2014 10 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Trumpi, bet neištrinti laiškai. Iš rašytojų I. Mero ir V. Martinkaus susirašinėjimo

„ICCHOKO MERO tekstai yra ypatingas mūsų literatūros turtas“, – rašė Vanda Juknaitė 2010 m. kultūriniame savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Tą kartą rašytoja ryžosi iškelti į dienos šviesą jų pokalbius, manydama, kad žodžiai labai stipriai apkabinu yra skirti ir I. Mero skaitytojams. Šie pokalbiai sugulė į publikaciją „Su mūsų trumpais sakiniais skraido daug tylos“. Šiemet Icchokui Merui būtų sukakę 80 metų. Sukakties proga Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyrius parengė virtualią parodą„Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“, skirtą I. Mero kūrybai atminti. Labai nudžiugino prozininko, akademiko, prof. Vytauto Martinkaus laiškas su kodu: „Trumpi, bet neištrinti laiškai“. Šielaiškai tai ne tik raktas į rašytojo/ų biografijos, asmenybės puslapius, tačiau ir liudijimas to, kas neištrinama: draugystė, palaikymas, gimtinė, kūryba, šeima.

Parengė Deimantė Bandzevičiūtė

 

2008-10-09

Mielas Vytautai,

neįsivaizduoji, kaip smagu buvo išgirsti tavo balsą ir priimti tavo ir Violetos linkėjimus.

Kaip gera būtų, jei kūnas sustiprėtų tiek, kad galėčiau atkakti Vilniun ir ta proga jus apkabinti.

Tuo tarpu džiaugiuosi, kad dvasią mano stiprinat.

Icchokas

 

2009-10-11

Mielas Vytautai,

kaip rusai sako – ne imej sto rublej, a imej sto druziej

Jaučiu tavo saulėtus ir šviesius linkėjimus ir žinau, kad visur, kur tik prireikia – tu su manim.

Labai branginu tave ir tavo draugystę.

Ir tebūna teisi Violeta, sakydama, kad dar ne visai pasenau, nors skaičius 75 mane kažkodėl kiek pritrenkė…

Bet jei atsitrauks bent kiek negalavimai, vis tiek atvažiuosiu.

Labai stipriai apkabinu jus abu,

Icchokas

 

2009-12-24

Mielas Icchokai,

tegu snaigės iš Žemaitijos debesų ir pusnių atskrenda iki Tavo namų ir primena metus, praleistus Lietuvoje.

Apglėbiu, linkėdamas sveikatos ir šviesių akimirkų prie tekstų. Tau ir visai šeimai.

Džiaugiuosi Loretos sudarytu kitų žmonių akimirkų prie Tavo viso gyvenimo knygų sąvadu[1]. Jis – įspūdingas ir reikalingas studentams, visiems, kurie mažiau ką prisimena iš XX amžiaus lietuvių literatūros.

Ir Violeta priduria: tegu tas šiltas žmogus retsykiais prisimena šaltokas mūsų žiemas. (Šįmet savaitėlę buvo šalta kaip senais senais laikais.)

P.S. Gal bus įdomu ką nors paskaitinėti iš mano kolegų (literatūrologų) naujesnių parašymų apie XX a. laimę lietuvių literatūroje. Tiesa, ten nėra nieko apie patį, bet ir kontekstai kartais svarbūs. Persiųsiu „Teksto slėpinių“, kuriuos aš redaguoju, elektroninę versiją.

V.

 

2009-12-24

Mielas Vytautai,

ačiū, o ats. redaktoriaus Vytauto M. „Teksto slėpinius” būtinai pavartysiu.

Smagu, kad tau patinka Loretos sudaryta knyga.

Apkabinu Violetą ir tave,

Tavo

Icchokas

 

2010-05-07

Mielas Icchokai,

netikėtai iš kolegų sužinojau apie kelmiškių žingsnius Tavo aikštėje.

Labai nuoširdžiai sveikinu ir džiaugiuosi. Tegu kuo daugiau susirenka mūsų tenai, po Tavojo vardo Dangaus lopineliu Kelmėje. Juk puiku – Dangaus arka jungia visas pasaulio aikštes.

Sveikatos Tau ir visai šeimai.

Vytautas su Violeta

 

2010-05-08

Mielas Vytautai, miela Violeta,

ačiū, tikrai, Dangaus arka jungia mus visus, kur bebūtume.

Sveikatos ir jums visiems.

Stipriai apkabiname,

Icchokas ir Frida

 

2010-12-06

Mielas Icchokai,

priimk mano ir Violetos nuoširdžiausius sveikinimus Nacionalinės premijos Laureatui.

Laurų Lietuvoje kartais tenka ilgai ieškoti ir kantriai laukti, kol jais apvainikuoja talentą, bet gyvenimo ir kūrybos vertės džiaugsmu galime pasidalyti  tuoj pat.

Dalinuosi juo, Icchokai, ir stipriai apkabinu.

Vytautas

 

2010-12-07

Mielas, mielas Vytautai,

sirgau už tave kaip už save. Tvirtai tikiu, kad kitais metais būsi ne tik kandidatų, bet ir laureatų gretose.

Taip, gyvenimo ir kūrybos vertės džiaugsmu galime pasidalyti tuoj pat.

Stipriai apkabinu tave ir Violetą, o mano linkėjimai tau – pirmoj eilutėj.

Icchokas

 

2012-03-30

Mielas Icchokai,

paskambinau  Vandai[2], ji irgi  neatsiliepė, susiradau  Gyčio mobilų telefoną,
kalbėjausi, vakar jis  aplankė  mamą, ji (jo akimis)  jautėsi
neblogai, jos Gyčio  mob. užrašau. Skambink.

Tad – stiprėkime visi ir mylėkime  vienas kitą.

Vytautas

 

2012-03-30

Mielas Vytautai,

ačiū.

Taip, stiprėkime ir mylėkime vienas kitą.

Apkabinu
Icchokas

 

2013-03-29

Mielas Icchokai,

prieš savaitę ilgokai vaikščiojau po Kelmę, pirmąsyk – ir po I. Mero aikštę. Buvau nuvykęs pravesti pamokos apie lietuvių literatūrą „Aukuro“ vidurinėje mokykloje. Dėl 45 min. keliavau visą dieną ten ir atgal, bet buvo įdomu.

Nežinau, ar rašiau kada, kad gal rašysiu kokį grožinį veikalėlį apie reformacijos laikų Lietuvą, toks romano siužetas sapnuojasi, bet jam nei jėgų, nei laiko dar iš dangaus nepasiprašiau. Evangelikų liuteronių bažnyčia Kelmėje yra pastatyta fundatorių, vienas kurių yra manosios Violetos prosenelis, jis buvo palaidotas tos bažnytėlės koplyčioje (rūsyje), bet ji buvo išplėšta, palaikai iš ten išmesti, dabar guli bendrame kape kitose Kelmės kapinėse, nėra net jo vardo ten.

Na, tai toks mano žemaitiškas „istorinis” nukrypimas.

Rašau sveikindamas su šv. Velykomis, kurios Lietuvoje kaip niekad šaltos… Minusas naktį, minusas ir dieną.

Linkėjimai Tau ir Fridai nuo manęs ir Violetos.

Linksmų!

V.

 

2013-03-31

Mielas Vytautai,

prieš karą gyvenome prie pat tos bažnyčios, o po karo, jau gimnazistas, atsirėmęs į jos sieną, pirmą kartą pabučiavau mergaitę. Tad mes su Violeta jau beveik giminės.

Kaip keistai kartais susiliečia žmonių likimai.

Malonu, kad pabuvojai Kelmėje, o priedo dar pavaikščiojai po I. Mero aikštę – matai, kokį pokštą iškrėtė gimnazija ir municipalitetas.

Tegu būtų tad Minusas naktį, minusas ir dieną, kad tik be minusų – sveikatos grimasų.

Linkėjimai nuo Fridos ir manęs, sveikesni, linksmesni atšvęskite Velykas,

Apkabinu,
Icchokas

 

2013-04-06

Mielas Icchokai,

perdaviau užuojautą našlei – p. Gražinai. Labai dėkojo, sakė, kad labai daug kas skambina, ji atsiliepia net Marcelijaus telefonu, nes laidinis telefonas soduose prijungtas prie interneto

Laidos pirmadienį, Antakalnio kapinėse, pašarvotas bus šv. Jonų bažnyčioje.

Sveikatos linkėdamas

Vytautas

 

2013-04-06

Mielas Vytautai,

labai ačiū. Būkim sveikesni ir laikykimės.

Icchokas
 

2013-12-21

Mielas Icchokai,

seniai besveikinau Tavo šeimą, o sveikatos (kaip neseniai nugirdau) vis labiau trūksta. Tad iš širdies spaudžiu jus prie krūtinės ir sakau: tegu eina šalin visa, kas mus silpnina, be reikalo nervina, nepadeda gyventi.

Vytautas (ir, aišku, Violeta)

 

Post Scriptum

Į paskutinį laiškelį atsakymo nesulaukiau. Ketinau paskambinti, bet nepaskambinau. Jaučiuosi dėl to kaltas, nors raminu sąžinę, – netikėjau, kad Icchoką kas nors, net sunki negalia, gali staiga įveikti.

Tad komentuoti mudviejų kasdienio, kiek monotoniško ir kitiems neįdomaus, virtualaus pašto sakinių nereikia. Ką žodžiai sako, tegu sako. Vis dėlto, vieną kitą jų istorinį ar asmeninį kontekstą noriu prisiminti.

Iki Icchokui Merui išvykstant į Izraelį arčiau nebuvome pažįstami. Galimi kontekstai liudija: nebuvome ir labai toli vienas nuo kito. Kai 1960 metais įstojau į Kauno politechnikos institutą, Icchokas jame inžinerines studijas jau buvo pabaigęs prieš porą metų. Užtikau jo literatūrinės veiklos ir, tikriausiai, jo asmenybės charizmos pėdsakus – instituto laikraštį leidusių žmonių prisiminimus apie studentišką literatų sambūrį (kurį laiką veikusį nuo 1954 metų), tad su keliolika literatūrai neabejingų inžinerijos studentų įsteigėme panašų būrelį. Po to skaičiau jo knygas, žavėjausi talentingo autoriaus stiliumi. Kai pats prirašiau daugiau literatūrinių tekstų ir pradėjau suktis tarp Vilniuje gyvenusių rašytojų, gal tapome „iš matymo” pažįstami. Asmeninė mudviejų pažintis sustiprėjo ir jau niekur nedingo po 1989 metų, kai Meras apsilankė Lietuvoje, jau itin nekantriai laukiau kitos viešnagės, berods, tik po šešerių metų.

Icchokas buvo vienas iš tų retų egzodo rašytojų, kurie man dažnai paskambindavo telefonu. Nuo jo šilto ir kažkokio, tik jam būdingo, gyvenimo džiaugsmo, kaip ir rūpesčio, kurį konkrečiai aptardavome, mano širdy visada palengvėdavo. Užsikrėsdavau gera jo nuotaika, tikėjimu, ryžtu, net nežinau kuo, nors jam pačiam gyvenimas nebuvo lengvas. Beje, kurį laiką naujienų apie jį ir dažnai išgirsdavau „per malonę“ – iš Edmundo Čepės, su studijų akademinės grupės (ER3) kolega Icchoku, nors ir nutolusio nuo inžinerijos, palaikiusio, sakyčiau, labai draugiškus ryšius. Kai atsirado internetas, jis papildė mudviejų bendravimą, bet nepakeitė telefono. Virtualus pasaulis mudu abu kiek gąsdino. Ir kai neatsiliepia telefonu ligos prispausta Vanda Juknaitė ar našle staiga patapusi Gražina Martinaitienė, Icchokui patikimiau atrodo man paskambinti nei parašyti. Susirašinėjome kalendorinėmis ar šventinėmis progomis, dar – esant neskubiam reikalui. Žodžių, kaip matyti iš tų keliolikos iš kompiuterio neištrintų laiškelių, būdavo mažai, bet kokie visi mudviem jie svarbūs, reikalingi, daug ką pasakantys ir ne mažiau kažko paliekantys anapus savęs!

Dabar jau apmaudu, kad laiškučių nebranginau, ankstyvesnių ir neišsaugojau. Net menkas jų archyvas liudija tą tylų, dorą, žėrintį, anot, Vandos Juknaitės, Icchoko žmogiškumą, tą jo norą pačiam apkabinti kitus ir pačiam visada likti apkabintam.

Vytautas Martinkus

*Parodos autorė dėkoja visiems, prisidėjusiems prie parodos rengimo.

[1] Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras: mokslinės konferencijos, vykusios 2004 m. spalio 8 d., medžiaga / sud. Loreta Mačianskaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – 159 p.

[2] Rašytoja Vanda Juknaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.