Vainius Bakas: „Knygos dvasia iš vėjo, kūnas – iš medžio“

Rositos Sereikytės nuotr.

Vainius Bakas gimė 1989 m. Ukmergėje, ten baigė mokyklą, o šiemet Literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas Vilniaus universitete. Pirmą poezijos knygą išleido būdamas vos keturiolikos. Tai rinkinys „Lietaus spalvos“ (Ukmergė: Valdo leidykla, 2003). Antrą eilėraščių rinkinį „Pretekstai“ išleido „Naujoji Romuva“ 2010 m. Šiais metais pasirodė trečioji Vainiaus knyga „Kas vėjo – vėjui“. 

Vainiau, papasakok, koks buvo pirmas Tavo susitikimas su literatūra, eilėraščiais? Kada pats pradėjai rašyti?

Aš tikiu, kad literatūros, poezijos, meilės žodžiui pasaulis į žmogaus sielą atplaukia vaikystėje kartu su lopšinėmis, dainomis, pasakomis, skaičiuotėmis. Mamos dainuojama lopšinė, supamosios lovelės ritmas – svarbiausia, esmingiausia viso tolesnio gyvenimo kalbos pajauta, rimai ir ritmai, formos ir turiniai.

Skaityti ir rašyti pradėjau gana anksti nuo 4–5 metų, tačiau kurti ką panašaus į poeziją (tokius kūrybinius bandymus) ėmiausi mokydamasis pradinėse klasėse. Būdamas antroku jau dalyvavau skaitovų konkurse su vienu J. Erlicko ir vienu savo autoriniu eilėraščiu. Vėliau pirmieji kūrybiniai bandymai susilipdė ir į pirmąją knygelę „Lietaus spalvos“.

Ar iš šalies kas nors skatino rašyti, palaikė?

Mano gabumus įžvelgė tėvai, pirmoji mokytoja, kuri stengėsi, kad visur dalyvaučiau, ugdyčiau savo talentą. Tačiau niekada nerašiau vien dėl to, kad tai patiktų tėvams, mokytojai ar dar kam nors, tai visų pirma patiko man pačiam ir rašiau, kai norėjau ką nors pasakyti, išsisakyti, žaisti su kalba, ir šiame žaidime azarto niekada netrūko.

Viename savo kritikos tekstų esi minėjęs, jog pirmoji pažintis su knyga dažniausiai prasideda nuo jos viršelio ir nugarėlės. Nuo to ir pradėkime. Tavo trečiosios knygos „Kas vėjo – vėjui“ viršelyje dar neišpustyti pienės pūkai. Taip pat ir visą knygą lydi lengvumas. Iš kur jis?

Kaip įdomu, kad Tu knygos viršelyje įžvelgei pienes. Vadinasi, esi jautri ir nori švelnumo. Iš tiesų viršelio nuotraukoje yra ne pienės, o vadinamieji „sosnovskio barščiai“. Šis augalas yra toli gražu ne iš švelniųjų – jis gali nudilginti, nudeginti odą… Tačiau galiu nuraminti ir Tave, ir skaitytojus, kad viršelyje esantys barščiai yra visai nepavojingi jūsų sveikatai, mat nudžiūvę jie yra tiesiog trapūs ir gražūs.

O ką ten galima įžvelgti? Įvairiai… Vieni viršelyje mato fejerverkus, kiti – grakščias žmonių figūras, treti rašalo zigzagus. Ir visi jie yra teisūs, nes tai jų pačių vaizduotės akimis pamatytas vaizdas.

Dėl knygoje esančio lengvumo jausmo – sutinku su Tavimi. Tekstai plaukiantys, mintys atneštos vėjų, konstrukcijos ir formos trapios, bet kartu ir, norisi manyti, – tvirtos. Kaip tie barščiai…

O lengvumas kyla iš gyvenimo šviesos, iš atpalaiduotos, lengvos rašančios rankos. Prisiminiau vieną Aido Marčėno eilėraštį, kuris labai taikliai nusako eilėraščio lengvumo jausmo siekiamybę: „rašyti sunkiai taip lengvai lengvai / tarytum ne tarytum jau buvai (…) / lengvai lengvai ir dar gražiai gražiai /
taip paprastai kaip mylisi ežiai“ (eilėraštis „Lengva ranka“ iš knygos „Vargšas Jorikas“). Taigi būtent toks lengvas, saviironiškas žvilgsnis į poezijos rašymą man atrodo priimtiniausias. Tačiau negali visą laiką būti toks atsainus ir ramus – pasitaiko įvairių epizodų. Gyvenimo meniu ilgas, jausmų amplitudės plačios, tačiau už kiekvieną dalyką reikia užmokėti savimi.

Pirmąją savo poezijos knygą „Lietaus spalvos“ išleidai būdamas vos keturiolikos, po septynerių metų pasirodė „Pretekstai“, o šiais metais – trečioji – „Kas vėjo – vėjui“. Ar ilgos distancijos tarp šių knygų? Kas bendro tarp jų liko?

Tų distancijų, rodos, nepajutau, nuo pat pirmųjų eilėraščių pradėjau dalyvauti kultūriniame gyvenime, visada šį bei tą kūriau. Ir juk gyveni ir rašai ne nuo knygos iki knygos, bet čia ir dabar, o kai atsiveria galimybė visa tai surinkti, konceptualiai sujungti ir aprengti knygos drabužiu – tai tiesiog priimi su dėkingumu. Be abejo, yra skirtumas tarp to, ką rašai būdamas keturiolikos ir to, ką gali pasakyti jau studijuodamas. Per šį laiką nuo pirmosios knygos iki „Pretekstų“ įgijau naujų patirčių, manau, brandumo, suteikiančio gilesnį santykį su kalba, praturtinančio naujomis įžvalgomis, iš apibendrintų, paauglio pasauliui dar tik pradedančių vertis, abstrakčių dalykų pereini prie jau išgyventų ir patirtų.

Studijos Vilniaus universitete, atsivėręs platus literatūrinis akiratis, pulsuojantis miesto gyvenimo ritmas, naujos kultūrinės patirtys taip pat savaip formavo ir kūrė mane, kaip ir aš kūriau tekstus, sudėtus į naująją knygą. Tačiau tikiu, kad manyje vis dar glūdi ir tas vidinis vaikas, besimokantis gyvenimo ir poezijos pamokų ir vis dar galintis nustebti.

Ar kada nors pagalvoji apie savo skaitytoją? Koks jis?

Vaizduotės stygiumi nesiskundžiu. Ją pasitelkęs įsivaizduoju, kad mano skaitytoja yra kokia nors jauna, žavi filologė, kuri, pasiėmusi puodelį mėtų arbatos, įsitaiso kur jaukiai ant palangės, atsiremia nugara į stiklą – už jos šviesomis žaidžia naktinis miestas, o jos rankose mano knyga atversta ties pačiu viduriu.

Tokie tie juokai su įsivaizduojamais skaitytojais, panašiai kaip su įsivaizduojamais draugais, kuriuos turime vaikystėje – iš jų išaugame arba ne.

O šiaip, manau, mano knyga gali būti aktuali tiek jaunajai kartai, tiek ir brandaus amžiaus žmonėms. Esu gavęs nemažai atsiliepimų, kad mano poeziją nuoširdžiai priima visai kitos kartos ir patirties žmonės, ir tai, be abejo, yra malonu. Juk geras jausmas, kai tave išgirsta, kai randa ką nors artimo sau. Vadinasi, viską darau ne veltui, galiu savo būsenomis pasidalyti su kitais. Esu laimingas, kad ir pats galiu ką nors duoti šiam pasauliui, šiam lietuviškai kalbančiam kraštui, iš kurio pats gavau meilę kalbai, žmogui, jausmo virpesiui. Tikiu, kad per poeziją galiu grąžinti duoklę vėjui ir poezijos skaitytojui.

Norisi paklausti ir apie redaktoriaus darbą. Ar kalbos taisyklių, stiliaus, sintaksės ir kitų filologinių dalykų išmanymas kiek nors gelbsti rašant? O gal kaip tik kliudo?

Manau, tas išmanymas reikalauja daugiau atsakomybės, dėmesio, atidos kalbai, kad ji iš tikrųjų būtų, kaip M. Heideggeris sakė, būties namai. Reikia pastangų, kad tie namai būtų jaukūs, nesvetimi, įrengti savo rankomis, savo paties pastangomis. Tai, ką M. Martinaitis persako savo eilėraštyje Žuveliui Žvejui Dievo vardu: „Žmogau, tau už žodį. Reikės atsakyt kaip už daiktą!“, kuriančiam žmogui yra tarsi moralinis kodeksas, sąžinės įsakymas.

Kokių autorių kūryba Tau artima, reikšminga?

Sunku būtų ką nors išskirti. Skaitau daug ir gėriuosi įvairių kartų – tiek chrestomatiniais, tiek dabartiniais – autoriais. Amplitudės labai plačios: nuo K. Donelaičio, Maironio, A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno, V. Mačernio iki A. Marčėno, R. Stankevičiaus, D. Čepauskaitės, A. Ališausko. Mokykloje nemėgau nuzulintų maironių ir salomėjų… bet jau studijuodamas juos atradau naujai, išmokau visai kitaip pažvelgti į tradiciją, suvokiau, kokios tai svarbios gijos, tampriai susijungusios ir su mūsų dabartimi. Senųjų klasikų gildijai jaučiu pagarbą.

Iš šiuolaikinių kūrėjų A. Marčėnas buvo vienas pirmųjų, su kuriuo teko garbė dar moksleiviui pabendrauti, net pasiginčyti. Tiek dėl poezijos, tiek dėl bičiuliškai ištiestos rankos man svarbi ir reikšminga paskutiniojo mohikano – Algimanto Baltakio asmenybė. Artima D. Kajoko, A. A. Jonyno, Marcelijaus Martinaičio kūryba. Klaidžioju po Nijolės Miliauskaitės labirintą, V. P. Bložės daugiaklodį poezijos pasaulį. Yra dar daug mėgstamų, mylimų, skaitomų lietuvių autorių… kas išvardys viską?  Mūsų kraštas tikrai labai turtingas poezija. Ir ne tik – kokia puiki J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Granausko proza!

Artimi ir užsienio rašytojai – Dantė, R. M. Rilkė, G. Traklis, J. Brodskis, O. Mandelštamas, Cz. Miłoszas, W. Szymborska… Mėgstu skaityti ne tik poeziją, bet ir įvairius romanus – M. Bulgakovo, I. D. Yalomo, M. Pavičiaus, N. Kazantzakio etc…

Tavo eilėraščiuose daug dėmesio skiriama atminčiai, mąstai apie santykius su seneliu, su tėvu. Tau tai labai svarbu?

Atmintis, kaip byloja antikinė išmintis – mūzų motina. Mnemosyne mater musarum. Ją išsaugoti, paliudyti man yra labai svarbu. Tai mano tapatybės dalis. Patiriamam pasauliui tėvų, senelių buvimas, santykiai su jais yra nepaprastai svarbios, egzistenciją palaikančios gijos.

Pasaulis egzistuoja, kol archetipinis tėvas laiko žydrą vakaro dangų, mama susėdusiems prie stalo pilsto karštą sriubą, su amžinatilsį seneliu žvejojam upėtakius… Vadinasi, dar viskas gerai šiame pasaulyje. Atmintis ir vaizduotė sugeba prikelti akimirkas.

Naujojoje knygoje daug dėmesio meilei. Ar poezijos be meilės nebūna? Ar nieko nemylintis žmogus iš viso gali rašyti?

Taip, meilė tiek šiai knygelei, tiek apskritai poezijai yra perpetuum mobile – amžinasis ir būtinasis variklis. Viskas, ką išmanau apie šiuos reikalus, yra tai, kad gražiausias eilėraštis apie meilę – tas, kuriame nėra žodžio „meilė“. Jis esti kažkur tarp eilučių.

Nieko nemylintys žmonės yra mašinos, o mūsų postmodernybės laikais jos taip pat neva gali rašyti poeziją, tik jos vertė – diskutuotinas reikalas. Apskritai šiais globalinio atšilimo laikais yra tiek daug atšalimo ir nemeilės, kad būtina rasti savy ir kituose tos atsvaros, tos energijos, kuri galėtų sušildyti.

O kaip kasdienybę derini su kūryba? Ar šitų dalykų iš viso nereikia derinti?

Mano kasdienybė nėra kasdieniška. O tai, kas kasdieniška, įauga į tekstus, kaip tekstai įauga į kasdienybę. Bet aš dažniau kuriu naktį, todėl man žymiai aktualesnis kasnaktybės derinimas su kūryba. O tai jau yra šioks toks iššūkis. Iš miego, iš poilsio ir ramybės skolinuosi laiko poezijai ir dažniausiai jo negrąžinu. Tuomet, kad užpildyčiau neišmiegotą kasnaktybės laiką, kartais truputį pavagiu ir kasdienybės laiko. Bet ne kasdien.

Įdomu paklausti, ką manai apie poezijos sintezę su kitais menais. Ar tai šiandien jau neišvengiama?

Geroje poezijoje glūdi muzikinis klodas, kvepia švieži dailininko dažai, justi grakštūs potėpiai. Eilėraščio žodžiai šoka ir yra lankstūs kaip balerinos. Eilėraščio kadrai karpomi, stabdomi. Menas neišvengiamai intermedialus daugiausiai dėl pačios savo prigimties, o ne dėl dabartinių technologijų ir išmaniųjų akcijų-atrakcijų.

Tavo amžiaus poetai retai rašo rimuotomis strofomis. Kodėl pats renkiesi tokią poetinę kalbos formą?

Atrodo, ar tik ne Josifas Brodskis yra pasakęs, kad „rašyti nerimuotą poeziją – tas pats, kas žaisti stalo tenisą be tinklelio“? (atsiprašau, galbūt pačią citatą kiek iškraipiau, bet jos esmė – aiški). Ir čia kalbama ne apie formalistinius dalykus – rimuotas eilėraštis VS eilėraštis verlibru. Esmė – ritmikos, kalbos sklandumo pajauta, kuri reikalinga tiek tradicinės silabotonikos eilėdarai, tiek geram, tvirtai sukaltam verlibrui. Man rašant eilėraštį dažnai ima skambėti jo muzika, visas garsynas, jis organiškai suplaukia į rimuotas strofas arba į verlibrą. Kartais atplaukia tokie minčių turiniai, kuriuos geriausiai atitinka soneto forma.

Mano kartoje žymiai dažniau skamba kapotas verlibras, kuris, matyt, atspindi postmodernistinio būvio skiautinį. Yra, kaip yra. Nemanau, kad vienas ar kitas poetinis stilius yra kuo nors pranašesnis už kitą. Tik akivaizdu tai, kad jaunosios kartos publika mėgsta, kai ją kas nors šokiruoja, neretai tokie tekstų kratiniai dar pagardinami keletu ar net keliolika riebių keiksmažodžių, kuriuos per įvairius skaitymus lydi gausios ovacijos. Tačiau tokių tekstų dabar tiek daug… visi nori kaip nors šokiruoti, išsišokti (neretai aukščiau savęs), išsivemti, kad galiausiai suvienodėja. Tuomet klasikinis rimuotas eilėraštis ima atrodyti kaip retenybė, nykstanti rūšis, kurią reikia išsaugoti. Būtina.

Jeigu gerai pamenu, viename videopokalbyje poetas Gintaras Grajauskas minėjo, jog kuriančiam labai svarbu pastebėti. Užrašyti jau ne taip svarbu. Ar sutinki su tuo?

Sutinku, sakyčiau, besąlygiškai. Man atrodo, kad poetas yra tas, kuris stebi, kiekvieną detalę įsideda į savo atmintį ir ten saugo kaip kokį gyvybės daigą. Jei bus tinkamas klimatas, jeigu dar bus kiek šviesos, kiek lietaus ir šilumos – iš jo išaugs eilėraštis. Jei ne – dar ne laikas. Svarbu, kad tu pastebėjai ir tai jau kažkur tavyje…

Rašyti tik sau kur nors pasislėpus yra viena. Bet kai esi publikuojamas, leidžiamas, kviečiamas skaityti įvairiuose renginiuose. Kas tada yra rašymas? Ar kas nors pasikeičia? Ar rašymas vis vien lieka sau, o gal jau kitiems?

Rašymas yra intymus dalykas. Rašai lyg atlikdamas išpažintį prieš popieriaus lapą arba priešais mėlyna šviesa rusenantį laptopą. Atlieki išpažintį, neretai ir be išrišimo. Sau pačiam… bet po kiek laiko pajauti reikiamybę pasidalyti tuo su kitais. Galbūt kam nors tai pasirodys artima? Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.

Rašai pagautas staigaus impulso ar viską gerai apgalvoji, derini kiekvieną žodį, detalę?

Rašau tik pagautas įkvėpimo, impulso, po to kitomis akimis apžiūriu, apgludinu, o kartais palieku tokį, koks šovė į galvą – kampuotas ir nevalyvas, bet tikras, nesumeluotas.

Vieną savo knygelės skyrių pavadinau JUVE-LYRIKA. Kartais eilėraščiai iš tiesų reikalauja kruopštaus juvelyro darbo, o kartais užtenka akmentašio…

Labai nekonkretus klausimas. Ką tavo gyvenime reiškia knyga?

Neįsivaizduoju gyvenimo be knygos. Man knyga nėra tik popierius ir rašalas. Popierius yra kūnas, rašalas yra kraujas. Knygos dvasia iš vėjo, kūnas – iš medžio. Knyga yra medis, jo sėklos. Geros knygos į mano sąmonę įleido šaknis ir ten sulapojo turbūt visam gyvenimui. Taip, man knyga yra pažinimo medžio dalis. Knygos lapai į save geria šviesą, vykdo fotosintezę ir gamina mano dvasiai gyvybiškai reikalingą deguonį…

Kalbėjosi Birutė Grašytė