2014 09 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su Lietuvos diplomato žmona Daiva. Kuo ypatingos diplomatų, šeimos, kuo jos skiriasi nuo kitų, su kokiais gyvenimo iššūkiais tenka susidurti, kokie pavojai iškyla šių šeimų tvirtumui? „Gyvenimas įvairiose užsienio šalyse gali pasirodyti smagus ir egzotiškas“, – sako Daiva. Tačiau kodėl ji tokio gyvenimo nebenorėtų pakartoti?

Kiek jau metų esi „diplomato žmona“? Ar tekėdama žinojai apie gresiantį „klajoklišką“ gyvenimo būdą?

Jau šešiolika metų. Susituokėme, kai dar buvome studentai. Netrukus aš pati vyrą palydėjau į konkursą Užsienio reikalų ministerijoje. Tada dar nesuvokiau, koks tas diplomato šeimos gyvenimo būdas, tik džiaugiausi, kad vyras gaus darbą pagal specialybę, bet dar nebuvo nė minties apie jokius išvažiavimus svetur.

Iš tiesų labai džiaugiuosi visu tuo, ką patyriau per tuos šešiolika metų, tačiau tikriausiai nenorėčiau to pakartoti. Negaliu viso to vienareikšmiškai vertinti. Buvo laikas, kai mums su vyru reikėjo priimti labai svarbų sprendimą, nes tuo metu tiek jam, tiek man puikiai sekėsi karjera. Tačiau aš tada suvokiau, kad jei mes kiekvienas eisime savo keliu, taip ir nutolsim. Todėl buvo priimtas sprendimas, kad aš savo karjerą turiu aukoti. Bet dėl to nesigailiu. Turiu didelę šeimą – keturis vaikus. O jei būčiau pasirinkusi karjerą, nežinia, ar juos būčiau turėjusi.

Jei neklystu, jau esate gyvenę trijose skirtingose užsienio šalyse.

Taip – Rusijoje, Austrijoje ir JAV. Iš 16 savo santuokos metų 11 metų praleidome užsienyje, visi vaikai Lietuvoje yra gyvenę kur kas trumpiau nei svetur. Tiesa, visi jie gimė Tėvynėje – aš visuomet gimdyti grįždavau į Lietuvą.

Tad su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria diplomatų šeimos, palyginti su kitomis?

Manau, kad mes nelabai skiriamės nuo kitų šeimų. Nes ta pati saulė šviečia ir Lietuvoje, ir už Atlanto, esama tokių pat problemų, taip pat serga vaikai. Aišku, kai išvyksti ar vėl grįžti atgal, tenka patirti sudėtingą adaptacijos laikotarpį. Tačiau ir gyvenantieji Lietuvoje juk taip pat keičia būstą ir kraustosi, keičia darbus ir pan. Tačiau, kita vertus, kai tu nuolat gyveni toje pačioje aplinkoje, labai paskęsti buityje, o kai tenka daug keliauti, pradedi tos buities tiek nebeakcentuoti, jai neskirti tiek daug laiko.

Galbūt dėl to natūraliai tenka daugiau dėmesio tarpusavio santykiams šeimoje, jie tampa tvirtesni?

Taip. Dar vienas dalykas – kai ilgą laiką gyveni toje pačioje aplinkoje, užsimezga labai daug ryšių už šeimos ribų – tai ir draugai, ir giminaičiai. Atsiranda įvairių progų su jais susitikti, ir tada nebelieka laiko su visa šeima vakare susėsti drauge prie stalo. O gyvendamas užsienyje patiri tam tikrą izoliaciją nuo aplinkos. Kol ten susirandi draugų, daug bendrauji su savo šeima, su ja visur važiuoji, daug ką darome visi kartu, ir tai iš tiesų labai sustiprina ryšį. Bent jau mūsų atveju. Kita vertus, kadangi mūsų šeima didelė, gyvenant svetur mums ir nereikia tiek daug išorinių ryšių. Jau ir taip sočiai triukšmo (juokiasi).

Vis dėlto šiandien turbūt  ne kiekvienai moteriai lengva atsisakyti mėgstamo darbo, profesinio tobulėjimo ir dėl šeimos vienybės išvykti paskui vyrą svetur. Nejau tau buvo taip paprasta su tuo susitaikyti?

Jeigu mano šeimyniniame gyvenime kas nors būtų pakrypę kitaip, jei jausčiau kokių nors nuoskaudų, tada galbūt karjeros atsisakymas atrodytų kaip praradimas. Tačiau esu labai laimingas žmogus, turiu tvirtą šeimą, keturis sveikus vaikus, kita vertus, turiu ir šiokį tokį darbą – savo mažą verslą, kur galiu save realizuoti. Jis yra sezoninis, todėl galėjau juo užsiimti ir gyvendama ne Lietuvoje, pakakdavo keletą kartų per metus dėl jo čia sugrįžti ir viską sutvarkyti. Man nereikia didelio pripažinimo, kalbant apie karjerą, nors yra smagu šiek tiek save realizuoti ir už šeimos ribų. Nors, kaip minėjau, nenorėčiau pakartoti savo gyvenimo dar kartą. Gyvenimas užsienyje iš šalies gali pasirodyti egzotiškas ir smagus, tačiau kai keliauji ne vienas, bet su didele šeima, kurios dideli poreikiai, o atskirų narių dar ir skirtingi, tu iš esmės viską turi pakelti viena, be giminių ir draugų pagalbos. Kai gyvenome JAV, į mano mobilųjį telefoną beveik niekas neskambindavo, nes aš buvau visiškai svetimoje aplinkoje, ir man susirasti širdžiai mielų žmonių buvo išties sudėtinga. Galiausiai aš ir pati jau trečioje užsienio šalyje pavargau vėl iš naujo megzti naujus santykius, nes tam reikia pastangų. Ten netoliese lietuvių bendruomenės nebuvo ir norėdamas susitikti su kitu lietuviu turėjai važiuoti bent valandą.

Vadinasi, nepaisant didelės šeimos ir laiko, praleidžiamo drauge, jautei ir tam tikrą vienišumą…

Taip, žinoma, bet tuo metu save tarsi užprogramuoji, kad yra tokia situacija, ir turi daugiau laiko skirti kitiems dalykams. Pavyzdžiui, aš lankydavausi visų savo vaikų ugdymo įstaigose, aktyviai dalyvaudavau tėvų veikloje – tiesiog tuo metu atsidaviau šeimai ir vaikams. Organizuodavau šeimai savaitgalius, kas vakarą paruošdavau vakarienę. Tiesiog taip nuteikiau save. O dabar, grįžus į Lietuvą, laiko tam nelabai ir lieka.

Kaip nuolatiniai kraustymaisi į skirtingas šalis veikia vaikus? Ar jie niekada nepriekaištaudavo dėl tokio gyvenimo būdo?

Būdavo visko – ir ašarų, ir vyresnių vaikų griežtų pareiškimų, kad jie tikrai daugiau niekur nevažiuos. Taip pat kai juos „versdavome“ mokytis lietuvių kalbos, jie nesuprasdavo ir pykdavo, kodėl jiems reikia mokytis papildomai. Bet mūsų šeimoje visą laiką buvo labai teigiamas požiūris į Lietuvą. Niekuomet neapleido jausmas, jog mūsų namai – Lietuvoje. Kad ten – geriausia. Niekada apie Lietuvą neatsiliepdavome neigiamai, netgi kalbėdami apie ją vaikams šiek tiek viską pagražindavome. Taigi, mūsų vaikams, ko gero, lengviau sugrįžti nei išvažiuoti. Kita vertus, gyvendami Vakarų valstybėse, mūsų vaikai perėmė nemažai teigiamų dalykų, kurie būdingi tai aplinkai: jie laisviau bendrauja, yra atviresni, mandagesni, moka nusišypsoti, atsiprašyti, nebijo klausti, jų labai platus pasaulio suvokimas. Ir kai mūsų vaikai vėl patenka į lietuvišką aplinką, pastebiu, kad jie kur kas mažiau agresyvūs, mažiau kreipiantys dėmesį, pavyzdžiui, į tai, kaip kas apsirengęs, nei vaikai, visą laiką gyvenę Lietuvoje. Tačiau, kita vertus, jei vaikas, išvykęs į svetimą šalį ten nepritampa, jis – priešingai, gali tapti labai uždaras.

Dar vienas dalykas – mūsų vaikai yra labai sportiški, todėl jiems būdavo lengviau pritapti svetimoje aplinkoje, rasti bendrą kalbą su kitais ir patirti teigiamų emocijų ar netgi tapti lyderiais. Mūsų vaikai JAV mokykloje taip pat buvo išskirtiniai dar ir dėl to, kad jie vieninteliai savo klasėje buvo atvykę iš Europos ir dargi matę ne vieną jos šalį. Dėl to bendraklasiai į juos žvelgė su savotiška pagarba. Amerikiečiams Europa taip pat atrodo svajonių šalis kaip mums Amerika, daugelis jų Europoje nėra buvę. Taigi mūsų vaikai galėdavo daug ką papasakoti bendraklasiams.

Žodžiu, manau, kad mūsų vaikai, gyvendami įvairiose šalyse, daugiau gavo, nei prarado. Aišku, galbūt jie neįgijo labai artimų draugų, neužmezgė labai stipraus ryšio su jais, bet, kita vertus, jie turi daugybę „tarptautinių“ draugų.

Tačiau kalbant apie diplomatų šeimas apskritai, esama ir sudėtingesnių ar netgi sunkių atvejų. Būna, kad šeimos dėl tokio gyvenimo būdo ir išyra.

Trejus metus gyvenę Austrijoje, po to iškart dar dvejus JAV, neseniai sugrįžote į Lietuvą. Kaip sekasi vaikams adaptuotis lietuviškoje mokykloje, ugdymo sistemoje?

Į Lietuvą grįžome prieš du mėnesius, taigi vyresnieji vaikai jau mėnuo kaip lanko paprastą lietuvišką (ne tarptautinę) mokyklą. Jie mokykla nesiskundžia. Jei kam nors čia kažkas nepatinka, tai nebent man (juokiasi). Vakaruose mokyklos paprastai būna spalvotos, sukeliančios teigiamų emocijų, jose nėra ištupėjusių plytelių ir apvarvėjusių sienų, jas puošia moksleivių piešiniai ir darbai. Pirmasis tėvų susirinkimas naujojoje vaikų mokykloje, Vilniuje, vyko geografijos kabinete. Aš jį įsivaizdavau visai kitaip, nei išvydau. Čia ant mokytojo stalo stovėjo tik du gaubliai, o ant sienų nebuvo nei žemėlapių, nei kitos vaizdinės medžiagos. Pasirodo, žemėlapiai iškabinami tik mokantis tam tikrą temą, o jei vyksta kontrolinis darbas, jie dar giliau paslepiami, kad, neduokdie, niekas jais nepasinaudotų. Iš tiesų Vakarų mokyklose vaikus moko labiau ne iškalti, bet mokėti susirasti informaciją. Jei klasėse bus pakankamai vaizdinės medžiagos, galbūt vaikas per pertrauką neįniks į mobilųjį telefoną, bet patyrinės žemėlapį ir atras, pavyzdžiui, Kaukazą. Kaip tik tai ir skatinama mokyklose, kurias užsienyje lankė mūsų vaikai, nes ten, kur tik eisi, visur gausu informacijos – tiek vaizdinės, tiek tekstinės. O dabartinėje vaikų mokykloje koridoriuose – nykuma. Bet, nepaisant to, vaikai nė karto dar niekuo nesiskundė ir jau susirado draugų.

Jūsų vaikai drąsesni, aktyvesni nei įprasta lietuviškose mokyklose. Ar tai toleruoja mokytojai, ar jų nebando slopinti?

Manau, kad mūsų vaikai jaučia kultūrų skirtumą ir prie to prisitaiko. Vyriausias sūnus yra lankęs lietuvišką mokyklą trejus metus pradinėse klasėse, todėl galbūt jis susivokia dar greičiau. Tiesa, jaunesniam sūnui reikia padėti ruošti namų darbus. Jis lietuvišką mokyklą tėra lankęs vos pusę metų pirmoje klasėje. Kita vertus, nors sakoma, kad JAV yra lengviau mokytis, mūsų vyriausiasis sūnus, kuris Lietuvoje grįžo į tą pačią klasę, JAV mokykloje jau yra baigęs matematikos kursą, kurį šiuo metu mokosi jo bendraklasiai Lietuvoje. Taigi, negali sakyti, kad JAV mokytis lengviau. Aišku, vaikams lietuviškoje mokykloje nėra lengva. Vien jau dėl to, kad jie neturi itin turtingo lietuvių kalbos žodyno. Taip pat jiems reikia suvokti ir išmokti tiksliųjų bei gamtos mokslų lietuviškus terminus. Tačiau jie nesiskundžia, kad tai per sunku. Nors aš pati viduje, aišku, nerimauju, tačiau stengiuosi savo nerimo vaikams neperduoti. Aš juos drąsinu, kad jie viską išmoks. Juk kadais atvykę į Vienos tarptautinę mokyklą, nei vienas, nei kitas sūnus nemokėjo nė žodžio angliškai, tačiau netrukus šią kalbą puikiai išmoko. Taigi po šio „šoko“ jie teigia esą jiems niekas nebaisu.

Grįžtant prie diplomatų šeimų stabilumo. Jūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimo būdas sutvirtino. Tačiau, tavo nuomone, ar tai vis dėlto dažniau dar labiau sujungia šeimas, ar priešingai – jas išardo?

Kitų lietuvių diplomatų šeimos, su kuriomis bendraujame, dažniausiai yra tvirtos. Tačiau galima išgirsti visko. Aišku, būna minučių, kai labai liūdna ir imi svarstyti, kodėl tu čia ir dėl ko. Arba kai paruoši vakarienę, o tau pasako, jog buvo neskanu, nors tai – tavo dienos darbas, tačiau tu nebuvai dėl jo įvertinta…Taigi, turi labai teisingai savo galvoje susidėlioti mintis. Tai yra tavo gyvenimas, turi būti laiminga, jog turi galimybę būti su savo vaikais, kad gali juos geriau pažinti – žinoti, kokią muziką jie klauso, penktadienio vakarą drauge pažiūrėti filmą, pažaisti žaidimą – daryti tai, kam dažniausiai trūksta laiko, jei mama eina į darbą. Kita vertus, to gyvenimo, kurį patyriau gyvendama Austrijoje, tikrai nenorėčiau pakartoti. Tada vyras labai daug dirbdavo, nebūdavo namuose, o visa buitis ir keturi vaikai gulė iš esmės ant mano vienos pečių. Atsimenu, vienas verkia, kitas šaukia, trečias nervinasi, kad vėluoja ir turiu jį kažkur vežti, o ketvirtas skambina telefonu, kad kažką užmiršo ir turiu jam tai atgabenti…Tačiau jeigu aš būčiau bambėjusi ir tas neigiamas emocijas paleidusi išorėn, kad man yra blogai, tada taip būčiau ir jautusis.

Taigi, kaip minėjau, mano santykiai su vaikais labai geri, taip pat ir tėčio. Mes tikrai nebūtume galėję tiek laiko skirti savo vaikams, jei visą laiką būtume gyvenę Lietuvoje.

Mūsų šeima  laiminga dar ir dėl to, kad tarp dviejų vyresniųjų vaikų yra nedidelis amžiaus skirtumas, taip pat ir tarp dviejų mažųjų. Taigi, gyvenant užsienyje ir nesant draugų, jie visada turi su kuo žaisti.

Man teko pastebėti, kad nemažai diplomatų šeimų yra daugiavaikės, auginančios bent po tris vaikus. Kas tai? Tendencija, mada, patriotizmas ar kas kita?

Manau, kad to priežastis labai paprasta. Kadangi būnant užsienyje diplomato antrajai pusei nesuteikiama galimybė dirbti, taigi, kad laikas nenueitų veltui, planuoji naują šeimos narį. Kai nedirbi ir tik augini vaikus, jiems paaugus pajunti, jog jiems esi nebe tokia reikalinga. Ir tada užsinori to „pagranduko“. Aš pažįstu daug tokių diplomatų šeimų.

Nors visokeriopai skiepijate meilę Lietuvai, ar vis dėlto kartais nepabūgstate, kad dėl nuolatinio kraustymosi į įvairias šalis, vaikai stipriai neprisiriš prie savo Tėvynės?

Mes su vyru kartais pasvarstome: kažin ar vaikai užaugę liks Lietuvoje, ar iš jos „išskris“? Atsakymo į šį klausimą nežinome, bet tikrai esame jiems įskiepiję tai, kad jų namai – Lietuvoje. Juokinga situacija – mūsų dukra, lankydama anglišką darželį, namuose žaisdama su lėlėmis kalbėdavo angliškai. Tačiau jei vyresnieji sūnūs tai išgirsdavo, visada ją griežtai sudrausdavo, esą mūsų namuose kalbama tik lietuviškai.

Ar nebaisu pagalvoti, kad vėl po kelerių metų teks kažkur išvažiuoti?

Stengiuosi apie tai negalvoti, nors gal mes jau turime savotišką poreikį po tam tikro laiko pakeisti gyvenamąją vietą. Bet šiandien kol kas nė vienas nebenorėtume kur nors vėl išvykti. Žinoma, tam turime būti visuomet pasirengę, nes toks vyro darbas. Tačiau Lietuvoje iš tiesų viskas yra labai gerai. Viskas taip arti, maži atstumai, nereikia sugaišti daug laiko, graži gamta, švarus oras, o koks skanus maistas… ir kokia skani varškė!

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

 

Kitos projekto „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis