2014 10 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Pranciškonui poetui Leonardui Andriekui – 100

Pranciškonas poetas Leonardas Andriekus. Nuotraukos šaltinis lrt.lt

Leonardas Andriekus gimė Barstyčiuose, Žemaitijoje, 1914 m. liepos 15 d. jis pasirinko vienuolišką kelią ir 1933 m. įstojo į pranciškonų ordiną. O 1937 m. išvažiavo į Austriją, kur studijavo bei 1940-aisiais buvo įšventintas kunigu. Vėliau L. Andriekus studijavo Šv. Antano universitete Romoje ir gavo teologijos daktaro mokslinį laipsnį. Po studijų jis išvyko į JAV, dirbo pastoracinį darbą, ne vien kartą buvo vienuolynų vyresniuoju, jam buvo patikėtos ir provincijolo pareigos. 1973-aisiais jis tapo Kenebunkporto vienuolyno vyresniuoju. L. Andriekus žinomas ne tik kaip išmintingas ir jautrus ganytojas bet ir kaip kultūrininkas. Nuo 1950 m. JAV buvo leidžiamas žurnalas „Aidai“, ir L. Andriekus buvo jo redaktoriumi. 1960/1970 m. jis vadovavo išeivijos lietuvių rašytojų draugijai.

Pirmiausia jis mums išlieka kaip skaidraus žodžio, nemeluoto jausmo poetas, kaip ganytojas, ganęs ne tik savo veiksmu, pavyzdžiu, bet ir žodžiu. Jo gyvenimo ir kūrybos puslapius „Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ verčia kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė ir poetė Marija Meilė Kudarauskaitė.

Arūnas Peškaitis: Leonardas Andriekus buvo netipiško likimo žmogus – iš okupuotos Lietuvos išvažiavo ne pokariu, bet dar prieškariu ir iki Nepriklausomybės paskelbimo į ją negrįžo. Ar šis jo likimas kažkaip atsispindi ir jo kūryboje?

Viktorija Daujotytė: Taip, atsispindi ne tik atskiromis linijomis, bet ir visu gilumu, tūriu. Iš naujo skaitydama L. Andriekaus eilėraščius pamačiau, kaip ta giluma atsiveria nuo jo gimtojo krašto, Žemaitijos, nuo Barstyčių, Apuolės, kaip pereina ji per jo pranciškonybę. Drįsčiau sakyti, kad lietuvių poezijoje Leonardas Andriekus yra pats tikriausias pranciškonas – jis turėjo paprastumo, tyrumo, skaidrumo ir gyvą, gražų gamtos jausmą.

Leonardas Andriekus OFM

A. Peškaitis: Meile, Jūs kartą taip pat esate pasakiusi, kad L. Andriekus yra labai skaidrus poetas. Pati esate kilusi iš Žemaitijos, tai gal čia Žemaitija tą skaidrumą suteikia?

M. M. Kudarauskaitė: Aš pamenu tą nepaprastą įspūdį, kurį patyriau po L. Andriekaus apsilankymo Lietuvoje. Buvo ką tik atkurta Nepriklausomybė ir į Rašytojų sąjungą, į Baltąją salę įžengė poetas vienuolis. Man teko garbė jam gėles įteikti ir keletą žodžiu persimesti… Bet labiausiai įsiminė jo poezijos skambėjimas. Mes buvome pratę kalbėti metaforomis, užuominomis, o staiga suskambo jo kūryba be galo lengvai, laisvai, su pilnu tikėjimu. Tai buvo džiaugsmo šokas… Lyg gėlių lietus iš dangaus

A. Peškaitis: Profesore, jūs pasakėte, kad L. Andriekus savo kūryboje yra pats tikriausias pranciškonas. Gal galėtumėte plačiau išskleisti šią mintį.

V. Daujotytė: Aš turiu tokį suproblemintą galvojimą apie pranciškonybę, kaip labai artimą lietuviškai pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai dalyką. Kodėl taip galvoju? Tai pastebėjau mąstydama apie kultūrinės draugijos „Šatrija“ poetus, kurie dar studentaudami buvo šatrijiečiai, o išeivijoje sudarė Žemininkų branduolį. Jie visi labai giliai juto gamtos pasaulį. O brėžiant L. Andriaukaus kūrybos paralelę, be Žemininkų jam labai artimas buvo ir Antanas Jasmantas – Antanas Maceina.

Kokia gi yra pranciškoniškoji pozicija – aš tyliai budžiu žemėje. Budėjimas, sargavimas yra įsipareigojimas, kuris svarbus ne tik kaip įsipareigojimas Dievui, bet ir gyvybei – net ir pačiai menkiausiai. Visa tai randame ir L. Andriekaus poezijoje. Jis leidžiasi gilyn niekur nepažeisdamas krikščioniškojo pasaulio matmenų. Leidžiasi dar giliau nebijodamas užčiuopti tą dar iki krikščionišką klodą, gamtišką… Ir kai jis ištaria: mano tėvas prie Apuolės gimė, su piliakalny gyvenančiom vėlėm užaugo, mano tėvas buvo dvasių draugas… – man rodos tokios ištartys yra unikalios mūsų poezijoje.

A. Peškaitis: Klausantis Jūsų bei skaitant L. Andriekaus poezijos, man kyla klausimas – o ar Jums neatrodo, kad poetas L. Andriekus kiek per lengvas. Aš jame pasigendu šiek tiek sunkumo. Kaip sako Carlas Gustavas Jungas, kiekvienas žmogus turi savo šešėlį. O skaitant Andriekų, rodos, to šešėlio nėra. Yra begalinis atvirumas, skaidrumas ir lengvumas. Ar tai nėra tam tikras įvaizdžio kūrimas, susitapatinimas su tuo, kad jis yra kunigas, pranciškonas?

V. Daujotytė: Įvaizdžių kūrimas yra kūryba ir jei galima būtų taip galvoti, aš sakyčiau, kad L. Andriekui pasiseka tai padaryti. O jei pasiseka tai padaryti, tai yra didis dalykas. Šis mūsų poetas kunigas yra įveikęs iš tiesų sunkų slenkstį, prie kurio sustojo Maironis atverdamas savo skausmo mūzą… Ir vienu, ir kitu atveju tai yra įdomu. Aš nenorėčiau lengvesnio Maironio ir visiškai netrokščiau sunkesnio, skaudesnio Leonardo Andriekaus. Tai, man rodos, didelis dvasinis darbas, kurį šiam žmogui pavyko padaryti. Jo kūrybos pradžia yra gana vėlyva, tai 1955 metai. Tad jo kūryba – ne dvidešimtmečio jaunuolio. Į poeziją jis ateina kur kas vėliau už žemininkus, drauge su bežemių generacija – tuo metu savo pirmąją knygą išleidžia Liūnė Sutema, o L. Andriekui tuomet buvo per keturiasdešimt.

Jo poezija prasideda tuomet, kai didelė dalis dvasios kelionės jau yra nueita. Greičiausiai L. Andriekus – labai skaidrios prigimties žmogus. Ir aš taip pat pamenu jo buvimą Lietuvoje – tai buvo kažkas lengvo ir skaidraus. Jis ir ėjo tokiu lengvu žingsniu per gyvenimą – yra daug tokių atsiminimų bei paliudijimų apie jo gyvenimą. Jis tikrai nešė taiką ir gėrį, pagalbą ir palaimą žmonėms. Tikėtina, kad jis vykdė tam tikrą Pranciškaus Asyžiečio paliktą misiją – gyventi su meilės žodžiu, meilės šypsniu lūpose.

Svarbu, kad turime poetą kunigą, kuris įveikė slenksčius, būtinus įveikti žmogui, kuris pasirenka sąmoningą savo kelią.

M. M. Kudarauskaitė: Man rodos, L. Andriekus eilėraščių skyriuje „Apsikabinę dykumą“ atskleidė sunkius, tragiškus, užslėptus žmogiškuosius klodus. Ir čia ji asmenybė atsiskleidžia visai kitu aspektu.

A. Peškaitis: L. Andriekus mane stebina dar vienu aspektu – jis, būdamas dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės poetas, labai atvirai, nemetaforiškai, be galo paprastai ir skaidriai liudija savo tikėjimą. Jis nevengia rašyti Kristus, cituoja litanijos žodžius visiškai nesislėpdamas už širmos. XX a. antrosios pusės poezijoje jis atrodo lyg anachronizmas gerąja prasme. Jo bendraamžių poezija yra visiškai kitokia, kupina metaforų, sunkumo, kurį reikia įveikti norint pasiekti eilėraštį. Net ir Justino Marcinkevičiaus eilės nėra tokios atviros ir glostančios, o Andriekus kažkaip nebijo kalbėti gana tiesmukai.

V. Daujotytė: Man tai atrodo visiškai natūralu, Juk tai kyla iš vientisos jo pasaulėžiūros ir pasaulėvokos. Ir poezijoje jis kalba apie tai, ką laiko savo gyvenimo, savo būdo, savo kelio savastimi. Dalis jo poezijos gali būti laikoma taip vadinamąja religine poezija. Jo kūryboje daug religinio jausmo raiškos, bet ne visai, dalis yra bendražmogiškojo turinio.

Tačiau kalbant apie religinę jo poeziją, ji man yra priimtina visų pirma todėl, kad ji neperžengia ribos, kur prasidėtų pakeltas tona, įtikinėjimas, egzaltacija, agitavimas, priešinimas ar moralizavimas. Ne, Andriekus kalba taip, kaip kalba jis pats. Tai yra jo monologas nukreiptas į Dievą ir būtent tai veikia kitus. Jie mato, kad tokia pasaulėvoka yra galima ir poetas joje išsilaiko ne tik dėl to, kad yra pranciškonas, turintis vienuoliškąją atskirybę, bet išsilaiko kaip žmogus dirbantis kultūrinį darbą, įsipareigojęs saviesiems,savo genčiai, savo kalbai, galiausiai, savo tautai. Tad čia taip pat slypį asmenybės tvirtumas, žinojimas kas, kodėl ir dėl ko. Šia prasme vėl gi matau vientisą kūrybos ir kelio pusę.

Taip pat svarbu būtų stabtelėti prie Rūpintojėliškos Andriekaus refleksijos. Jo manymu, Rūpintojėlio tikėjimo pusę reikėtų labiau reflektuoti, mąstyti, matyti. Tai yra bendras tautodailės, kaip gilios tikėjimo būsenos, išraiška ir suglaudimas su tuo, kas kyla iš pačios žmogaus prigimties, iš lietuviškumo. Tada supranti, kodėl Andriekui tokia svarbi yra Lietuvos istorija, o istorinė tema poezijoje egzistuoja kaip atskira tematika. Tad jis kuria ne tik tikėjimo, bet ir savojo krašto, savosios istorijos bendrinančiąją, jungiančiąją forma.

 

M. M. Kudarauskaitė: Man labai įspūdinga tai, kad jo tikėjimas yra su liūdesio šešėliu. Taip, kaip ir lietuviškas tikėjimas apskritai yra liūdnas gražiąja prasme, šviesiai liūdnas. Kartais galvoji, gal per daug čia to liūdesio, bet jis toks jau yra mumyse.

A. Peškaitis: Profesore, Jūs paminėjote monologą kaip kalbėjimo būdą. Mano mylimiausia poetė Janina Degutytė viename iš nedaugelio savo interviu yra pasakiusi – atleiskite, skaitytojai, kai rašau, aš negalvoju apie jus… Tačiau jos tekstai vis tiek atliepia tiems, kas skaito. Ir taip gimsta dialogas, kuris yra neišvengiamas.

V. Daujotytė: Tikriausia poezija yra monologai…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.