Ievutės gervelės ir Eglės fotografijos – priminti apie vėžiu sergančius vaikus

Rugsėjis pasaulyje minimas kaip Vaikų onkologijos mėnuo. Jo tikslas – prisiminti vaikus, paliestus vėžio, ir jų šeimas bei organizuoti paramos akcijas. Vienas tokių renginių vyko paskutinį rugsėjo sekmadienį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos Mišios, po kurių organizuota paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ akcija „Iš širdies į širdį“. Bažnyčioje taip pat buvo atidaryta „Mamų unijos“ įkūrėjos Eglės Mėlinauskienės fotografijų apie onkologine liga sergančių suaugusiųjų ir vaikų kasdienybę paroda.  Pagrindinis renginio akcentas – Bernardinų bažnyčioje pakabinta širdies pavidalo instaliacija, papuošta tūkstančiu baltų popierinių gervelių, kurias sunkiai sirgdama išlankstė Ievutė Krivickaitė. „Mamų unijos“ savanorės akcijos metu kvietė visus geros valios žmones ant popierinių širdelių užrašyti savo svajones ir palinkėjimus vėžiu sergantiems vaikams bei jų artimiesiems. Vėliau šios širdelės bus prikabintos prie Ievutės gervelių.

Šešiolikmetė Ieva Krivickaitė ir „Mamų unijos“ įkūrėja fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė ir buvo šios akcijos sumanytojos bei organizatorės. Be kita ko, Ievutė ne tik sunkiai sirgdama paralyžiuotomis rankomis išlankstė tūkstantį gervelių, bet ir 2013 m. gavo „Lietuvos garbės“ apdovanojimą už tai, kad surinko ketvirtį milijono litų vėžiu sergančios mergaitės Augustės gydymui. Po Mišių Bernardinų bažnyčioje pavyko sutikti ir pakalbinti šias dvi nepaprastas asmenybes – Ievą Krivickaitę ir Eglę Mėlinauskienę.

Ievute, kaip kilo mintis lankstyti popierines gerveles? Be to, tai daryti paralyžiuotomis rankomis turėjo būti neįsivaizduojamai sunku…

Ieva. Prieš metus, kai per vieną mėnesį mirė net šeši vėžiu sergantys vaikai, kuriuos lankydavau, susirgau nepaaiškinama liga. Tai nebuvo šiaip sau vaikai. Nes „šiaip sau“ vaikų nebūna. Man atrodė, kad kiekvienas jų su savimi išsinešė dalelę manęs ir kad aš taip pat netrukus išnyksiu. Mane ėmė paralyžiuoti, bet gydytojai nenustatė jokios paaiškinamos priežasties. Tada aš nusprendžiau lankstyti popierines gerves, nes pagalvojau, jei kažkas jas lankstydamas pasveiko, gal ir man pasiseks. O kai turi tikslą, atsiranda ir jėgų. Bet jau išlanksčius kokius 700 šimtus, atėjo suvokimas, kad sveikimas priklauso visiškai ne nuo gervių, o labiau nuo manęs. Taigi, labai daug melsdavausi, į kiekvieną gervę įdėta labai daug maldų, tikėjimo. Ir aš pagalvojau, jog negaliu būti tokia savanaudė, kad tūkstantis gervių neštų mano vienos svajonę. Taigi nusprendžiau, kad jos galėtų nešti tūkstantį ar du tūkstančius svajonių.

Kai dar buvau paralyžiuota, mane globojo „Mamų unijos“ įkūrėja Eglė Mėlinauskienė. Tada mes drauge  ir sugalvojome surengti šią akciją.

Esi giliai tikinti. Ar tam turėjo įtakos ir tavo liga?

Ieva. Prieš susirgdama aš ėjau į katalikišką mokyklą, priėjau Pirmosios komunijos, gavau Sutvirtinimo sakramentą, bet tas tikėjimas buvo tarsi dirbtinis, priverstinis, nes nebuvo jo suvokimo. Kai  ruošiausi Sutvirtinimo sakramentui, mano svajonė buvo padegti bažnyčią, nes reikėdavo kiekvieną sekmadienį anksti keltis, eiti į pamokėles, bet, laimė, kad atradau savo sielai labai reikalingą ir gerą vietą – Pakutuvėnų vienuolyną, kur būdavo labai gera nuvažiuoti ir pabūti. Aš esu iš Plungės, tad iki Pakutuvėnų man apie 10 kilometrų. Dažnai nuvažiuodavome ten su mama, ypač per Kalėdas ir Velykas. Ir dabar stengiuosi kuo dažniau ten apslankyti.

Taigi, kai mane suparalyžiavo, aš jau turėjau tikėjimą. Bet sergant jis dar labiau sustiprėjo. Kai jau liga buvo tokia sunki ir buvo sukausčiusi viską – kojas, rankas, veidą, nebegalėjau ryti seilių, tada meldžiausi ir sakiau: „Dieve, tu turi ateiti į mano gyvenimą ir jį sutvarkyti, nes aš pati nebesusitvarkau. Aš priimu viską, nesvarbu, kas bus, jei man reikia išeiti, pasiimk mane, aš priimu tai su meile ir viską atiduodu tau.“ Ir tada man pradėjo gerėti. Daugelis sako, jog tai sutapimas. Man keitė daug vaistų, keitė ligonines, todėl tiksliai net nežinome, nuo ko tas pagerėjimas. Gydytojai mano vienaip, tačiau aš pati turiu savo nuomonę.

Ar niekada nepykai ant Dievo, kad taip sunkiai susirgai?

Ieva. Ne, niekada nepykau ir Jo nekaltinau. Aš nuo vaikystės sergu cukriniu diabetu. Kai vienu metu buvo labai sunku jį kontroliuoti, tada išmokau viską priimti kaip pamoką. Ir per visus tuos pablogėjimus, ir per dabartinę ligą Dievas man siuntė tokius nuostabius žmones, per kuriuos galėjau pažinti Jį. Jie mane mokė nuostabių dalykų, ir tai mane pakeitė. Jeigu mano liga kada nors vėl grįžtų, manęs tai nesužlugdytų.

Kai susirgau paralyžiumi, galvojau, jog taip atsitiko, jog galbūt Dievas norėjo, kad daugiau dėmesio skirčiau Jam, maldai ir tik taip mane galėjo sustabdyti, nes aš vis bėgau, lėkiau pas vaikus į ligoninę. Aš mėgdavau viską „valdyti“, kalbėdavau, kodėl tie vaikai miršta, juk jie dar  maži, už ką jiems visa tai…O dabar aš sakau, kad viskas yra gerai, taip turi būti. Kadangi sergant galima pajusti tą Dangaus būseną, kurią aš pajaučiau pati. Tarsi Dangus būtų manyje. Ir lig šiol ta būsena neapleidžia. Aš pajaučiau, kad, kai kenčia kūnas, gyja siela. Ir dabar viskas yra visai kitaip. Kai  nueinu pas vaiką, kuris jaučiasi labai blogai, man labai skaudu jį tokį matyti, tačiau giliai širdyje aš žinau, kad tik taip jis priartėja prie Dievo, jog glaudžiasi prie Jo širdies, ir kad viskas yra teisinga. Aš tiesiog dėkoju ir myliu besąlygiškai viską – Dievą, gamtą, žmones, save. Po mano ligos viskas yra visiškai kitaip. Po jos prasidėjo naujas gyvenimas. Aš gyvenu tarsi Danguje. Nes turbūt tai ne vieta, bet būsena, ir dabar aš joje esu.

Kaip nutiko, kad pradėjai lankyti vėžiu sergančius vaikus?

Ieva. Tą darau nuo 2012 metų. Aš tada taip pat gulėjau ligoninėje ir susipažinau su mergaite vardu Augustė, kuri sirgo vėžiu. Jai gydyti reikėjo labai didelės pinigų sumos, ir aš pradėjau juos rinkti. Taip viskas ir prasidėjo.

Ką norėtum palinkėti sergantiems vaikams bei jų šeimoms?

Ieva. Palinkėčiau besąlygiškai mylėti viską, kas vyksta, nes viskas yra taip, kaip turi būti, tik  reikia  viską kažkaip paleisti. Kai sergi, tai yra labai sunku suprasti, ypač kai vaikas taip kenčia, o drauge su juo ir jo mama. Bet vis dėlto turbūt reikia išmokti viską paleisti ir nebijoti prašyti pagalbos, nes šie sunkumai nėra vien mums. Kaip sakoma, kad malda yra pokalbis su Dievu, kuris, nors viską ir žino, negali kištis neprašytas. Taigi, reikia prašyti. Kaip brolis Gediminas iš Pakutuvėnų sako, reikia Dievui įkyrėti savo maldomis, reikia taip įkyrėti, kad jis išgirstų. Aš jam turbūt esu jau taip įkyrėjusi…

Kokie tavo ateities planai, galbūt jau žinai, kokią norėtum rinktis profesiją, kokiu keliu eiti ar panašiai?

Ieva. Iš tiesų nieko nežinau, nes dar tik mokausi dešimtoje klasėje. Sukuosi tarp onkologinių ligonių, tarp neįgaliųjų, tarp vaikų namų vaikų, tačiau dar nežinau, nei kuo būsiu, nei ko noriu. Aš pasikliauju Dievu ir manau, kad Jis mane ves teisingu keliu.

Egle, trumpai priminkite, kas yra „Mamų unija“, kodėl ir kaip ji buvo įkurta?

Eglė. „Mamų unija“ gyvuoja jau šešerius metus. Ji tikriausiai gimė iš tos visos patirties, iš mano pačios patirties, iš mano ligos.  Prieš 15 metų man buvo du kartus diagnozuota onkologinė liga. Pasveikusi po metų aš vėl grįžau į ligoninę, tačiau jau kaip fotografė, ir nusprendžiau papasakoti visuomenei, ką reiškia sirgti. Kadangi aš pati labai sunkiai lipau iš ligos, žinojau, ką reiškia vienatvė ir fizinė bei dvasinė kančia, ką reiškia neturėti informacijos, kuri suteiktų bent kokios vilties. Kai pradėjau sveikti, supratau, jog gavau antrą gyvenimą dovanų, todėl nebegaliu daugiau paprasčiausiai gyventi kaip gyvenau, ir pajutau, kad turiu grįžti į ligonės palatas ir  žmonėms, nesusidūriusiems su šia liga, atverti ligonio monologą, pokalbį paties su savimi, įvairias jo būsenas (nekalbu viena apie liūdnus dalykus – iš tiesų ligoninėje nutinka ir linksmų dalykų, būna labai daug vilties). Taigi norėjau parodyti tą viltį ir stiprybę. Iš pradžių fotografavau suaugusius ligonius, po to perėjau pas vaikus. Taigi, ėjau ten, kur vedė mane Dievas, kur vedė mano vidus. Ir kaip nuėjau pas vaikus, taip ir pasilikau. Aš supratau, kad noriu čia būti, ir suvokiau, jog mano didžiausia gyvenimo prasmė turbūt bus, jei galėsiu jiems padėti. Taigi, nė vieną minutę nesuabejojau tuo, ką darau, o tuo užsiimu jau daugiau nei dešimtmetį.

Šešerius metus gyvuoja fondas, mes jį įkūrėme su drauge Rūta Mikelkevičiūte. Ji buvo tas žmogus, kuris man padėjo lipti iš sunkios ligos. Man reikėjo šalia labai stipraus žmogaus, ir ji buvo ta, kuri man leido įsikabinti, tiesiog vedė mane.  Taigi, mes nusprendėme, kad galime drauge eiti ir kitu keliu – padėti vaikams, sergantiems vėžiu. Pavadinimas „Mamų unija“ atsirado ne šiaip sau. Kadangi mes esame skirtingos moterys – skirtingų amžių, skirtingų profesijų, skirtingų patirčių – tad kas gi mus vienija? Turbūt tai, jog esame mamos. Tad taip ir nusprendėm, kad toks pavadinimas labai tiktų.

Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ renka lėšas, kad vėžiu sergantiems vaikučiams nieko netrūktų, taip pat organizuoja įvairias akcijas, kurių metu stengiasi, kad visuomenė daugiau apie šią ligą sužinotų ir kad kiekvienas mūsų gali būti jos paliestas. Taip pat mes skleidžiame žinią, kad taip nutikus žmonės žinotų, jog egzistuoja parama, jog esama žmonių, kurie apie juos nuolatos galvoja, dirba dėl jų ir stengiasi.

Kaip kilo mintis surengti akciją „Iš širdies į širdį“? Kokia jos reikšmė ir prasmė?

Eglė. Tai „Mamų unijos“ paramos ir labdaros akcija už sergančius vaikus.  Didžiausia jos iniciatorė  buvo Ievutė,  mūsų savanorė. Mes kartu taip pat sugalvojome, kad  akciją „Iš širdies į širdį“ reikia sujungti su mano paroda apie onkologine liga sergančius vaikus ir kitus ligonius, kuri dabar eksponuojama Bernardinų bažnyčioje. Šia akcija kvietėme žmones ateiti maldai ir užrašyti palinkėjimus bei svajones, kurias mes vėliau prikabinsime prie popierinių Ievutės gervelių. Nes aš manau, kad bendra malda yra daug stipresnė negu vieno žmogaus. Todėl labai svarbu palaikyti mažuosius ligoniukus, nes jie tai jaučia, ir jiems tai didžiulė parama. Nes tai, ko jiems šiandien labiausiai trūksta yra dvasinė parama ir pagalba. Gydymą jie iš esmės gauna, tačiau stipraus peties, palaikymo šiems vaikams bei jų šeimoms tikrai trūksta. Šioje akcijoje dalyvauja visas būrys savanorių, kurios puikiai supranta, ką reiškia ta pagalba, kokia ji svarbi, todėl labai svarbu visiems vienytis. Taip pat tai – ne vienintelis „Mamų unijos“ suorganizuotas renginys rugsėjo mėnesį, jų būta ir daugiau.

Kas Jums pačiai labiausiai padėjo pasveikti? Ar tikėjimas, ar žmonių parama?

Eglė. Turbūt visa, ką paminėjote. Aš, galima sakyti, visada tikėjau, tik nebuvau praktikuojanti, bet liga daugelį žmonių sugrąžina prie tikėjimo, nes iš tiesų pradedi ieškoti kitų dalykų – ne kasdienių, buitinių. Labai daug galvoji apie gyvenimo prasmę ir apie savo ateitį – kaip turėtum nugyventi likusį gyvenimą. Aš tiesiog klausiau Dievo, kokį kelią man pasirinkti, ir jis mane vedė, leido man pasveikti. Manau, kad mano tikėjimas buvo labai stiprus. Taigi, sergant labai svarbu ir tikėjimas, ir žmogus šalia.

Ką norėtumėte palinkėti, pasakyti vėžiu sergantiems vaikučiams ir jų mamoms, artimiesiems?

Norėčiau pasakyti, jog turbūt visa stiprybė ir didžiausia viltis slypi mumyse, svarbu, kad mamos ir vaikai nebijotų ir kalbėtų, neužsidarytų, neužgniaužtų savo skausmo, nes vienam kovoti yra be galo sunku. Ir kad visada žinotų, jog šalia visuomet yra kažkas, į ką galima atsiremti. Žinau, kokios stiprybės čia reikia, o kai serga vaikas, yra baisiau, nei sirgti pačiam. Tačiau reikia neužmiršti, kad šioje žemėje esame ne vieni.

Parengė Jurga Žiugždienė