2014 10 01

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Jurga Žiugždienė. Žieminiai obuoliai: „Mano gyvenimas – kasdienė kova su liūdesiu, pilnas stebuklų“

Kažkada klausydama vystymosi psichologijos paskaitų sužinojau, kad senatvė gali būti dvejopa: paskutinis gyvenimo etapas atnešti arba asmenybės integraciją, arba depresiją. Mane visada žavėjo ir traukė gražaus amžiaus sulaukę žmonės, kurių tačiau negalėtum pavadinti senais, veikiau brandžiais, „sunokusių“ sielų, geriausiai pasirengusių anapusybei. Žvelgdama į juos supratau, kad senatvė nebūtinai turi būti baisi. Kad žmogaus gyvenimo prasmė – ne tik būti „kosminiu genų laivu“, perduoti juos palikuonims, taip tęsiant evoliuciją, o po to nykiai nunykstant kaip augalui rudenį. Aplankė nušvitimas, kad žmogaus gyvenimo tikslas (turėtų būti) – auginti ir brandinti sielą, ypač antrojoje gyvenimo pusėje. Tada senatvė virsta pergale, ir bendraudamas su tokiu žmogumi, visai nepastebi jo amžiaus, nesvarbu, kad jo kūnui jau aštuoni ar devyni dešimtmečiai. Šie žmonės, nepaisydami visų ligų ir negalių, sako, kad jiems nieko neskauda, jie iš paskutiniųjų stengiasi išlikti savarankiški. Vieni jų labiau linkę pasakoti, kiti – išklausyti. Pabendravęs su jais visuomet praturtėji, nurimsti ir pradžiungi. Nors nežinia, kiek tai lemia jų pačių nusiteikimas, savivoka ir  pastangos, o kiek duota Dievo, kiek priklauso nuo jo valios ir malonės. Vis dėlto visi šie žmonės tikintys, o dauguma jų tuo tikėjimu ir gyvenantys. Paprastai jų gyvenimas buvęs nelengvas ar netgi sunkesnis nei daugelio kitų, labiau paženklintas kančios ir netekčių. Praminiau juo žieminiais obuoliais. Ilgiausiai nokusiais, kietais, išsilaikančiais iki pavasario ir skanaujamais vėlyvą rudenį. Jie patys sodriausi. Juose tarsi susikoncentravęs ir išsiskleidęs tikrasis „obuoliškumas“. Ilgai „nešiojausi“ tuos „obuolius“ savo širdyje, ir šiandien, Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, nusprendžiau pradėti jais dalintis.

Mokytoja šermukšnių spalvos plaukais

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip susibičiuliausim. Ta Mokytoja visada išsiskyrė iš kitų. Šermukšnių spalvos plaukai, savotiškai maištingas aprangos stilius (jai tuomet buvo apie penkiasdešimt), kartais tapdavęs negailestingos moksleivių pašaipos objektu. Aš irgi tada ją tarp moksladraugių vadindavau ne kitaip, kaip tik pravarde, negana to, labai bjauria. Kartais Mokytoja netekdavo kantrybės, tad visiems tapdavo dar linksmiau. Bet ji niekada nebuvo pašaipi, žeminanti ar kerštinga. Labiau susirūpinusi, liūdna, o kartais susimąsčiusi, svajinga. Nežinojom apie tuo metu ją ištikusią tragediją –  dukters ir žento netektį ir našlaičiais likusius anūkus.

Kartą suolo draugės paakinta kažką iškrėčiau. Buvau palikta po pamokų. Tada išdrįsau Mokytojai parodyti savo pirmuosius eilėraščius (niekas jų dar nebuvo matęs), įsišnekėjom. Man pasirodė, kad ji mane suprato. Ligi tol vienintelis suaugęs žmogus. Taip mes ir susidraugavom. Ir bičiuliaujamės jau beveik tris dešimtmečius. Tai kas, kad mūsų amžiaus skirtumas 40 metų. Juo labiau, per visą tą laiką, atrodo, ji beveik nesikeičia. Gal kad plaukai visada šermukšnių spalvos? O drabužiai ir toliau šiek tiek „hipiški“, spalvoti, nepakartojami? Štai, atrodo, atėjo laikas, kai mūsų amžiaus skirtumas tesiekia kokį dešimtmetį. Aš užaugau, senstelėjau, o Mokytoja  liko beveik tokia, kokią ją sutikau mokykloje. Tačiau šiandien ji turbūt kur kas labiau nei tada spinduliuoja džiaugsmą ir viltį.

Mergaitė, kuri bijojo kamuolio, ir „lietus“ galvoje

Rugsėjo pabaiga, bet bijau, kad lig šiol Mokytoja kas rytą tebesimaudo upėje. Prieš tai nužygiuoja keletą kilometrų pasiirdama šiaurietiško ėjimo lazdomis. Vaikščioti, sako, turinti prisiversti, tačiau šaltas vanduo jai toks malonus, kad nesinori išlipti į krantą. Prieš porą metų sunkiai bepaėjo. Sąnario keitimo operacija pavyko puikiai. Ne, ji nepriklauso sveikuolių sąjūdžiui. Niekada nebuvo sportiška. Vaikystėje, sako, baisiai bijojusi kamuolio.

Po tokios rytinės mankštos ji ilgai geria kavą ir mėgaujasi muzika. O po to, tik visai neseniai prasitarė, groja akordeonu. Mokosi anglų kalbos. Daug skaito. Rašo eilėraščius. Puikiai naudojasi kompiuteriu. Aštuoniasdešimties sumanė išbandyti  keramiką Trečiojo amžiaus universitete… Prieš keletą metų per pusmetį palaidojo tris brangiausius žmones: vyrą, mamą ir mylimą tetą. Suaugę anūkai dirba užsienyje. Šiuo metu Mokytoja gyvena tik su katinu. Ką tik atšventė 81-ąjį gimtadienį. Su keturiomis draugėmis virė cepelinus.

Neseniai sužinojau, kad Mokytoja patyrusi ne tik abiejų akių operacijas, bet po sąnario keitimo buvo spėjusi susilaužyti ir ranką. Pernai po vienų rudeninių maudynių buvo smarkiai susirgusi, ilgai kosėjo, bet išsivertė be gydytojo. Draugės bando įpiršti kraujospūdžio matuoklį. „Kam man jis? Kad tapčiau ligone?“– kratosi Mokytoja. Dvi iš jų sunkiai serga. Viena – ligoninėje, kita slaugos namuose. Taigi po rytmetinio pasivaikščiojimo, maudynių, kavos gėrimo ritualo, akordeono bei anglų kalbos „pamokų“ Mokytoja bent kartą per savaitę išsiruošia jų aplankyti. Kaip ir visuomet tik pėsčiomis, su savo „lazdomis“.

Tos „lazdos“, pasirodo, buvo ne vienos kurioziškos situacijos kaltininkės. Kadangi provincijoje jos dar neįprastas dalykas, Mokytoja ne kartą buvo palaikyta neįgalia ir sulaukusi pasiūlymų būti pavėžėtai. Kartą keliaujančią į kapines miesto pakraštyje ją sustabdė nepažįstamas vyrukas, klausdamas, kuri valanda. Kadangi Mokytojos rankose buvo lazdos, piniginę ir telefoną ji nešėsi kuprinėje ant nugaros. Kažkodėl  ji nepažįstamajam pasiūlė pačiam atsegti jos kuprinę, išimti telefoną ir pasižiūrėti į laikrodį. Tas taip ir padaręs, o nueidamas ėmęs dievagotis, kad iš „invalidų“ jis esą nevagiąs. Tik vėliau mokytoja su siaubu suvokusi, kas galėjo nutikti. Tačiau iš tiesų iš kuprinės nedingo niekas.

Vieną rytą Mokytoją pažadino už lango šnarantis lietus. Tačiau jokio lietaus nebuvo. Suprato, kad „lyja“ galvoje. Gydytojams nepavyko nė nustatyti priežasties, nė padėti. Mokytoja susitaikė ir su tuo. Priprato. Juo labiau, kad „lyja“ tik tylomis gulint lovoje. Beje, tas garsas, sako, visai malonus.

Dirbtinis sąnarys prieš „nepatogius batus“: 2:0

Kai grįžtu tėviškėn, visuomet ją aplankau. Tėvai truputį pyksta, pavyduliauja. Bet kas kitas, jei ne Mokytoja viską mes ir išsiruoš su manimi pasivaikščioti po vakarėjantį miestelį? Vis bandau sulėtinti žingsnį, klausiu, ar ne per greitai, ar dar nepavargo. „Ne, nesirūpink“, – sako ji. Išdrįstu paklausti, kokiu didžiausiu greičiu ji galinti žingsniuoti. „Visokiu“, – nusijuokia ir pademonstruoja.

Pamenu, kai praėjus maždaug pusmečiui po sąnario keitimo operacijos, beveik per savo aštuoniasdešimtmetį, mokytoja išsiruošė Vilniun. Pasišoviau jai surengti ekskursiją – pasirodo, Vilniuje, kuriame studijavo, nebuvusi nuo sovietmečio. Vaikštome beveik nesustodamos keletą valandų. Užlipame ir į Gedimino, ir į Trijų kryžių kalnus, negana to, užsikėlėme ir į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, kur norint pasiekti apžvalgos aikštelę pačiame viršuje reikėjo įveikti nepatogius ir netgi pavojingus medinius laiptelius. Mokytojai tai nepasirodė kliūtis. Negalėjau atsistebėti jos vikrumu ir gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą. Instinktyviai bandžiau ją saugoti, prilaikyti, bet, pasirodė, kad tai buvo visiškai nereikalinga. Po mūsų žygių neatrodė, kad Mokytoja buvo pavargusi. O aš vakare jaučiausisi visiškai nusivariusi nuo kojų. Visą kaltę suverčiau nepatogiems batams.

Praėjusią vasarą įsigeidžiu drauge su Mokytoja eiti į jos rytmetinį žygį su maudynėmis, o po to patirti ilgąjį kavos gėrimą. Tačiau keltis reikės labai anksti – įspėjo. Sučirškia žadintuvas, dangus apniukęs, tamsus kaip šlapias asfaltas, atrodo, tuoj praplyš, nesiryžtu, „pasuoju“. Kavą drauge gersime pavakarį ir kalbėsimės. Daugiau, žinoma, kalbėsiu aš. Kaip ir visada. Ji moka klausytis. Ir išmintingai atliepti. Nuraminti. Paguosti. Pasimelsti. Tačiau dabar noriu, kad pasakotų ji pati.

„Kriminalinė“ vaikystė ir maudynės sningant

„Pirmieji vaikystės prisiminimai susiję su… vagystėmis.  Labai patiko kaimynės piniginė ir ją parsinešiau namo. Kitą kartą neatsispyriau kaimynų vaikų labai gražiai nulipdytiems gyvuliukams. Paėmiau ir juos. Vaikai pasiskundė savo tėvams, o šie  manęs ne tik neišbarė, bet ir paliepė jiems tų gyvuliukų man duoti. Tada buvau gal ketverių. Dar atsimenu didžiulį kiemą ir save su šilta šviežios ką tik iškeptos naminės duonos rieke su aptirpusiu sviestu. Ir labai bijodavau pragaro. Vakarais lovoje dėl to verkdavau, o mama mane guosdavo.“

„Buvau, kaip sakoma, „mergos vaikas“. Niekada nepažinau savo tėvo. Mamą suvedžiojo restorano savininko, kuriame ji dirbo, sūnus. Kai ji pasijuto besilaukianti, šis pasiūlė: „Na, jei jau taip nori, galiu tave vesti.“ Mamą toks „pasipiršimas“ pažeminęs. Ji pasirinkusi verčiau likti „merga su vaiku“. Taigi augau su mama, teta ir dėdėmis – mamos seserimi ir broliais, ir buvau baisiai mylimas vaikas.“

„Maudytis šaltame vandenyje pripratino teta. Atsimenu, vaikystėje maudydavausi kūdroje netoli namų. Tą dieną jau snyguriavo. Bet vis tiek susigundžiau. Tačiau namo parbėgau neapsirengusi. Vakare pas mus užėjo kaimynė ir su siaubu bei nuostaba papasakojo mačiusi, kaip iš mūsų kūdros iššoko ir kažkur nukūrė nuogas žmogus.“

Už stebuklus ir tylą!

Paskutinis mudviejų susitikimas. Kaip nemėgstu žodžio „paskutinis“. Jis nei šioks nei toks, tačiau kartais būna ir pranašingas. Todėl vengiu jį vartoti. Tikrai dar ne kartą susitiksim. Todėl verčiau sakysiu „pastarasis“. Rugpjūčio vidurys, šermukšniai jau beveik mokytojos plaukų spalvos. Geriame kavą ir vyną bei kalbamės apie stebuklus. Papasakojame kiekviena apie savuosius.

„Beveik kiekvieną dieną man nutinka mažas stebuklas. Ir tada galvoji – iš kur jie? Tačiau stebuklai įvyksta tik tada, kai nusileidi, kai pasakai „tebūnie, Tavo valia“. Jei priešiniesi, nes esi numatęs kitaip, tada būna negerai“, – sako Mokytoja.

„Kartais išeinu iš namų ir girdžiu tarsi savo viduje: „Sugrįžk, sugrįžk.“ Dažnai į tai nekreipdavau dėmesio, bet kartą nusprendžiau paklusti ir išties radau paliktą įjungtą viryklę. Sunkioje situacijoje ar kad ir nedideliame dalyke, bet jei man tai labai reikalinga, aš prisimenu, kad Evangelijoje parašyta, jog jei prašysite Kristaus vardu, bus jums duota. Arba: tebūnie tau taip, kaip tu tiki“, – tęsia ji.

„Kartą ieškojau vienos knygos, sugaišau tam daugybę laiko, išgriozdžiau visus kampus ir tada sakau: angele, padėk man surasti tą knygą – Dievo tokio menkniekio prašyti nedrįsau. Tada nurimstu ir prisimenu, kaip kažkas, galbūt Mozė, ieškojo Dievo, bet jo nebuvo nei vėjyje, nei audroje, o tik ramybėje. Tada atsiklaupiu, atmetu visus trukdžius ir ramiai ramiai meldžiuosi „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“, patirdama visišką ramybę. Paskui atsikeliu, nueinu prie staliuko ir randu knygą. Ir dabar visą laiką, jei nervinuosi, naudoju šį metodą – visiškai nurimti, nes Dievas buvo tik tyloje. Na, matai, kokių čia tau „durnysčių“ pripasakojau, – juokiasi Mokytoja. – Na, tai pakelkime už tuos stebuklus.“

Kiekviena mano diena – kova su liūdesiu

Negaliu atsistebėti Mokytojos sveikata, išmintimi, vidine ramybe ir džiugesiu. Klausiu: iš kur tai? Ir išgirstu labai netikėtą atsakymą: „Kiekviena mano diena – kova su liūdesiu.“

„Kartais  naktį atsibundu ir taip suima liūdesys. Tada paprasčiausiai imu kalbėtis su Jėzumi. O šiaip skaitau psalmes, ten yra labai daug išsakyta, kas tave paliečia. Bet kada suima tas didysis liūdesys, pasakoju apie tai Jėzui, sakau, kad neturiu daugiau su kuo pasidalinti, niekas negali man padėti. Tik tokiu būdu ir ginuosi. Taip pat visus metus skaičiau knygą „Sielvartingų giedojimų giesmės“, parašytą armėnų vienuolio, ir daug ką iš jos išsirašiau. Ją išvertė Sigitas Geda ir ten tokie posakiai, kad galvoju, koks jis didis poetas turėjo būti, jog sugebėjo rasti tokių žodžių ir taip viską perteikti. Galvoju, jei žmogus išvertė tokią knygą, jo gyvenimas vien dėl to yra prasmingas. Šioje knygoje kaip tik ir yra ta kova su liūdesiu“, – Mokytoja gurkšteli kavos.

„Neseniai mirė viena mano pažįstama mokytoja, – toliau pasakoja ji. – Patyrusi insultą, ji gulėjo ligoninėje, ir kai aš paskutinį kartą nuėjau jos aplankyti, ji buvo tokia linksma. Planavo išėjusi iš ligoninės pasikviesti brangiausias drauges, išgerti su jomis vyno. Tačiau dar būdama ligoninėje griuvo ir stipriai susižeidė – esą iškrito iš lovos. Po to ji nebeilgai gyveno. Jos laidotuves organizavo kunigas Vilius Sikorskas, ir pirmą kartą dalyvavau tokiose laidotuvėse, kad po jų liko ne liūdesys, bet šviesa. Pagalvojau, kad ji savo mirtimi mums padovanojo šviesą.“

„Davatka“ direktoriaus pavaduoti negali

„Nuo mažumės visada buvau tikinti. Šešerių pradėjau lankyti vienuolių mokyklą. Vienuolė, vedusi tikybos pamokas, tikėjosi, kad aš ją galbūt pakeisiu“, – mena Mokytoja. Sovietmečiu vienuolė vaikščiodavo po kaimus ruošdama vaikus Pirmajai komunijai. „Tada aš, jau baigusi gimnaziją, buvau pradėjusi dirbti pradinių klasių mokytoja, ir ji paprašė manęs, kad aš savo bute leisčiau jai mokyti vaikus. Kadangi ji prastai matė, taip pat paprašė manęs, kad aš kažką užrašyčiau kitoje šventų paveikslėlių pusėje“.

Tada kažkas iš kaimo nunešė šventus paveikslėlius į partijos komitetą, buvo padaryta išvada, kad Mokytoja dalija juos vaikams. „Gyniausi, kad to nedariau. Puolimas buvo labai didelis, ir aš pagalvojau, kad dėl to kliūti gali ir direktoriui. Tada nutariau pasakyti, kad vis dėlto  paveikslėlius dalinau aš. Tada manęs paklausė, iš kur juos gavau“, – pasakoja Mokytoja. Tačiau ji nenorėjo įduoti savo buvusio mokytojos vienuolės, todėl sumelavo, kad šventus paveikslėlius radusi butuko, kuriame gyveno, palėpėje. „Tada iškilo klausimas, ar mane palikti darbe. Taigi, norėdama išvengti nemalonumų, privalėjau stoti į komjaunimą. Tačiau nusprendžiau nieku gyvu to nedaryti ir mane atleido iš darbo.“

Pasirodo, apie tą nutikimą Mokytojos kaimynas papasakojo kito miestelio mokyklos direktoriui, ir šis jai pasiūlęs darbą. Tačiau ji, jau būdama sukūrusi šeimą, nenorėjo kasdien vykti į kitą vietovę dirbti.

Vėliau  Mokytojai ne kartą siūlė stoti į partiją, žadėjo mokyklos direktorės vietą, butą, bet ji atsisakiusi. „Kita vertus, kai kartą pavadavau direktorių, pamačiau, kad aš juo būti negaliu. Tam reikia griežtesnio žmogaus, gebančio išreikalauti. Po daugelio metų kitoje mokykloje mane norėjo skirti direktoriaus pavaduotoja, tačiau atvertė senas bylas ir pasakė, kad „davatka“ pavaduotoja būti negali. Bet tai irgi tik į gera. Nes būčiau taip ir lindėjusi tame kaimely“, – juokiasi Mokytoja.

Didysis lūžis

„Dirbdama mokytoja, į bažnyčią eiti negalėjau, tačiau ir „šliūbą“ ėmėm, ir vaikus krikštijom. Atsimenu, su vyru atvažiavę į kaimą pas mamą dviese nuėjom paryčiais į bažnyčią ir susituokėm“, – mena Mokytoja.

„Tačiau mokyklos direktorius sakydavo, kad mane „išgydys“ nuo tikėjimo. Ir tada aš galvojau, kad jei jau tokie autoritetai netiki, kodėl ir man vaikščioti į bažnyčią. Nors iš tiesų širdy tikėjimas nebuvo visiškai užgesęs. Nors vaikų Pirmosios komunijos jau nevedžiau ir mane buvo apėmęs kvailas išdidumas. Galvojau: Dieve, jei kas bus negerai, aš už tai atsakysiu, bet ne vaikai. Mano amžiną atilsį dukra kartą man siūlė paskaityti knygelę apie Mariją, bet aš ją atmečiau. Tarsi pykau ant Dievo. Net pati nežinau, kas man buvo. Tačiau, kai mane galiausiai gyvenimas prislėgė visu svoriu, jei ne tikėjimas, būčiau visiškai pražuvusi“.

Mokytojos gyvenimą labai pakeitė vienas įvykis. Neseniai buvo mirusi jos dukra, šios vaikai buvo dar maži, juos globoti ėmėsi Mokytoja su savo vyru. Kartą ji su anūkais nuėjo į mėgstamą kavinukę. Ten sėdėdama, išgirdo lauke kažką kalbant.

„Kai išėjome pamačiau ratą žmonių, susispietusių aplink jauną pastorių, „Tikėjimo žodžio“ atstovą. Jis vis kartojo: „Dievas yra gailestingas. Atiduokite jam savo naštas.“ O aš tada jaučiausi labai kalta, padariusi daug klaidų ir netgi fiziškai jaučiau tarsi nuodėmių maišą ant savo pečių, kurį visada nešiojau. Būdavo, atsibundu ir atsidūstu, kad vėl reikės gyventi. Ir tada pastorius tuos, kurie jaučia naštą, pakvietė ateiti į rato vidurį.(Tu nesijuok, kad aš dabar graudinuosi.), – Mokytojos balsas dreba. – Tada  pagalvojau, kad man vis vien – ar kas nors į mane žiūri, ar ne – ir aš su vaikais išėjau į rato vidurį. Pastorius uždėjo man ranką ant peties ir pradėjo melstis kalbomis bei parodė eilutes Evangelijoje, kad Dievas atleidžia ir neprisimena mūsų kalčių. Aš verkiau, bet man buvo vis vien. Tada visi išsiskirstė ir man pasidarė taip lengva, tarsi nukrito visas tas sunkumas. Pasijutau tokia lengva ir nuo tos dienos, atrodo, kad kažkas nuėmė nuo pečių tą „maišą“. Kartais net bandau pačiupinėti, ar jis tebėra, ar ne. Bet nebėra nieko ir nuo to laiko jis niekada nebeatsirado.“

Kodėl  „kita“ Bažnyčia?

„Susigrąžinti tikėjimą man visų pirma pagelbėjo „Tikėjimo žodis“. Nors apie juos nemažai neigiamų atsiliepimų, bet jie man labai padėjo. Lankiausi ten trejus metus. O po to visai netikėtai atsidūriau „Naujųjų apaštalų bažnyčioje“, kuriai lig šiol priklausau“, – apie savo ieškojimus pasakoja Mokytoja.

„Kartą išgirdau jų vieno pastoriaus pamokslą ir pamaniau, kad jis iš „Tikėjimo žodžio“, bet iš tiesų pastarasis priklausė „Naujiesiems Apaštalams“. Taip ir perėjau pas juos. Ar buvau nusivylusi Katalikų Bažnyčia? Ne, niekada. Tačiau kažkaip taip viskas savaime susiklostė. Labai gerbiu Katalikų Bažnyčią ir jos kunigus. Taip pat man labai gražu, kai per stačiatikių velykines pamaldas sveikinama: „Kristus prisikėlė“. Vienose net dalyvavau. Tačiau man labai priimtina, kaip „Naujųjų apaštalų“ bažnyčios kunigai viską gerai išaiškina. Net iš paskutinio pamokslo šį bei tą užsirašiau“, – Mokytoja dairosi savo sąsiuvinio.

„Pavydo, pykčio, keršto dvasios apsigyvena mumyse, nereikia joms duoti valgyti. Tos dvasios ir valgo ir geria. Tie žodžiai ir veiksmai, kuriuos sakom ir darom, yra jų maistas. Jos reikalauja dar ir dar valgyti. Išvaryti jas galim tik pripildant kūną kita dvasia – tai Šventoji Dvasia. Ji maitinama Šventu Žodžiu. Svarbu, kad žmogus pasitikėtų Dievu, nes jis gydo. Nebijok, tik tikėk. Tai suteikia viltį, kad mirtis nėra galutinis taškas. Žmogui, kuris neturi vilties, būna labai sunku, klaiki vienatvė. Malda ir tikėjimas skausmą sumažina. Svarbu bendravimas su panašaus likimo žmonėmis. Dievas mus gali ištraukti iš bet kokios ligos“, – taip Mokytoja užbaigia savo pasakojimą.

„Tu nepažįsti mano tamsiosios pusės“

Kava išgerta, vyno pasilikta dar kitam kartui. Vakarėja. Ką gi – metas pasivaikščioti. Nesvarbu, kad Mokytoja ryte jau įveikė savo kilometrus. Sakosi, kad nepavargusi. Beeidamos išvystame milžinišką šermukšnį, tankiai aplipusį beveik sunokusiomis uogomis. Šalia jo Mokytoja tokia mažytė. Sunku ją ir medį sutalpinti viename kadre. Vis dėlto pamėginu. Tik namuose pažiūrėjusi nuotrauką suvokiu, kad Mokytojos plaukai lygiai tokios pat spalvos kaip to šermukšnio uogos. Tada ir įvardiju jų spalvą. Tikslių tiksliausiai.

Kai pažadėjusi parašyti šį tekstą ėmiausi darbo, staiga pajutau kažkokį stabdį. Tarsi būčiau įkliuvusi į savo pačios spąstus. Nes juk pati sugalvojau ir įsipareigojau papasakoti apie Mokytoją. Spaudė laikas ir nebebuvo kur trauktis, tačiau išsigandau, kad galbūt nederamai viešinu Mokytojos gyvenimą. Tada nusprendžiau jai paskambinti. Vėlgi buvau nustebinta: „Nusiramink, rašyk, tą ką nori ir kaip tau išeina, viskas bus gerai. Tik gal neminėk mano vardo. Nes tu pieši mane per gražiomis spalvomis, aš to neverta, nesu tokia, kokią mane įsivaizduoji. Tu nepažįsti mano tamsiosios pusės… Bet, žinok, kas rytą aš už tave meldžiuosi.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.