2014 10 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

D. Walliamso „Močiutė plėšikė“: senoliai nėra nuobodūs vien todėl, kad jie seni

Davidas Walliamsas, baisiai juokingos knygos vaikams „Močiutė plėšikė“ autorius, – scenaristas, aktorius, pobūvių liūtas ir olimpinio deglo nešėjas. Televizijos žvaigždė, komikas, aktorius, scenaristas, nenuilstantis paramos entuziastas, lėšas renkantis itin mazochistiniais būdais – pavyzdžiui, plaukdamas Temzės upe arba per Lamanšo sąsiaurį, talentų šou „Britainʼs Got Talent“ teisėjas, pobūvių liūtas, olimpinio deglo nešėjas, supermodelio Saros Stone vyras. Be to, – beprotiškai populiarių vaikiškų knygų autorius. Nors šis jo gyvenimo faktas nelabai dera su likusiais. Nejaugi tas knygas rašo jis pats?.. Jis tikrai jas rašo. Būtent jis daugybę metų kūrė scenarijų komiškiems serialams „Little Britain“ ir „Come Fly With Me“. Šiuo metu išleistos jau 8 jo knygos vaikams. 2014 m. Britanijoje buvo surengta apklausa, siekiant išsiaiškinti vaikų ir jaunimo skaitymo įpročius. Apklausus 426 tūkstančių vaikų paaiškėjo, kad Davido Walliamso kūryba yra populiaresnė nei J.K. Rowling „Hario Poterio“ serija. Jo knygos užėmė penktą vietą labiausiai vaikų skaitomų sąraše, o J. K. Rowling teko septinta. Įdomiausia, kad prieš metus Walliamso tame sąraše nebuvo. Davidas Walliamsas, iki tol garsėjęs tik kaip kino ir televizijos aktorius, rašytojo karjerą pradėjo 2008-aisiais, išleidęs knygą „The Boy In Dress“ („Berniukas su suknele“). Paskui parašė knygas „Mr. Stink“ („Ponas Smirdalius“), „Billionaire boy“ („Berniukas milijardierius“) ir t.t. O knygą „Močiutė plėšikė“ jau gali paskaityti ir Lietuvos vaikai (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“).

D. Walliamso knygos vaikams išverstos į beveik 30 kalbų, jos visuomet patenka tarp perkamiausių. Pavyzdžiui, vien „Močiutės plėšikės“ Britanijoje buvo parduota daugiau kaip 300 tūkstančių egzempliorių, kiekviena nauja autoriaus knyga tampa dvigubai populiaresnė nei ankstesnė. Prie didžiulės sėkmės neabejotinai prisidėjo ir puikios iliustracijos – šiuo metu jas kuria Hanso Christiano Anderseno premijos laureatas Tony Rossas, bet pirmąsias dvi knygas iliustravo Quentinas Blakeʼas – dailininkas, kadaise apipavidalinęs ir vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas.

Kai kurie kritikai Davidą Walliamsą vadina Roaldo Dahlio pasekėju, įpėdiniu – galbūt todėl Q. Blakeʼas, nepaisant garbaus amžiaus, sutiko kurti iliustracijas jo knygoms – kas žino, gal jis norėjo dar kartą patirti magišką jausmą, apimdavusį iliustruojant R. Dahlio knygas…

Nors Davido Walliamso knygos skirtos vaikams nuo devynerių iki šešiolikos metų, jos patinka labai įvairaus amžiaus skaitytojams, nes jos išties unikalios, skatinančios susimąstyti, tačiau nepretenzingos. Davidas Walliamsas mąsto nestandartiškai ir savo knygose nagrinėja temas, kurias dauguma rašytojų ir skaitytojų ignoruoja, ypatingą dėmesį skiria nesaugumo jausmui, kurį jaučia vyresnio amžiaus žmonės, ieško sektinų pavyzdžių jauniesiems skaitytojams ir nekasdieniškų idėjų.

Davido Walliamso knygos viena po kitos ekranizuojamos – 2014-aisiais pasirodys „Berniukas su suknele“, „Ponas Smirdalius“ televizijos ekranus pasiekė 2012-aisiais, o „Močiutė plėšikė“ – 2013-aisiais.

Bernardinai.lt skaitytojams siūlome interviu su Davidu Walliamsu apie knygą ir filmą „Močiutė plėšikė“.

Kaip gimė sumanymas parašyti knygą „Močiutė plėšikė“?

Tai istorija apie berniuką, vardu Benas. Jis mano, kad jo močiutė labai nuobodi ir nekenčia penktadienio vakarų, kuriuos yra priverstas leisti su ja. Viskas pasikeičia, kai močiutė anūkui atskleidžia, kad ji buvo pasaulinio garso brangenybių vagilė. Tada jiedu nusprendžia pavogti Karūnos brangenybes. Vis dėlto lieka neaišku, ar iš tikrųjų močiutė buvo brangenybių vagilė. Ši knyga yra apie senus žmones, apie tai, kaip jaunimas žiūri į senolius. Dažnai jaunimas mano, kad senukai visada buvo seni ir kad jie niekada nepatyrė jaudinančių nuotykių, – bent aš taip maniau apie savo močiutę, kai man buvo aštuoneri, devyneri ar dešimt metų. Bet kartą ji papasakojo apie Antrąjį pasaulinį karą, gyvenimą Londone per „Blicą“, kai miestą bombardavo naciai – ir aš staiga išvydau senolius kitokioje šviesoje, jie tarsi atgijo mano akyse. Kaip tik apie tai galvojau rašydamas „Močiutę plėšikę“.

Neseniai pagal jūsų knygą buvo sukurtas filmas „Močiutė plėšikė“. Filme vaidinote Maiką, Beno tėvą, Miranda Hart – Lindą, berniuko motiną, o močiutę suvaidino fantastiškoji Mis Marpl – Julia McKenzie. Ar filmas smarkiai skiriasi nuo knygos? Koks yra Maikas – jūsų personažas?

Knygoje Beno tėvai – antraeiliai veikėjai, bet rašydami scenarijų nusprendėme skirti jiems daugiau vietos. Berniuko tėvai – Maikas ir Linda – dievina laidą „Šok su žvaigžde“ ir norėtų, kad jų sūnus šoktų pramoginius šokius. Bet Benas svajoja apie santechniko darbą. Filme yra tokia scena: Maikas su Linda šoka salėje ir jiems šauna mintis, kad ir jie galėtų dalyvauti laidoje. Tada Miranda šoko šiek tiek geriau už mane, bet nė vienas iš mūsų nešoko gerai. Filme Maikas su Linda vadovauja dirbtinio įdegio salonui „Browned Off“, tad mudu „puošė“ siaubingas įdegis. Ir knygos, ir filmo pradžia atskleidžia, kad Maikas su Linda yra nelabai rūpestingi, sakyčiau, netgi savanaudiški tėvai – penktadienio vakarais jie visada palieka Beną pas močiutę, kad galėtų nueiti į restoraną, pasilinksminti arba pažiūrėti laidą „Šok su žvaigžde“, ir jeigu jis tuo metu jiems paskambina, sulaukia nemalonumų. Taigi, Maikas su Linda nėra patys geriausi tėvai, bet knygos pabaigoje jie pasikeičia.

Kas rašė scenarijų filmui? Ir koks buvo jūsų indėlis adaptuojant knygą televizijai?

Scenarijų rašė du puikūs komedijų scenaristai – Kevinas Cecilis ir Andy Riley („Gnomeo ir Džiuljeta“). Jų scenarijus išties puikus, jie naujai pažvelgė į tai, ką buvau parašęs. Aš prie jų prisidėjau kiek vėliau. Kai knyga adaptuojama filmui, jos gyvavimo laikas pratęsiamas, ji atgyja. Tai galimybė patobulinti knygą – padaryti ją dar juokingesnę, labiau jaudinančią, pridėti elementų, kuriems neatsirado vietos knygoje. Kartais, pritaikant knygą televizijai, rašytojai neleidžia keisti nė eilutės, bet aš manau, kad filmas yra visiškai kitokia meninė priemonė, – pats esu rašęs scenarijus TV serialams ir laidoms, tad puikiai tai žinau. Ne kartą esu girdėjęs istorijų apie rašytojus, kurie parašė populiarią knygą, bet negalėjo pakęsti net minties, kad jų sukurtas pasaulis gali būti bent minimaliai pakeistas. Bet rašytojas turi suprasti, kad filmas – visiškai kitokia raiškos priemonė. Mano knyga skirta vaikams, bet norėjau, kad filmą galėtų žiūrėti visa šeima, t. y. visų amžiaus grupių žiūrovai, todėl stengėmės pritaikyti istoriją platesnei auditorijai.

Knygoje „Močiutė plėšikė“ istorija pasakojama Beno lūpomis, bet televizijai tai netiko. Kuriant filmą galima pažvelgti į tai, kas vyksta, kitų veikėjų akimis, sukurti jų bendras scenas. Filme yra scenų, kur mes su Miranda šokame salėje, – knygoje to nebuvo, bet jos velniškai juokingos. Mes netgi šokome bolero pagal Jane Torvill ir Christopheriui Deanui (garsūs Britanijos ledo šokėjai, Olimpinių žaidynių, Pasaulio ir Europos čempionai) sukurtą choreografiją – kitaip tariant, efektingai tampėme vienas kitą po visą salę… Garbės žodis, linksminomės iš širdies. Ir ne tik dėl to, kad buvo geras scenarijus, man patiko ir suburta aktorių komanda. Dažniausiai rašytojas ir netgi aktorius gali tik pasvajoti apie tokią komandą, o čia susirinko patys geriausi: Robas Brydonas vaidino įkyrųjį kaimyną Parkerį, Joanna Lumley – karalienę, Julia McKenzie – močiutę, Miranda Hart – Lindą, nekalbant apie Robby Williamsą Flavijaus Flavolio vaidmenyje. Jie buvo fantastiški! Buvo smagu su jais dirbti. Bet žiūrėti bendro darbo rezultatą buvo dar smagiau. Džiaugiuosi, kad mano sukurti personažai taip puikiai prigijo filme. 

Kokią žinutę norėjote perteikti skaitytojams savo knyga „Močiutė plėšikė“? Ko turėtų išmokyti šis filmas žiūrovą?

Tikiuosi, kad jaunieji skaitytojai ir žiūrovai supras, kad senoliai nėra nuobodūs vien todėl, kad jie seni. Jie gali papasakoti daugybę įdomių istorijų – jie tikrai turi žinių, kurias nori perduoti jums. Jauni žmonės turėtų branginti laiką, kurį praleidžia su seneliais, mėgautis tuo, nes seneliai ne visada bus šalia ir ne visada galės papasakoti tas istorijas, o juk jas perduoti be galo svarbu, kitaip jos bus prarastos amžiams. Tikiuosi, kad suaugusieji, susipažinę su šia istorija ir atidžiau įsižiūrėję į Maiką ir Lindą, susimąstys ir įsiklausys į vaikų troškimus, – juk Benas užaugęs nori tapti santechniku, o jo tėvai bando priversti jį šokti pramoginius šokius. Seneliai skaitydami mano knygą arba žiūrėdami filmą įžvelgs visiškai kitus dalykus, jie labiau tapatinsis su močiute ir, tikiuosi, supras, kokį malonumą gali teikti istorijų pasakojimas anūkams.

Ką apie knygą sako Jūsų skaitytojai?

Dažnai sutinku močiučių, kurios sako nupirkusios šią knygą anūkams ir ji jiems patiko. Kai pasirašinėju knygas, prie manęs prieina garbaus amžiaus tetulytės ir tvirtina man: „Aš esu močiutė plėšikė!“ Tad darau išvadą, kad skaitytojai suprato mano sumanymą.

Kalėdos jau ne už kalnų – liko keli mėnesiai. Kaip knygos sumanymas siejasi su šventine nuotaika? Kaip „Močiutė plėšikė“ įsilies į švenčių sukeltą šurmulį?

Kalėdos – toks metas, kai visi šeimos nariai susirenka į krūvą, jeigu tik tai įmanoma. Tuo metu visi prisimename artimuosius, kurių netekome, kurių nėra šalia mūsų. Mano istorijoje taip pat nuskamba liūdnų gaidų…  Tikiuosi, man pavyko perteikti saldžiai kartų jausmą, apimantį per Kalėdas, kai visi džiaugiasi ir švenčia, bet kartu ir prisimena žmones, kurių ilgisi. Aš pats anksčiau taip jausdavausi per Kalėdas, todėl tikiuosi, kad ši knyga arba filmas kažkam sušildys sielą, paguos arba padės suvokti žmonių, netekusių artimųjų, skausmą.

Patyrinėjus jūsų knygas vaikams, krinta į akis vienas dalykas: jūs tikrai nerašote įprastų knygų vaikams. Kodėl pasirenkate tokius keistus siužetus ir veikėjus?

O kas yra įprastos knygos vaikams?

Turiu galvoje knygas, kurias tėvai dovanoja savo vaikams, kad jie turėtų iš ko imti pavyzdį.

Pasakodamas savo istorijas norėjau išlikti sąžiningas. Žinau, kad vaikams patinka tokios knygos kaip „Haris Poteris“, bet iš tikrųjų jie puikiai suvokia, kad tikras gyvenimas yra nepalyginamai nuobodesnis ir kad jie neturi jokių  magiškų galių. Aš savo knygose noriu panagrinėti sudėtingesnes, netradicines temas – pavyzdžiui pirmoje mano knygoje pasakojama apie berniuką, kuris vieną dieną nueina į mokyklą su suknele, antrojoje – apie vaiko draugystę su benamiu, trečiojoje keliu klausimą, ar pinigai gali žmogų padaryti laimingą ir t.t.

Minėjote, kad filmas „Močiutė plėšikė“ yra visai šeimai. Kokio amžiaus vaikams skirtos jūsų knygos?

Iš esmės, mano knygos skirtos vaikams nuo devynerių iki šešiolikos metų. Bet, kiek susidūriau, jos patinka labai įvairaus amžiaus skaitytojams.

Jūsų kūryba išversta į beveik 30 kalbų, kiekviena nauja knyga atsiduria tarp perkamiausiųjų. Ar tikėjotės tokios sėkmės rašydamas pirmąsias knygas?

Tikrai ne. Maniau, kad prireiks bent kelių knygų, kol sulauksiu sėkmės. Man atrodė, kad pirmoji knyga bus perkama geriausiai, nes spauda tik ir trimituos: „Davidas Walliamsas parašė vaikišką knygą!“ Iš pradžių buvau priskirtas tokiems „autoriams“ kaip Katie Price, – atvirai pasakius, maniau, kad tai neteisinga. Mane vertino ne kaip aktorių ir rašytoją arba komiką ir rašytoją, o kaip įžymybę, parašiusią knygą. Bet paskui mano knygos susišlavė keletą literatūrinių premijų. Parduotuvėje prie manęs vis dažniau prieidavo tėvai ir dėkodavo už tai, kad mano knygos paskatino jų vaikus skaityti. Aš suprantu, kad šiais laikais sudominti vaiką knyga ir apskritai skaitymu daug sunkiau, nes yra tiek būdų smagiai leisti laisvalaikį. Netgi mano vaikystėje televizija buvo viliojanti pramoga ir atitraukdavo nuo knygų, o dabar yra žaidimų valdymo pultai, DVD grotuvai, internetas ir t. t. Vis dėlto skaityti knygas labai svarbu, nes jos lavina vaizduotę. Būtų velniškai liūdna, jei vaikai nustotų jas skaityti…

Kokius autorius labiausiai mėgstate skaityti? Kaip žiūrite į elektronines knygas ir skaitykles?

Mano žmona skaitymui renkasi planšetę, o aš labiau mėgstu tikras knygas. Žaviuosi Lewiso Carrolio „Alisos nuotykiais Stebuklų šalyje“, nes tai knyga, kurios niekada iki galo nesuprasi, mėgstu Charleso Dickenso kūrybą – jis buvo socialinės satyros genijus ir pasižymėjo ypatingu talentu kurti spalvingus personažus. Mėgstu Edwardą St. Aubyną, nes jis puikiai žino, kas yra tikras britas, ir genialiai perteikia mums būdingą snobizmą, o Kazuo Išiguro apskritai yra nuostabus – turėjau galimybę tuo įsitikinti su juo bendraudamas.

Kokias knygas skaitėte vaikystėje? Koks autorius jus įkvepia?

Roaldas Dahlis buvo tas autorius, kurio knygos paskatino mane skaityti. Žinoma, eidavau į biblioteką keletą kartų per mėnesį ir imdavau knygų, bet tikrai nebuvau aistringas skaitytojas. Kai į rankas pakliuvo Roaldo Dahlio knyga „Čarlis ir šokolado fabrikas“, perskaičiau savo malonumui ir paskui sugraužiau visas kitas jo knygas. Tai nuostabi knyga – jei manęs paklaustų, ką rekomenduočiau paskaityti vaikams, pirmiausia siūlyčiau ją…

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę padirbėti su Quentinu Blakeʼu – dailininku, kuris iliustravo ir Roaldo Dahlio knygas. Tiesą sakant, ilgai negalėjau patikėti, kad susipažinau su juo asmeniškai, ką jau kalbėti apie tai, kad jis dar ir iliustravo dvi pirmąsias mano knygas. Turėjau jam kokį milijoną klausimų – jis juk artimai pažinojo patį Roaldą Dahlį! Buvo nuostabu išgirsti visas istorijas iš pirmų lūpų. Labai jaudinausi, kai pirmąkart pamačiau jo sukurtas iliustracijas mano knygoms. Quentinas tikrai turi Dievo dovaną – kiekvienas vaikas, skaitantis jo iliustruotą knygą gali nesunkiai susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Nupiešęs veikėją jis visada palieka vietos vaizduotei, detalėms, kurias vaikas gali susikurti pats ir prisitaikyti sau. Quentino Blakeʼo vardas priešlapyje privertė žmones žiūrėti į mano kūrybą rimčiau, jie pagalvojo: jei jau toks dailininkas apsiėmė iliustruoti mano knygas, jos turėtų būti tikrai geros. Suprantama, aš tuoj pat buvau imtas lyginti su Roaldu Dahliu, o tai, mano galva, jau kvaila.

Jūs universalus žmogus – vaidinate, kuriate laidas, užsiimate labdara, plaukte įveikiate sąsiaurius, teisėjaujate talentų šou, rašote scenarijus ir vaikiškas knygas. Rodos, nėra nieko, ko jūs negalėtumėt padaryti. O gal yra?

Hm… Visiškai nemoku puošti tortų. Patikėkit, šioje srityje esu niekam tikęs. Šokinėti su kartimi man irgi nesiseka. Bet tai tik du dalykai, kurių nesugebu, taigi nėra taip jau ir blogai.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė