2014 09 29

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Antanas Šimkus. Žvalgymai: savaitės eiliniai

Kai svarstau, kaip pradėti rašinį apie jau beveik užbaigiančią rugsėjį kultūros savaitę, į galvą ateina mintis apie renginius, bent geografine prasme vykstančius čia, Lietuvoje, ir įvykius, nutinkančius ten, už Lietuvos ribų. Ir dažniausiai galvoju apie tokios skirties trapumą, kas kartą vis labiau ta riba tampa nežymi… Arba tiesiog geografija užleidžia vietą kitkam…

Kaip, pavyzdžiui, galvoti apie tuos renginius, kurie vyksta Lietuvoje, bet yra skirti Ukrainai? Manau, kad mintimis čionai tų renginių metu būna labai nedaug žmonių – ar būtų dainuojamos arijos, ar rodomi filmai. Visa tai įgyja papildomą simbolinę reikšmę.

Nemažai žmonių dar pamena, ką mūsų kultūroje vadindavo Ezopo kalba, kuri buvo turbūt galingiausias neoficialus dialektas mene, kurį mokėjo visi… Na, bet dabar kiti laikai, ir pasakėtininkų alegorininkų laikai vis dar atsitraukę nuo mūsų esaties. Galime leisti sau švęsti Tyrėjų naktis, kurių metu sprendžiama dilema „Moksliukė ar „fyfa“? Kokius socialinius stereotipus išduoda mūsų tartis?“. Ir puiku, kad galima pažinti ką nors tokiu būdu ar įtraukti jau nus žmones jei ne į akademinius laukus, tai bent į palaukes.

Malonu, kad Lietuvai menininkai gali atstovauti be jokių apribojimų ar sankcijų – nuolat esame užsieninių knygų mugių svečiai. Geteborgas – ne išimtis.

Mūsų šalies žmones šviesuolius taip pat po truputį pavyksta pristatyti – ar pakalbinti radijo laidoje, kaip mokytoją Vytautą Toleikį, ar išleisti pokalbių knygą, kaip psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko atveju, kurio naudojamas biblioterapijos metodas sunkiai suvokiamas be kultūros ar bent literatūros konteksto.

Praeities svarbiesiems šio lauko darbininkams taip pat skirta dėmesio. Štai rugsėjo mėnesį sukako 145 metai nuo Juozo Tumo-Vaižganto gimimo, ta proga Aistė Stremaitytė atsiuntė tekstinį atviruką. Lietuvos pranciškoniškonams, kaip ir visai šalies kultūrai, svarbus yra dvasininko Leonardo Andriekaus palikimas. Jo raštų paveldą tyrinėjusi Justina Darulytė-Žukauskienė parašė įdomų straipsnį.

Lietuvos dailės įvykius, svarbesnes galerijų parodas rugsėjį apžvelgia Birutė Pankūnaitė, Europos paveldo klausimais toliau domisi bendradarbė Ineta Bricaitė. Šįsyk ji parašė apie buvusią Vilniaus centrinę elektrinę ir joje įsikūrusį Technikos muziejų. Muzikinius klausimus ir pristatymus, šį sykį susijusius Vilniuje vyksiančiu džiazo festivaliu, gvildena Domantas Razauskas.

Lietuviškąsias kultūrines realijas baigia galų gale prasidėjęs „Sirenų“ teatro festivalis, savaitgalio teatrinė premjera – klaipėdietės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės lėlių spektaklis suaugusiems „Smėlio žmogus“ pagal E. T. A. Hofmanno kūrybą.

Na, o iš užsienio pro Bernardinai.lt langus veržiasi interviu su performansų menininke Marina Abramovič, pakalbinta ir britų rašytoja Kate Atkinson, kurios romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ neseniai išleistas ir lietuvių kalba.

Užsienio kinui šį sykį atstovauja Sarajeve dirbantis ir dėstantis vengrų kino režisierius Béla Tarras, o džiazo istorijos žinios iš tolėliau mus pasiekia Kęsto Vasilevskio dėka.

Atrodo, suminėjau visus praėjusios savaitės akcentus Bernardinai.lt kultūros skiltyje. Jeigu ką praleidau (o neabejoju, kad taip ir yra), kviečiu patirti atradimo džiaugsmą skaitant mūsų interneto dienraštį.

Iki pasimatymo!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.