2014 09 25

bernardinai.lt

jazzosfera

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

„Blue Note“: Geriausia džiaze. III dalis

 „Blue Note“: Geriausia džiaze. I dalis

 „Blue Note“: Geriausia džiaze. II dalis

„Ir nutik tu man taip, – ironizuoja amerikietis džiazo istorikas, – kad produktyviais pokario metais geriausią džiazą Amerikoje įrašinėjo du imigrantai iš Berlyno.“ Derėtų pridurti: ne tik įrašinėjo, bet patys brandino ir publikai pristatė šito talentų sodo vaisius. Alfredas Lionas ir Francis Wolffas džiazo istoriją kūrė lygiai su muzikantais.

Alfredas ir Francis gana anksti suprato, kad būtų naudinga pabandyti išplėsti „Blue Note“ leidžiamo džiazo žanrų spektrą. 1956 metų sausį jie susiruošė į klubą „Small‘s Paradise“ paklausyti, kaip groja jų būsimas elektrinių vargonėlių meistras. „Buvo įspūdinga… – prisiminė Francis, – žmogų su įtampos perkreiptu veidu tampė traukuliai, jis kentėjo agonijoje, jo pirštai skraidė, kojos šoko ant pedalų, o orą presavo neįtikėtinų garsų bangos.“ Taip kartu su muzikantu Jimmy Smithu „Blue Note“ istorijoje sau vietą rado vargonėlių muzika ir soul stilius.

Pokario metais vargonėlių muzikos siela buvo organininko ir gitaristo dialogas, rečiau – organininko ir saksofono. Tai buvo sugrįžimas prie bliuzo šaknų, prie bažnytinių gospelų: juk baptistų ir metodistų bažnyčiose ir buvo giedama akompanuojant vargonėliams.

Soul muzikos priėmimas į „Blue Note“ šeimą vadovams reiškė ne tik nutolimą nuo tada madingo klasikinio hardbopo, bet ir artėjantį džiazo išsišakojimą į muziką, pagal kurią dar galima šokti, ir muziką, kurios galima tik klausyti. Tik klausyti skirtas džiazas netapo linksmybių garso taku, neprasimušė į klubus ir šokių aikštes, dėl to nepriviliodavo į kasą daug pinigų. O tai reiškė, kad porelei džiazo magnatų teks pasukti galvas ir ryžtis pirmiesiems kompromisams, jei ir toliau nori leisti tik sau patinkančią muziką. Bet kol kas soul muzika buvo gan populiari, o kažkur šalia hardbopo teliūskavo dar vangios latino muzikos bangelės.

Populiarėjant latino stiliui, viena iš sėkmės istorijų kompanijoje buvo pianistas Horace‘as Silveris. Jis ir buvo tas pirmasis muzikantas, paskleidęs pietinių kraštų muzikos garsų, į savo džiazo muziką įpindamas ir fanko elementų.

Horace‘o tėvas buvo kilęs iš Žaliojo Kyšulio archipelago, nuo XV amžiaus buvusio Portugalijos kolonija, iš ten jis atvyko į Ameriką. Salos yra vos už 600 kilometrų nuo žemyne esančio Senegalo – iš čia ir afrikietiški ritmai kompozicijoje. Pačiose Jungtinėse Valstijose gyvena apie pusę milijono iš Žaliojo Kyšulio salų kilusių žmonių, o ir pats Horace – tik pirmos kartos amerikietis. Horace‘o motina – afrikietiškų-airiškų šaknų.

Bet pats Horace, kuris „Blue Note“ turėjo Pamokslininko (Preacher – pagal vienos jo populiarios kompozicijos pavadinimą) pravardę, ne šiaip ieškojo Afrikos ritmų, ne portugališkos fado muzikos, o kažkokio visai naujo skambesio : bliuzo ir latino mišinio, tai yra kažko šiltesnio ir švelnesnio nei, pavyzdžiui, Dizzy Gillespie, savo trimitu bandęs bibopą sukryžminti su Karibų jūros – Kubos – visų pirma – melodijomis. Dizzy muzika buvo triukšmingos Afrikos džiunglės.

Džiazo aušros epochoje orkestrai, kol galutinai neišsivaikščiojo į bendrą grojančiųjų būrį ir solistus (Louisas Armstrongas čia buvo vienas iš pionierių), skambėdavo kaip paprasta daugiabalsė muzika, o Silverio, vėliau ir kito iškilaus pianisto – Herbie Hancocko – kolektyvai jau skambėjo moderniai, kaip atsinaujinusi polifonija.

Plaukiojimo, šiltų Karibų jūrų, Afrikos ir jos salų atradimo iš naujo motyvai kartkartėmis šmėkštelėdavo ir to meto įrašų pavadinimuose: Empyrean Isles, The First Journey, Dance Of The Dolphins, African Queen. Herbie Hancocko Cantaloupe Island iš albumo Empyrean Isles buvo pirmasis modernaus modalinio džiazo skambesio pavyzdys.

Bet grįžkime dar kartą prie Silverio, kurio grojimo stiliaus džiazo istorikai siūlo nebandyti apriboti kokiu nors vienu stiliumi. Jis – tikras kokteilių (ir ne tik alkoholinių) meistras, net ir tuo metu, jau būdamas patriarcho amžiaus – aštuoniasdešimties, jis žalią maišo su rubininiu, gautą papuošdamas neaiškios konsistencijos, spalvos ir skonio puta. Klasikinis pavyzdys – jo 2004 metais išėjęs albumas The United States Of Mind. Jis mirė šią vasarą, eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius metus.

Besikeičiantį „Blue Note“ skambesį liudijo ir nauji favoritai, grojantys ne visai įprastais klasikinį bopą grojančiam bendui instrumentais. Pavyzdžiui, talentingas gitaristas Grantas Greenas. „Blue Note“ iš viso išleido 64 diskus, kuriuose jis groja tiek kaip lyderis, tiek kaip sideman, nors 1979 metais mirė būdamas tik 44-verių.

Septintojo dešimtmečio viduryje už „Blue Note“ bėgo rinktiniai ristūnai. Įrašų metu Alfredas, taip niekada ir neatsikratęs savo berlyniečio akcento, tik nuolat kartodavo: It must schwing. Ir Tai svinguodavo: trimitininko Lee Morgano The Side Winder, Jimmy Smitho The Sermon – eiliniai hitai iš „Blue Not“. Herbie Hancock su savo Cantaloupe Island ir Watermelon Man taip buvo labai populiarūs ir klausomi.

Tai vis dar tokia muzika, pagal kurią buvo galima šokti, bet džiazo prieangyje jau lūkuriavo naujokas – free jazz stilius. Nors Alfredas ir Francis vengė kraštutinumų, radikalių naujų stilių formų, jie negalėjo apsimesti nepastebėję laisvos improvizacijos dvelksmo. Pirmasis avangardinio džiazo albumas „Blue Note“ 1964 metais išleistas pučiamaisiais instrumentais grojusio Erico Dolphy įrašas Out to lunch! Šis albumas parodė, kad publika nori ne tik šokti, bet ir klausytis muzikos. Iškilo dilema: kaip nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas buvo vadinama „tikra „Blue Note“ muzika“, ir mada tampančių dalykų.

O laikai keitėsi: rokenrolas, ritmenbliuzas ir soul ketino iki paskutinio siūlelio apiplėšti džiazą, o džiazo avangardas visai netikėtai atvedė į tamsų ir gūdų akligatvį. Buvo ryžtasi sunkiam, bet neišvengiamam „Blue Note“ pardavimui.

1965 metais „Blue Note“ kompaniją nupirko „Liberty Records“. Nors pačiame paviršiuje atrodė, kad gyvenimas toliau teka įprasta vaga, keli geri muzikantai vis dėlto perėjo į naujųjų savininkų kompaniją, o 1967 metų liepą, vieno iš įrašų metu, Alfredas staiga pasijuto prastai. Tai buvo ženklas, kad jau metas trauktis.

Alfredas visam laikui atsistatydino iš einamų pareigų. „Blue Note“ į savo rankas perėmė jo ilgametis bendražygis. Nepaisant permainų, padėtis negerėjo: rokas ir popmuzika perviliojo didelę dalį džiazo auditorijos, o „Liberty Records“ bandymai atgaivinti savo dukterinę įmonę prikeliant jau spėtus primiršti džiazo orkestrus taip pat neatnešė pagerėjimo. Atrodė, kad tėvo netekusio „Blue Note“ siela palieka kūną.

Su Alfredo išėjimu sutapo ir pablogėjusi finansinė padėtis. Francis, bandydamas prasimanyti daugiau pinigų, išleido keletą visiškai komercinių albumų, bet jis pats 1971 metais mirė, o Alfredas, kartą ir visiems laikams palikęs džiazą, neketino sugrįžti. Nors buvo silpnos sveikatos ir patyrė stiprų infarktą, jis savo draugą pergyveno 16 metų.

1979 metų lapkritį Kapitonas Silveris įrašė paskutinį savo albumą „Blue Note“, kartu nuleidęs hardbopo uždangą, bet atidaręs mažas dureles šone naujai jo atmainai – neobopui.

Iš skęstančio laivo paskutinis pasišalino muzikos direktorius Duke’as Pearsonas. Pagrįstai galėjai manyti, kad „Blue Note“ ateityje lauka tik viena: jos praeitis. Niekas negalvojo, kad „Blue Note“ atgimimas – jau greitai.

Kęstas Vasilevskis

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.