Kardinolas A.J. Bačkis: „Dėkokime Dievui už šv. Pranciškų ir už jo brolius“

Per titulinius Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus Vilniaus Bernardinų parapija šiemet švenčia parapijos įsteigimo 200 metų ir bažnyčios atgavimo 20 metų jubiliejų. Sekmadienio pamaldų metu homiliją sakęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasidžiaugė, kad ši parapija tapo traukos centru visame Vilniuje ir joje gerai jaučiasi ir tie, kuriems tikėjimas yra savas nuo pat kūdikystės, ir tie, kurie jį neseniai priėmė kaip dovaną, ir galiausiai tie, kurie jo dar tebeieško.

Mylimi broliai Pranciškonai, brangūs Tikintieji,

Džiaugiuos galėdamas su jumis švęsti Eucharistiją, kurios metu dėkojame Dievui už Jo gailestingąją meilę, kuri uždega širdis šventųjų, liudijančių mums besąlyginį Dievo gailestingumą.

Šiandien prisimename vieną iš man brangiausių – šventąjį Pranciškų, kuris yra mūsų brolių įkūrėjas ir tėvas. Šventasis Jonas Paulius II prieš 26-erius metus būtent šv. Pranciškaus šventėje mane pašventino vyskupu. Šventimų metu homilijoje Jonas Paulius II kalbėjo: „Viešpats bus šalia tavęs, kad nesvyruotum, norėdamas Pauliaus ir Pranciškaus pavyzdžiu, laimėti tikro apaštalo ypatybių: „mažutėlių“, kuriems Tėvas apreiškė savo paslaptis, nuolankumo; drąsos to, kuris skelbia tik Kristaus kryžių; vidinės laisvės, kurios turi tas, kas savo sieloje nešiojasi daugelio atsižadėjimų, kurių reikalauja ištikimybė Evangelijai, „stigmas“; tikrumo, kad kryžiaus skelbimas yra taikos ir gailestingumo „visam Dievo Izraeliui“ šaltinis.“ Todėl man šventasis Pranciškus tapo dar artimesnis. Jis padėjo man pažinti Dievo gailestingumą ir juo pasitikėti.

Šios dienos Dievo Žodis labai gražiai mums atskleidžia gailestingąją Dievo meilę. Jei Senojo Testamento skaitinyje, nusivylęs vynuogyno savininkas nori jį apleisti, tai Naujojo Testamento evangelijoje girdime Kristų pasakojant, kad net tuomet, kai piktadariai nužudė Šeimininko pasiuntinius, jam rūpi jo sodas, kuris simbolizuoja Dievo tautą, ir jis siunčia į jį savo mylimąjį Sūnų, nors akivaizdu, kad ir su juo bus pasielgta, kaip su pirmiau siųstaisiais pasiuntiniais. Kristus mums nori tuo pasakyti, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą(Jn 3,16).

Ta pati dieviškoji meilė uždegė ir šv. Pranciškaus širdį ir padarė mums pavyzdžiu tikrosios meilės, kurioje sudega pats, kad tik gyventų kitas; kad būtų išgelbėta tai, kas yra brangiausia dangaus Tėvui. Tai ir yra tikrasis vaisingumas apie kurį kalba Jėzus.

Savo broliams Pranciškus kalbėjo: „Man brangiau, maloniau, priimtiniau visuomet buvo ir yra, kas mano Viešpačiui Dievui dėl manęs labiau patinka, nes vieno visuomet ieškau – pasirodyti nuolankus ir visame kame klausyti Jo valios.“

Štai kur yra tikrosios meilės esmė: nežiūrėti kas man yra patogiau, maloniau, naudingiau, bet visą save atiduoti tam, ką myli. Tai yra tikrojo vynuogyno darbininko žymė, kuri padaro jį panašų į Jėzų Kristų, kuris yra akmuo, kurį statytojai atmetė, ir kuris tapo kertiniu akmeniu (plg Mt 21-42). Ši meilė yra neatskiriama nuo kryžiaus vaisingumo, kurį Pranciškus ypač gerbė bei mylėjo ir Nukryžiuotojo Kristaus žymes savo kūne nešiojo.

Šventojo Pranciškaus meilė Dievui, žmonėms ir visai kūrinijai buvo tokia absoliuti ir nesavanaudiška, kad sudegino jį kaip liepsna sudegina žvakę. Gal paklausite: kas iš to, kad leidi save sudeginti? Į šį klausimą atsako Nukryžiuotasis Kristus ir šventojo Pranciškaus gyvenimas, kuris išliko gyvas šimtmečius ir šiandien tebeliudija, kad meilė yra galingesnė už mirtį, kad meilė nugali blogį ir įžiebia žemėje viltį.

Argi šiandien mes nesidžiaugiame šv. Pranciškaus radikalumu, o drauge jo švelnumu ir paprastumu? Viską palikti, kad galėtum džiaugtis Dievo kūrinija, kad giedotum himnus Jo sukurtiems dangaus kūnams ir mažiems paukšteliams, kad apkabintum mirtį, kaip sesę, kuri palydi pas mylintį Tėvą, kad nebūtų nė vieno žmogaus nuo kurio nusigręši neapdovanojęs jo savuoju gerumu. Kokia galinga yra meilė, kuri liepsnojo šventojo širdyje ir neleido jam palūžti sunkumuose ir išbandymuose!

Čia man prisimena kitos šventos sielos Teresės Avilietės žodžiai: „Vieno Dievo gana!“ Kai žmogų visą pripildo Dievo meilė, jis tampa stiprus ir pajėgus mylėti kaip myli Dievas.

Savo brolius šv. Pranciškus mokė: „Įsidėmėkite šiuos tris dalykus ir jų laikykitės: šventojo paprastumo, priešingam besaikiam žinių godumui; maldos, kurią velnias stengiasi atitolinti visokia išorine veikla ir rūpesčiais; ir meilės neturtybei – ne tiesiog pačios neturtybės, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir mano sužadėtinės, bet meilės ir degimo jai.“

Štai kodėl su dideliu džiaugsmu prieš 20 metų pakviečiau brolius pranciškonus gyventi ir darbuotis Vilniuje, šioje Bernardinų parapijoje. Mane žavi brolių paprastumas ir gebėjimas su visais atrasti gražų santykį. Ši parapija tapo traukos centru visame Vilniuje. Joje gerai jaučiasi ir tie, kuriems tikėjimas yra savas nuo pat kūdikystės, ir tie, kurie jį neseniai priėmė kaip dovaną, ir galiausiai – tie, kurie jo dar tebeieško. Šioje svetingoje šventovėje būtent paprastumas leidžia jiems drauge švęsti ir bręsti tikėjime. Džiaugiuosi, kad broliai yra subūrę ir išugdę visą būrį jaunuolių, kurie ne tik džiaugsmingai ir linksmai praleidžia laiką, bet ir uoliai meldžiasi bei šlovina Viešpatį. Man be galo brangi jų tarnystė su kaliniais, kuriems jie neša Gerosios Naujienos žinią ir drąsina jai atsiverti bei religinis ir kultūrinis įnašas į tikinčiųjų bendruomenę. Gal šiandien nematome brolių su suplyšusiais abitais, kaip Pranciškaus laikais, bet neturtas padeda broliams būti solidariems su vargšais, jiems padėti, pasidalinti tuo gėriu, kurį iš Dievo malonės yra gavę.

Tai, kad šiandien, po 800 metų, o Vilniuje po 200 metų turime brolių pranciškonų, mums liudija, kokia stipri yra šv. Pranciškaus dvasia, kuri nenustoja mylėjusi per savo brolius, nors pats jau seniai yra pas Viešpatį.

Dėkokime Dievui už šv. Pranciškų, už jo brolius ir melskime, kad Dievo meilė uždegtų kuo daugiau širdžių, kad žemėje suliepsnotų galinga meilės ugnis sutirpdanti pyktį, pavydą ir karus; viešpataujanti gerumu, dosnumu ir solidarumu.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS