2014 10 04

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Domantas Razauskas. „Wilco“ – tarp nevilties ir paguodos

Rašydamas apie „Pink Floyd“, Leonardą Coheną nusižengiau pagrindiniam principui. Tiesa, pats jį ir sugalvojau. Tas principas – stengtis kuo mažiau kišti jums tas grupes ir atlikėjus, kuriuos ir taip puikiai pažįstate. Atvirkščiai, norisi supažindinti su kūrėjais, kurie mažiau žinomi žmonėms, negyvenantiems kiauromis dienomis su viso pasaulio muzika. Visiems normaliems, ne tokiems kaip šių eilučių autorius.

Šiandien laikas kaip tik tokiai grupei. „Wilco“ 

„I am trying to break your heart“

Amerikoje mane palaikytų paskutiniu kvailiu, jei „Wilco“ pristatyčiau kaip mažiau žinomą grupę. Šiuo metu tai viena svarbiausių, įtakingiausių roko grupių kitoje Atlanto pusėje. O jos lyderis ir dainų autorius Jeffas Tweedy – kaip ir pridera roko pasaulyje – legendomis apaugusi idealizuota asmenybė. Palyginimui galiu pasitelkti nuvalkiotą JAV muzikos kritikų paralelę – „Wilco“ Amerikoje lyg „Radiohead“ Europoje. O Tweedy beveik tokia pat kultinė asmenybė kaip Thomas Yorke’as. Beje, tik ką išleidęs naują solinį albumą. Apie kurį atskirai nerašysiu dėl pirmoje pastraipoje išdėstytų priežasčių.

Sąsajų tarp šių kūrėjų yra. Jie beveik vienmečiai, panašiu metu pradėję skintis kelią į pripažinimą muzikos pasaulyje. Tiek „Wilco“, tiek „Radiohead“ anksti imta mėgdžioti ir kopijuoti, tad abi grupės suko eksperimentų keliu, kai kada tikrai radikalių. Abi asmenybės uždaros ir neprimenančios tipiškų glamūrinių roko žvaigždžių. Tiesa, šios paralelės tik išorinės. Muzikaliai Tweedy ir Yorke’as labai skirtingi kūrėjai.

„Wilco“ išaugo iš alternatyvaus country grupės „Uncle Tupelo“, kai ją paliko su Tweedy susipykęs pagrindinis vokalistas Jay Farraras. Jis sukūrė savo grupę „Son Volt“ ir keletą metų konkuravo su nauju Tweedy kolektyvu „Wilco“, kurio albumas buvo sėkmingesnis. Greitai ši konkurencija nebeteko prasmės.

Mat pirmuose albumuose „A.M“ (1995) ir „Being There“ (1996) „Wilco“ dar pateisina alternatyvaus country, americana, lengvo depresyvaus folk-rock etiketę, o tolesni grupės darbai nusileidžia (o gal pakyla?) į keistų ir negirdėtų psichodelinių eksperimentų lauką. Lauką, kuriame grupė yra iki šiol.

Reikalas tas, jog Tweedy šalia „The Beatles“ ir Billo Fay’aus labai mėgo punk grupes „The Ramones“ ir „Television“. O galiausiai Tweedy pomėgiai pasuko avangardo ir net free-jazz linkme. Taip grupėje atsirado visai ne country stiliaus gitaristas, kompozitorius, eksperimentinės muzikos scenoje gerai žinomas veikėjas Nelsas Cline’as.

Šiurkščiai tariant, „Wilco“ muzika dėl šių priežasčių visada keistai balansavo tarp tradicijos ir pankiškumo, tarp švelnių akustinės gitaros akordų ir sodraus elektrinio triukšmo.

O dabar norėčiau stabtelėti ties vienu vieninteliu albumu. Ne todėl, kad daugiau nėra apie rašyti – „Wilco“ iš viso išleido aštuonis labai skirtingus, puikius albumus. Tiesiog „Yankee Foxtrot Hotel“ (2002) yra darbas, jau įsirašęs į muzikos istoriją. Ir nors vėliau išleistas „A Ghost is Born“ (2004) atnešė grupei „Grammy“ apdovanojimą už geriausią alternatyvų muzikos albumą, nors vėliau išėję „Sky Blue Sky“ (2007), „Wilco (The Album)“ (2009) ir „The Whole Love“ (2011) yra šio kolektyvo esencija, albumai verti kiekvieno melomano ausies, būtent „Yankee Foxtrot Hotel“ albumas suformavo „Wilco“ skambesį ir išgarsino kolektyvą. Taip pat tai įrašas, kurio gimimas JAV muzikos industrijoje jau tapo legenda. Legenda, iš kurios galima šio to pasimokyti.

Šis albumas buvo sukurtas ir įrašytas dar 2000 metais. Tačiau užstrigo…

Visų pirma grupėje pasidėjo kivirčai dėl to, kiek reikia lįsti į užpakalį masėms, o kiek kurti nekomercinę muziką. Tweedy siutino nuolatiniai įrašų kompanijos ir kitų grupės narių aiškinimai, jog „Wilco“ eina ne į tą pusę, jog greitai įrašų niekas nebeklausys, jog nebelieka paprastų aiškių dainų, jog prasideda keisti bei niekam neįdomūs eksperimentai ir taip toliau. Grupėje tokios pozicijos laikėsi gitaristas Jay Bennetas, kuris visada rūpinosi įrašų suvedimais, buvo atsakingas už techninę kūrinių pusę. Būtent ši techninė pusė ir netenkino Tweedy. Jis norėjo kur kas radikalesnių sprendimų, keistesnio garso, tad nieko nesakęs davė „Yankee Hotel Foxtrot“ suvesti žmogui iš alternatyvios ir anvagardo muzikos scenos – Jimui O’Rourke’ui.

Jimas dirbo su tokiomis avangardinės muzikos garsenybėmis kaip free-jazz saksofonininkas Matsas Gustafssonas, elektroninis japonų triukšmadarys Merzbow, eksperimentinio roko grupė „Sonic Youth“ ir kiti.

Kai „Wilco“ nariai išgirdo rezultatą, visi buvo pritrenkti. Tai buvo kažkas… Nepatenkintas buvo tik Jay Bennetas, kuris bambėjo, kad dabar tai grupės jau tikrai niekas nebesiklausys… Iškart po albumo išleidimo vyrukas buvo „paliuosuotas“. O Jimas O’Rourke’as už darbą su „Wilco“ buvo apdovanotas „Grammy“ statulėle ir tapo vienu žymiausių roko įrašų prodiuserių pasaulyje.

„Poor Places“

Bet kur kas keistesnė istorija nutiko su įrašų kompanija „Reprise Records“, kuriai pagal kontraktą priklausė „Wilco“ leidybinės teisės. Motininė „Reprise Records“ kompanija „Warner Bros. Records“ 2001 metais susijungė su „America Online“ ir pradėjo griežtą taupymo politiką dėl finansinių problemų. Visoms dukterinėms firmoms buvo prisakyta sekti, ką įrašinėja jų muzikantai ir neleisti „neperspektyvaus šlamšto“, o tik tuos įrašus, kurie gali tapti „hitais“.

Sekti „Wilco“ buvo priskirti Davidas Kahne ir Mio Vukovicas. Pastarasis pareikalavo perrašyti „Yankee Hotel Foxtrot“ ir padaryti jį „paklausomą paprastiems amerikiečiams“. Taip pat buvo pareikalauta tučtuojau sukurti dainą, kuri galėtų tapti radijo singlu. Tweedy pasiuntė šitą poną į visas keturias puses.

Tada albumą perklausė D.Kahne. Jis pareiškė, kad tai absoliučiai neperspektyvus šlamštas, kurio neišleis nei viena save gerbianti firma ir jog įrašų kompanija nutraukia sutartį su „Wilco“. Grupė negavo jokių honorarų ar kompensacijų. Maža to, jie privalėjo susimokėti 50 tūkst. dolerių tam, kad išpirktų iš firmos naujo albumo garso takelius.

Apie „Yankee Hotel Foxtro“ jau buvo pradėję ėmę sklisti gandai. Kas ta ypač bloga grupė, kurios albumo nenori leisti tokia garsi kompanija? Juos iš viso išmetė? Ir privertė išsipirkti savo įrašus? Įdomu.

Kad į viešumą nepatektų nekokybiški mp3 formato įrašai, „Wilco“ nusprendė albumą patys paviešinti internete. Tai buvo 2001 metai, kai sprendimas atiduoti albumą per internetą atsisiųsti bet kam buvo drąsus ir netikėtas. Tučtuojau po paviešinimo kilo nedidelis furoras, nes… Nes, po galais, tai juk šedevras!

Su „Wilco“ tučtuojau susisiekė kompanija „Nonesuch Records“, kuri ir išleido „Yankee Hotel Foxtrot“. Albumo iškart buvo parduoda daugiau nei pusė milijono kopijų. Visi be išimties muzikos kritikai pasaulyje pasakė, kad tai šedevras. Iki šiol šis albumas yra vienas geriausiai kritikų įvertintų albumų per visą istoriją. Pavyzdžiui priekabusis portalas „Pitchfork“ jam davė 10 balų iš dešimties. O tai nutinka labai labai retai. Beveik nenutinka, tiesą sakant.

Galiausiai visi garsiausi pasaulio muzikos leidiniai įtraukė „Yankee Hotel Foxtrot“ į geriausių visų laikų muzikos albumų sąrašus. „The Rolling Stone“ atveju jis pateko tarp 500 geriausių kada nors išleistų muzikos albumų. Taip pat buvo įtrauktas į sąrašą „1000 muzikos albumų, kuriuos turi išgirsti prieš numirdamas“.

Tačiau ironiškiausia, jog firma „Nonesuch Records“, kuri išleido „Yankee Hotel Foxtrot“ priklauso tai pačiai motininei kompanijai „Warner Bros. Records“! Taigi išeina neregėto kvailumo situacija: kompanija, kurios viena ranka išmetė „Wilco“ kaip bergždžią grupę, kita ranka vėliau pati ją pasamdo kaip genialią grupę!

Po šio įvykio JAV kilo didelės diskusijos, kas gi per (švelniai tariant) moliūgai muzikos industrijoje yra atsakingi už tai, kokie šedevrai išvys dienos šviesą, o kurie ne? Ir kiek tokių šedevrų paskendo įrašų kompanijų kanalizacijos vamzdžiuose?

„Aleliuja internet“, kaip dainavo Darius Žvirblis iš grupės „Atika“. Ačiū internetui už tai, kad muzikai pasiekti savo klausytoją dabar nereikia pereiti jokių kvailos cenzūros vartų.

„Radio Cure“

Nereikia pamiršti, kad nors albumas buvo sukurtas dar 2000 metais, jis pasirodė viešumoje po 2001 metų rugsėjo 11-osios tragedijos. Ir per kažkokį nepaaiškinamą stebuklą (paprastai jis ir vadinamas tikruoju menu) pataikė taip giliai… Visas albumo padrikumas, jo depresyvumas, jo poezija, jo paguoda, jo nepaprasta nuotaika, jo dūžtančių stiklų garsai… Jie pataikė lyg ledo kristalai į Kajaus akį ir širdį iš pasakos „Sniego karalienė“. Mat tai yra nuotaika, kuri tuo metu vyravo Amerikoje. Tiesą sakant, ta nuotaika ir buvo Amerika.

Maža to, albumo viršelyje yra du bokštai. Nors viršelis buvo sukurtas dar iki tragedijos ir tai Čikagos dangoraižių viršūnės. O tokie kūriniai kaip „War on War“, „Jesus, Etc.“, „Ashes of American Flags“, „Poor Places“ įrodo, jog menininkai apie didžiuosius istorijos įvykius pajunta anksčiau, nei jie įvyksta.

Antra vertus, tai vis dar albumas apie meilę…

Savaime suprantama, šedevras „Yankee Hotel Foxtrot“ pakėlė grupę „Wilco“ iš regioninių garsenybių iki kolektyvo, žinomo visoje šalyje. Na bent jau tų, kurie domisi muzika. O ant Jeffo Tweedy ėmė lipti visokios pranašo etiketės, panašiai kaip ant Dylano jo karjeros pradžioje. Nors jam tai nepadarė didelio poveikio. Poveikį darė jis pats. Jis ir jo kūryba davė pradžią naujai alternative country, psichodelikos, lo-fi bangai Jungtinėse Valstijose.

Aš, prisidėdamas prie visų kitų kritikų liaupsių, galiu tik patvirtinti, kad jei sudarinėčiau sąrašą albumų, kurie būtų privalomi bet kuriam tikram muzikos mėgėjui ir vertintojui, „Yankee Hotel Foxtrot“ jame būtų. Šalia prirašyčiau „klausyti per ausines ir ne vieną kartą“. Mat tai ypatingo subtilumo darbas, tai kūrinys iš atspalvių, detalių, balansuojantis tarp absoliučios nevilties ir paguodos, įžiebiančios viltį. Ir tai albumas iš tų, kurie dažnai nepasiduoda iš pirmo karto. Galų gale tai juk ne primityvi popmuzika ir ne tiesus aiškus rokenrolas…

Na o pabaigti leiskite naujiena, tapusia akstinu parašyti apie „Wilco“, kuri, tikiuosi, kai kam tapo maloniu atradimu. Ši naujiena – tik ką pasirodęs solinis Tweedy darbas „Sukierae“, kuriame Tweedy talkina būgnais grojantis jo sūnus Spenceris. Dainos „Low Key“ vaizdo klipas siejasi su istorija apie albumą „Yankee Hotel Foxtrot“ ir labai taikliai ironiškai papasakoja apie tą keistą požeminį dvasių pasaulį, vadinamą muzikos verslu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.