2014 10 02

bernardinai.lt

jazzosfera

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Blue Note“: Geriausia džiaze. IV dalis

Tai paskutinis džiazo muzikos apžvalgininko Kęsto Vasilevskio straipsnis apie legendinę džiazo muzikos leidybinę kompaniją „Blue Note“. Ankstesnius šio ciklos staripsnius rasite čia, čia ir čia.

Šiandien, nors populiarėja ir savarankiškos muzikos pardavimo platformos, muzikos įrašų pramonėje nusistovėjusi maždaug tokia padėtis: beveik visą muzikos įrašų rinką pasidalijusios keturios didžiosios kompanijos : EMI, Sony, Warner ir Universal. Daugybė kitų, didesnių ar mažesnių įrašų kompanijų yra tų didžiųjų kompanijų dukterinės ar net anūkinės įmonės. Nors ir egzistuoja daug įvairių kompanijų, galiausiai, šiek tiek pasidomėjus, nesunkiai galima atsekti daugelio jų ryšį iki vienos iš Big Four.

Kodėl apie tai rašau ir ką bendro tai turi su mūsų tema? Toks supažindinimas geriau padės suvokti situaciją, kurioje atsidūrė ant kracho slenksčio atsidūrusi Blue Note. Kompanijos perleidimas – vadovėliškai tikslus minėtos schemos įgyvendinimas: Blue Note nupirkusi Liberty Records nuo 1969 metų priklauso United Artists Records kompanijai, kurią 1979 metais įsigijo EMI.

Atsidūrus naujų savininkų rankose, prasidėjo pokyčiai ir kompanijos savarankiškumas buvo palaipsniui likviduojamas. Tokia pristabdytos veiklos būsena tęsėsi iki 1985 metų, kai Blue Note vėl pradėjo veiklą, tik šįkart jau tik kaip EMI Manhattan Records grupės padalinys, nors per ją ir toliau buvo perleidžiami seni ir išleidžiami nauji džiazo albumai. Vienu metu įmonės veikla apsiribojo tik senų įrašų perleidimų. Naujuoju Blue Note vadovu buvo paskirtas Bruce‘as Lundvallis.

Iš dalies Blue Note neteko savo turėto unikalaus statuso dar ir todėl, kad naujieji savininkai kitoms įrašų kompanijoms parduodavo licencijas leisti buvusių Blue Note muzikantų įrašus. Apie 1998 metus skaitmeninti ir iš naujo suvesti prieš dešimtmečius padarytus įrašus vėl buvo pasikviestas senasis ir patikimasis Rudy Van Gelderis, kuriam lygiai po mėnesio sukaks 90 metų.

Tiesa, ne viskas buvo taip nyku. Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais Blue Note pavyko pervilioti ar atrasti naujų muzikantų ir išleisti sėkmingų albumų. Taip Blue Note atsidūrė ir soul legendos Al Greenas, trimitininkas, muzikas, dėstytojas Wyntonas Marsalis. Atėjo džiazą su hip-hopu maišantis prodiuseris Madlibas, 2003 metais išleidęs albumą Shades Of Blue, būtent ir įkvėptą Blue Note muzikos.

Vyšnelė ant Blue Note atgimimo šventės torto buvo pati Norah Jones, kurios 2002 išleisto albumo Come Away With Me visame pasaulyje parduota daugiau nei 26 milijonai kopijų. Papildomą premiją už tokius puikius pardavimus galima laikyti ir tuos penkis Grammy apdovanojimus, kuriuos Norah gavo 2003 metais.

Galbūt tokios sėkmės įkvėpti, o gal kitais sumetimais, 2006 EMI bosai paaukštino Blue Note dukterinių kompanijų hierarchijoje: Blue Note atsidūrė įkurtos Blue Note Label Group viršūnėje ir priglaudė kelias mažesnes leidybines įmones, daugiausia leidžiančias džiazą, klasikinę, folk muziką. Grupės prezidentu tapo iki tol visą laiką Blue Note vadovavęs ponas Lundvallis.

2008 metais, artėjant Blue Note septyniasdešimtmečio jubiliejui, buvo suburtas Blue Note 7 (septetas – kolektyvas, kuriame groja septyni muzikantai), kuriame saksofonu grojo ir Ravi Coltrane – praeityje sakso dievo Johno Coltrane sūnus. Suburtas kolektyvas ta proga įrašė albumą Mosaic, vėliau išleistą jubiliejui pažymėti. O Septynetas leidosi į gastroles po Jungtines Valstijas ir koncertuose grojo įvairių dešimtmečių įvairių Blue Note muzikantų muziką. Šiame vaizdo įraše kolektyvas duoda trumpus interviu ir atlieka Thelonious Monko „Criss Cross“.

Pastaraisiais metais pokyčių įvyko ir Blue Note struktūroje: 2012 metų sausį naujuoju kompanijos prezidentu EMI paskyrė praeityje džiazo bosistą ir prodiuserį Doną Wasą, o praėjusių metų kovą Blue Note partnerystės pagrindais susijungė su ArtistShate – įrašų kompanija ir crowdfunding (toks paramos modelis, kai, pavyzdžiui, internetu gerbėjai sumeta pinigų naujam muzikanto įrašui apmokėti) bei talentų vadyba užsiimančia įmone. Naujasis darinys dabar vadinasi Blue Note/ArtistShare.

Apibendrinti Blue Note įtaką tų – auksinių – ir mūsų dienų kultūrai nėra lengva, jei nenori kartoti per dešimtmečius parašytų ir pasakytų dalykų. Kalbėti apie apdovanojimus taip pat nesinori, nes juk kasdieniame gyvenime su tomis statulėlėmis ir raštais neturi nieko bendro, ir tai žmogaus muzikos skoniui įtakos tikriausiai nedaro. Nors būna ir atvirkščiai. Galima pabandyti remtis tokiais pavyzdžiais: daugeliu atveju ko nors paklausus apie jo mėgstamus džiazo muzikantus, jų albumus, kompozicijas, daugelis pamini dalykus, išleistus Blue Note, net jei ir nežino, kad jo mėgstama muzika yra iš ten. Jam tai tiesiog finest jazz, su kuriuo Blue Note sieja neperkerpama bambagyslė.

Jaunas žmogus galėtų pateikti šių dienų jaunimo rokenrolą – hip-hopo muziką. Džiazo įtaka hip-hopui apskritai yra verta atskiro išsamaus aptarimo. Geriausiai džiazo įtaką hip-hopo muzikai iliustruoja iškalbingas faktas: vienas geriausių (kultūrinės įtakos ir įgūdžių, o ne tik albumų pardavimų aspektu) visų laikų reperių – Rakim – savo labai ankstyvos jaunystės metais grojo saksofonu ir garbino Johną Coltrane. Ir visa tai – net neminint apie džiazo įtakos visai prodiuserių plejadai.

Ir pabaigai : kitos hip-hopo legendos – guru bendras darbas su daugiau nei dvidešimt metų Blue Note įrašinėjusiu trimitininku Donaldu Byrdu.

Kęstas Vasilevskis

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.