2014 09 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ineta Bricaitė. 1960-ieji. Kai skendo trobos

XIX a. vidurys Lietuvoje buvo tamsus. Kai čia pradėjo rastis elektros lemputės, visi pastebėjo, kokioje tamsoje ligi šiol gyveno. Tačiau visų išsvajotoms elektros lemputėms reikėjo elektros. Kur ne kur ją gamino dyzeliniai ar žibaliniai varikliai, durpėmis ar anglimis varomos elektrinės. Tačiau tai nepatenkino viso elektros poreikio. Pastačius Kauno hidroelektrinę, elektros vis dar trūko, todėl nuspręsta statyti elektros gamybos milžiną – Lietuvos šiluminę elektrinę. Tai buvo pirma tokios galios elektrinė ir niekas nė neįsivaizdavo, ką iš tikrųjų stato. O kad ji pradėtų veikti, prireikė ne vienų metų darbo: teko ir miškus kirsti, ir marias tvenkti, ir miestą statyti.

Pradžių pradžia. Keletas kostiumuotų vyrų, matyt, miestiečių, 1960 metais braido po Perkūnkiemio, Anykštų, Lekavičių, Raistinės, Šarkinės laukų žoles, kažko ieško, žvalgosi, mosuoja tai į vieną, tai į kitą pusę, pavažiuoja siaurais keliukais, kur jų nėra – bekelėmis, išlipa iš automobilio, toliau žvalgosi. Suradę kokią dūminę pirkią, užeina, pabūna pusvalandį, keliauja toliau. Pirkios sukrypusios, senos, po vienu stogu glaudžiasi ir žmonės, ir gyvuliai, žemės nederlingos, žmonės vargingi.

Atėjūnai žemėlapyje žymėjo: čia – elektrinė, čia – miestas, čia – 1000 hektarų vandens. Ir rodė tą žemėlapį vietiniams. Tūkstančio hektarų vandens telkinys? Iš kur tas vanduo, kai visos upės taip toli?

Sodybas, kurias lankė kostiumuoti žmonės iš miesto, turėjo paskandinti užtvenkta Strėva. Žinoma, žmonės tuo netikėjo. Džiaugėsi už kiekvieną serbentų krūmelį ir obelėlę gautomis išmokomis ir neketino nė kojos iš senųjų namų kelti. Bet iškėlė. Kai po gero pusmečio vanduo jau į trobas per slenksčius plūsti pradėjo. Tada jau paskubomis, apgraibomis visą užgyventą turtą glėbiais gelbėjo, vežimais vežė, o galiausiai ir valtimis plukdė. Po metų sodybos buvo jau dešimt metrų po vandeniu. Vėliau – vis giliau ir giliau.

Vanduo palaidojo ištisus kaimus, vienkiemius – iš viso 140 sodybų, paskandinti 8 ežerai ir ežerėliai, su juose buvusiomis salomis. Paniro ir Gandrų kolonija – didžiausiabaltųjų gandrųkeliauninkų tėvonija Europoje. Bet išdygo šiluminė elektrinė, kurios aušinimui ir reikėjo daug vandens, augo miestas. Tiesa, jis suprojektuotas buvo visai kitoje vietoje, nei vėliau statytas. Apie apsemtus kaimus ir Elektrėnų pradžią kalbuosi su žmogumi, vadovavusiu elektrinės ir miesto statybai, o vėliau ir miesto gyvenimui, ilgamečiu Lietuvos elektrinės direktoriumi ir Elektrėnų garbės piliečiu Pranu Noreika.

Kodėl buvo pakeista miesto vieta?

Iš pradžių projektuotojams patiko vieta šalia Kietaviškių, nes ten – lygios vietos, buvo melioracijos griovių. Bet kai pradėjo tikrinti gruntinio vandens lygį, gręžioti, paaiškėjo, kad tik įkiši kastuvą į žemę – ir jau vandens prisirenka. Nuspręsta, kad ten pernelyg drėgna. Todėl reikėjo ieškoti naujos vietos. Tada jau pasirinkta dabartinė vieta.

O kaip su užlietų kaimų gyventojais – ar su jais kas nors tarėsi? Ar tai jiems nebuvo tragedija?

Žmonės nelabai tikėjo, kad jų namus gali apsemti. Įsivaizduokite – dešimt metrų vandens. Žmogus gyvena ant kalno ir tikrai netiki, kad jo trobą apsems. Žinoma, aiškinome, sakėme, kad keltųsi, nes vėliau neišvažiuos. Jie džiaugėsi pinigų gavę išsikraustyti ir neklausė. Paskui, kai vanduo jau tikrai pradėjo kiemus semti, pradėjo ardyti savo namus ir kol išardė, jau valtimis iš ten mantą gabeno.

Ar tiems žmonėms buvo atlyginta už namų netekimą?

Oho, gerai gavo. Šiam dalykui niekas netaupė. Lyginant kompensacijų išlaidas su pačios Elektrinės statybos kaina, tai statyba – smulkmena. Gyventojams už kiekvieną agrastų, serbentų krūmelį, už kiekvieną obelį, už namus, už viską sumokėta buvo. Jos buvo tokio dydžio, kad galėtų gerus namus naujoje vietoje pasistatyti. Arba gaudavo butus. Jei nenori statyti – prašau – butas naujame mieste.

Ką dauguma žmonių pasirinko?

Įvairiai, priklauso nuo amžiaus. Senesni statyti nieko jau nenorėjo, kėlėsi į butus. Kiti, pasiėmę pinigus, važiavo į kitus miestus pas vaikus arba kitame mieste butą įsigydavo. Žodžiu, įvairovė.

O kiek trobų iškeldinta buvo?

Tris elektrines stačiau, tai painiojasi man iškeldintųjų skaičius. Apie Kauno hidroelektrinę buvo maždaug aštuoni šimtai sodybų, čia – apie pusantro šimto. Nebuvo čia daug gyventojų.

Kaip tuose kaimuose žmonės gyveno?

Žiemą važinėjome su projektuotojais ir privažiavome pirkią. Ten gyveno šeima, augo dvi mažos mergaitės. Per kaminą dūmai nerūko – rūko pro langus. Įėjus į vidų nieko nesimatė – visur dūmai. Jei norėjai ką pamatyti, reikėjo pasilenkti maždaug iki stalo: ten – viskas puikiai matosi – gryniausias oras. O mergaitės, kad matytų pro langą ką nors, pučia į stiklą, pasidaro po dvi akutes, ir stebi. Viename trobos gale – diedas ant pečiaus, mergaitės, kitame gale – avis ar ožka. Istorikai mane barė dėl šio namo. Sakė, reikėjo stiklinį gaubtą uždėti, kad išliktų, kad būtų galima būtų pamatyti, kaip žmonės gyveno. Vargingai čia žmonės gyveno, žemė labai prasta buvo.

Ar be žmonių iškeldinimo reikėjo dar kažkaip ruoštis užlieti vandenį?

Tikrai sudėję rankas nelaukėme. Reikėjo iškirsti miškus, išvalyti, iššluoti sodybas, nukasti kalnus, kad vanduo galėtų cirkuliuoti. Dešimtyje tūkstančių kvadratinių metrų tikrai buvo ką veikti. Užlietose vietovėse buvo tikrai labai gražių vietų, ežerų. Bet viskas liko po vandeniu. Dabar kyšo tik salos.

Tad, norint padaryti marias, neužtenka tik užtvenkti upę?

Tikrai ne. Reikia daug darbų atlikti. Kai ant buvusių pievų buvo užlietas vanduo, jame plaukiojusioms žuvims ten atsirado begalės maisto. Tai iš Strėvos čia priplaukė daugybė žuvų, marios tiesiog virė. Kiek šamų po keliasdešimt kilogramų čia buvo pagauta! Bet vėliau maisto mažėjo, ir žuvų kiekis pasidarė normalus.

Ką jautėte, besiruošdami tokiam grandioziniam projektui?

Tai, ką mes planavome, buvo virš visų mūsų fantazijos. Kai mokėmės, mano projektas buvo Tytuvėnų šiluminė elektrinė, kūrenama durpėmis, su agregatais po 20 megavatų. O čia – 300 tūkstančių megavatų! Nematyta, nesvajota ir neįsivaizduojama.

Ar pačiam nebuvo baisu, ką Jūs čia sukursite?

Buvo baisu. Be abejo. Bet kito kelio nebuvo, nes Lietuva skendėjo patamsyje. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.