2014 09 30

Auksė Kancerevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Režisierius Sergejus Bukovskis. Laisvė mąstyti pačiam

Režisierius Sergejus Bukovskis

Esu etninis rusas, bet laikau save ukrainiečiu. Nenoriu, kad šiandieną mane kas nors sietų su Rusija“, – kalbėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje viešėjęs režisierius Sergejus Bukovskis.

Sergejus Bukovskis baigė nacionalinį Kijevo I. Karpenko-Karij vardo teatro universitetą, kurį laiką tarnavo sovietinėje armijoje. Vėliau buvo paskirtas dirbti į Ukrainos dokumentinio kino studiją. Jau pirmasis profesionalus nespalvotas filmas „Rytoj šventė“ pelnė pagrindinį prizą Kijevo tarptautiniame kino festivalyjeJaunystė“ ir buvo palankiai įvertintas kritikos. Filmo pasirodymas sutapo su tuometinio Sovietų sąjungos vadovo M. Gorbačiovo pradėtomis vykdyti politinėmis ir ekonominėmis reformomis, vadinamąja „Perestoika“. Nuo to laiko režisierius sukūrė per 50 dokumentinių ir televizijos filmų, už kuriuos laimėjo ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose.

Politinės potekstės atsiskleidžia tiek pilnametražiuose režisieriaus filmuose:„Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“, tiek ir trumpuose darbuose: „Rytoj šventė“, „Dislokacija“, „Stogas“ ir kt. Tačiau kitaip nei šiandienėje „aktualiojoje dokumentikoje“, režisierius vengia didaktikos ir nesiekia šokiruoti žiūrovų drastiškais vaizdais. Jis suteikia didžiulę privilegiją – teisę ir laisvę mąstyti pačiam.

Gimėte Baškirijoje, bet nuolatos prisistatote kaip ukrainiečių režisierius. Kodėl?

Iš Baškirijos kilusi mano mama, aktorė Nina Antonova. Kai sulaukiau pusės metukų, persikraustėme į Kijevą, – iki šiol ten gyvenu. Esu etninis rusas, bet laikau save ukrainiečiu. Nenoriu, kad šiandieną mane kas nors sietų su Rusija. Žinoma, negaliu atmesti nei A. Čechovo, nei I. Bunino, nei L. Tolstojaus, nei F. Dostojevskio, tačiau šis regionas man nebeegzistuoja. Studijų metais norėjome vykti į Maskvą ir lankyti parodas, spektaklius, o dabar šio troškimo nebėra. Nieko apie ją nenoriu žinoti.

Tačiau tai nėra problemos sprendimas.

Taip, žinoma. Kaip bus toliau – sunku prognozuoti ir planuoti, bet manau, kad tai ilga istorija. Žmogus, kurį vadina Putinu, gali paspausti branduolinį mygtuką ir su tuo pasaulio bendruomenei reikia skaitytis. Plius dideli pinigai, kurių niekas nenori prarasti. Apie 6 tūkst. vidutinio ir mažo verslo Vokietijos įmonių investuota į Rusijos ekonomiką, todėl griežtesnės sankcijos atsilieptų Vokietijos ekonomikai. Tuo tarpu rytų Ukrainą siekiama paversti Gazos ruožu arba tokiu destabilizuotu regionu kaip Padniestrė, Čečėnija. Naudojamas senas scenarijus, kuris iki šiol veikia.

Kadras iš Sergejaus Bukovskio filmo „Gyvieji“

Tikriausiai neatsitiktinai jūsų filmuose atsiranda politinės potekstės?

Pats pirmasis, dar mėgėjiškas mano dešimties minučių filmas „Marš Brosok“ pasakojo apie jauno kario tarnybą sovietinėje armijoje. Baigęs Nacionalinį Kijevo teatro universitetą, turėjau atitarnauti kariuomenėje. Ši patirtis mane taip paveikė, kad nusprendžiau parodyti tą adaptacijos laikotarpį, kada žmogus staiga apsivelka uniformą, ant kojų užvynioja autus ir pradeda naują gyvenimą.

Iki šiolei nesuprantu, ką mes ten darėme ir ką mes gynėme. Kodėl dažėme asfaltą batų tepalu? Mums visą laiką kartojo: „Kareivi, kada miegi (o mes visą laiką miegojome), tu dirbi NATO.“ Rytuose iki šių dienų manoma, kad NATO – niekšai amerikiečiai, kurie tyko prie mūsų vartų. Priešas būtinas, nes reikia kažkaip pateisinti savo gyvenimo nesėkmes. Jei ką – kalti priešai – banderovcai, NATO arba dar kas nors.

Dokumentiniame filme „Rytoj šventė“ fabriko darbininkės parodomos kaip sovietinės sistemos aukos, patekusios į beprotišką konvejerį. Tai buvo apgalvotas režisūrinis sprendimas?

Ne, filmavome labai intuityviai – negalvojome, kas yra aukos, o kas – budeliai. Tiesiog nujautėme, kad kažkas turi atsitikti. Gamykla didelė, o mes pasirinkome būtent tą vištienos apdorojimo cechą, kuris atrodė panašus į kankinimų kamerą. Paskui, kai montuodami apmąstėme medžiagą, išryškėjo sarkazmas sistemos atžvilgiu.

Tačiau dabar manau, kad toks yra mūsų visų gyvenimas. Žmogus kažkieno valia į jį išmetamas ir kapanojasi, kaip išmano, kažkur bėga, lekia – dėl ko, kur ir kaip – nežinia. Kartais net klausiu savęs – mes esame žmonės ar tik masuotė, kuri leidžia įvykti siaubingiems dalykams kaip holokaustas arba holodomoras.

Kadras iš Sergejaus Bukovskio filmo „Pasakyk savo vardą“

Holokausto liudijimai skamba filme „Pasakyk savo vardą“, kurio kūrimą inicijavo žymus Holivudo režisierius Stevenas Spielbergas. Jums teko dirbti su jau turima medžiaga?

Steveną Spielbergą pamačiau premjeroje Kijeve. Ukrainos oligarchas ir mecenatas Viktoras Pinčukas nusprendė investuoti pinigus į Spielbergo fondą ir sukurti vaidybinį filmą „Бабий Яр“, kurį turėjo režisuoti Valerijus Todorovskis. Tačiau Spielbergas pasakė, kad jokio vaidybinio kino nereikia. Jis už savo pinigus 1994–1998 metais visame pasaulyje prifilmavo apie 54 tūkstančius interviu, surinko archyvinę medžiagą. Prodiuseris Markas Edvardsas – amerikietis, kuris gyvena Prancūzijoje, atvyko į Kijevą ir režisierių atrankoje pasirinko mane. Tokia buvo Spielbergo sąlyga – kurti filmą apie holokaustą Ukrainoje turėtų ukrainietis režisierius.

Su žmona nuvykome į Los Andželą – mėnesį gyvenome mažame vagonėlyje ir peržiūrinėjome archyvus. Mus nustebino, kad Spielbergo studija įrengta labai kukliai –nėra jokių pilių ir dvarų. Galiausiai atrinkome apie 60 interviu – jie kartais tęsėsi apie 4–5 valandas. Tai net ne interviu, o liudijimai, kurie nufilmuoti tuo paties stambumo planu, kaip fotografija pasui.

Sunkiausia buvo viską sumontuoti. Visi mano režisūriniai sprendimai griuvo kaip kortų namelis. Tik montuodamas supratau: patys herojai neleidžia naudoti režisūros gudrybių, nes šiuo atveju tai – banalus metodas. Laimė, kad šifruojant medžiagą mums talkino studentai. Iš pradžių jų neįtraukėme į filmą, tačiau galiausiai liko trys žurnalistės, kurios smarkiai reagavo į tai, ką matė. Sėdėjome su Edvardsu gretimame kambaryje, tad pasiūliau, kad gal vertėtų jas nufilmuoti. Tuomet dar paklausėme, ką jos apie tai galvoja. Tokiu būdu galėjome praplėsti filmo „horizontus“, nes apie holokaustą kalbėjo jaunoji karta, sėdinti prie kompiuterių ekranų.

Vėliau atsirado ir istorija apie du senukus – Latą ir Chaimą – buvusios sinagogos gyventojus. Man pasirodė kad jie abu iki šiol tebėra… gete. Išėjimo iš ten neranda. Jie nieko nekalba – tiesiog gyvena. Tokie nerealūs personažai iš praėjusio laiko.

Kaip suradote bendrą kalbą su amerikietiška komandos dalimi?

Visokių niuansų buvo. Iš pradžių kai kurių filmo epizodų amerikiečiai nesuprato arba buvo nustebę, kodėl taip, o ne kitaip. Privalėjau pagrįsti savo poziciją, ir jie iš tiesų įdėmiai išklausydavo visus argumentus. Su aukštos klasės profesionalais bet kokiu atveju malonu dirbti. Pavyzdžiui, mums talkino istorijos profesorius Dagas Grinbergas. Prodiuseris Markas Edvardsas puikiai supranta visas kino subtilybes ir yra nepaprastai išsilavinęs žmogus, baigęs Jeilio universitetą ir kino mokyklą Los Andžele. Filmo kūrimą vadinome kultūrų dialogu, nors kartais ir verkėme, ir ginčijomės.

Kadras iš Sergejaus Bukovskio filmo „Gyvieji“

Filme „Gyvieji“ – pasirinkta skausminga tema, kuria labai lengva manipuliuoti. Juk galėjote priblokšti žiūrovus tuo siaubu, sklindančiu iš ekrano, bet pasirinkote daug subtilesnį kalbėjimo būdą. Kodėl?

Stengėmės to išvengti. Apie holodomorą prezidento Juščenkos periodu buvo sukurta daugybė filmų. Juščenka norėjo, kad ši bendra nelaimė sujungtų, suvienytų šalį. Nieko neišėjo, nes jis perlenkė lazdą. Čia svarbesnis balansas, nes vieną dieną mes visi gedime, o kitą – jau juokiamės. Reikėjo dirbti subtiliau. O visur tik ir skambėjo – genocidas, genocidas… Tai sukėlė priešingą reakciją. Jausmas, kaip ten buvo iš tiesų, turi atsirasti ekrane.

Vengėme tiesioginio, brutalaus siaubo. Sakyčiau, kad „Gyvieji“ labiau net ne apie holodomorą, bet apie britų žurnalistą Garetą Richardą Jones, kuris ten atsirado neatsitiktinai. Vakarų auditorijai tai buvo „savas“ žmogus, – jie žiūrėjo į šią istoriją Gareto akimis. Be to, mums buvo svarbu atskleisti, kaip žmogus sužinojo, kas vyksta, ir nusprendė apie tai papasakoti. Bet jo neišgirdo.

Ta pati situacija atsikartoja, kalbant apie šiandienę Ukrainos situaciją. Viskas vyksta taip pat – visi sunerimę, bet niekas nieko nedaro. Iš tiesų tai didelė klaida, nes pasaulis mažas, – svetimų durų, į kurias beldžiasi nelaimė, nėra. Jei kažkur vyksta karas ir visi tyli arba sako: tiek to, manęs tai neliečia, dažniausiai labai greitai blogis palies tave asmeniškai. Tikrai nenoriu prikarksėti nelaimės žmonijai, tačiau tai ne tik Ukrainos problema, o Europos problema. Kuo baigėsi 1933 metai, puikiai žinome.

Kalbino Auksė Kancerevičiūtė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.