2014 09 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Režisierius Béla Tarras: „Kinematografinis ir socialinis jautrumas turi koreliuoti tarpusavyje“

Režisierius Béla Tarras

2011 m. vengrų režisierius Béla Tarras (g. 1955) baigė daugiau nei 30 metų trukusias minimalistinės kino kalbos paieškas ir įkūrė kino akademiją „Film Factory“ Sarajeve. Taz.de žurnalistei Claudiai Lenssen jis pasakoja apie kino festivalius Bosnijos karo metu, socialinį jautrumą ir dėstytojo darbą.

Po paskutinio savo filmo „Turino arklys“ pagrasinote daugiau nebekursiantis ir įkūrėte Sarajevo kino akademiją „Film Factory“. Kas Jus sieja su šiuo miestu?

Šiuo metu jame gyvenu. Tai buvo viena iš būtinų sąlygų. Patikėkite, eiti kino mokyklos direktoriaus pareigas reiškia dirbti visu etatu.

Kaip užmezgėte pirmuosius kontaktus?

Tai turėjo nutikti iš karto po Balkanų karo, jau gyvuojant kino festivaliui. Sulaukiau kvietimo būti žiuri nariu. Man paskambino Susan Sonntag, tuo metu daug padėjusi Sarajevui, ir pasakė, kad privalau atvykti. Tada festivalis buvo kitoks – mažesnis, be raudonojo kilimo. Filmai buvo rodomi tik viename kino teatre.

Miestas buvo visiškai sugriautas. Kaip kino režisieriui man tai buvo labai įdomu. Po karo vis į jį grįždavau. Man tai buvo svarbu. Kai manęs prisireikia, mielai čia atvykstu.

Kino festivalis buvo įkurtas dar vykstant karui, 1995 m. Ar Sarajevas ir toliau skleidžia tokią pat stiprią simbolinę energiją?

Jutau, kad žmonės mėgsta kiną iš noro vėl normaliai gyventi. Neišgyvenau apgulties, galiu ją tik įsivaizduoti. Buvo tiesiog svarbu parodyti, kad net vykstant karui gyvenimas tęsiasi. Namai buvo apsupti snaiperių, tačiau žmonės mylėjo gyvenimą ir ėjo į bandomuosius kino seansus.

Šiais metais vadovavote konkursinės programos vertinimo žiuri. Programą sudarė tik pietų Europos, Viduržemio ir Juodosios jūros regionų filmai. Ar tai politinis pareiškimas?

Pasakyčiau taip: šiųmetis pasirinkimas byloja socialinį jautrumą. Programos filmų neįvardyčiau kaip politinių. Jaučiu, kad jie atskleidžia minėtų regionų kasdienybę. Kuo daugiau apie tai galvoju… Socialinį jautrumą įvardinčiau kaip raktinį žodį.

Nuo 2013 m. į „Film Factory“ kviečiate studentus iš viso pasaulio. Ar kino akademija buvo įkurta Jūsų iniciatyva?

2012 m. kalbėjausi su naujai įkurto privataus universiteto, School of Science and Technology, vadovybe. Jie palaikė mintį į savo mokymo programą įtraukti kino kursą. Studijų mokestis už jį siekia 5 000 eurų per metus. Universitetas bando pritraukti ir kitų lėšų. Iš Bosnijos valstybės nebuvo tikimasi jokios paramos.

Menkus išteklius turi ir Vaizduojamųjų menų akademija, kurioje studijavo tokie žymūs režisieriai kaip Jasmila Zbani, Borisas Tanovis ir Aida Begovich. Kultūra šioje šalyje neturi jokios reputacijos. Pažvelkite, kas Sarajeve nutiko su Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline galerija ir Istoriniu muziejumi: nuo 2011 m. jie yra uždaryti, nes atsiskyrus Bosnijai ir Hercogovinai nesutariama dėl bendro valstybinio biudžeto, reikalingo šioms institucijoms išlaikyti. Liūdinanti, bjauri ir chaotiška padėtis.

Užuot išsprendusi problemas, Deitono taikos sutartis užšaldė trintį tarp dviejų supriešintų tautų. Šalis buvo padalinta į Serbų respubliką bei Bosniją ir Hercogoviną, o šios – į daugybę kantonų. Kiekviename iš jų veikia savivalda ir vien tam reikia nemenkų biudžeto lėšų. Mėginimas vystyti politiką čia virsta chaosu. Man sunku suvokti skirtingus daugybės valdžių interesus. Privatus universitetas, kuriam priklausome ir mes, bando kitaip tvarkytis su šia sudėtinga situacija.

Kodėl kalbate apie factory? Esate meistras, apsuptas mokinių? Ignoruojate akademines universiteto taisykles?

Mūsų programa iš dalies atitinka akademinius reikalavimus ir prilygsta magistrantūros bei doktorantūros studijoms. Tačiau iš esmės „Film Factory“ yra laboratorija ir darbo vieta. Pagalvokite apie Bauhauzą! Patyrę menininkai dirba su mokiniais ir drauge sukuria kai ką naujo.

Toks yra ir mūsų tikslas. Siūlome vietą, kurioje jauni režisieriai galėtų susipažinti su patyrusiais kino kūrėjais ir keistųsi su jais idėjomis. Čia pripažįstamas kiekvieno savitumas. Kiekvienam suteikiama galimybė sukurti keturis trumpametražius ir baigiamąjį ilgo metro filmą.

Kaip matuojate talentą?

Tai paprasta. Stojantieji pristato savo filmus – tai vienintelis būdas įvertinti talentą. Peržiūriu juos ir sakau: tvarka, šitas yra geras. Kartais mane sudomina stojančiojo klaidos. Praėjus metams jau dalyvavome festivalio bosniškoje sekcijoje su trumpo metro filmų programa „Lost ir Bosnia“.

Mano patarimas yra paprastas: turi būti sąžiningas ir pasakoti apie tai, ką jauti, koks esi ir kaip matai pasaulį. Nenorėčiau studentų versti statyti „teisingus“ filmus ir sekti konvencionaliomis taisyklėmis. Paliekame jiems laisvę – tik tai skatina išdrąsėti ir atrasti ką nors nauja. Tai nėra apolitiška laikysena. Kurdamas filmą, kamera keli tam tikrą klausimą. Svarbiausia sau atsakyti, ką nori ir ko nenori rodyti.

Kol vaikiai pamato tikrą gyvenimą ir jo problemas, mėgina suvokti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip turi elgtis jie patys, nebūnu labai griežtas. Mano manymu, rodyti žmones nuo „Vanity Fair“ viršelio taip pat yra politinis sprendimas. Tačiau mes rodome žmones iš gatvės.

Kaip perteikiate jautrumą kinui?

Ne mažiau svarbus žodžių junginys man yra „socialinis jautrumas“. Jis be patronavimo gaidų turi koreliuoti su kinematografiniu jautrumu. Nedarau jokios tiesioginės įtakos. Jauni kūrėjai turi patys apčiuopti savyje šiuos dalykus. Mano užduotis – rasti tinkamų žmonių, kurie juos įkvėptų ir tobulintų. Kartu su genais atsinešame savo kultūrines šaknis. Įdomu stebėti, kaip žmonės jas atranda.

Film Factory“ puslapyje rašote apie vaizdų devalvaciją.

Užmeskite akį į plakatus prie universiteto įėjimo. Jie turėtų skelbti, kad čia vyks festivalio lankytojų susitikimai ir vakarėliai, tačiau ten mirga tik prekių ženklų reklama. Mus vis dažniau supa bjaurūs vaizdai, alinantys akis. Kita vertus, yra neįtikėtinai daug gražių dalykų, kuriuos privalu fiksuoti kamera.

Esu persisotinęs ir visų karo vaizdų. Bosnija kenčia savo etninių konfliktų pasekmes, tačiau pasitelkę vaizduotę mes, kitataučiai režisieriai, galime suprasti, kaip vyko pastarojo dešimtmečio karai. Turime gyventi čia ir dabar. Negaliu pasakyti, kas iš to išeis, tačiau turiu likti optimistas. Priešingu atveju nebūčiau Sarajeve.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.