2014 10 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Diskusija. Liutauras Serapinas: „Kur lengviausia įsigyti ezoterinių prekių? Per atlaidus!“

Dar ne taip seniai nuvilnijo paskutiniųjų iškilmingų atlaidų šurmulys. „Marijos radijo“ Vilniaus studijos programų koordinatorius Liutauras Serapinas kelia klausimą, ar viską padarėme, kad atlaidus supanti aplinka neiškreiptų šventės paskirties.

Esate tikras atlaidų „fanas“: nepraleidžiate nė vieno jų šventimo Lietuvoje, esate aplankęs ir nemažai užsienio šventovių. Ar galime sužinoti, ko ten važiuojate?

Tai labai subjektyvus mano gyvenimo įvykis. Esu gimęs Žemaičių Kalvarijoje, kur nuo seno, net ir sovietmečiu, žmonės atvykdavo dalyvauti atlaiduose ar šiaip pasimelsti. Žemaičių Kalvarijos atlaidai yra specifiški, čia kiek kitaip negu kitur Lietuvoje: atvykus į atlaidus, po maldos parapijos bažnyčioje einamos visos Kryžiaus kelio stotys – su specifinėmis maldomis, giesmėmis, ir tai gerokai užtrunka.

Tad ši aplinka natūraliai mane įtraukė. Man tai – mano simpatijos, mano emocijos, mano tėvai, seneliai, dėdės… Atlaidai kaime reiškė ir visos giminės susitikimą. Mums, vaikams, tai reiškė gauti daug saldainių, margų, įvairių formų valgomų laikrodukų, žuvelių, pypkių, visokių apyrankių, rožyčių, gėlyčių… didžiausias margumynas. Ši patirtis suformavo tam tikrą požiūrį, kuris dabar yra savotiškas mano bruožas. Atlaidai man ne vien dvasinio atsinaujinimo ir atsiteisimo už nuodėmes religinė praktika, apie kurią moko Bažnyčia. Man jie svarbūs dar ir todėl, kad suteikia galimybę tęsti ankstesnį gyvenimą.

Ne kartą teko patirti įvairių perkainojimo akimirkų, staigių, žiaurių gyvenimo posūkių. O šios šventės man yra galimybė tęsti tai, kuo gyvenau anksčiau. Kartais mano pažįstami kalba, jog atlaidai yra praėjusio šimtmečio reliktas, dažnai kvepiantis naftalinu, senais kultūriniais dalykais, mažai ką turinčiais bendro su gyvu tikėjimu. Esą žmonių, prisikėlusių iš narkotikų liūno ar išsivadavusių iš alkoholio pinklių, liudijimas yra kur kas paveikesnis nei senovinis atlaidų puošnumas. Tačiau man atlaidai vis dar kalba. Jie man – proga džiaugtis, išgyventi savo gražiąsias gyvenimo patirtis, prisiminti tuos, kuriuos mylėjau.

Dirbdamas „Marijos radijuje“, galiu patirti visų didžiųjų Lietuvoje vykstančių atlaidų džiaugsmą. Jų nėra tiek jau daug, jie puikiausiai telpa į mūsų gyvenimo grafiką. Kodėl man tai yra ypač svarbu? Negali kaskart pradėti vis naujus dalykus, kai kuriuos dalykus turi tiesiog tęsti. Man patinka pradėti naujus, bet žinau, kiek gerų dalykų yra užmiršta ir nueina į archyvus. Tad atlaidai man yra savotiška galimybė prisiliesti prie savo praeities.

Atkreipėte dėmesį į išties gražius atlaidų aspektus – sugrįžimą prie savo šaknų, bendruomeninį tikėjimo šventimą. Tačiau kartais pasigirsta nusiskundimų, jog ši tradicija stipriai komercializuojama. Tradicinis kermošius šiandien neretai virsta ištisu prekybiniu miesteliu. Ar tai netrikdo atlaidų dvasios?

Visada atlaiduose buvo komercijos. Ir mano vaikystės metais per atlaidus būdavo pardavinėjami rožantėliai, kryželiai… Tik pasiūla arba poreikis gal kažkiek keičiasi. Atlaidai visada pritraukdavo ir tuos prekeivius, kurie neturi nieko bendro su religine praktika. Anksčiau būdavo pardavinėjamas ir alus bei gira – šiandien taip pat to netrūksta. Tačiau kai kas labai ryškiai pasikeitė, ir apie tai verta pakalbėti.

Anksčiau būdavo neįmanomas dalykas, kad greta rožantėlių, medalikėlių, maldaknygių, paveikslėlių būtų padėtas koks Lenino ordinas, lošimo kortos arba kortos su pornografinėmis nuotraukomis. Neregėtas dalykas, neįmanomas – kaip norim taip, bet neįmanomas! Arba kad būtų padėtas koks žiebtuvėlis su „kekšės koja“ ar moteriškais apatiniais… Dabar yra kitaip.

Sovietinė heraldika, žiebtuvėlis su kokio pleibojaus atributu – tai patys švelniausi, mažiausiai nekalti dalykėliai… Kažkas pasikeitė? Kas?

Nuleisti visą girnapusę ant prekybininkų, ir pasakyti: „Kalti jūs, nesusigaudote realybėje, vežate į atlaidus visą tą porno turinį, pleibojaus, velnio atvaizdus, ezoterinius simbolius, astralinių žvaigždžių pentagramas – jūs nesiorientuojat“… neišeina. Nes žmonės perka. Nepirktų, tai ir nesiūlytų.

Žmonės perka, nes rimtai tuo domisi?

Keisti čia dalykai. Mes su bičiuliu kunigu, jau keletą metų iš eilės stengiamės pereiti per palapines, liaudiškai vadinamas bagamazais ir pasižiūrėti, kas ten vyksta. Nesu nei egzorcistas, nei kunigas ar parapijos klebonas, tad neturiu jokių teisių ką nors drausti ar pan. Tad tiesiog surenkam informaciją – kažkam juk reikia tą padaryti. Jei to nepadaro vietinis zakristijonas ar klebonas, laisvu laiku gali padaryti atvykęs piligrimas.

Šiais metais pastebėjome didžiulę pažangą – tarp gausybės palapinių, kurių yra geras pusšimtis, – dviejose neradome nė vieno ezoterinio, su nekrikščioniška pasaulėžiūra susijusio ženklo. Ten dirbusioms moterims pasakėme: „Mums labai malonu, kad pas jus to nėra.“ Jos iškart suprato, apie mes čia, ir džiugiai atsakė: „Ir mums labai malonu.“

2013 metais, kai su klebonu Erastu Murausku ėjome per tas pačias palapines, viena moteris akivaizdžiai buvo pasidėjusi, sakykime, prieš Jėzaus mokslą nukreiptą ženklą. Klebonui paprašius nuimti, moteris kategoriškai atsisakė, nes, jos nuomone, – tai tik gyvūnėlis. Prekiautoja visiškai nesileido į kalbas, griežtai gynė savo poziciją, mums atrodė, kad jai net per daug rūpėjo tie objektai, o šiaip gatvėje sutikęs nepasakytum, kad žmogus galėtų turėti tokių patirčių…

Čia kyla klausimų, kas tuos žmones mokė, iš kur tai ateina, kodėl prekės, kurios ženklina tam tikrus antikrikščioniškus simbolius, idėjas, visų prekiautojų yra visiškai vienodos? Visi veža iš vieno tiekėjo?

Šalia sisteminių gaminių, kalbančių prieš krikščionybę, yra tokių nekrikščioniškų ir, manyčiau, krikščionių atlaiduose neturinčių būti dalykų, kaip, pavyzdžiui, Koranas, sveikos mitybos knyga ar patarimai, kaip sulieknėti ar išsigydyti – pseudopatarimai, nes visiškai neaišku, kas juos rašė. Žinoma, tai jau kita tema, – ten irgi kažkokie pinigai, srautai, kurie kažkur nusėda.

Dar kita grupė gaminių – muzikos kompaktinės plokštelės. Sunku įsivaizduoti, bet esu pats matęs, kaip prekybininkas pardavinėja Kalnų giesmes, kantičkas, o šalia – punk stiliaus populiari plokštelė, ant kurios dėklo pavaizduotas atlikėjas išsidraikiusiais plaukais ir auskarų kaukolėmis ausyse…

Kas išduoda leidimus prekiauti ir būtent kokiomis prekėmis?

Nežinau to. Manau, kad vietą prekybai išduoda miestelio ar kaimo seniūnas. Jeigu jis bendradarbiauja su klebonu, jie gali bendrai sutarti, kad šįkart neįsileisime medžiotojų būrelio ar sporto prekių ar pan. Prekybininkas, kuris atvyksta į atlaidus su savo komerciniu projektu, turi deklaruoti, ką parduoda.

Atrodo, kad Šiluvoje ši prekyba labiausiai išplėtota. Kaip lig šiol elgdavosi vietos klebonas?

Tai būdavo asmeninio sutarimo, įtikinėjimo, prašymo dalykas. Kartais pavykdavo paprašyti, kad tuos ženklus sudėtų į dėžutes ir jų neafišuotų. Negali juk atimti privataus turto, galima tik paprašyti neprekiauti. Nežinau, ar čia ką gali padaryti arkivyskupijos kurija… Kartais pagalvoju, kad jeigu prekiaujama maisto produktais, visada savo darbą atlieka ir higienistai. Manyčiau, kad šiuo atveju reikalinga ir tam tikra dvasios higiena.

Dar sykį grįžkime prie klausimo, ar tikrai tiek daug žmonių sąmoningai domisi ezoterika ar satanizmu?

Nenorėčiau pasakyti, kad daugybė žmonių yra gana primityvūs ar visai nesigaudo. Tačiau man pačiam teko matyti moterį, pasipuošusią išraiškingu aukso spalvos kryželiu, kuri užėjo į kioskelį aiškiai žinodama, kad, nors Viešpats saugo žmogų, bet tą daro ir visi šventieji. Tad, norėdama apsidrausti visiems gyvenimo atvejams, prisiperka įvairių šventųjų paveikslėlių, arkangelų atvaizdų, o šalia – ir graikišką žydrąją akį nuo nužiūrėjimo, kad karvės pieno nepritrūktų, dar kokį smilkaliuką nuo piktų dvasių, kokį barškutį vėjyje plazdantį, kad vėles išbaidytų draugų ar pažįstamų, kuriuos kadaise pažemino, įskaudino, o dabar bijo susitikti… Tad per atlaidus reikia tiesiog susirinkti visą „apsauginį paketą“, ir nemažai žmonių būtent šitaip žiūri į religingumą.

Liutauro Serapino nuotrauka

Žinoma, yra ir išmintingų žmonių, kurie į atlaidus atvažiuoja kitaip. Pažįstu tokių, kurie patys pasiruošia medalionus šeimai, vaikams – estetiškus, religiškai prasmingus – ir atsiveža, kad būtų palaiminti. Tuo tarpu yra kitų, kurie prisirenka visokių drambliukų, drugelių, rupūžių, graikiškų akių, smilkalų, zodiako ženklų, o paskui dar dalyvauja Mišiose, sulaukia arkivyskupo palaiminimo ir jaučiasi įgiję beveik magišką galią.

Kunigai pasakoja, kad jeigu per apsipirkimą žmonės pavėluoja į Mišių pabaigą, tada tiesiog patys apsitarnauja: pamirko į švęstą vandenį tuos drambliukus, zodiakus, žvakes, patys ir peržegnoja. Kodėl tai daro? Širdyje kažką jaučia, jų sąžinės sako, kad čia kažkas negerai, gal nuėjęs pas kleboną to „pakrapijimo“ ir negausiu, – o jo reikia, nes padės nuo nužiūrėjimo ar vėlių, kurios aktyviai lenda į mintis. Žinoma, toks suvokimas jau tik pasekmės, ne priežastys, – o gydyti to sovietinio nukrikščioninimo pasekmes yra sunku.

Štai visai neseniai skambino į „Marijos radiją“ moteris, norėdama pasiskųsti, kad buvau „užpirkusi“ Grigalines mišias už dukrą, kurios bloga padėtis, tačiau po jų merginai „pasidarė tik dar blogiau“. Moters pasakojimo potekstė iš esmės buvo: „O kas man dabar grąžins pinigus, nes metodas nesuveikė.“ Išties žmonės taip kalba, taip yra.

Žinau iš kitų žmonių, kad, bėdai ištikus, jie važiuoja į kažkokią tolimą parapiją, nes ten yra kažkoks ypatingas Šv. Antano altorius, prie kurio pasimeldus, labai padeda. Ne Jėzus, ne Dievas, o šv. Antanas… Jie nuvažiuoja, sumoka pinigus, kad kunigas aukotų Mišias – o kunigai gal dėl nenoro atstumti žmones, siekdami užmegzti ryšį su jais, pasiduoda tokioms manipuliacijoms. Tada žmonės pasipasakoja vienas kitam, kad prie to altoriaus „veikia“, o kitur… „neveikia“ – prasideda tikros nesąmonės. Dar nuvažiuoja žmonės į kokią kaimyninę šalį pas šamanę, pas kurią išsiburia, gauna gerų patarimų, kokių žolelių miltelių, kurie irgi padeda. Tada supranta žmogus, kad jis gali pats savim pasirūpint ir pats save vesti. Žinau, kad kai kuriose vyskupijose žmonės autobusą užsisako ir važiuoja pas būrėją, pakeliui visa kompanija rožinį kalba… Tikra dvasinio pakilimo šventė (juokiasi). Šiluvoje, pavyzdžiui, didžiausias šių metų atradimas yra folk-religinis dirbinys: medalikėlis su šv. Benediktu, kitoj pusėj – popiežius, ir visas medalikėlis įspraustas į arklio pasagą.

Esi buvęs atlaiduose ir užsienyje, ar toks su prietarais sumišęs religingumas tiek pat plačiai paplitęs ir kitose Europos šventovėse?

Teko būti ir Fatimoje, Lurde, Italijos ir Lenkijos šventovėse. Žinoma, norint sužinoti, kaip, pavyzdžiui, prieš šimtą metų vyko atlaidai kur nors Italijoje, nebūtina ten važiuoti, gali susirasti kokį gerą dokumentinį filmą. Liaudies pamaldumo formų įvairovė yra didžiulė.

Liutauro Serapino nuotrauka

Mane ypač nustebino Fatimoje aukojami votai – žvakės. Tie votai būna įvairių formų: rankos, kojos, širdies… Vargu ar tai pagonybės likučiai, greičiausiai tai skausmo ženklai: padėka, kad Dievas per Mergelę Mariją padėjo įveikti ligą, nugalėti kančią. Todėl neša žmogus tą savo ligos simbolį uždegti į ugnies sieną. Žvelgiant be tikėjimo, pati apeiga atrodo kiek kraupokai – neša žmogus per aikštę vaškinę, netgi ir natūralaus dydžio, kūno dalį – kyla klausimas: kas čia vyksta? Viskas nušvinta kita šviesa, kai supranti, kad tai yra kančios jūra, atgailos, padėkos jūra – žmogus nori padėkoti ne tik vidine malda, bet ir išoriniu gestu.

Lurde labai didelę simbolinę reikšmę turi šventintas vanduo. Tad daugybė krautuvėlių pardavinėja įvairiausių formų buteliukų. Kai jų tokia gausa, pasijunti kiek keistai.

Nors tiek Fatimoje, tiek Lurde ar kitur Europoje pasitaikė pamatyti ir profanišką pakabuką prie rakto ar kokią futbolo heraldiką, ar kokių „popžvaigždžių“, tačiau neteko matyti, kad būtų taip profaniškai daroma kaip pas mus, Lietuvoje. Susidaro toks įspūdis, jog, norint nusipirkti ezoterikos ar kokių šamaninių ženklų, jų lengviausia rasti per atlaidus! Šiuo klausimu, manyčiau, atsakymą turėtų duoti vyskupai, kunigai egzorcistai. Žinoma, pats daiktas nieko nedaro – jis tik dulkė, bet jeigu tą daiktą nešioja žmogus, tai jau nebe dulkė, paskui kunigams egzorcistams reikia vargti su neatsakingo elgesio pasekmėmis.

Tegul geriau kur nors turguje bus prekiaujama tokiais dalykais, jeigu jau taip būtina, – gyvename demokratinėje visuomenėje. Tačiau esame protingi, Bažnyčioje tarnaujantys žmonės, galime pasirūpinti, kad mūsų aplinkoje nebūtų tų antrinių dalykų. Kartais manome, tegul žmonės patys atsirenka, arba tegul kunigas paragina aikštėje nepirkti, tai ir nepirks – tačiau kartais būna priešingai – kunigo žodis tampa savotiška reklama. Reikėtų daryti kitaip, ir tas sprendimas gal labai paprastas, ir mes čia dramblį iš adatos darome, tačiau tie drambliukai, kuriais prekiaujama per atlaidus, tikrai nėra krikščioniški ženklai.

Ką patarčiau žmonėms? Jeigu nesi tikras, tau kyla abejonių, eik pas savo kleboną ar sielovadininką ir jo paklausk. Nevirk košės iš to, ko pats nesėjai ir nepjovei, neeksperimentuok su savo gyvenimu. Kas iš to, kad vaikui nupirksi kokią kobrą ar uždėsi apyrankę su pleybojaus zuikučiais – gal ir nieko, švyturiuoja jie visom vaivorykštės spalvomis… Tačiau ar augdamas tokioje aplinkoje tavo vaikas netaps priklausomas nuo viso to? Ar nesakys vėliau, kad vaikystėje jam mamytė atlaiduose nupirkdavo playbojaus zuikučio apyrankę, todėl dabar aš jau nebežinau, kas esu – mergaitė ar berniukas. Atlaidai juk ne tam skirti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė