2014 09 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Birutė Pankūnaitė: Atsakymai ir/ar klausimai

Rolana Čečkauskaite-Gkagka. Tik tai kas svarbiausia. 2014. Medis, mišri technika

Nežinau, kaip išvengti tokių gerų blogybių, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos Dailininkų sąjungų paroda „KELIAS / CEĻŠ / KETT”, skirta Baltijos kelio 25 metų sukakčiai paminėti (galerija „Arka“, rugsėjo 2–27 d.). Nenumanau, kaip turi veikti ir kokias parodas turi inicijuoti iš senų laikų paveldėtos organizacijos iškilmingomis progomis. Tiesiog tenka konstatuoti, kad kažkas iš esmės funkcionuoja ne taip. Pernai panašūs vajai buvo sukelti Kristijono Donelaičio metinių proga: visko kuo daugiau, gausiau, didingiau. Organizatoriams vaidenasi, kad jei nebus KIEKIO – tai reikš nepagarbą iškiliai asmenybei ar įvykiui. Nesvarbu, kad eksponuojami kūriniai nedera tarpusavyje, pjaudami kiekvienas savo natą ir ne visada į toną.

Reikia pripažinti, kad šįsyk galerijoje „Arka“ labai stengtasi išvengti eklektikos ir darbai sąžiningai rūšiuoti pagal braižą, manierą, kryptį. Tačiau galiojant suneštiniam principui (turiu omenyje lietuviškąją dalį), dažnai proginis stimulas lenkia kokybės kriterijų. O kur dar mandagumai svečių atsivežtoms kolekcijoms… (Svajoju trejų simbolinių rankų porų iš akmens masės ar didžiąją salę bjaurojančios aliuminio plastikos daugiau nebepamatyti.)

Nežinau ir principų, kuriais vadovaujantis kūrėjui reikėtų reaguoti į reikšmingas sukaktis. Bet patraukli atrodo orientacija į dabartį ir laisva interpretacija, kuri savaime inspiruoja istorinę distanciją ir mintis apie tai, „kaip buvo tada“, „ką tai mums reiškia dabar“. Žiūrovo refleksija turėtų būti pagrįsta jo laisve, o ne už rankutės vedančiomis pažodinėmis metaforomis.

Todėl esu linkusi į šią parodą žiūrėti ne tiek kaip į oficiozinę politinę manifestaciją, kiek į tam tikrą ribotos aprėpties šiuo metu Baltijos šalyse kuriamos tradicinės dailės apžvalgą. Nemanau, kad ji lygiu nusileidžia Europoje įprastam šio tipo menui. Sotu kokybiškų abstrakcijų. Daug ekspresionizmo (beje, visose trejose šalyse, ne tik Lietuvoje). Fotorealizmas ir kita jam artima figūrinė kūryba (ne tik estų). Ir eksperimentiniai darbai, atlikti skaitmeninėmis ir fotografinėmis technologijomis, kažkodėl iškelti į tolimiausias galerijos patalpas. (Gal kaip mažiau reprezentatyvūs?)

Kunigunda Dineikaitė. Fragmentas III. 2014

Masinis eksponavimas – sudėtingas uždavinys. Jo išvengia personalinės parodos, kuriose vis dėlto monotonija nekvepia. Turiu omenyje galerijoje „Akademija“ iki rugsėjo 26 d. veiksiančią jaunos menininkės Kunigundos Dineikaitės tapybos ekspoziciją „Visi sakytų, jog tai mėlyna“. Puiku yra tai, kad ji vis dar tebeieško savo būdo ar manieros ir išbando viską nuo intymių realistinio piešinio tapinių ir įvairios stilistikos klojinių iki spalvų dienoraščio ant popieriaus. Darbai spindi šviežiais, rodos, tik ką užteptais ir dar neišdžiūvusiais dažais ir, panašu, baigti prieš pat jų pakabinimą. Kartu tas gaivumas lyg sumišęs su kažkokiu stygiumi, abejone ar rizika – gal autorė nevisiškai ir ne visada užtikrinta, ar rezultatas tikėtas? Ir tai, mano nuomone, – privalumas.

Freddie Robins. Iš serijos Tobulas. „Netobulas“. 2008. Mašininio mezgimo technika megzta ir adyta vilna. Adė Celia Pym. Alekso Gailiešos nuotr.

Britų menininkei Freddie Robins (www.freddierobins.com), atvirkščiai, pasitikėjimo savo strategija ir profesionalumo pakanka. Būdama Londono karališkojo koledžo profesore ji jau dalina savo patirtį kitiems. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ iki rugsėjo 27 d. veikia jos konceptualios tekstilės paroda „Fikcija ir Funkcija“. Rugsėjo 22–26 d. menininkė rengia kūrybines dirbtuves ir VDA studentams. Nors parodoje eksponuojamiems darbams reikia nepaprasto kruopštumo mezgant rankomis ar mašina, apie amatą greitai pamiršti. Jį keičia humoras, absurdas ir pokštai, kurie kartais turi dramos ar baimių prieskonį. Tai dailiai išmegztos belyčių žmogaus kūnų išnaros, draugams dedikuotos vardinės pirštinės ir rankoves primenantys objektai. Visi jie artimi praktiškiems, tačiau tai apgaulinga: funkcija čia fiktyvi.

Melanie Smith. Kadras iš filmo „Fordlandija“. 2014 (kamera: Julien Devaux). Menininkės ir Galerie Peter Kilchmann, Ciurichas, nuosavybė

Melanie Smith paroda Šiuolaikinio meno centre, man regis, yra apie paraleles ir priešpriešas tarp 1) civilizacijos ir laukinio (gamtos) pasaulio bei 2) tapybos ir judančio, realaus filmuoto vaizdo. Ekspoziciją „Krokodilai ir keltuvai“ (rugsėjo 12– spalio 19 d., kuratorė Asta Vaičiulytė) sudaro tapybos drobės ir videofilmai. Ilgas viso to stebėjimas įtraukia: įsitikini, kad tapybos spalvas ir kompozicijas gali puikiai atstoti filmo mizanscenos, kurios, kita vertus, neturi stingdančios blyškių paveikslų statikos ir nebeaišku, kas ką lenkia ir kuo. Kaip ir neaišku, kur lengviau nutverti pilnatvę – Amazonės džiunglėse ar urbanizuotame mieste, nes į gamtą kėsinasi jos nenugalintys ekonominiai interesai, miesto namai dauginasi kaip tinklinis virusas, o jų gyventojai stumdosi prie nepermaldaujamo keltuvo. Kur išeitis?

Vsevolod Kovalevskij. Qoom. 2014. Arno Anskaičio nuotr.

Dar daugiau neaiškumų – kitoje ŠMC parodoje, kur, jos autorių žodžiais, užmenami dar neartikuliuoti, bet jau neatsakyti klausimai. („Neatsakytasis Q“, rugsėjo 18–spalio 19 d., kuratoriai: Auridas Gajauskas, Monika Kalinauskaitė, Audrius Pocius). Šį kartą dėl neaiškumų ant menininkų nesupykite – jie daugiausia dar labai jauni ir viską tebeformuluoja pakeliui, prietemoje, pašnibždomis, švilpiant vėjui ir mojant ratu skriejančiam vienišam popieriaus lapui, o klausimai (jei užduoti apskritai) išauga į vieną didelį „Q“. Teks etiketes skaityti pasišviečiant nebent telefonu, išlaukti tylius filmus, atidžiai įsižiūrėti ir įsiklausyti į visus šnaresius, sukrutėjimus ir šviesos plyšius. Neskubėkite nusivilti ir numoti ranka. Šie jauni žmonės – naujieji idealistai, turintys susidoroti su nedėkingu palikimu ir norintys kažką pasakyti. Nemažai byloja ir jų fizinio įsiterpimo į ŠMC monstrą būdas – sienos, tiesa, ardomos, kas čia jau įprasta, bet anga teskirta vienišai žmogaus figūrai. Vienišas ir vandens lašas, kapsintis nuo aukštų lubų. Ir praviros durys įsileidžia tik truputį šviesos, bet ne jus.

Tas nelemtas „Q“ gali netyčia nuvilioti ir į įvairias kitas didžiųjų raidžių asociacijas. Tarkim, nuplukdyti į kontroversiškas klasifikacijas. Kodėl tai negalėtų būti „Karta Q“ (nuo angl. „quiet“ – ramus), išauklėta respektabiliosios „Kartos G“ (nuo angl. „greedy“ – gobšus)? Ja galima pasitikėti, nors ji kitokia nei ankstesnė – apolitiška, saikingai svajojanti, iš naujo išradinėjanti tėvų pamirštus įnagius.

Deimantas Narkevičius. Books on Shelves and Without Letters. 2013. Dviejų kanalų hd video, garsas, 39.28 min. Galerija „Vartai“. Arno Anskaičio nuotr.

Su ja susitiksite ir akis į akį, jei Vokiečių ir Vilniaus gatvėmis patrauksite iki galerijos „Vartai“, kur rugsėjo 9–spalio 24 d. veikia šiuolaikinio meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus personalinė paroda „Skamba lyg XX amžiuje“. Šiaip šios dvi parodos nelygintinos – pastarasis menininkas greta jaunųjų prilygsta tikram solidžiam akademikui su išplėtota ir seniai legitimuota programa. Bet galinėje salėje pamatysite minėtų jaunųjų veidų ir išgirsite jauną roko muziką. Tai štai kaip jie atrodo ir kaip leidžia laiką. Nustebote, kad tarp naudotų popierinių knygų? („Books on Shelves and Without Letters“, 2013). Ir kalba jie ne taip sklandžiai, argumentuotai ir hipnotizuojančiai kaip Deimantas Narkevičius ar jį įkūnijantis britų režisierius Peteris Watkinsas („Gyvenimo vaidmuo“, 2003). Deimantas stebėtinai nekartodamas savęs žongliruoja istorine medžiaga, specifinėmis techninėmis žiniomis, skirtingų meno rūšių frazėmis, Lietuvos bei pasaulio kultūros fenomenais ir tai daro išties meistriškai ir perfekcionistiškai. Nukeliu kepurę, kurios, tiesa, nenešioju.

Tiek naujienų šiam rugsėjui. Kitą kartą turėtų būti daug spalvų, nes rugsėjo 24 d. Šiuolaikinio meno centre prasidėjo „Jaunojo tapytojo prizo‘14“ vajus. Šou tęsiasi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.