2014 10 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Aldona Dapkutė. Algimanto Švažo albumas – paminklas Menininkui

Dailininkas Algimantas Švažas

Nemoku gramatikos nei matematikos,
Tik du, tik du,
Bet klumpėtas iš Simono gimnazijos
45 metus iš Papilės į Vilnių einu 
Pramintu taku.

Algimantas Švažas 1979 03 08 Simonui Daukantui

Gimė Papilėje. Mokėsi S. Daukanto pradinėje mokykloje. Dvylikametis su tėvais iš Papilės persikėlė gyventi į Vilnių. Baigė Vilniaus I berniukų vidurinę mokyklą.

1952–1959 m. – Valstybinio dainų ir šokio ansamblio ,,Lietuva” šokėjas. 1960–1966 m. – Valstybinio dailės instituto studentas (dabar Vilniaus dailės akademija). 1976–1994 m. – Menininkų rūmų parodų rengimo vyr. metodininkas. A. Švažo iniciatyva, rūpesčiu ir užsispyrimo dėka eksponuota kūrinių, kurių niekur kitur neleista sovietmečiu eksponuoti.1971–1982 m. – šešių Lietuvos režisierių filmų vyr. dailininkas. 1989 m. įvyksta I pasaulio žemaičių paroda Vilniuje, Klaipėdoje, Mažeikiuose (sumanytojai A. Švažas, V. Valius, A. Stasiulevičius, R. Daugintis, V. Liutkus). Paskutinė personalinė paroda įvyko Nacionaliniame muziejuje 2003 m.

Spalio antrą dieną Lietuvos dailininkų sąjungoje įvyko albumo Algimantas Švažas pristatymas. Vakarą vedė dailėtyrininkė Aldona Dapkutė. Dalyvavo dailininko žmona keramikė Gražina Švažienė, dailininkas Rimantas Dichavičius, pusseserė keramikė Teresė Jankauskaitė bei pusbrolis Aloyzas Jankauskas, istorikė Vida Girininkienė, dailininkai draugai, kursiokai ir kt. Vakaro metu vieningai prieita prie išvados, kad tai, ko gero, geriausia R. Dichavičiaus sudaryta knyga, o albumas, kaip ir Švažo kūryba, verti kultūros institucijų dėmesio. Turime autentišką XX amžiaus 6–10 dešimtmečių laikmečio liudijimą knygos pavidalu, paminklą unikaliam baltiškosios kultūros menininkui, storą plytą XX–XXI amžiaus pradžios Lietuvos kultūros pamatams…

Vartant albumą, Švažo dainuojamų dainų norėtųsi pasiklausyti. Beje, gal kas turi įrašų? Bet vargu… Algimantas per savo albumo pristatymą tai tikrai dainuotų, dar kokį spektaklį/performansą mums parodytų. Atsistotų dabar Algimantas Švažas tvirta poza ir išraiškingu savuoju balsu mums vėl kažką svarbaus apie kūrybą, savo autorinę techniką, apie kūrybos ištakas pasakytų, kokių ir juokų palaidytų. Būtų smagu. Šiandien jis su mumis didžiulio, solidaus albumo pavidalu.

Algimantas Švažas

Imdami į rankas albumą, iškart gauname tam tikrą kodą – esama kultūrinės atminties svorio, matysime grafiką ir savitą jos atlikimą, susidursime su gamtos, medžio simbolika, susipažinsime su menininku, kuriam visa tai buvo esmiškai svarbu (viršelyje ,,Veidas”, 1985; II viršelyje – ,,Žinyčia” II, 1993) Į mus neatremiamai žvelgia žmogus – dievybė, jo žvilgsnis sustabdo ties viršeliu – kyla natūralus smalsumas – kas gi vyksta albume? Tai ir paties dailininko veidas, kaip matysime iš nuotraukų, gal tas tikrasis, tai ir dailininko žinyčia, šitiek žinojusiam apie dievus ir deives, apie miestą, kuriame gimė, apie Žemaitiją, kuri iki šiol išsaugojusi tautos atminties didžiąją dalį. Atsivertę albumą patenkame į dailininko dirbtuvę, kurioje pabuvoję jos niekada neužmirš ir nebus užmiršti, nes tradicija palikti savo kokį daikčiuką-ženklą buvo šios dirbtuvės atvirumo, svetingumo ženklas. Kėdė tuščia. Dailininkas bendrauja su dievybėmis, o mes džiaugiamės albumu, kuris apima visą jo kūrybą, grafiką, piešinius, scenografiją, knygos apipavidalinimą, ekslibrius. Gausybė nuotraukų, dailininko, draugų, žmonos portretai, dirbtuvės vaizdai, draugai.

Dažniausia nuotraukose Švažas su žmona Gražina, kurios ir tortas, ir jogurtas skaniausias ir kuri, mano galva, yra viena iš nepavaizduotų deivių. Man norisi tikėti, kad ankstyvuosiuose raižiniuose šokanti moteris yra Gražina, o kiekvienoje deivėje įkūnytas koks nors jos moteriškas bruožas. Ypač namų saugotojos–- dailininkas klajūnas visada turėjo kur grįžti – prie namų židinio ir realiai patyrė, kaip tai svarbu. Ciklas ,,Šeima“, 1980.

Dabar Gražinos Švažienės iniciatyva turime nuostabią knygą. Ji surinko atsiminimus, laiku suskubo, nes kai kurių liudytojų jau nebėra gyvų.

Rimanto Dichavičiaus fotografuotas portretas – vėlgi analogija man kyla su dailininko dievais – pagoniškais, ir krikščioniškais, kas jo kūryboje neatskiriama, vienodai stilistiškai traktuojama.

Kaip atrado savo vagą kūryboje, taip ir varė nesigręžiodamas atgal. Į mus žvelgia pranašas, kaip žinia, turintis kalbėti savo tautai tai, kas jam buvo pažinu, kas jam buvo pranešta. Tai našta ir atsakomybė. Tokios pozicijos menininkų dabar stokojame, ilgimės menininkų pranašų. Jis įspėjo mus, kad Lietuva be savo šaknų pamažėl nyks. Abu jie su Antanu Mončiu, beje, buvo susitikę Paryžiuje, stovi atokiai nuo įteisintos Lietuvos dailės istorijos Nacionalinėje galerijoje. O turėtų būti greta su kitais – Antanu Samuoliu, Antanu Gudaičiu, Jonu Švažu, Mindaugu Navaku… kertiniais ekspozicijos akmenimis. Deja.

Leidinį Algimantas Švažas apipavidalino ir parengė Rimantas Dichavičius. Didžiausias jo įnašas, kad albumas toks solidus, iškalbingas savo maketavimu, nesugrūsta, daug erdvės ir sugebėta sutalpinti ir kūrinių reprodukcijas, ir nuotraukas, ir atsiminimus. Tai buvo nelengvas darbas aprėpti visą Švažo asmenybės mastą, kūrybą, būtent Dichavičiui kilo idėja patalpinti atsiminimus tarp reprodukcijų ir, apskritai, sukurti knygą – paminklą Menininkui.

Mano įžangos tekstas buvo padiktuotas vos ne tiesiogine prasme paties Švažo kūrinių. Norėjosi dialogo su jais, pokalbio. Man norėjosi atsekti kūrybos ištakas ir paskatinti skaitantį žmogų vis atrasti knygoje reprodukciją ir užmegzti su kūriniu savo asmeninė santykį. Mano teksto paantraštės – tai Švažo kūrinių pavadinimai – nuoroda žiūrėti būtent juos skaitant tą gabaliuką, tuose kūriniuose ryškiausiai įsikūnija tai, apie ką rašau duotajame tekste.

Lietuvos istorija, praeitis ir dabartis, ypatinga meilė Žemaitijai, Vilniui, išskirtinis pasišventimas lietuviškai mitologijai atgaivinti, ir šokis, ir daina, ir poezija. Ir kūryba – grafikos lakštai, knygų apipavidalinimas, scenografija, ir tekstai, kuriuos rašė, ir gyvenime veiksmais, spektakliais-performansais, kuriuos aprašo daugelis draugų, išreiškė savo meilę. Turėjo jų keletą – meilė šokiui, kuri atsispindi ankstyvuosiuose darbuose, Vilnius kaip Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestas, .Žemaitija, dievai ir deivės, žmona Gražina.

Svarbi kilmė iš Žemaitijos – tai šaknys, Vilnius, kurį išvydo atvažiavęs iš Papilės, liaudies šokis ir daina dalyvaujant ,,Lietuvos” ansamblyje, poezija – Mačernis, Putinas… Pagaliau – kūrybos kamienas – lietuviška mitologija, susitikimas su Gimbutiene, jos veikalai bei mitologijos samprata, ir šakos, kurios šakojasi iš kamieno – visa menininko žemė, savoji žemė su visu šaknų stiprumu išsikeroja vėlyvojoje kūryboje. Dar galėjo kurti – toks užtaisas viduj buvo… Dar senelio drožinėtos kaukės – ir ciklas ,,Lietuva“ 1968 metai. Jau nuo ankstyvosios kūrybos ieškojo pamatinių simbolių, išreiškiančių tautos dvasią.

Ankstyvoji kūryba, kurioje jau visu grožiu pražysta pirmoji meilė – Lietuvai – jos gamtai, žmonėms, liaudies meistrams. ,,Senolių godose” įsipina darniai ir krikščioniška tematika, šventųjų figūros. Visa telpa tokiame erdviame Algimanto Švažo meniniame pasaulyje. Pati grafinė kalba – lyg liestų medį, iš jo skaptuotų lyg skulptorius. Ta stilistinė ypatybė išliko per visą kūrybą, tik stiprėjo vitališka linija, darėsi sudėtingesni raižinio siluetai, brūkšniavimas aštresnis, energingesnis. Įvaldė savo autorinę techniką, kuri šiandien jo darbams teikia ypatingo, papildomo autentiškumo. Viskas juda viduje figūros, lakšto viduje, o visuma statiška – kokia įtampa – tai mane veikia labiausiai – ši begalinė vitališka jėga ir vidinė įtampa su majastotiškumu, monumentalia ramybe. ,,Rūstu, mistiška, magiška, žemaitiškai rupu“ (rašytojas Juozas Aputis)

Knygos-albumo privalumas tas, kad tekstai prisiminimų išdėlioti ne knygos gale, kaip paprastai būna, o viduje, tarp reprodukcijų. Tai dar labiau sustiprina albumo idėją – interaktyvumą. Knygos sudarytojas, gerai pažinojęs Švažą, jaučiąs jo kūrybos dvasią, deda ir ne tik viso formato darbus (o dažnai jie įspūdingai dideli), bet ir priartina fragmentus, kas ypač tinka tokiam albumui. Priartina mus prie rupios, dinamiškos darbų faktūros, justi grafikos paviršių.

Knygos pabaigoje – Algimanto Švažo tekstas ,,Iš ciklo dievukai” ir įspūdingi ansambliažai-skulptūros su paties dailininko tekstu-komentarais. Taip garbingai įvedama į pabaigą – nuotraukomis užbaigiama kelionė po Švažo meno ir vidinį pasaulį, jo gyvenimą.

Knygos pristatymo metu istorikė Vida Girininkienė pasakojo, kad yra uždavusi A. Švažui klausimą apie tai, kas jam kaip dailininkui, būtent vizualinio meno kūrėjui, yra Papilės žemė? Tarėsi susitikti ir pasikalbėti. Deja, susitikimas ta tema neįvyko. Dabar jau mes galime kelti hipotezes. Arčiausiai to paaiškinimo man padės priartėti

Martinas Haideggeris( kn. ,,Meno kūrinio ištaka“, Aidai, Vilnius, 2003): ,,Istorija yra tautos atsitraukimas į tai, kas jai skirta, įsitraukimas į tai, kas jai yra įduota“ –…o istoriškai tautai tai yra jos žemė, užsklendžiantis pagrindas, į kurį tauta remiasi su visu tuo, kas ji, sau pačiai dar paslėpta, jau yra. /…/ Todėl viskas, kas žmogui duota, per apmetimą turi būti iškelta iš uždaro pagrindo ir savitai ant jo užkelta. Tik šitaip šis pamatas yra pagrindžiamas kaip viską laikantis.“

Algimantas Švažas sukūrė kūrinius iš tautos pamato, kūrinius, kurie iškelia iš to pamato esmines – dvasines vertybes – mūsų amžinąjį ryšį su žeme ir antgamte ir nukaldino esmės vaizdinius, ,,t. y. tautos priklausymo pasaulio istorijai sąvokas”. Tas tautos pamatas jam buvo Papilė, su S. Daukantu, rodančiu jam judėjimo kryptį. Papilė (Žemaitija) buvo kaip stuburas, kuriam sulūžus baigtųsi pilnavertis gyvenimas. Algimantas Švažas man yra ąžuolas, kurio šaknys – Žemaitija, o kamienu buvęs Vilniuje bei šakom besišakojantis Dzūkijos Pauosupės kaime (todėl vadintas Žemaitijos ambasadoriumi Dzūkijoje).

Aukščiausias pasaulio kalnas jam buvo Papilės raudonskardis. ,,Sugebėjo išsaugoti pirmapradį meninį pavidalą be civilizacijos ,,aprėdų“, be tarptautinio žodyno“, – atsiminimuose rašo tapytojas L.Tuleikis.

Noriu albumo pristatymą užbaigti tapytojo A.Stasiulevičiaus mintimis, kurioms iš visos širdies pritariu: ,,Šiandien apie Algio Švažo raižinius galime sakyti, kad tai vienas autentiškiausių, lietuviškiausių menininkų. jo kūryba dar laukia dėmesio meno ekspertų ir institucijų, kurie galėtų jį pristatyti pasauliui kaip Europos kultūros lobyno baltiškąjį grynuolį.“ 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.