Domantas Razauskas. Vilnius, ruduo ir džiazas. II

Prieš kelias savaites pradėjau straipsnių ciklą, skirtą „Vilnius Jazz“ – absoliučiai išskirtiniam festivaliui Lietuvos muzikos padangėje. Šį kartą be ilgų įžangų noriu pristatyti tris labai skirtingus vardus, kurie spalio mėnesį lips ant Rusų dramos teatro scenos. Ir kurių pasirodymo ypač laukiu. Šį kartą ne tik džiazas įprasta šio termino reikšme. Šį kartą gerokai plačiau.

Rubatong

Festivalio smūgis žemiau juostos yra olandų grupė „Rubatong“. Paradoksas tas, kad būtent prie šios grupės sunkiausiai limpa etiketė „džiazas“. Jei „Rubatong“ galima pavadinti džiazu, tada ir „Captain Beefheart“ galima pavadinti džiazu. Harmonijos požiūriu šie olandai taip toli nuo džiazo, kad šios muzikos festivaliuose turėtų visišką teisę vadintis baltomis varnomis. O rimti ir solidūs džiazmenai, ypač džiazo ortodoksai, turėtų visą teisę piktintis, jog jiems reikia groti po kažkokios… roko (?) grupės.

Bet ar roko? Gal bliuzo? Hm… Eksperimentinės muzikos? Na, ne visai… Tai į kokį stalčių, po galais, kišti „Rubatong“?

Į jokį. Jie netilps net į spintą su antresoliais.

Visų pirma – tai apgalvotų ir suvaldytų improvizacijų grupė. Toks oksimoronas. Kadaise kritikai panašiai rašydavo apie „King Crimson“. Ir šiokio tokio muzikinio panašumo tarp šių dviejų kolektyvų yra. Nors man perklausius absoliučiai puikų „Rubatong“ albumą be pavadinimo visų pirma į galvą atėjo „The Swans“, taip pat rusų avangardinio roko judėjimas. Gal dėl to, kad tai augančios, besivystančios kompozicijos, kuriose labai svarbų vaidmenį vaidina tekstas. Būtent. Kad ir kaip keistai tai skambėtų straipsnyje apie džiazo festivalį… Ne visai rimtai tariant, tai dainuojamoji poezija festivalio scenoje, lyginant, pavyzdžiui, su Liudu Mockūnu, Viačeslavu Ganelinu ar bet kuriuo kitu šių metų „Vilnius Jazz“ dalyviu.

Būtent dėl šios priežasties „Rubatong“ teksto reikia klausyti, ir teatro scena tam yra idealus variantas. Ir net nebūtina visko suprasti. Juoba kad grupės vokalistas ir nuotaikų diktatorius Hanas Buhrsas dainuoja ir deklamuoja ne tik angliškai, bet ir vokiškai, olandiškai, prancūziškai ir net nieko nereiškiančia pagal vokišką gramatiką paties sukurta kalba.

Jo tekstai – tai atskiras instrumentas, kurį reikia ne suprasti, o išgyventi. O kiekviena grupės daina – atskira istorija su skirtinga nuotaika. Tai juodojo humoro anekdotas, tai kraupi siaubo pasaka, tai sakmė, tai pasaka be galo.

„Il-Y-A Des Choses“

Būtent Hanas Buhrsas užduoda toną, kurį pagauna, augina, netikėtu kūriniu paverčia Tatiana Koleva (klasikinio išsilavinimo perkusininkė, grupėje grojanti pačiais įvairiausiais mušamaisiais, taip pat vibrofonu), René van Barneveldas (bliuziniais rifais sergantis Olandijos roko ir repo grupių gitaristas) ir, dėmesio, Lucas Exas! Punk muzikos gerbėjai turėtų žinoti šį išskirtinį bosininką iš kultinės, legendinės olandų punk grupės „The Ex“, gyvuojančios nuo 1979 metų, jungiančios punk ir free-jazz, išleidusios net 20 albumų.

Visos aukščiau išvardytos muzikinės kryptys susijungia kolektyve „Rubatong“, kurio vienintelį pasirodymą Lietuvoje praleisti būtų… Na, kaip norit, aš ten sėdėsiu įtemptomis ausimis!

Aki Takase

„Vilnius Jazz“ visada garsėjo gerais ryšiais su Japonijos džiazo scena. Festivalyje yra pasirodęs visas japonų džiazo kūrėjų ir atlikėjų kaleidoskopas. Ne išimtis ir šie metai.

Ar dar kas nors prisimena (aš negaliu net norėdamas – esu per jaunas…), kaip prieš ketvirtį amžiaus prasidėjo „Vilnius Jazz“? Jį pradėjo legendinis vokiečių pianistas Alexanderis von Schlippenbachas. O štai šiemet (gražus simboliškas sprendimas!) festivalį atidaro jo žmona ir ilgametė kūrybos partnerė Aki Takase. Ne mažiau legendinė persona ir, be jokios abejonės, viena šių metų pažibų.

„Take The Coltrane“

„Vilnius Jazz“ tėvas ir prievaizdas Antanas Gustys pabrėžia, kad Aki Takase yra net 8 kartus įvertinta už įrašus prestižiniu Vokietijos kritikų apdovanojimu „Preis der Deutschen Schallplattenkritik“. Bet daugumai džiazo mėgėjų, kurie nežino ponios Takasi, apie šios muzikantės lygį pasakys vardai tų kūrėjų, su kuriais pianistė yra dirbusi, grojusi, įrašinėjusi. Tarp tokių yra absoliutūs grandai Johnas Zornas, Lesteris Bowie, Davidas Murray, Rashiedas Ali, Dave’as Liebmanas, Cecilas McBee, Bobas Mosesas, Joe Hendersonas, Maria João, Fredas Frithas ir begalė kitų. Na ir jos vyras, savaime suprantama.

Japonijoje gimusi ir augusi viena iš kūrybiškiausių ir produktyviausių šių dienų džiazo artisčių pirmąsias pianino pamokas gavo būdama vos trejų metukų. O į pasaulinius džiazo vandenis įsiliejo dar 1978 metais, pradėjusi koncertuoti JAV ir Europoje.

Apie Aki Takase stilistiką galima spręsti iš to, kokių džiazmenų kūrinius ji yra grojusi, pergrojusi, interpretavusi. Tai ir Duke’as Ellingtonas, ir Theloniousas Monkas, ir Ericas Dolphy, ir Fatsas Walleris, ir Ornette’as Colemanas. Taigi nuo dixieland, big band iki cool-jazz, nuo post-bop bei hard-bop iki free-jazz ir avangardo. Neįsivaizduojamai platus spektras.

Esminis žodis, kuris ateina į galvą, mąstant apie Aki Takase, yra laisvė. Absoliuti kūrybinė laisvė. Net kai ši moteris vadovauja dideliam kolektyvui ar bigbendui, jos muzikoje nėra jokių suvaržymų – vienos formos keičia kitas, pinasi su trečiomis, ir viskas teka taip natūraliai, lyg visa džiazo istorija su visomis džiazo kryptimis šuoliuotų Aki klavišais čia ir dabar, viename ir tame pačiame kūrinyje.

Digital Primitives

JAV spauda yra šį trio pavadinusi „fankuojančiais bliuzmenais, užstrigusiais improvizacijoje“. Tai labai tikslus apibūdinimas, geresnio nesugalvosiu. Ir nenoriu. Atrodo pristatymą baigiau, mat rašant šiuos žodžius ausinėse groja „Crackle & Pop”, kuris tiesiog kilnoja nuo kėdės ir verčia kūną atlikti keistus konvulsinius judesius.

„Crackle & POP“

Gerai jau. Namiškių susirūpinimas priverčia grįžti prie teksto. Taigi. Apie porą šio unikalaus trio narių būtų galima parašyti po atskirą straipsnį.

Visų pirma asmenybė, vadinanti save Cooper-Moore. Tai JAV džiazo scenoje neblogai žinomas pianistas, kompozitorius ir instrumentų išradėjas. Būtent savo sukurtais instrumentais, perkonstruotais ir perdarytais įvairių tautų instrumentais improvizuoja, „šyzuoja“, šėlsta Cooper-Moore kolektyve „Digital Primitives“. O juk kadaise jis pradėjo kaip bažnytinės muzikos atlikėjas…

Anksčiau Cooper-Moore ilgą laiką grojo kartus su saksofono žvaigžde Davidu S. Ware’u. Vėliau jo grupėse ėmė vaidentis būgnininkas Chadas Tayloras, su kuriuo Cooper-Moore muzikuoja iki šiol daugumoje savo grupių ir projektų. Neapsieina be Chado Tayloro ir „Digital Primitives“.

Ko gero, labiausiai žinomas trio muzikantas yra iš Izraelio kilęs tenoro saksofono ir boso klarneto virtuozas Assifas Tsaharas. Nuo 1990 metų jis gyvena ir kuria Niujorke, kurio džiazo scenos dalimi yra tapęs.

Assifo Tsaharo kolegų scenoje ir studijoje sąrašas yra tik vos vos mažiau įspūdingas nei pačios Aki Takase. Nors jam dar tik 45 metai, jis jau spėjo pagroti su Cecilu Tayloru, Butchu Morrisu, Williamu Parkeriu, Hamidu Drake’u, Peteriu Kowaldu, Rashiedu Ali, Johnu Tchicai, Fredu Andersonu, Kenu Vandermarku ir begale kitų garsių džiazmenų JAV, Europoje, Afrikoje, Azijoje.

Maža to, 1999 metais Assifas Tsaharas įkūrė įrašų bei leidybos kompaniją „Hopscotch Records“, kuri leidžia ne tik Assifo ir jo bičiulių įrašus, bet ir jaunų Izraelio atlikėjų muziką.

Vis dėlto „Digital Primitives“ nėra įprasta grupė su aiškiu lyderiu. Visi trys jos nariai vaidina lygiaverčius vaidmenis ir kuria unikalų skambesį – „vežančias“ funk stiliaus ritmines figūras, besitrankančias po Assifo Tsaharo pučiamųjų kosmosą. Būtent už beribę erdvę grupėje yra atsakingas saksofonininkas, o už figūras ir formas – Cooper-Moore su būgnininku Chadu Tayloru.

Visa tai skamba kaip ritualas.

Nors apie Europos džiazo sceną dažnai pamirštantys JAV džiazo kritikai perlenkia lazdą vadindami „Digital Primitives“ vienintele grupe, taip meistriškai laužančia įprasto ortodoksinio džiazo kanonus funk ir blues laužtuvais, šis trio išties yra vertas vadintis vienu iš įdomiausių ir vienu iš labiausiai laukiamų kolektyvų kiekvieno festivalio scenoje.