2014 09 25

Monika Midverytė OFS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Monika Midverytė OFS. Nepažintoji Kenija – genčių margumynas ir išvirkščioji rezervatų pusė

Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia

Kenija – šalis apie devynis kartus didesnė už Lietuvą, įsikūrusi Rytų Afrikoje, ties pusiauju. Šalis, iš kurios į Europą atkeliauja gėlės, net jei ir manome, jog visos jos užaugintos Nyderlanduose. Iš ten mus pasiekia arabika kavos pupelės ir arbatžolės. Važiuodama per Keniją grožėjausi iki pat horizonto nusidriekusiomis alijošių ir ananasų plantacijomis. Paveiksluose ir suvenyrų margumyne dominuoja egzotiškų gyvūnų – žirafų, dramblių, begemotų – atvaizdai. Ir visgi Kenija – kontrastų šalis, kurie išryškėja nukrypus nuo turistinių maršrutų ir patyrus eilinių šalies gyventojų kasdienybę.

Atvykome į Keniją šešių žurnalistų iš centro–Rytų Europos grupelė. Mūsų tikslas buvo susitikti su etninių mažumų grupių atstovais, išsamiau susipažinti su jų teisių pažeidimais, patiriamais sunkumais ir supažindinti su jais Europos auditoriją.

Kultūrų ir tradicijų margumynas

Jeigu atidžiau pažiūrėtumėte į Afrikos žemėlapį, į akis kristų valstybių sienų laužtės. Valstybės kampuotos, atrodo, kažkas pasidarbavo su liniuote ir pieštuku. Panašiai ir buvo: valstybių sienas kolonizacijos laikotarpiu dirbtinai nustatė imperialistinės Europos šalys – Anglija, Vokietija, Prancūzija, Italija. Jos nepaisė teritorijose gyvenusių etninių grupių pasiskirstymo, neatsižvelgė į natūraliai egzistavusias skirtingų genčių teritorijų ribas.  Dabartinės Kenijos teritorija atiteko Jungtinei Karalystei, valdžiusiai šalį iki 1963 m. Po nepriklausomybės atgavimo sienos išliko tokios pat, ir taip šalyje dabar gyvena 43 etninės grupės ir nei viena jų nesudaro daugumos.

Kai viename kaime vidurinės mokyklos moksleiviai paklausė, kokia kalba kalbame Lietuvoje, bandžiau paaiškinti, jog esame kaip viena labai didelė gentis, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje, todėl kalbame savo kalba – lietuviškai. Pasakojau, jog Europoje dauguma valstybių sudarytos tautiniu pagrindu – kur teritorijoje dominuoja viena etninė grupė, ten ir valstybė. Jie nustebo, kad savo šalyje beveik neturime mažumų – tik saujelę žydų, rusų ir lenkų.

Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia

Dauguma etninių Kenijos mažumų kalba savo kalba, todėl norėdami susišnekėti jie vartoja ir bendrąją – kiswahili – kalbą bei puikiai bendrauja angliškai. Tai, beje, buvo malonus netikėtumas, nes net nuvažiavus į atokius kaimus galima susikalbėti su vietiniais žmonėmis, net ūgtelėjusiais vaikais.

Vis dėlto etninis ir kultūrų margumynas palieka savo antspaudą. Etninės mažumos šalyje engiamos, nes neturi atstovų korumpuotoje valdžioje, savo rankose laikančioje visą galią. Kitos problemos mažumas kaip šešėliai persekioja dar nuo kolonializmo ir nepriklausomybės pradžios laikotarpio, kai dalis žmonių buvo išvyti iš savo žemių, namų ir ganyklų, kad įkūrus nacionalinius gamtos parkus (o kitur iškirtus miškus) būtų galima pasipelnyti. Mes, kaip žurnalistai, vykome susitikti su nukentėjusių endorois ir ogiekų bendruomenių žmonėmis.

Išvirkščioji gamtos rezervatų pusė. Endorois atvejis

Turizmo kompanijos vilioja europiečius ir amerikiečius egzotiškomis gyvūnų ir gamtos nuotraukomis ir masina pamatyti „tikrą laukinę Afriką“, nesužalotą žmogaus veiklos. Deja, už šių spalvingų dekoracijų glūdi daug skaudesnė realybė. Tam, kad patenkintų turistų smalsumą ir pritrauktų pelną iš turizmo, valdžia išvijo iš namų tuos, kurie nuo seno buvo gamtos saugotojai, gyvenę darnoje su laukine gamta. Vieni iš jų – endorois žmonės. Tai tenykštė etninė grupė, kuriai priklauso apie 60 tūkst. žmonių. Tradiciškai jie buvo pusiau sėslūs galvijų ir ožkų ganytojai, gyvenę prie įstabaus grožio sūraus Bogorios ežero, kuriame veisiasi viena didžiausių flamingų populiacijų. Aplinkinės gentys pripažino jų teises į tą teritoriją, ir Endorois netrukdomi ten gyveno daugiau nei 300 metų, net britų kolonizacijos laikotarpiu. Aplink ežerą buvo pakankamai vešli augmenija gyvuliams ganytis, o iš paties ežero jie gaudavo organizmui reikalingų mineralų. Su ta vieta buvo susiję ir visi bendruomenės religiniai ir kultūriniai ritualai. Endorois žmonės tiki, jog aplink ežerą ilsisi jų protėvių dvasios.

Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia
Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia

Tačiau 1973 metais jie buvo išvaryti, o toje teritorijoje įkurtas Bogorios ežero gamtinis rezervatas. Sutikti bendruomenės senoliai pasakojo, kad ežero apylinkių žemes teisiškai perėmė Baringu apskrities valdžia, davusi žmonėms dvi dienas apleisti teritoriją. „Vienos šeimos skubiai išvyko, o kitos liko, nes neįmanoma taip staigiai persikelti su visa šeima ir gyvuliais. Valdžia liepė išsikraustyti nedelsiant, o kompensacijas žadėjo sumokėsią vėliau. Jie nebeleido ganyti galvijų prie ežero. Endorois žmonėms grėsė teismas, jei bus pastebėti su gyvuliais parko teritorijoje. Apskrities valdžia atvežė į teritoriją daug kareivių, kad palaikytų tvarką. Desperacijos pagauti vietiniai žmonės, neturėdami kaip išmaitinti gyvulių, būdavo pagaunami ir vežami į teismus“, – pasakojo išvijimą pergyvenęs senolis.

Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia

Didžioji dalis genties turėjo persikelti į sausą savaną, plytinčią už ežero apylinkių, kur trūksta vandens, beveik neželia žolė, o žemė visai nederlinga. Vienoje gyvenvietėje teko apsilankyti ir mums. Vaizdas priminė namelius dykumoje. Buvo labai karšta, o žmonės pasakojo, jog dėl klimato atšilimo temperatūra apylinkėse tampa nepakeliama. Šimtai gyvulių išdvėsė, negaudami pakankamai pašaro ir jų organizmams reikalingų druskų, kurias pasisavindavo iš Bogorios ežero. Endorois žmonės su skausmu stebėjo, kaip išsekusios karvės nebepajėgė atsistoti ant kojų, o į parko teritoriją negalėjo patekti.

Ši tremtis kitokia, nei teko patirti lietuvių tautai, bet ne mažiau skaudi. Lietuvius vežė tūkstančius kilometrų – Endorois žmonės turėjo persikelti keliasdešimčia. Lietuvos tremtinius kaustė Sibiro speigas ir ledo dykuma, o endorois bendruomenę svilina karštis ir sekina vandens stygius. Ir vieni, ir kiti prarado savo žemę, su kuria tapatino visą savo gyvenimą ir siejo tradicijas. Ir už vienų, ir už kitų kančias atsakingos išorinės jėgos. Endorois atveju tai buvo įtakingi europiečiai ir jiems pataikaujanti vietos valdžia. Dar ne taip seniai lietuviai neįsivaizdavo savęs be žemės sklypo, išpuoselėtos sodybos ir koplytstulpio, todėl galime gerai suprasti šios etninės grupės Kenijoje skausmą.

Endorois ėmė kovoti už savo teises ir valdžia užtikrino, jog 400 šeimų bus suteikti derlingi žemės sklypai kitoje vietoje, bendruomenei atiteks ketvirtadalis iš turizmo rezervate gautų pajamų, o 85 proc. naujų darbo vietų bus patikėta Endorois žmonėms. Be viso to, valdžia įsipareigojo išvytai bendruomenei įrengti gėlo vandens tvenkinius. Visgi nei vienas iš šių pažadų nebuvo įgyvendintas. Valdžios atstovai tik daliai šeimų sumokėjo 3000 šilingų kompensaciją (apie 35 dolerius). Kitos šeimos apskritai liko be nieko. Valdžia pareiškė, kad nekompensuos Endorois bendruomenei už žemę, o tik už pakrantėje nugriautus namelius.

 Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia 

Galiausiai 2000 m. bendruomenė kreipėsi į Kenijos aukščiausiąjį teismą, reikalaudama grąžinti jų protėvių žemes ir kompensuoti žalą, bet 2002 m. bylą pralaimėjo. Teismas išaiškino, kad tie 35 doleriai, išmokėti 170 šeimų, buvo pakankama kompensacija, o Bogorios ežero rezervatas yra valstybės nuosavybė, todėl bendruomenė neturi teisės reikalauti grąžinti žemę.

Endorois atstovai nepasidavė ir padedami tarptautinės mažumų teisių gynimo organizacijos (Minority Rights Group International) kreipėsi į Afrikos komisiją.

Teisingumas iki šiol neįgyvendintas

Galiausiai 2011 m. endorois bendruomenė laimėjo bylą prieš Kenijos vyriausybę, nes tarptautinis teismas pripažino, jog valdžia neteisėtai iškeldino žmones iš jų protėvių žemių, su kuriomis juos sieja tamprūs ryšiai. Valdžia buvo įpareigota grąžinti bendruomenei žemes ir suteikti galimybę ganyti gyvulius aplink Bogorios ežerą bei kompensuoti padarytą žalą. Afrikos komisija nurodė, kad sprendimas turi būti įgyvendintas per metus.

Kenijos valdžia pažadėjo įgyvendinsianti sprendimą, tačiau prašo duoti daugiau laiko. Endorois žmonės kantriai laukia iki šiol gyvendami žemdirbystei ir gyvulininkystei nepalankiose teritorijose.

 Martin Hanzel – Ringier Axel Springer Slovakia 

Tuo tarpu į „laukinę Afriką“ ar savotišką Edeno sodą vykstantys turtingi vakariečiai dažniausiai nežino, jog vietiniai žmonės buvo išvaryti iš to sodo tam, kad būtų patenkintas mūsų, vakariečių, smalsumas. Ir šįkart endorois bendruomenė turėjo apleisti Bogorios Edeną ne dėl savo kaltės, o pašaliečių godumo. Tokia yra išvirkščioji Kenijos gamtos parkų pusė, kurią nutyli turizmo agentūros.