2014 09 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Britų rašytoja Kate Atkinson: „Aš mieliau sutikčiau laikytis informacijos dietos“

Rašytoja Kate Atkinson. Nuotrauka iš straipsnio rengėjų archyvo

Išleidusi keturias milžiniško populiarumo sulaukusias knygas apie privatų detektyvą Džeksoną Broudį, žymioji britų rašytoja Kate Atkinson, nusprendusi pailsėti nuo šio personažo, parašė įspūdingą istorinį romaną „Gyvenimas po gyvenimo“.

Pasakojama istorija prasideda 1910 m. vasario vienuoliktąją, kai gimsta pagrindinė knygos herojė Ursula Tod. Deja, ji pragyvena vos kelias sekundes. Kitame skyriuje aptinkame visiškai kitą jos gimimo versiją – šįkart daktaras spėja išgelbėti mažylę nuo mirties. Romane „Gyvenimas po gyvenimo“ Ursula miršta ir atgimsta ne vieną kartą, bet kaskart gyvena vis ilgiau. Gyvenimas po gyvenimo skaitytojui prieš akis skleidžiasi XX a. panorama: gripo pandemija 1918 m., Londono bombardavimas, Ursulos pažintis su Hitleriu. Pasirodo, net menkiausias sprendimas gali turėti baisių padarinių: sulaužyta ranka, pasipriešinimas bučiniui – ir veikėjų gyvenimas pakrypsta netikėta linkme…

Interviu waterstones.com Kate Atkinson pasakoja apie paskutinio romano struktūrą, jo veikėjus, apie tai, kad tik grožinė literatūra teikia galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl nusprendėte imtis romano, kurio veiksmas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą? Ir kodėl pasirinkote būtent „Blicą“ – laikotarpį, kai naciai intensyviai bombardavo Londoną?

Mane, kaip ir daugelį žmonių, visada domino Antrasis pasaulinis karas. Apie jį šiek tiek rašiau savo pirmajame romane „Anapus fotografijų“, bet jau tada nujaučiau, kad grįšiu prie šios temos. Tačiau tai padariau kiek vėliau nei tikėjausi. Koncepcijos požiūriu „Gyvenimas po gyvenimo“ yra gana sudėtingas romanas, o bandydama aprėpti visą karo eigą būčiau padariusi meškos paslaugą knygos struktūrai ir pagrindinei idėjai, todėl susitelkiau ties „Blicu“. Turiu pripažinti, kad jeigu reikėtų pasirinkti istorijos laikotarpį, į kurį galėčiau grįžti, labiausiai norėčiau pamatyti Londoną tuo metu. Neabejoju, daugeliui toks sprendimas pasirodys keistas, bet tik pagalvokite, kokia būtų patirtis! Žinoma, aš iš anksto darau prielaidą, kad nežūsiu šioje fantastinėje kelionėje laiku.

„Blicas“ – unikalus laikotarpis ne tik Britanijos istorijoje, bet ir tautos savimonėje, ir susidomėjimas juo iki šiol nemažėja. Taip, per karą žmonės nuolat išgyveno pavojų, bet 1940-ųjų pabaigoje britai buvo palikti kovoti vieni – ir tuo metu pergalė atrodė nepasiekiama. Kaip tautai, mums iki tol neteko patirti nieko panašaus. Anksčiau, kol komunikacijos dar nebuvo išplėtotos, nebuvo galimybių visai šaliai greitai sužinoti, kas vyksta. Pavyzdžiui, kai į Angliją įsiveržė normanai, žinia apie pavojų sklido lėtai – juk radijas tais laikais neegzistavo…

Pirmasis pasaulinis karas buvo neįtikėtinai baisus, bet britams nė į galvą nebūtų šovę, kad jis gali pasibelsti į jų namų duris. Antrasis pasaulinis karas – tai pirmasis karinis konfliktas mechanikos amžiuje, nusinešęs tiek civilių gyvybių, nes abiem kariaujančioms pusėms britai tapo taikiniu. Karas pasibeldė į mūsų namus brutaliausiu būdu (ir keršydami mes perkėlėme jį į Vokietiją), o tai visai kas kita, jei palygintume su 1914-aisiais, kai britai mojo į frontą vykstantiems jauniems kareiviams, nė nesusimąstydami, kas ten jų laukia. Dabar viskas kitaip.

„Blicas“ – tai trumpas, bet neįtikėtinai įtemptas laikotarpis Britanijos istorijoje, – nors esu tikra, jeigu jus be perstojo bombarduotų 57 dienas, kaip buvo bombarduojamas Londonas, jis jums neatrodytų labai trumpas. Tais laikais gyvenimas buvo sunkus, kiekvienas žinojo, kad turi atlikti moralinę pareigą – sau ir kitiems. Dabar mes užverčiami smulkmenomis ir banalybėmis, tad žmonės pamažu tampa vis labiau egocentriški ir tokia „nuobodi“ vertybė kaip stoiškumas nebeatrodo patraukli. Žinau žinau – turbūt net romėnai burbėjo, kad graikų laikais viskas buvo geriau, o paskui pasaulis ėmė ristis Tartaran… Bet nemanau, kad į praeitį žvelgiu pro rožinius akinius. Tiesiog pritariu Džeksono Broudžio minčiai, kurią jis išsako knygoje „One Good Turn“: „Viskas tobulėja, bet tai nereiškia, kad gerėja…“

Be jokios abejonės, per Antrąjį pasaulinį karą šalį buvo užtvindžiusi propaganda ir daug kas buvo slepiama, siekiant palaikyti žmonių moralę, bet aš mieliau sutikčiau laikytis nesibaigiančios Informacijos ministerijos „dietos“ ir spoksoti jų sukamus filmukus apie tai, ką daryti su maisto likučiais ir kaip auginti viščiukus, nei žiūrėti dar vieną „X faktoriaus“ arba „Big Brother“ versiją. Bet gal čia atsiliepia mano amžius…

Neabejoju, kad renkant informaciją apie „Blicą“ teko nemažai paplušėti. Kur jos ieškojote?

Rašydama apie Ursulos patirtį nacių bombarduojamame Londone rėmiausi įvairiais rašytiniais šaltiniais, karo laikų dienoraščiais ir ataskaitomis. Atspirties tašku tapo Juliet Gardiner knyga „Blitz“ – jos bibliografijos sąraše radau daugybę įdomių šaltinių ir jais pasinaudojau. Kokius metus skaičiau literatūrą apie „Blicą“, bet daugiausia dėmesio skyriau asmeninio pobūdžio liudijimams, paskui leidau viskam susigulėti, kad neimčiau kaip papūga kartoti to, ką parašė kiti žmonės, jų minčių ir išgyvenimų, – man reikėjo perteikti tik pačią esmę. Kadangi viename iš gyvenimų Ursula tampa civilinės gynybos savanore, teko nemažai padirbėti su ano meto dokumentais, rašytiniais liudijimais ir, žinoma, grožiniais tekstais. Turiu pripažinti, kad beletrizuota Johno Strachey knyga „Post D“ man tapo atradimu, – joje stulbinamai tiksliai ir gyvai perteikta, kas vyko tuo metu Londone.

Romanistai iš esmės rašo apie tai, ko patys nepatyrė, todėl šį tą prikurti dėl vaizdingumo – tai neginčijama rašytojų privilegija. Tam tikru momentu rašytojui reikia palikti faktus ramybėje, bet jis turi išlikti objektyvus ir laikytis autentiškumo. Rašydamas istorinį romaną rašytojas turimus faktus paverčia kita realybe, tai, galima sakyti, yra pasaulietinė transsubstanciacija (esmėkaita). Kartais pasvarstau, ar ne per daug būsiu prikūrusi, bet paskui suvokiu, kad tik taip įmanu prikelti faktus naujam gyvenimui… Pavyzdžiui, Ursula per karą patiria nepalyginamai daugiau įtampos ir siaubo nei kiti civilinės gynybos savanoriai. Panašiai kaip „Blicas“ buvo labai intensyvus laikotarpis Britanijos istorijoje, taip Ursulos gyvenimas tuo laiku yra lyg koncentratas, atspindintis daugelio žmonių patirtį.

Skaitant šaltinius mane stulbino, kaip šaltai, kone abejingai liudininkai pasakojo apie kraują stingdančius nutikimus – tarsi praktinė jų darbo pusė būtų užgožusi emocijas. Šį reiškinį bandžiau perteikti per Ursulos charakterį ir jos pokalbius su panele Vulf, gelbėtojų būrio vadove.

Istorinis romanas – tai bandymas įvilkti realybę į grožinės literatūros rūbą. Žinoma, gali būti sunku atkurti konkretaus istorinio laikotarpio atmosferą, bet, manau, kad viskas priklauso nuo personažų. Rašytojas gali išgalvoti nuostabiausią siužetą, įdomią struktūrą, sudėti į knygą aibę faktų, bet jeigu nebus stipraus personažo, skaitytojo – ir netgi savęs paties – sudominti nepavyks.

Kaip atsirado Ursulos personažas?

Neturiu supratimo, iš kur ji atsirado. Ursula neturi prototipo. Niekada negaliu pasakyti, kaip gimsta mano personažai, – man iki šiol tai mįslė. Bet ji yra savos epochos ir aplinkos, kurioje augo, produktas. Beje, „Lapės prieglobstis“ atsirado gerokai anksčiau nei pati Ursula. Netgi kiti knygos veikėjai – Silvi ir Hju egzistavo mano galvoje prieš atsirandant Ursulai. Kaip pasakytų Lewisas Carollis, aš tiesiog pradėjau nuo pradžios, – veikėjai, apie kuriuos pasakoju iki Ursulos gimimo, apsigyveno mano galvoje ir sukūrė jai kontekstą. Beveik visus įvykius romane regime iš Ursulos pozicijos, bet pirmuosiuose skyriuose mus su viskuo supažindina jos motina Silvi. Ursulos pasaulėjautos atsiradimas buvo tik laiko klausimas. Pažvelgę atidžiau pamatysite, kad po jos finalinės reprizos knygos pabaigoje – be abejo, tai ne pabaiga, šioje knygoje išvis niekas nesibaigia – Silvi perspektyva pasakojant apie Ursulos vaikystę galutinai išnyksta.

Kokie jausmai apima parašius romaną?

Džiaugsmas. Palengvėjimas. Nuovargis. Parašius paskutinį sakinį, užlieja pilnatvės jausmas, kurį gyvenime patiriame retai.

Ko reikia, kad galėtumėte pasakyti, jog diena buvo produktyvi?

Vieno gero sakinio. Tik tiek.

Ką manote apie rašytojų skirstymą pagal žanrus: detektyvų autorius, istorinių romanų autorius ir taip toliau…

Man rodos, žmonės jaučia nenumaldomą poreikį viską kategorizuoti. Iš visų jėgų tam priešinuosi, bet jei mane priremtų prie sienos, ko gero, pasakyčiau, kad rašau papročių komedijas. Manau, tai pakankamai miglotas apibūdinimas! Pastaraisiais metais man ėmė klijuoti detektyvų autorės etiketę, bet aš savęs tokia nelaikau. Taip, esu parašiusi keletą detektyvinių romanų, bet man visada svarbiausi yra veikėjai. Nebūtinai Džeksonas – Treisė, Redžė, Glorija, Amelija ir Džulija yra ne mažiau įdomios, jos – mano idėjų „nešėjos“. Labai mėgstu antraeilius, trečiaeilius personažus – netgi norėčiau sukurti romaną, kuriame nebūtų pagrindinio veikėjo, tik antraeiliai. Bet, ko gero, tai jau padarė kiti rašytojai…

Papasakokite plačiau apie intriguojančią romano „Gyvenimas po gyvenimo“ struktūrą.

Man, kaip romano autorei, struktūra atrodo labai paprasta. Bet skaitytojui ji gali pasirodyti gana sudėtinga… Pradėdama rašyti žinojau, kad Ursula atgims ne vieną kartą ir kad jos laukia daug gyvenimų. Numačiau, kad knygoje bus daug gretutinių realybių, turėjau keletą sumanymų, kokios jos bus. Nors ir sakau, kad romano struktūra paprasta, aš suvokiu, kad ji dvilypė. Romano pradžioje Ursula atgimsta gerokai dažniau. Kuo toliau, tuo sunkiau apibrėžti laiko liniją ir Ursulos vietą joje. Taigi, reikėjo šiek tiek padėti skaitytojui, kad jis pasijustų patogiau ir susigaudytų laiko linijose.

Rašydama romanus mėgstu žaisti su laiku. Iš esmės, mes gyvename kalėjime, kuriame įmanoma eiti tik tiesiai: žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Bet savo kūryboje mėgaujuosi laisve ir laužau laiko tiesę. Tik grožinėje literatūroje miręs žmogus gali grįžti į gyvenimą.

Ursula, kalbėdamasi su daktaru Keletu, laiką lygina su palimpsestu. Norėčiau, kad skaitytojas irgi į jį žiūrėtų, kaip pergamentą, ant kurio rašyta antrą kartą, nuskutus ankstesnius įrašus. Ir nepamirštų, jog laikas nesibaigia. Jei jau Ursulos brolis Tedis viename gyvenime gali likti gyvas, o kitame žūti, tai tas pat turėtų galioti ir Hitleriui. Šioje knygoje nekinta tik trys dalykai: 1910 m. vasario vienuoliktąją vėl siaus pūga, gims kūdikis, o pribuvėja ponia Hedok tuo metu gurkšnos trečią romo taurelę viešbutyje „Blue Lion“…

Romano pabaigoje Ursula jau yra išgyvenusi „Blicą“, Berlyno bombardavimą, Tedžio mirtį. Matome, kaip 7-ajame dešimtmetyje jos, senmerge likusios valstybės tarnautojos, gyvenimas eina į pabaigą, ir… skaitytojas vėl grąžinamas į pradžią, į „Lapės prieglobstį“. Jaučiau emocinį pasitenkinimą vėl sutikusi Hju ir Silvi, Bridžet ir ponią Glover pačiame jėgų žydėjime. Sunku apsakyti, koks džiaugsmas apima, kai gali grįžti ir pakartoti viską iš pradžių…

Kuris knygos veikėjas Jums mieliausias?

Man labai patinka panelė Vulf, bet mylimiausias veikėjas – Tedis, Ursulos brolis. Nors puslapyje jam skirdavau mažiau vietos nei kitiems veikėjams, kaip tik jis kuria knygos emocinę įtampą. Taip yra todėl, kad Tedis – Ursulos visatos centras, jį Ursula labiausiai myli. Ursulai brolis yra meilės įsikūnijimas, tam tikras modelis, atspindintis jos meilę pasauliui – meilę, dėl kurios ji pasiryžusi pasiaukoti.

Apie ką bus kita jūsų knyga?

Jei viskas klostysis gerai, rašysiu romano tęsinį – jis vadinsis „God in Ruins“. Šį pavadinimą pasiskolinau iš R. W. Emersono citatos: „Žmogus yra dievas griuvėsiuose.“ Norėčiau daugiau papasakoti apie veikėjus, kuriems skyriau per mažai dėmesio romane „Gyvenimas po gyvenimo“. Iš esmės tai bus Tedžio istorija, bet jos gijos drieksis gerokai plačiau…

Pagal www.waterstones.com parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.