenų kilnojimas. Mes tai dar žinome, kad darbas, ypač paprastas fizinis darbas darže, sode ar miške, yra daug geriau už sportą. Mes žinome, kad ir vitaminus reikia valgyti kartu su mėsdrais, kad žarnose negalima nieko ilgai laikyti, kad negražu vakare eiti gulti nepavargus.

Amerikiečiai šito nežino. Bet kiek šitoje moksliškų patarimų knygoje gražių ir malonių priminimų: kasdien valgykite uogų, gerkite arbatą, neatsisakykite kavos, mėgaukitės šokoladu, saujomis rykite multivitaminų tabletes, išmokite naujausių sporto pratimų, žaiskite vaizdo žaidimus, gerkite raudoną vyną, kasdien valgykite riešutus, vartokite maisto papildus, vaikščiokite gamtoje, žinokite, kad alyvuogių aliejus yra pats sveikiausias, nepamirškite špinatų, nebūkite vienišas…

Beveik visi šitie patarimai yra pertekliniai, jeigu žmogus gyvena ne prabangoje, ne lėtai vaikščiodamas „žavyngojė gamtojė“, o nuolat dirbdamas ir aktyviai ilsėdamasis. Išgarsinti multivitaminai tikrai bus nereikalingi, jeigu maistas natūralus, o ne sintetinis. O apie vyną, alyvuoges, svetimšalius riešutus ir persikus galima taip pasakyti: niekas neprilygsta mūsų medui, ropėms, pastarnokams ir obuoliams, kurie sunoksta mūsų krašte. Ši taisyklė yra nekintanti, ir nors globalinis medžiagų pernešimas dabar įgauna didžiulį pagreitį, reikia priešintis visoms svetimybėms kiek tik įmanoma. (Be to, būtų gerai nepamiršti, kad aštuoni šimtai milijonų mūsų Žemės gyventojų kasdien badauja). Besipriešindami visoms užjūrio panacėjoms mes būsime arčiau savo prigimties. O prigimtį labiausiai saugo genai, kuriuos paveldime iš savo tėvų ir senelių, o juk jie tai tikrai nežinojo, kas yra alyvuogės.

Rugpjūčio 27-oji

Ir vis dėlto apie „Senbuvių ir atėjūnų“ tęsinį reikia galvoti. Kaimai dabar keičiasi labai greitai. Kinta ir kraštovaizdis, ir žmonės.Ir atrodo, kad patys ištikimiausi konservatoriai yra tinginiai.Jų nei daugėja, nei mažėja.Numiršta vienas kitas, bet atsiranda naujų, dar visai jaunų, bet jau įgyjančių šiokios tokios patirties šioje socialinėje nišoje. Yra dvi tinginių rūšys: vieni tūno namuose ir kažko laukia, kiti kažkur neskubėdami vis eina arba važiuoja, bet vis tiek nedirba.

Yra ir tokių, kurie sparčiai žygiuoja, kartais mina pasiskolinto dviračio pedalus, aišku, kad jie kažkokių planų turi. Jiems svarbu tam tikru metu kažkur būti… Ar kenkia tinginiai mūsų visuomenei? Gal kiek ir kenkia, bet mažiau nei tie, kurie dirba labai daug ir be proto.Pirmiausia reikia žinoti štai ką: nieko nedirbdamas žmogus nieko nesugadina. Trisdešimtmečiui nieko dar nedirbusiam jaunikaičiui paduok šakes ar gerą kastuvą – būtinai sulaužys. Jis jau turi jėgos, jau tunka tratėdamas, o proto ir įgūdžių dar neįgijo.Todėl tokie „darbo rezervai“ tegu tūno sau tykiai. Jie nekenkia. O kai reikės – ir pasirodys.

Kitas labai aiškus artimesnių ir tolimesnių kaimynų tipas – darbštuoliai. Jie dirba net naktimis. Įlenda tykiai į apleistą pirkią, išneša kokį vertingą etnografinį daiktą ir pasiūlo tam, kam reikia. Sukuria, žinoma, kokią romantišką istoriją, paaiškinančią, iš kur tas brangus rekybalas atsirado.

Tie darbštuoliai nėra tikri vagys. Jie gali iš pat ryto kantriai darbuotis miške, greitai priruošti bent dešimt erdmetrių malkų, o per pietus, žiūrėk, koks smarkiai dūmijantis sunkvežimis tas malkas kažkur išveža. Nesvarbu, kieno čia miškas, paskui gal kas ir išsiaiškins, bet pinigas tiems darbštuoliams naujas jau šiandien. O kai prasideda grybavimo sezonas, jie irgi keliasi labai anksti. Ir dirba profesionaliai, nelaksto aklai.

Nepamirštamas yra toks vienas susitikimas su Adomu miške. Dar tik priešpiečiai, o didžiulė „Maksimos“ pūslė jau pilna gražių lepeškų. Visos didelės, švarios, gražiai apipjaustytais koteliais. O grybauja taigi tik su viena ranka. Dešinė Adomo ranka sugipsuota ir parišta. Prieš savaitę krito nuo dviračio ir susilaužė ranką.Bet kaip džiaugiasi dabar Adomas, kad lūžo ranka, ne koja. Šitaip gerai lapeškos dygsta, tik eik ir eik. Ir eina, nes žino vietas, kurių kiti tikrai neras. Burna jau perdžiūvusi, kojos jau kliūva už menkiausio kupsto, o jis dar nesuka namo, jis žino, kiek reikia pririnkti, kad būtų keturi plastikiniai vyno buteliai du bambaliai alaus ir cigarečių pakelis. Sugrįžęs ir pardavęs lepeškas, Adomas pavaišins ir tą gailiūniškį burliungį, kuris grybauti dar neišmoko.Toks yra jų solidarumas, tokie labai aiškūs egzistenciniai reikalai, ir niekas tų reikalų teisingai neįvertins, kol bus tiktai stebėtojas. Reikia būti šalia jų, bet norint kartu sėdėti prie tų bambalių irgi reikia ne tiktai pasiryžimo, bet ir sveikatos…

Štai dabar, po dešimties metų, jau galima būtų pasėdėti su Adomu ir pasikalbėti apie viską. Deja, sužinosi jau nedaug: grįžo šitas nemarusis darbštuolis iš slaugos ligoninės ir nebeskiria, kur alus, o kur duonos gira.Šitaip kalba vyrai parduotuvėje, šaltą rytą maukdami šaltą alų… Gal šitas vieno „Senbuvių ir atėjūnų“ herojaus persimainymas yra pats ryškiausias. Ir gana liūdnas. Yra ir linksmesnių.

Štai neša Kleponis du lygmalus krepšius kazlėkų, ir nepasakysi, kad jam jau aštuoniasdešimt metų. Praėjo dešimtmetis, o jis – nesensta. Ir šienauja, ir daržus vagoja, ir grybauja. Vis dėlto įdomu, kaip tokią daugybę kazlėkų Kleponis sudoros. Tas grybas vertinamas prieštaringai. Musteikos krašte kazlėkai kadaise buvo geras tepalas ratų ašims, musteikiškiai sakydavo, kad tasai sliduolis  niekam daugiau ir netinka. O Parnarauskis iš Žeimių gyrėsi žinąs būdą, kaip kazlėkus iškepti, kad ir po kelių dienų keptuvė dar gardžiai kvepėtų. Dar kiti gudruoliai juokauja, esą tokį slidų grybelį galima valgyti tik tada, kai žadi vemti. Nunerti tas slidžias kazlėkų galvas tikrai yra kantrybės reikalaujantis darbas. O kai tų sliduolių tiek daug? Ogi aš jų nelupu, sako Kleponis, niekas nėra įrodęs, kad ta slidi oda kenkia sveikatai, apiplaunu, išverdu, pasūdau – ir į šaldytuvą. Žiemą labai skanu…

O jaunasis Lukošiūnas irgi geras darbštuolis. Kiekvieną šeštadienį burzgina traktoriuką, kuris tiesiog nusvilina sodą, kiemą ir pievą iki pat Krūčiaus. Traktorėlis mažas, bet eiklus, o dalgis naujas, tai rezultatas labai lygus. Pirmiausia toji stebuklinga žoliapjovė laksto išilgai, paskui skersai, kad jokios žolelės nei vabalėlio, nei žiogo nebeliktų. Turi būti švaru kaip šventoriuje, nesvarbu, kad ta dykuma ir pakvimpa svilėsiais. Toks kruopštus darbas jau yra ne darbas, o meditacija. Bet vis dėlto verta prisiminti, ką apie panašias meditacijas ir egzorcizmus kalbėjo daktarė Filomena Taunytė: kvailystė yra užkrečiama liga ir gyja sunkiai.

Rugsėjo 1-oji

Prieš tris dienas savanoriams talkininkams iš Japonijos, Katalonijos, Ispanijos, Ukrainos ir Olandijos rodžiau šešis baravykus, pasislėpusius po lazdyno krūmu Saladaunios šlaite. Kiekvieną rudenį šioje raguvos pakriūtėje pasirodo vienas kitas raudonikis, nes drebulių lapai čia sukuria šiems estetiškiems grybams reikalingą dirvožemį, o šiemet puikuojasi net šeši baravykai.Tauriausius mūsų krašto grybus įpratome regėti pušynų drūtumėlėse, bet šiais metais yra kitaip. Marcinkoniškiai jau kuris laikas verkauja, kad šį rudenį savo kerpšiliuose baravykų neranda…

Mindaugas Lapelė, atvežęs savanorius į Sodą prie Krūčiaus, papasakojo jiems ne tik apie mūsų tauriuosius kepurėtus grybus, bet ir apie „mokslagrybius“, kurių išdygsta nepalyginamai daugiau negu valgomųjų. Ir atsiranda tie „mokslagrybiai“ dažniausiai tokiose vietose, kurios žmogui visai nerūpi.Bet rudenį ne tiktai gamtininkai nejučia susidomi grybais, ir ne tiktai valgomaisiais. Atsiranda kažkoks beveik vaikiškas noras viską vardais pavadinti, sužinoti, kodėl toks gražus sataninis baravykas yra nevalgomas, o nakcižibis nors ir valgomas, bet tiktai ketvirtos kategorijos.

O kas yra kislioji bulgarė, kimininis žiemlielys, kvapioji kempė? O kaip atrodo geltonasis kiškiaausis, medūzgalvė trapiabudė, didysis kuokas, meškinis dantūnėlis? Atrodo, kad iš tokių ir panašių binarinės nomenklatūros vardų galima sukurti gražų žaidimą vaikams, ir tai, ko gero, būtų įdomiau nei kažkokie sugalvoti krakatukai, iškritę iš mėnulio arba kampuoti plėšikėliai, atsibeldę į Lietuvą iš Kalifornijos.

Tik, žinoma, reikėtų elgtis pagarbiai ir nepamiršti, kad grybų pasaulį mokslininkai neseniai išskyrė į visai atskirą Grybų karalystę. Taigi dabar visa, kas gyva, yra arba gyvūnai, arba augalai, arba grybai… Ir vis dėlto pats žinomiausias ir pats geidžiamiausias yra tikrinis baravykas, kurio ispanai ir olandai jau nežino, o savanorė Irina iš Lvovo tuoj pat mus pataiso – čia yra ne baravykas, o belyj gryb, taigi baltasis grybas.Jis tikrai auga Karpatuose, tik ne po lazdynais, o po eglėmis. O kodėl baltasis? Ogi todėl, kad jaunas baravykaitis gerai sudžiovintas nė kiek nepakeičia spalvos: kepurėlės viršus rudas, o apačia balta. Ir kotas baltas. Tokie mūsų miško turtai žiemą atrodo puikiai, ypač kai dzūkės moterys gražiai suveria tuos džiovintus baravykaičius lyg kermošiaus riestainius.

Šitokias paprastas tiesas aiškinomės penktadienį, o šiandien, pirmadienį, rugsėjo pirmąją, einu į Stapčinskų ąžuolyną ieškoti naujų „mokslagrybių“. Perklampojęs pelkėtą Rudžio juodalksnyną, patenku į šernų taką. Smarkiai nubrozdinti šimtamečių eglių kamienai, čia pat ir miško kiaulių purvo vonios. Tolėliau, šaltiniuotame juodalksnyne raudonuoja menki grybukai – raudoni raudoni. Net ir liauni kotukai nudažyti ryškia raudona spalva. Ir kas čia galėtų būti? Bet nesiartinu prie jų: ir tos purvo gulyklos, ir šaltiniai, ir grybai, matyt, yra šernų nuosavybė.

Dar kiek paėjus prieš mane iškyla retmiškio kalnelis, labai panašus į kiauliatvartį: visi eglių ir ąžuolų kamienai nubrozdinti ir apkibę išdžiūvusiu juodu dumblu, visur pūpso šernų ekskrementai. Tikras kiauliatvartis, tiktai kvapas gerokai stipresnis. Specifinis šernų kvapas visada užuodžiamas iš tolo, kaip ir poniabudės stiprus dvokas. Ką daryti? „Mokslagrybiai“ neberūpi. Man reikia vėl perbristi klampų Rudžio šaltinį, pereiti pievą, kur prieš keletą metų dar ganėsi Stapčinsko karvės, o dabar, aišku, karaliauja šernai. Jeigu jie šią minutę nemiega savo „tvarte“ ant šito kalnelio, jei nesilepina purvo voniose, tai rausia duobes pievoje ir čepsi sultingas kvapiųjų gurgždžių šaknis.

Išsipjaunu šaltekšnio lazdą, nors žinau, kad prieš piktą šernę su paaugusiais šerniukais šitas ginklas labai menkas. Bet dar žinau, kad ilgos lazdos reikės keliantis per Krūčių… Vis dėlto laimingai pasiekiu kitą upelio krantą, ir galiu atsidusti sename drebulyne, kur pavasarį žydėjo žibuoklės ir plautės. Turiu sustoti prie trijų didžiausių pasenusių baravykų, – jie vis dar išsilaiko nenugriuvę. Gražu! Toks atradimas, rodos, labiausiai ir reikalingas, vis dar jaučiant šernų kvapą, dar girdint upelio šniokštimą. Štai, galvoju, taip ir reikia grybauti rugsėjo pirmąją: į žinomą grybiją reikia ateiti netikėtai, visai iš kitos pusės. Grybų sugebėjimą slėptis būtina pergudrauti kaip šernus. (Kai tyliai sliūkinau per aukštažolę, visiškai sulaukėjusią duobėtą pievą, ir kairėje, ir dešinėje girdėjau šernus.) Ir nesvarbu, kad tie baravykai jau seni, svarbu, kad niekas čia jų anksčiau nerado. Dabar aš jau žinau, kad rasiu, nes štai tokių slaptų grybijų miestiečiai grybautojai dar neaplankė.Dabar neskubėdamas apžiūrėsiu ir seną Krūčiaus eglyną, nuklysiu ir į Danutės Balčienės šilą su Bankso pušų džiunglėmis, vis stengdamasis pažvelgti į grybų buveines ne iš „fasadinės“ pusės.

Rugsėjo 2-oji

Ir tikslūs žemėlapiai, ir nuotraukos iš parasparnio rodo, kad visai šalia didelio Liškiavio ežero tūno kažkoks mažas ežerėlis, apie kurį čionykščiai žmonės lyg ir nežino. Bet jo vardą vis dėlto pavyko sužinoti: Aklalis. Tą Aklalį iš visų pusių saugo klampūs juodalksnynai, klastingi žemapelkės duburiai, kuriuos slepia plačiai išsikerojusios viksvos ir dvimetrinės vandeninės monažolės. Bet prasibrauti iki pat liūliuojančio Aklalio kranto reikia – kiek galima žiūrėti į žemėlapį ir galvoti, kad ten kažkas turėtų būti. Ir tas noras kai ką atrasti labiausiai sustiprėja rudenį.

Gal gamtininkai darosi panašūs į gyvūnus, kurie būtent rudenį pradeda kaupti visokias atsargas žiemai. Net katinas Juoduklis kasdien darosi vis storesnis, o jo kailis vis labiau blizga. Bus žiema – taip kalba katino instinktas… Šitaip drąsinu save bebrų suletenta šliūže artėdamas prie Aklalio nendrynų, pasiklausydamas, ką šnabžda jau čia pat žaliuojantys plačialapiai švendrai. Jeigu jau matau švendrus, tai žinau, kad dumblo visur čia daug, ir negaliu paleisti iš rankų ilgos lazdos. O štai ir baltų kiminų kupstai su spanguolėmis.

Čia pat ir baltosios lelijos didelis žiedas, ir alijošinio aštrio plūduriuojanti kupeta. Ir neaišku, kur baigiasi pelkė su akivarais, o kur prasideda Aklalis. Bet pro rusvai žalią nendrių sąžalyną jau regiu kitą ežerėlio krantą. Ir visur nendrės, švendrai, o toliau nuo kranto – žali juodalksniai. Aklalis tikrai aklinai paslėptas… Ilgai galiu šitaip žiūrėti ir klausytis. Gal dar pralėks aukštai gervių tvarkingas trikampis. Gal pasirodys šitų užmirštų vandenų šeimininkas bebras. Žinau, kad niekas daugiau negali  man sutrukdyti šito nekasdieniško susitikimo su ežeru. Gal toks neaiškus laukimas taip pat yra svarbus jau atėjusio rudens ženklas?

Rugsėjo 18-oji

Dar nepradėjau kasti bulvių, dar vis reikia kariauti su pragaištingais plaukuotųjų viksvų, žemuoginių aviečių ir paprastųjų varpučių šakniastiebiais,kurie iš visų pusių puola mažus daržo plotelius. Reikia ir pasislėpusius aguročius iškelti iš lapų paunksnės į saulės šviesą – šitaip jų oda pasidarys kietesnė, pasiruošusi gerai žiemoti rūsyje. Reikia ir sėklas rinkti, ir kompostus perkasti. Ištuštėjusiose lysvėse reikia sėti baltąsias garstyčias – jos dar suspės šį rudenį užaugti ir bus gera žalia trąša mėšlo negaunančiai dirvai.

Rudeninis ceitnotas yra toks pat, kaip ir pavasarinis, ir būtent rudenį aš dažnai prisimenu, ką prieš dešimtmetį porino sodietis Albinas Kalpokas: kai sušienaujam, kertam miežius, o paskui kasam bulves, raunam runkelius ir vežam mėšlą, taip ir dusinamės – vis tą patį ir tą patį… Tada aš, prisimenu, suabejojau, ar gerai, dzūkai daro mėšlą į laukus išveždami rudenį, juk iki pavasario daug azotinių medžiagų išsiplauna iš dirvos. Bet mano abejonės negali pakeisti to tradicinio darbų rato.Tegu žemaičiai veža mėšlą pavasarį, o dzūkai veš rudenį. Svarbu, kad tas amžinas darbų ratas nesustotų. Tai nėra dusinimasis, tai yra garbingas išbuvimas savo vietoje. Tegu valdininkai giriasi, kad eina pirmyn ir vis pirmyn, o mes, sodiečiai, eisim ratu. Kad nepamirštume, kas čia buvo vakar ir užvakar. Ir kai visi, einantys pirmyn, nebežinos, kaip reikia auginti runkelius, mes vis dar mokėsime tai daryti.